Teismai

ESTT: Lietuvos notarai, išduodami nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, nevykdo teisminių funkcijų, tačiau tai dar turi patikrinti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

ES Teisingumo Teismas (ESTT) liepos 16 d. priėmė daug svarbių sprendimų. Nemažą dalį jų jau portalo straipsniuose ir komentaruose esame aptarę. Keleta bylų buvo susijusios su teismų jurisdikcijos klausimais ar tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimu ir notarų įgaliojimais jose.

Byloje C‑80/19 E. E. yra Lietuvos pilietis. Jo motina, taip pat Lietuvos pilietė, sudarė santuoką su Vokietijos piliečiu ir persikėlė gyventi pas sutuoktinį į Vokietiją. 2013 m. liepos 4 d. ji Garliavos miesto (Lietuva) notaro biure sudarė testamentą; jame kaip savo viso turto įpėdinį nurodė sūnų. Motina mirė Vokietijoje; po jos mirties liko jos vardu registruotas butas Kaune. 2017 m. liepos 17 d. E. E. kreipėsi į Kaune įsisteigusią notarę, prašydamas užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. 2017 m. rugpjūčio 1 d. ši notarė atsisakė išduoti šį liudijimą, motyvuodama tuo, kad palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnį, turi būti laikoma esančia Vokietijoje. E. E. apskundė šį atsisakymą Kauno apylinkės teismui (Lietuva). 2018 m. sausio 29 d. nutartimi tas teismas patenkino ieškovo prašymą, motyvuodamas tuo, kad palikėja nenutraukė savo ryšių su Lietuva. Tokiam sprendimui pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT su prejudiciniais klausimais.

ESTT išaiškino, kad 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas, vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių, kurioje yra jo palikimą sudarantis turtas, o jo įpėdinių gyvenamoji vieta yra šiose dviejose valstybėse narėse. Paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal reglamentą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti tik vienoje iš šių valstybių narių.

Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad Lietuvos notarai, išduodami nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, nevykdo teisminių funkcijų, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar šie notarai veiklą vykdo vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais arba jos prižiūrimi, todėl gali būti laikomi „teismais“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą. Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, jog Lietuvos notarai gali būti laikomi „teismais“, kaip jie suprantami pagal reglamentą, jų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas gali būti laikomas „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl išduodami šį liudijimą tie notarai gali taikyti minėto reglamento II skyriuje numatytas jurisdikcijos taisykles.

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį Lietuvos notarams suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas subjektines teises. Tuo remiantis darytina išvada, kaip savo išvados  pažymėjo ir generalinis advokatas, kad Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių. Taigi reikia pripažinti, kad Lietuvos notarų atliekamas nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nereiškia teisminių funkcijų vykdymo, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Reglamento Nr. 650/2012 4 ir 59 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės notaras, kuris nelaikomas „teismu“, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, netaikant minėtame reglamente numatytų bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, gali išduoti nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad šie liudijimai tenkina to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies i punkte numatytas sąlygas, todėl gali būti laikomi „autentiškais dokumentais“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, jie kitose valstybėse narėse sukeltų tokias pasekmes, kokios pagal Reglamento Nr. 650/2012 59 straipsnio 1 dalį ir 60 straipsnio 1 dalį numatytos dėl autentiškų dokumentų.

Reglamento Nr. 650/2012 4, 5, 7, 22 straipsniai ir 83 straipsnio 2 ir 4 dalys turi būti aiškinami taip, kad palikėjo valia ir jo įpėdinių susitarimas gali lemti kito teismo, turinčio jurisdikciją paveldėjimo bylose, ir kitos valstybės narės paveldėjimo teisės nustatymą nei tie, kurie būtų nustatomi taikant šiame reglamente įtvirtintus kriterijus.

_____

Kitoje byloje ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima vienos valstybės narės valdžios institucijų kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems verslininkams pareikštą ieškinį, kuriuo šios institucijos visų pirma prašo konstatuoti, kad padaryti tariamai nesąžiningai komercinei veiklai prilygstantys pažeidimai, ir nurodyti juos nutraukti, o papildomai – nurodyti taikyti viešo paskelbimo priemones ir skirti baudą.

_____

Taip pat ESTT išaiškino, kad  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų 3 straipsnio 1 dalies pirma ir ketvirta pastraipos turi būti aiškinamos taip, kad jose numatyta prezumpcija dėl tarptautinės jurisdikcijos iškelti nemokumo bylą nustatymo, pagal kurią fizinio asmens, nevykdančio savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, pagrindinių interesų vieta yra jo įprasta gyvenamoji vieta, nėra paneigiama vien dėl to, kad vienintelis šio asmens nekilnojamasis turtas yra ne įprastos gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

 

 

 

Back to top button