G. Valantiejus. Antidempingo muitų taikymas ES: teisinė praktika bei ginčijimo pagrindai ir galimybės
Antidempingo muitų taikymas ES: esama teisinė praktika
Ekonominių sukrėtimų ar krizių sąlygomis sustiprėja protekcionistinės, į vidaus rinkos interesų bei vidaus gamintojų apsaugą nukreiptos ekonominės veiklos ir tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės, ką matome ir iš dabartinės situacijos. Pavyzdžiui, pasaulį krečiant Covid-19 pandemijos protrūkiui ir jo sukeltoms neigiamoms ekonominėms pasekmėms, dar praeitą savaitę, 2020 m. balandžio 7 d., Europos Sąjunga (ES) nustatė naujus antidempingo muitus (siekiančius daugiau kaip 18 proc.) Kinijos, Indonezijos, Taivano plieno produktams [1], taip pat padidino muitus daugeliui iš JAV importuojamų prekių rūšių [2].
Šios tendencijos nėra naujos istoriniu požiūriu, pavyzdžiui, dar 2007–2008 m. prasidėjusios pasaulinės finansinės krizės pasaulyje taip pat sustiprėjo protekcionistinės ekonominės politikos tendencijos, kurios buvo pagrįstos inter alia ir aukštesnio apmokestinimo muitais lygio taikymu tarptautinės prekybos operacijoms. Tokiu būdu, XXI a. antrojo dešimtmečio pradžioje tiek ES, tiek ir kitose pasaulio valstybėse išaugo tyrimų dėl prekybos apsaugos muitų taikymo [3], buvo didinami esamų muitų tarifai ar įvedami nauji muitai [4], taip pat peržiūrimos ir atšaukiamos muitų lengvatos [5]. Taigi, kaip pastebime, viena iš pagrindinių reguliavimo priemonių, kurios yra taikomos tokiais atvejais, yra muitai, kurių poveikis tarptautinės prekybos reguliavimui vertintinas kaip itin svarbus, nes, be atliekamos fiskalinės funkcijos, jie turi ir protekcinę reikšmę. Atskirais atvejais, pavyzdžiui, nustatant prekybos apsaugos muitus (siekiant apsaugoti valstybių vidaus rinką ir vietinę pramonę nuo užsienio kilmės prekių importo poveikio), jų taikymas gali nulemti esmines tarptautinės prekybos kliūtis, kadangi tokių muitų tarifai paprastai yra pakankamai aukšti, lyginant su įprastiniais kitų rūšių muitais ir gali siekti net keliasdešimt procentų, kai įprastinių, konvencinių muitų vidutinis tarifas neviršija net 5 proc. ([3]; [6]). Dėl šios priežasties verslo subjektams, eksportuotojams, importuotojams itin aktualiu tampa klausimas kokios yra jų teisių bei teisėtų interesų apsaugos galimybės tokių muitų taikymo atvejais ir kokios galimybės juos užginčyti, ką ir aptarsime šiame straipsnyje.
Antidempingo muitų taikymo ES reguliavimas ir jo esminiai bruožai
Prekybos apsaugos muitai, kurių pagrindinė rūšis yra vadinamieji antidempingo muitai, taikomi siekiant sumažinti importo srautus iš valstybių, kurios taiko nesąžiningas užsienio/tarptautinės prekybos praktikas. Jų taikymas, kurį leidžia ir tarptautinės prekybos teisės nuostatos (Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) teisė), kaip jau buvo minėta, yra susijęs su papildomu apmokestinimu tų verslo subjektų, kurie tiekia atitinkamų užsienio valstybių kilmės prekes į kitos šalies vidaus rinką nesąžininga kaina ir sukelia materialinę žalą šalies vidaus gamintojams, kurie konkuruoja toje pačioje rinkoje. Minėtos nuostatos tiesiogiai atsispindi ir ES teisėje, pavyzdžiui, Sutarties dėl ES veikimo 207 straipsnio 1 dalyje, kurioje teigiama, kad inter alia „bendra prekybos politika grindžiama […] prekybos apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, taikytinomis dempingo ar subsidijų atveju“. Būtina pastebėti, jog ES muitų teisėje nesąžiningomis pripažįstamos tokios tarptautinės prekybos praktikos, kurios lemia didelius rinkos iškraipymus, dėl kurių ir būtina taikyti Sąjungos pramonės apsaugos priemones (prekybos apsaugos muitus), žr., pvz., Europos Parlamento ir Tarybos 2017 m. gruodžio 12 d. reglamentą (ES) 2017/2321 bei jo preambulę.
Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančias ES muitų teisės nuostatas bei vadovaujantis ES reglamento Nr. 2016/1036 „Dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių“ 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, antidempingo muitas gali būti nustatomas bet kuriai ne Sąjungos kilmės prekei, kurią prekybininkas išleidžia į laisvą apyvartą Sąjungoje, sukeldamas žalą Sąjungos pramonei ar grėsmę tokiai žalai atsirasti. Savo ruožtu žalos ar jos grėsmės atsiradimas siejamas (priežastiniu ryšiu) su prekės pardavimu dempingo kaina, t. y. dempingo atvejais: kai eksporto į Sąjungą kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje (Reglamento Nr. 2016/1036 1 str. 2 d., 2 str. „Dempingo nustatymas“). Vadinasi, ES gali taikyti antidempingo priemones (muitus) esant trims esminėms kumuliatyvioms sąlygoms, jei: (i) nustatomas dempingo egzistavimo faktas; (ii) nustatomas materialinės žalos (ar jos grėsmės) Sąjungos pramonei atsiradimo faktas; c) egzistuoja priežastinis ryšys tarp dempingo ir žalos (ar jos grėsmės) Sąjungos pramonei. Atlikusi tyrimą bei vadovaudamasi aukščiau nurodytomis bendrosiomis ES reglamento Nr. 2016/1036 nuostatomis bei jame įtvirtintomis sąlygomis, ES Komisija turi teisę priimti jį įgyvendinančius reglamentus dėl konkretaus antidempingo muito taikymo ir jo dydžio atskiru individualiu atveju (esant konkrečioms importo iš trečiosios valstybės sąlygomis). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog nurodytų sąlygų sąrašas iš esmės yra imperatyvaus pobūdžio ir baigtinis, akcentuojant, kad kitų privalomų sąlygų, pavyzdžiui, eksportuotojo kaltės tyčios forma, nebūtina įrodyti [7].
Kaip galima pastebėti analizuojant ESTT praktiką, kurioje pripažįstama, jog suinteresuoti asmenys turi teisę ginčyti tokių muitų nustatymą tiek nacionaliniuose valstybių narių teismuose, tiek ir (atskirais atvejais) tiesiogiai kreipdamiesi į ESTT [8], pagrindinės antidempingo muitų taikymo teisinės problemos ir yra susijusios su trijų minėtų sąlygų (dempingo fakto, materialinės žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimo identifikavimu. Išskirtinis dėmesys šiame kontekste teiktinas būtent paties dempingo fakto ir su juo susijusių dydžių (dempingo skirtumo arba dempingo maržos) teisingam nustatymui ir jo teisiniam reglamentavimui (apibrėžtam ES Reglamento 2016/1036 2 str.). Visų pirma, tai sąlygoja ta aplinkybė, kad šis procesas yra kompleksiškas ir apima trijų vertinimų, pagrįstų matematiniais skaičiavimais bei ekonominių duomenų analize, atlikimą – prekės normaliosios vertės nustatymą (jis skiriasi atsižvelgiant į eksportuojančios šalies statusą: narystę PPO, rinkos ekonomikos funkcionavimo joje sąlygas ir pan.), prekės eksporto kainos [9] nustatymą ir eksportuojamo gaminio kainos ir normaliosios gaminio vertės palyginimą [10]. Antra, pastebėtina, kad nuo paskutinio vertinimo – eksportuojamo gaminio kainos ir normaliosios gaminio vertės palyginimo arba dempingo skirtumo (maržos) nustatymo (skaičiavimo) [11] – tiesiogiai priklauso ir pats galutinių antidempingo muitų dydis: jis neturėtų viršyti dempingo skirtumo (maržos) (žr. ES Reglamento Nr. 2016/1036 9 str. 4 d.).
ES nustatytų antidempingo muitų ginčijimo pagrindai bei teisinės galimybės
Būtina pastebėti, jog, kaip patvirtina ESTT praktika ir jame pastaraisiais metais nagrinėti ginčai dėl ES nustatytų antidempingo muitų (juos nustatančių ES teisės aktų – reglamentų), dalis šių ginčų neabejotinai buvo sąlygota ES taikytos(-omos) specialios antidempingo muitų nustatymo metodologijos, kurios pagrindu, apskaičiuojant importuojamos prekės normaliąją vertę (kaip dempingo apskaičiavimo pagrindą), buvo remiamasi ne šalies, iš kurios buvo importuojamos prekės, vidaus rinkos duomenimis, bet kitų trečiųjų valstybių lyginamaisiais duomenimis (ES reglamento (EB) Nr. 1225/2009 ir (ES) 2016/1036 2 str. 7 d. „b“ punktas). Akcentuotina, jog tokių specialių išimčių taikymo galimybė yra numatyta ir šiuo metu ES priimtuose bei galiojančiuose muitų teisės aktuose (reglamente (ES) 2017/2321, 2 str. 6a dalis). Daugelyje dėl antidempingo muitų taikymo pradėtų ginčų, kaip tik ir buvo bei yra kvestionuojamas šios antidempingo muitų nustatymo ir jų dydžio apskaičiavimo metodologijos teisėtumas bei pagrįstumas, ypač tais atvejais, kai prekės buvo/yra importuojamos iš Kinijos Liaudies Respublikos, kurios konkrečiai atžvilgiu ES tokią metodologiją taikė(-o). Būtina pastebėti, jog tokio pobūdžio ginčuose ESTT, remdamasis PPO ginčų sprendimo institucijų praktika (PPO ginčų bylos DS516, European Union — Measures Related to Price Comparison Methodologies; DS405, European Union — Anti-Dumping Measures on Certain Footwear from China), iš esmės neigiamai įvertino galimybę taikyti visiems Kinijos Liaudies Respublikos subjektams apibendrintą antidempingo muitą (neatsižvelgiant į jų individualias verslo sąlygas). Pavyzdžiui, ESTT akcentavo būtinybę muitą nustatyti individualiai, kiekvieno konkretaus užsienio gamintojo ar eksportuotojo atžvilgiu, nors ES institucijos, priimančios teisės aktus dėl antidempingo muitų taikymo šios pareigos ne visuomet laikėsi ar ją intepretuodavo itin lanksčiai ar abstrakčiai (žr. pvz. ESTT bylas C-659/13 ir C-34/14, C & J Clark International Ltd v. Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs ir Puma SE Hauptzollamt Nürnberg). Taigi, antidempingo muitų nustatymo atvejais siekiant užginčyti šiuos muitus visada aktualiu išlieka klausimas kokiais duomenimis remiantis buvo nustatomas muito dydis bei kokių subjektų atžvilgiu jis buvo pritaikytas. Be to, akivaizdu ir tai, jog tokio pobūdžio ginčuose visuomet gali būti keliami ir klausimai dėl ES priimtų antidempingo muitus nustatančių reglamentų atitikties PPO teisės aktams bei PPO ginčų sprendimo institucijų praktikai, kas taip pat gali būti laikoma ir vienu iš galimų pagrindų teisiniams ginčams (žr. ESTT bylas C-638/11 P, Taryba v. Gul Ahmed Textile Mills; C-533/10, Compagnie internationale pour la vente à distance (CIVAD) SA v. Receveur des douanes de Roubaix ir kt.; bylą C-239/15 P, RFA International v. Komisija).
Nagrinėjant kitus, labiau specifinius antidempingo muitų taikymo aspektus, dėl kurių pastaraisiais metais kilo ginčų ESTT (žr. pvz. bylas C-191/09 P, C-239/15 P, C-638/11 P), būtina atkreipti dėmesį į dempingo rodiklių (normaliosios vertės, eksporto kainos, dempingo skirtumo), kuriais buvo remiamasi pritaikant muitus, apskaičiavimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančio ES reglamento Nr. 2016/1036 „Dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių“ normos (pavyzdžiui, 2 str. nuostatos) neįtvirtina taisyklių, kaip vykstančio tyrimo dėl antidempingo muitų nustatymo metu turėtų būti paskirstoma įrodinėjimo našta tarp Sąjungos institucijų ir suinteresuotų asmenų (šalių), pagrindžiant aplinkybes, kurios yra dempingo apskaičiavimo ir metodologinis pagrindas. Dėl šios priežasties įrodinėjimo pareigos paskirstymo ar įrodymų rinkimo tvarkos pažeidimo klausimai yra itin dažnai ginčijami teisminėje tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo stadijoje. Pavyzdžiui, daugelyje bylų ESTT yra išaiškinęs, jog įrodymų rinkimo bei įrodinėjimo procese Sąjungos institucijos privalo atsižvelgti į procedūrinius reikalavimus, susijusius su proporcingumo principo laikymusi, tinkamu įrodymų vertinimu, tyrimuose dalyvaujančių(-avusių) šalių teisės būti išklausytoms užtikrinimu (žr. pvz. bylas C-15/12 P, Dashiqiao Sanqiang Refractory Materials v. Taryba, sprendimo 18 punktą; taip pat žr. bylą C-552/10 P, Usha Martin prieš Tarybą ir Komisiją, sprendimo 32, 34-36 punktus). Be to, dažnų ginčų objeku tampa ir panašių produktų (prekių) įvertinimą reguliuojančių ES teisės aktų nuostatų taikymas, svarbus nustatant dempingo poveikį prekių vidaus kainoms (ES reglamento Nr. 2016/1036 1 straipsnio 4 dalis) ar gamintojo / eksportuotojo sąnaudų pripažinimas skaičiuojant prekės normaliają vertę (ES reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 5 dalis). Akcentuotina, jog šiuo metu nurodytos ES muitų teisės nuostatos nėra visiškai identiškos analogiškus teisinius santykius reguliuojančioms PPO teisės, t. y. Susitarimo dėl GATT VI straipsnio įgyvendinimo nuostatoms į ką ne kartą yra atkreipęs dėmesį ir ESTT (žr. pvz. bylas C‑232/14, Portmeirion Group; T-235/08, Acron and Dorogobuzh v. Council).
ESTT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog gali būti ginčijami ir procedūriniai antidempingo muitų nustatymo aspektai, susiję su: (i) Sąjungos institucijų sprendimų priėmimo, jų pakeitimo ar peržiūrėjimo tvarka; (ii) suinteresuotų subjektų (kuriems nustatomi ar kurių interesus įtakoja nustatyti prekybos apsaugos muitai) teisės į gynybą užtikrinimu; (iii) žalos, padarytos neteisėtai renkant prekybos apsaugos muitus, atlyginimas ir sumokėtų muitų grąžinimu (žr. ESTT bylas C-15/12 P, C-552/10 P, C-205/16 P, C-204/16 P, C-365/15, C-667/11, C-143/14, C-374/12, C-419/08, C-533/10). Ypač svarbus bendrasis probleminis antidempingo muitų taikymo aspektas yra tas, kad Sąjungos institucijoms tradiciškai buvo ir yra suteikta labai plati diskrecijos teisė priimant sprendimus dėl antidempingo muitų nustatymo, pakeitimo ir peržiūrėjimo (žr. ES reglamento Nr. 2016/1036 11 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio 4 dalį), tačiau vis didėjantis ginčų šiais klausimais skaičius (žr. pvz. ESTT bylas C-191/09 P, C-239/15 P, C-638/11 P) iš esmės skatintų peržiūrėti esamą sprendimų priėmimo sistemą, labiau susieti ją su objektyviais kriterijais, kurie privalomai būtų taikomi Sąjungos institucijoms priimant sprendimus šiais klausimais. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad papildomas probleminis su nurodytais klausimais susijęs aspektas yra žalos atlyginimas ir sumokėtų antidempingo muitų grąžinimas tais atvejais, kai jie buvo surinkti pagal neteisėtais pripažintus Sąjungos teisės aktus. Tenka pastebėti, kad šiose srityse jokių detalesnių ES muitų teisės normų nėra (remiamasi bendrosiomis Sutarties dėl ES veikimo nuostatomis). Atitinkamai šių institutų tinkamas taikymas kol kas priklauso tik nuo paties ESTT praktikos, kuri ne visada yra aiški bei nuosekli (pavyzdžiui, bylose dėl žalos atsiradimo sąlygų aiškinimo, žr., pvz., bylą C-419/08 P).
Baigiamosios pastabos ir išvados
Apibendrinant aptartą ESTT praktiką būtina pastebėti, jog susidūrus su antidempingo muitų taikymu ir juos nustatančiais ES reglamentais, suinteresuoti asmenys visuomet turi ne tik teorinę, bet ir praktinę galimybę ginčyti ir paties muito taikymo pagrįstumą, jo apskaičiavimo struktūrą, elementus ne tik ES teismuose, bet ir nacionaliniuose ES valstybių narių teismuose (žr. pvz., ESTT bylas C-374/12, C-533/10, C-205/16 P, C-204/16 P). Būtina pastebėti, jog tokių ginčų buvo kilę ir Lietuvos Respublikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. A-444-2863/2011), tačiau kituose tokio pobūdžio ginčuose Lietuvoje paprastai būdavo apsiribojama ne paties antidempingo muito apskaičiavimo tvarkos, bet kitų bendrųjų šio muito nustatymo veiksnių (pavyzdžiui, prekių klasifikavimo, kilmės, vertės) tinkamo taikymo ginčijimu. Todėl asmenys, privalantys mokėti esamomis sąlygomis ES vis dažniau nustatomus antidempingo muitus už į Lietuvos Respubliką importuojamas prekes, turi ir kitų, papildomų bei kol kas nepakankamai aktyviai taikomų, teisinių galimybių ginti savo teises ir teisėtus interesus nacionalinėse mokestinius ginčus nagrinėjančiose institucijose.
Dr. Gediminas Valantiejus yra advokatų profesinės bendrijos „ILAW“ vyr. teisininkas, advokatas, bei Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei Mykolo Romerio teisės mokyklos Tarptautinės ir ES teisės instituto docentas.
Šaltiniai ir literatūra
________________
[1] „EU puts anti-dumping duties on stainless steel from China, Indonesia and Taiwan“, REUTERS, https://www.reuters.com/article/us-eu-steel-dumping/eu-puts-anti-dumping-duties-on-stainless-steel-from-china-indonesia-and-taiwan-idUSKCN21T0GY?il=0; [2] „EU targets more U.S. imports after U.S. metal tariff extension“, investing.com, https://www.investing.com/news/commodities-news/eu-targets-more-us-imports-after-us-metal-tariff-extension-2132072; [3] Juozas Radžiukynas ir kt., ES bendroji prekybos politika (Vilnius: MRU, 2011), 235; [4] Miho Araki et al., International Trade after the Economic Crisis: Challenges and New Opportunities (Geneva: United Nations, 2010), 6; [5] Prabodh Seth, „The Impact of the Global Economic Crisis on Customs“, World Customs Journal 3, 2 (2009): 136; [6] Igor Bagayev et al., „Non-Tariff Barriers, Enforcement, and Revenues: The Use of Anti-Dumping as a Revenue Generating Trade Policy“, UCD Centre for Economic Research Working Paper Series, 6 (2017), 22; [7] Žr. bylą T-274/02, Ritek Corp. ir Prodisc. Technology Inc v. Council of the European Union, 2006 E.C.R. II-04305; [8] Žr. šiuo klausimu autoriaus straipsnį: Gediminas Valantiejus, „Keletas pastabų dėl antidempingo muitų ginčijimo tvarkos ES ir Lietuvoje: naujausia Europos Teisingumo Teismo praktika bei jos teisinės pasekmės“, TeisėPro, https://www.teise.pro/index.php/2019/10/29/g-valantiejus-keletas-pastabu-del-antidempingo-muitu-gincijimo-tvarkos-es-ir-lietuvoje-naujausia-europos-teisingumo-teismo-praktika-bei-jos-teisines-pasekmes/; [9] Eksporto kaina – tai kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už produktą, parduodamą eksportuoti iš eksportuojančios valstybės į ES, žr. žr. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (kodifikuota redakcija) (2016), (2 str. 8–9 d.); [10] Suma, kuria prekės normalioji vertė viršija jos eksporto kainą, vadinama dempingo skirtumu (arba marža), savo ruožtu dempingas gali būti nustatomas tik tuomet, kai dempingo marža yra teigiamas dydis, t. y. normalioji vertė didesnė už eksporto kainą, žr. Juozas Radžiukynas ir kt., ES bendroji prekybos politika (Vilnius: MRU, 2011), 199. [11] Dempingo skirtumo (maržos) procentinio dydžio skaičiavimą, naudojamą antidempingo muitams nustatyti, sąlyginai galima išreikšti formule ((A – B) / D) x 100, kur A – prekės normalioji vertė, B – jos eksporto kaina, D – prekės CIF eksporto kaina (eksporto kaina, patikslinta eksportuotojo patirtomis prekės transportavimo ir draudimo išlaidomis), žr. Edmond McGovern, European Community Anti-Dumping and Trade Defence Law and Practice (Tosham, Exeter: Globefield Press, 2018), 25.1.