Teisėjų nepriklausomumas Lietuvoje: vizija ar realybė?
Šiandien teismai ir teisėjai išgyvena sudėtingą laikotarpį – atsiranda vis daugiau politinės valdžios iniciatyvų reformuoti teismų sistemą, žiniasklaida nušviečia skandalus, mažėja visuomenės pasitikėjimas teismais. Tad kaip užtikrinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, veiksmingą savivaldą? Kokios pagrindinės grėsmės nepriklausomumui šiandien kyla Lietuvoje ir Europoje? Į šiuos klausimus atsakė VU Teisės fakulteto profesorė, advokatė dr. Liudvika Meškauskaitė, VU Teisės fakulteto profesorius, Privatinės teisės katedros vedėjas habil. dr. Vytautas Nekrošius ir Europos administracinių teismų teisėjų asociacijos (AEAJ) viceprezidentė ir šios asociacijos darbo grupės „Nepriklausomumas ir efektyvumas“ vadovė dr. Rasa Ragulskytė–Markovienė.
Grėsmės teisėjų nepriklausomumui Europoje
Pasak R. Ragulskytės–Markovienės, AEAJ jau kurį laiką stebi tam tikras teisėjų nepriklausomumo ribojimo tendencijas kai kuriose ES valstybėse. Esą dažniausiai tai būna susiję su politinės valdžios iniciatyvomis reformuoti teismų sistemą (Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos pavyzdžiai), tačiau kai kuriose valstybėse grėsmės teisėjų nepriklausomumui kyla pačios teismų sistemos viduje: „Pavyzdžiui, 2019 m. AEAJ valdyba kreipėsi į Konsultacinę Europos teisėjų tarybą (CCJE), prašydama pateikti nuomonę dėl Austrijos administracinio teismo pirmininko teisinio statuso. CCJE konstatavo, kad pernelyg dideli teismo pirmininko įgaliojimai gali kelti grėsmę teismo teisėjų nepriklausomumui, ir pabrėžė, kad teismų pirmininkai privalo ginti teisėjus nuo išorinio poveikio ir patys neturi tapti tokio poveikio instrumentu.“
AEAJ viceprezidentės teigimu, teismų pirmininkų, teismų savivaldos institucijų daromam poveikiui teisėjams skiriamas nepakankamas dėmesys: „Problemos, kylančios dėl įvairaus netiesioginio poveikio teisėjui darymo, yra akivaizdžios, tačiau, kaip rodo įvairių valstybių patirtis, dažnai stengiamasi jas užglaistyti arba jų apskritai nematyti.“
Pasak profesoriaus V. Nekrošiaus, atskirose šalyse atsirandančios teisėjų nepriklausomumo problemos yra reikšmingos visai Europai: „Būdami ES nariais įsipareigojame laikytis tam tikrų standartų. Vienas iš jų – teismų nepriklausomumo standartas. Jei kažkurioje valstybėje nuo to nukrypstama, gali kilti klausimas, ar nesikeičia vertybės ES. Tai, kas vyksta Lenkijoje, yra labai panašu į sovietinius laikus, kai apie jokį nepriklausomumą negalima buvo šnekėti, nes partija sprendė, kokie sprendimai bus priimami rimtesnėse bylose ir kas laimės. Ten tendencijos yra labai panašios ir matau labai didelį pavojų demokratijai.“
Tendencijos Lietuvoje
Profesoriaus V. Nekrošiaus teigimu, šiuo metu tiesioginių pavojų teisėjų nepriklausomumui Lietuvoje nėra. Visgi situacija, kai teismų sistemos viduje su kažkuo lenktyniaujama ir norima būti pirmais pagal reitingus ar teisėjų darbą vertinti pagal sprendimų stabilumą, yra nepriimtina, nes tie rodikliai nėra reikšmingi: „Nieko neatsitiks, jei pagal bylų nagrinėjimo greitumą mes būsime ne pirmi, o dešimti, tai nereikš, kad teismas blogai dirba. Kita vertus, reikš, kad teisėjai gauna daugiau laiko įsigilinti į bylas, saugoti savo psichologinę sveikatą. Sprendimų stabilumo vertinimas taip pat nieko neparodo, nes, gali būti, kad bylos sudėtingos, aukštesnėje instancijoje kažkas kitaip pasirodė. Tai šių dalykų atsisakyčiau kaip vertinimo kriterijų.“
Visgi profesorius paskutiniais metais pastebi savicenzūros apraiškas: „Tai toks savicenzūros atsiradimas, kai galvojama, kuriam viršininkui palankų sprendimą byloje priimti. Aš noriu tikėti, kad tokių dalykų nėra, o jei buvo, kad jie nyksta. Nes valstybėje turbūt nieko negali būti baisiau, kai teisėjai galvoja, spręsdami bylą, kokio sprendimo norėtų koks nors ministras, prezidentas ar premjeras. Tiesioginis kišimasis turbūt yra mažiau baisus, nei ši savicenzūra.“
Profesorė L. Meškauskaitė sako įžvelgianti dvi pagrindines grėsmes teisėjų nepriklausomumui: išorines, susijusias su praktiškai teisiškai nereglamentuota politinių institucijų diskrecija skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus, o atskirais atvejais ir aukštesniųjų teismų teisėjus ir vadovus, bei vidines, kurios kyla teismų viduje, skiriant teisėjus, perkeliant juos į aukštesnės pakopos teismą bei vertinant jų darbą.
Profesorė pasakoja, kad dar 2003 m. Atviros Lietuvos Fondas (ALF) buvo parengęs Lietuvos teismų sistemos būklės apžvalgą (Apžvalga), kurioje buvo atkreiptas dėmesys, kad teisėjų skyrimas potencialiai kelia pavojų, kad atitinkamas galias turinčios politinės valdžios institucijos gali jomis piktnaudžiauti, siekdamos suformuoti sau palankią teisminę valdžią, o taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad dėl teismų vadovų įtakos jų teismuose dirbančių teisėjų karjerai kyla realus pavojus, jog pastarieji nebus nepriklausomi ir nešališki, kad yra požymių, rodančių, kad teisminė valdžia tampa vis uždaresne sistema – absoliučia ir nuo nieko nepriklausoma valdžia. Apžvalgoje buvo teigiama, kad „karjeros siekiančių teisėjų vertinimo kriterijai bei Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo tvarka ne tik nėra skaidri, bet ir kelia potencialų pavojų teisėjų nepriklausomumui. Ši padėtis karjerą siekiančius daryti teisėjus skatina pataikauti savo teismų vadovams“.
L. Meškauskaitės teigimu, nors nuo tokių išvadų pateikimo praėjo beveik du dešimtmečiai ir kai kurios problemos jau yra išspręstos, tačiau tiek išoriniai, tiek ir vidiniai pavojai teisėjų nepriklausomumui išliko. „Tokią situaciją mums iliustruoja visuomenės informavimo priemonėse plačiai aprašyti tiek Konstitucinio Teismo teisėjų, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko skyrimo reikalai, tiek ir atskirų teisėjų darbe patiriamo mobingo atvejai, aprašyti spaudoje,“– sako profesorė.
Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp Teismų tarybos patvirtintų kriterijų, lemiančių paskyrimą į aukštesnės instancijos teismo teisėjo pareigas, iki šiol yra nurodyta teismo, kuriame dirba pretendentas, pirmininko ir skyriaus pirmininko išvada. „Nors šis kriterijus turi racionalų pagrindą, kaip dar 2003 m. pažymėjo ALF Apžvalgoje, tokia situacija kelia pavojų karjeros siekiančių teisėjų nepriklausomumui, nes minėta nuostata karjeros siekiančius teisėjus skatina siekti teismų vadovų palankumo,“– sako L. Meškauskaitė.
Pradedama viešai kalbėti apie problemas
Pasak R. Ragulskytės–Markovienės, 2019 m. vasario mėnesio įvykiai šokiravo ir sujudino visą teisėjų bendruomenę: „Visai teismų sistemai kilo be galo sunki užduotis – peržiūrėti, kas vyksta ne taip, įsivardyti problemas, jas spręsti ir judėti į priekį. Tačiau šis procesas nėra paprastas. Mes visada norime būti teisūs, o pripažinę klaidas ir atvirai kalbėdami apie problemas bijome tapti pralaimėtojais ir parodyti savo silpnumą. Tačiau kai kurie teisėjai, nepaisydami jiems gresiančių nepatogumų už išsakytą kritiką, vis dėlto išdrįso pradėti viešai kalbėti apie teismuose kylančias konkrečias problemas. Ir tai ne mažiau sujudino teisėjų bendruomenę nei teisėjų korupcijos skandalas. Iš publikacijų ir viešų pasisakymų išgirdome, kokių priemonių gali imtis teismų vadovai jiems neįtinkančių teisėjų atžvilgiu, kokią didelę įtaką turi teismų vadovai teisėjui siekiant karjeros, kokiais nepakeliamais darbo krūviais dirba teisėjai ir teismo personalas, koks nevienodas tame pačiame teisme ar toje pačioje teismų grandyje dirbančių teisėjų darbo krūvis, kaip vangiai sprendžiamos problemos teismuose ir teismų savivaldos institucijose.
V. Nekrošiaus teigimu, reikšmingas yra apibūdinimas, kad teismo pirmininkas yra ne viršininkas, o pirmas tarp lygių: „Jis iš esmės neturi jokių galimybių daryti įtaką teisingumo vykdymui nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, tai mes link to turėtumėme eiti. Lygiai taip pat daug metų kalbu apie tai, kad teisėjo darbo laiką turėtų įtvirtinti Darbo kodeksas, ir yra juokinga, kai teismų pirmininkai su laikrodukais žiūri, kada teisėjai į darbą ateina ir išeina. Nes kur jie ruošiasi byloms, yra tik jų reikalas.“
Tačiau, nors kai kurie teisėjų skundai Teisėjų taryboje jau yra išnagrinėti, o kai kurie dar nagrinėjami, esminių pokyčių, R. Ragulskytės–Markovienės teigimu, iš esmės nesijaučia: „Teisėjai nėra pakankamai įtraukiami į problemų sprendimų procesą, kai kuriais visai teisėjų bendruomenei svarbiais klausimais jie net apskritai neturi galimybės išsakyti savo nuomonės, o jeigu ir pasinaudoja tokia galimybe, tai tampa iš esmės „baltomis varnomis“. Viešai įvardintos problemos bus efektyviai sprendžiamos tik tuomet, kai teisėjai galės be baimės išsakyti savo nuomonę, kai bus susėdama prie bendro diskusijų stalo, kai kiekviena nuomonė bus gerbiama, vertinama. Ir jeigu visa teisėjų bendruomenė ar bent didžioji jos dalis pripažins, kad mums iš tikrųjų reikalingi pokyčiai, tuomet būsime pajėgūs tuos pokyčius ir inicijuoti, ir įgyvendinti.“
Kitos problemos
L. Meškauskaitė pabrėžia, jog žiniasklaidoje nuskambėję skandalai tėra įvairių problemų pasekmės, bet ne priežastys. Be jau aptartos teisėjų nepriklausomumo problematikos, kaip vieną didžiausių problemų teismų sistemoje mokslininkė išskiria visuomenės įtraukimo į teisingumo vykdymą, vadinamųjų tarėjų, taikos teisėjų ar prisiekusiųjų instituto nebuvimą. „Šiandien mes likome Europoje viena iš nedaugelio valstybių, kurioje tokio visuomenės dalyvavimo teisminiuose procesuose visiškai nėra, todėl mums būtina, kad šitas procesas neužbuksuotų. Yra vyriausybės apsisprendimas tarėjų institutą įvesti kai kurių kategorijų bylose ir tai yra pirmas žingsnis. Mums reikia išdiskutuoti – kokia forma šis procesas turėtų vykti, kad jis būtų pozityvus veiksmas, o ne trukdis teismų sistemai, ypač prisimenant sovietinių laikų tarėjų patirtį. Gerai būtų, kad kiltų diskusijos dėl alternatyvių formų pateiktam įstatymo projektui, bet būtinai šitą darbotvarkės klausimą reikia įvykdyti. Tai yra būtina tam, kad teismų sistema įkvėptų oro, kad vis dėlto ne vien teisėjai, bet ir visa visuomenė būtų taip pat atsakinga už teisingumo vykdymą šalyje,“– sako profesorė.
Taip pat advokatė pabrėžia procesinių dokumentų apimties problemą, susijusią su dideliu teisėjų darbo krūviu: „Šiandien procesiniai dokumentai yra rašomi neribojant jų apimties. Kai teisėjas yra apkraunamas popierių kalnais ir kai jis fiziškai negali to visko perskaityti, kai yra neįmanomi teisėjų darbo krūviai, manau, pribrendo laikas įstatymuose, konkrečiai Civilinio proceso kodekse, numatyti atitinkamus apribojimus procesinių dokumentų apimčiai. Mes turėtume pasielgti taip, kaip pasielgė Europos Žmogaus Teisių Teismas – apriboti tam tikru lapų skaičiumi procesinių dokumentų apimtį. Jeigu asmuo rašo peticiją į EŽTT, klausimai dažnai būna labai sudėtingi, tačiau net ir sunkiausius argumentus pareiškėjas turi sutalpinti ant nustatyto kiekio lapų. Tai aš manau, kad tikrai atėjo laikas pakeisti civilinį procesą, kad visgi procesiniai dokumentai atitiktų protingumo kriterijų.“
Teismų įstatymo pakeitimo poveikis
2019 m. liepos mėn. buvo priimtas Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas, kurio vienas iš siekių buvo tobulinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą užtikrinančias garantijas. Pasak R. Ragulskytės–Markovienės, juo kai kurie probleminiai klausimai buvo išspręsti arba bent jau buvo pradėti spręsti. Pavyzdžiui, buvo numatytas pakaitinių teisėjų institutas apylinkių teismuose, teisėjų darbo laiko planavimo lankstumas, galimybė pateikti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos išvadų ir pan.
Visgi teisininkė mato ir neišspręstų esminių probleminių klausimų, pavyzdžiui, teisėjų atrankos aspektas, kai nuomonę apie teisėją teikia ne tik teisėjų kolektyvai, o teismo, kuriame teisėjas dirba, pirmininkas, aukštesnio teismo pirmininkas ir teismo, į kurį teisėjas pretenduoja, pirmininkas: „Kaip matyti iš Atrankos komisijos išvadų, Atrankos komisija į šias teismų pirmininkų nuomones visada atsižvelgia ir jas savo išvadose dažnai cituoja, taigi, kaip rodo praktika, šios nuomonės turi itin didelę reikšmę Atrankos komisijai nusprendžiant dėl tinkamiausių kandidatų. Manau, kad nei teismo pirmininkas, nei teismo teisėjų kolektyvas nėra kompetentingi subjektai teikti nuomonę apie kito teisėjo asmenines savybes. Šis teisėjų atrankos elementas yra netinkamas skaidriai, objektyviai ir nepriklausomai teisėjų atrankai užtikrinti.“
Kita teisėjų nepriklausomumo aspektu kritikuotina naujovė, pasak teisininkės, yra asmeninių būdo ir pažintinių savybių vertinimo nustatymas, kaip privaloma atrankos dalis tiek pirmą kartą į teisėjus pretenduojantiems kandidatams, tiek teisėjams, siekiantiems būti perkeltiems į kitą tos pačios instancijos teismą ar siekiantiems karjeros aukštesnės instancijos teismuose (įsigalios nuo 2021 m. sausio 1 d.). „Šios savybės galbūt galėtų būti vertinamos tik asmeniui pretenduojant į teisėjo pareigas pirmą kartą arba tuo atveju, kai teisėjas pretenduoja į vadovaujančias (teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo) pareigas, tačiau ne tuo atveju, kai teisėjas siekia būti perkeltas į kitą tos pačios pakopos ar aukštesnės instancijos teismą,“ – sako R. Ragulskytė–Markovienė.
Taip pat įstatymo pakeitimu numatyta, kad pretendentų asmenines būdo ir pažintines savybes vertina Atrankos komisija, kurią sudaro teisėjai ir visuomenės atstovai. „Tokia praktika, kai teisėjo asmenines savybes vertina asmenys, neturintys tam specialaus išsilavinimo ir kompetencijų, kai vertinant teisėjo asmenines savybes nėra taikomi tokioms procedūroms atlikti moksliškai pagrįsti būdai ir metodai, kelia abejonių teisėjų atrankos procedūrų skaidrumu, objektyvumu, taip pat nedera su teisėjo nepriklausomumo principu,“– apie įstatymo pakeitimo trūkumus pasakoja R. Ragulskytė–Markovienė.
Su teismų ir teisėjų veikla susijusių teisės aktų įtaka
Pastaruoju metu buvo gausiai rengiami, keičiami ir priimti teisės aktai, susiję su teismų ir teisėjų veikla. Tačiau, R. Ragulskytės–Markovienės teigimu, didelė dalis jų nederinami su visa teisėjų bendruomene, t. y. teisėjams nesuteikiama galimybė susipažinti su teisės aktų projektais, pateikti pastabas ir pasiūlymus: „Rengiamo teisės akto projekto pateikimas teisėjams dažniausiai priklauso nuo teismo vadovo valios, kuris, gavęs informaciją iš Teisėjų tarybos ar Nacionalinės teismų administracijos, savo nuožiūra sprendžia, ar teikti ją teismo teisėjams susipažinti, ar neteikti. Todėl šie teisės aktai dažniausiai atspindi tik dalies teisėjų bendruomenės interesus.“
AEAJ viceprezindentės teigimu, nors daugelis Teisėjų tarybos inicijuotų teisėkūros iniciatyvų turėtų sustiprinti teisėjų nepriklausomumo principo įgyvendinimą, tačiau ne visada tai pavyksta: „Tam tikrų Teisėjų tarybos priimtų teisės aktų atžvilgiu netgi gali kilti abejonių dėl jų atitikties teisėjų nepriklausomumo principui ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams.“
Pavyzdžiui, 2019 m. lapkričio mėn. Teisėjų tarybos patvirtinti Teisėjų mokymo organizavimo taisyklių pakeitimai, paliekant jose nepakeistą nuostatą, kad registruodamasis į mokymus teisėjas privalo gauti teismo pirmininko sutikimą. „Toks ribojimas kelia abejonių ne tik dėl jo atitikties teisėjo nepriklausomumo principui, bet ir teisėjo teisei į privatų gyvenimą. Juk registracijos į mokymus derinimas su teismo pirmininku reiškia, kad teisėjas yra įpareigotas jam pateikti informaciją apie savo interesą gilintis į tam tikrus klausimus ir dar gauti leidimą tai daryti. Dar daugiau, pakeistose taisyklėse netgi numatyta Nacionalinės teismų administracijos teisė taikyti poveikio priemonę teisėjui – neatrinkti teisėjo į mokymus per artimiausius kalendorinius metus, t. y. taisyklės įtvirtina Nacionalinės teismų administracijos teisę taikyti sankciją teisėjui, nors joks įstatymas nenumato tokios šios institucijos teisės,“ – sako R. Ragulskytė–Markovienė.
Kitas teisininkės išskiriamas pavyzdys – 2019 m. gruodžio mėn. patvirtintas Teisėjų darbo su bylomis krūvio mažinimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta galimybė teismų vadovams ir tam tikras pareigas teismų savivaldos institucijose einantiems teisėjams susimažinti darbo su bylomis krūvį: „Teismo teisėjams tai reiškia, kad jie priverstinai turi dirbti didesniu darbo krūviu ir už tai jiems nėra atlyginama, kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymas tokios galimybės nenumato. Todėl kyla klausimas, kodėl rengiant minėtą aprašą nebuvo inicijuojami ir kitų teisės aktų, be kita ko, Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimai ir, apskritai, kodėl kiti teismo teisėjai, kurie neturi teisės susimažinti darbo krūvio, privalo dirbti didesniu krūviu.“
Prioritetiniai veiksmai, siekiant užtikrinti nepriklausomumą
V. Nekrošius nepriklausomumo problematikoje įžvelgia labai reikšmingą teismų savivaldos vaidmenį, tačiau mano, kad prireiks dar ne vienerių metų, kol teismų savivaldą Lietuvoje bus galima vadinti veiksminga ir stipria: „Man atrodo, kad kol bus renkami administracijų vadovai, nėra išvis apie ką kalbėti. Tai turi būti judėjimas iš pačių teisėjų, suvokimo trūksta, kad jie patys yra atsakingi už savivaldą. Kai jie tą supras, tai ir su savivalda reikalai susitvarkys labai greitai.“
R. Ragulskytė–Markovienė išskiria keletą prioritetinių darbų. „Pirma, siūlyčiau imtis Teisėjų atlyginimo įstatymo keitimo iniciatyvos, atstatant teisėjų atlyginimus į iki jų sumažinimo 2009 m. buvusį dydį ir nustatant galimybę mokėti teisėjams priedus už darbo krūvį viršijantį darbą, kuris visais atvejais susidaro dėl teisėjų etatų neužpildymo, ilgalaikių kitų teismo teisėjų nedarbo laikotarpių, kai kurių teisėjų sumažinto darbo su bylomis krūvio,“ – sako ji. Kita priemonė, anot jos, imtis iniciatyvos nustatyti teisėjų darbo krūvio normas: „Reikia įvertinti, kiek maksimaliai bylų, atsižvelgiant į jų sudėtingumą, gali gauti teisėjas per tam tikrą laikotarpį, koks gali būti maksimalus teisėjo neišnagrinėtų bylų skaičius ir pan., taip pat peržiūrėti procesiniuose įstatymuose nustatytus terminus, kurie turi tiesioginę įtaką teisėjų darbo krūviui, įvertinant, ar šie terminai atitinka realią situaciją ir ar juos apskritai įmanoma įgyvendinti, esant teismuose tokiam dideliam bylų skaičiui.“ Be to, teisininkė siūlo iš esmės peržiūrėti teisėjų atrankos ir skyrimo procedūras, maksimaliai eliminuojant iš jos subjektyvius kriterijus.
L. Meškauskaitė taip pat mano, jog reikia keisti kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus skyrimo tvarką, tokio teisinio reguliavimo, koks yra šiandien, parenkant asmenis į šias svarbias ir atsakingas pareigas, nepakanka: „Skyrimo į KT teisėjus tvarka yra ydinga, nes joje neturi jokių galimybių dalyvauti asmenys, kurie nors ir atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, yra aukščiausio lygio teisės praktikai ir mokslininkai, bet jų nepasiūlė atitinkamo rango politikai. Be to, nereglamentavus įstatyme atrankos procedūrų, lieka neaišku, kodėl politiko pasiūlytas kandidatas yra pranašesnis už kolegas, kurie yra šalia jo, kodėl pasiūlomas tik vienas kandidatas. Atsižvelgiant į KT ypatingą vaidmenį, tam tikras dėmesys turėtų būti kreipiamas taip pat į praktinio bei mokslinio darbo turinį, pirmenybę teikiant tiems teisininkams, kurie tiesioginiu praktiniu ilgamečiu darbu, nagrinėjant atitinkamas bylas, įgijo teisinio darbo stažą bei teisės mokslininkams, kurių moksliniai darbai yra atitinkamoje teisės srityje pripažinti ir vertinami.“
Taip pat, kalbant apie vidinių grėsmių teisėjų nepriklausomumui panaikinimą, pasak advokatės, atkreiptinas dėmesys, kad Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos rekomendacijos numato, kad teismų pirmininkų kompetencija atitinkamose srityse vis dėlto turi būti apribota. „Šiose rekomendacijose teigiama, kad teismų pirmininkai neturėtų būti įtraukti į teisėjų atrankos procesą, taip pat jie neturėtų turėti galios inicijuoti atitinkamus drausminius tyrimus savo tokio paties rango kolegoms. Jeigu teismo pirmininkas gali pasirinkti sau darbuotojus, teisėjus, jeigu jis gali jiems inicijuoti drausmės procesus, jeigu jis gali įtakoti jų paaukštinimą, tokia situacija akivaizdžiai pažeidžia teisėjo nepriklausomumą, nes ugdo viršininko – pavaldinio santykius ir yra nepriimtina teisminės valdžios srityje, kurioje gali būti tik „procesinis pavaldumas“, numatytas Konstitucijoje, kuomet aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemenės instancijos teismo sprendimą. Tokia situacija, kai tarp teismo pirmininkų ir tos pačios grandies teisėjų yra tam tikri pavaldumo elementai, yra nepriimtina, turi būti peržiūrėta ir pakeista,“ – sako L. Meškauskaitė.
