Komentarai

E. Šileikis. Koronavirusas ir Konstitucija: karantinas ar nepaprastoji padėtis?

Latvijos Vyriausybė 2020 m. kovo 12 d. įvedė nepaprastąją (ekstremalią) padėtį nuo sprendimo priėmimo (iš esmės nuo kovo 13 d.) iki balandžio 14 d., siekdama veiksmingai kovoti su naujo tipo koronaviruso plitimo grėsme.[1] Lietuvos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d.  pasirinko formaliai švelnesnį Vokietijos ir Italijos regionuose (vėliau visoje šių valstybių teritorijoje) pritaikytą reagavimo į tą pačią grėsmę modelį: karantiną[2] kaip ekstremalaus viešojo valdymo režimą nuo 2020 m. kovo 16 d. iki kovo 30 d.

Tai gali stebinti tuo lyginamuoju istoriniu aspektu, kad Latvija, kuri ilgai buvo Rytų Prūsijos įtakos dalis, paprastai linkusi perimti Vokietijos teisinius instrumentus, kaip antai Latvijos vidaus žvalgybos institucijos – Konstitucijos apsaugos biuro – idėją. Tačiau šį kartą Lietuva, o ne Latvija, pasirinko vokiškąjį itališkąjį variantą: karantiną, bet ne nepaprastąją padėtį.

Tai, žinoma, galima pateisinti kaimyninės Lenkijos panašiu reagavimu, t. y. 2020 m. kovo 13 d. priimtu sprendimu įvesti epidemijos grėsmės padėtį,[3] nesitenkinant 2020 m. kovo 9 d. sprendimu įvesti sanitarinę sienų kontrolę.[4] Be to, kitos valstybės, pvz., Estija,[5] Ispanija[6] ar JAV,[7] savo pasirinkimu taikyti radikalias administracinio poveikio priemones pagal nepaprastosios padėties viziją aiškiai nesuponuoja (neatspindi) universalaus sustyguoto ar harmonizuoto radikaliausio reagavimo į epidemiją modelio.[8]

Bendra ir esminga tai, ką palyginti vėlokai (2020 m. kovo 16 d.) paskelbiant VFR sugriežtinto reagavimo priemones, skirtas „riboti socialinius kontaktus“ (ypač mažmeninės prekybos ir laisvalaikio praleidimo srityje), pripažino šių priemonių „paketą“ spaudos konferencijoje pažodžiui (!) perskaičiusi šios Federacijos kanclerė: „Tai priemonės, kurių, kaip tokių, mūsų šalyje dar nebuvo“.[9]

Visa tai susiję ne tik su negatyviais demokratijos slopinimo autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse XX amžiuje įvedant ekstremalias (nepaprastąsias) padėtis prisiminimais, kurie itin aktualūs Italijai ir Vokietijai emociniame ir konstituciniame  lygmenyje,[10] bet ir su Lietuvos 1992 m. Konstitucija bei jos taikymu neturint visuotinio karantino precedento daugiau nei 27 metus (1992–2019 m.).

Referendumu priimtoje Konstitucijoje nenurodytas karantinas ar panašus ekstremalaus viešojo valdymo režimas, tačiau nurodyta, kad: „jei valstybėje iškyla grėsmė […] visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių“ (144 straipsnio 1 dalis). Be to, nurodyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (53 straipsnis), o tai ypatingoje epidemijos ar pandemijos (kaip globalaus masto epidemijos) situacijoje galėtų būti dingstis įvesti nepaprastąją padėtį.

Todėl gali ir derėtų kilti klausimas, ar vykdomosios valdžios lygmenyje įvestas karantinas pagal Konstituciją neturėtų būti pakylėtas į įstatymų leidžiamosios valdžios  lygmenyje įvedamą nepaprastąją padėtį.

Toks klausimas nėra retorinis ar grynai teorinis, kadangi: a) Konstitucijoje nurodyta, kad įvedus nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti ribojamos atitinkamos konstitucinės asmens teisės ir laisvės (žr. 145 straipsnį, kuriame kažkodėl – dėl sunkiai suvokiamų dalykų – nenurodytas Konstitucijos 23 straipsnyje  garantuojamų nuosavybės teisių ribojimas); b) Vyriausybei įvedus karantiną nuo 2020 m. kovo 16 d. iki kovo 30 d., laikinai kelioms savaitėms draudžiami bet kokie organizuojami renginiai ir asmenų susibūrimai (o tai bent formaliai apima net vestuvių iškilmių ar laidotuvių apeigų dalyvių pernelyg didelį gausumą), turi būti ribojama pramogų ar prekybos centrų veikla ir šiuose centruose mėgstančių lankytis asmenų saviraiškos laisvė (privataus gyvenimo neliečiamumas).

Jei konkrečiau, tai Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (TAR, 2020-5466) grindžiamas dviejų įstatymų nuostatose (Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme, taip pat Civilinės saugos įstatyme) įtvirtintais Vyriausybės įgaliojimais. Juos įgyvendinant pagal sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pasiūlymą tame Vyriausybės nutarime Nr. 207 nustatyta, be kita ko, tai:   „Uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus vairuotojus ir įgulų narius, kai vykdomas komercinis ir (ar) tarptautinis krovinių vežimas […]“; „Uždrausti Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo gyvenamąją vietą, vyksta į savo darbo vietą […]“; „Asmenims, grįžusiems iš užsienio valstybių, privaloma 14 dienų izoliacija“; „Draudžiamas […] pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas“;  „Draudžiami visi atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami renginiai bei susibūrimai“; „Draudžiama […] sanatorijų, poilsio centrų veikla […]“;  „Draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus, kai maistą galima išsinešti […]“; „Draudžiama parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimą, veikla […]. Šis draudimas netaikomas internetinei prekybai […]“; „Draudžiama teikti grožio paslaugas“.

Būtent tokie ir kiti panašūs „poįstatyminiu aktu“ nustatyti draudimai (su patikslinimu, priimtu 2020 m. kovo 17 d.),[11] kurie esmingai riboja konstitucines teises ir laisves, provokuoja teisinį klausimą, kodėl Seimas, kuris 2020 m. kovo 10 d. susirinko į pavasario sesiją (išklausė tris pristatytus kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus)  ir pagal Seimo valdybos apsisprendimą dėl minėto koronaviruso išplitimo grėsmės abejotinu „procedūrinio suklastojimo“ būdu[12] priėmė sprendimą nerengti iškilmingo posėdžio Kovo 11–osios Akto 30–mečiui minėti, negalėjo įstatymu ar nutarimu įvesti nepaprastąją padėtį?

Nejau to daryti nereikia vien todėl, kad karantino metu dar nėra panikos ar chaosą rodančių „masinio“ smurtavimo (plėšimų) atvejų? Nejau tai daryti tektų vėliau tik tada, jei, užsitęsus karantinui ir ištuštėjus net didžiųjų prekybos centrų maisto prekių lentynoms, įtūžusi visuomenės dalis „būriais išeitų į gatves“ ir grėsmingai patrauktų link Seimo rūmų, nepaisydama, kad šie rūmai prireikus  ginami guminėmis kulkomis, kaip tai įvyko akmenų krušoje ekonominės krizės sąlygomis?

Tokių ir panašių klausimų atsakymas gali būti įvairus, pvz., toks. Pirma, Vyriausybei, skirtingai nei Seimui,  lengviau susirinkti ir posėdyje nuspręsti, kad reikia kelioms savaitėms įvesti specialų viešojo valdymo režimą, kuriam būdingos ekstremalios administracinio poveikio priemonės (suvaržymai). Antra, Seimui gali būti politiškai „nepatogu“ ar „nesolidu“ prieš artėjančius Seimo rinkimus (2020 m. spalio mėnesį), tarsi autoritarinio Antano Smetonos prezidentavimo kvazi demokratijoje,  įvedinėti nepaprastąją padėtį, juo labiau 15 dienų ar 2 savaičių laikotarpiui, kurį gali tekti pratęsinėti. Trečia,  konstituciniu pagrindu įvesti nepaprastąją padėtį gali būti ne tik „grėsmė visuomenės rimčiai“, bet ir „grėsmė konstitucinei santvarkai“, tad idealus ir mažiausia abejonių keliantis dingsties (preteksto) variantas yra šių dviejų pagrindų (o ne vieno iš jų) esatis (viseto pasireiškimas).  Ketvirta, koronavirusas Lietuvoje bent iki 2020 m. kovo 17 d. nekėlė (ir šiuo metu nekelia) grėsmės konstitucinei santvarkai. Penkta, yra keli specialūs įstatymai, kurie reguliuoja laikinus ir ekstremalius viešojo valdymo režimus atitinkamų grėsmių situacijose, todėl valstybės teisės politika gali nulemti, kuris konkretus įstatymas bus taikomas minėtos epidemijos ar pandemijos situacijoje.

Tokie ir kiti panašus minėto klausimo atsakymai suponuoja bendrąją įžvalgą, kad Seimas ir jo kontroliuojama Vyriausybės turi diskreciją pasirinkti ekstremalaus ir laikino viešojo valdymo režimą specifinio gripo pandemijos situacijoje. Jei Seimas nesirenka svarstyti nepaprastosios padėties įvedimo pagal Konstituciją ir atitinkamą įstatymą, Vyriausybė gali rinktis svarstyti karantino įvedimą pagal kitą įstatymą.

Žinoma, Vyriausybės kritikai ir ypač Ministro Pirmininko oponentai turėtų nepraleisti progos skaudžiai įgelti sau ir kolegoms, kad jiems ideologiškai nepriimtina Sauliaus Skvernelio prieš keletą metų priminta policinės valstybės aktualija (idėja)[13] būtent karantino laikotarpyje išgyvena aukso amžių, taigi su kaupu „pasitvirtino“ ir netapo viduramžių reliktų dalimi, kaip prognozavo liberalūs priešininkai.[14] Beveik visos Europos valstybės, taip pat nemažai Šiaurės ir Pietų  Amerikos ar kitų kontinentų valstybių dėl koronaviruso tapo laikinomis (super) policinėmis valstybėmis.

2020 m. kovo 16-oji – ta diena, kai Lietuvoje dėl jos Konstitucijos 53 straipsnyje reikalaujamo  valstybės rūpinimosi žmonių sveikata įvesto karantino ištuštėjusiose miestų ir miestelių gatvėse galima geriau įžvelgti, kas yra Konstitucijos 144 straipsnyje numatyta – iškilusios grėsmės veikiama ar paveikta – visuomenės „rimtis“ ir kaip galėtų pasireikšti jos priešingybė: panika (vitrinų daužymai, maisto ir buities prekių grobimai, automobilių padegimai, pogromai).

Be to, galima geriau matyti, kaip dėl žmonių sveikatos ir visuomenės rimties  prioriteto gali būti laikinai ribojamos konstitucinės asmens teisės ir laisvės. Jų ribojimą atspindi tos priverstinai uždarytos ir „prastovą“ pagal Darbo kodeksą ar force majeure pagal Civilinį kodeksą išgyvenančios kavinės, restoranai ar statybinių medžiagų parduotuvės, kurios nesiūlo gėrimų ar valgių išsinešti ir neužsiima internetine prekių prekyba.

Nors nėra įmonių ir kitų verslo subjektų diskriminacijos tuo maisto prekių parduotuvių privilegijos aspektu, kad žmogus (vartotojas) be gražios šukuosenos kirpykloje ar atpalaiduojančio masažo spa gali fiziškai išgyventi (tebūnie kultūriškai degraduodamas), tačiau be perkamų maisto produktų – negali, tačiau kirba klausimas, kodėl žmogui draudžiama užtikrinti fizinį gyvavimą picerijoje ar kitoje maitinimo įstaigoje perkant ir išsyk čia pat valgant picą, sumuštinį, žlėgtainį ar premjero argumentacijoje dėl valstybės įmonės apmokėtų ministro valgių paminėtą kotletą.[15]  Juk saugus atstumas tarp pirkėjo (vartotojo) ir prekybos centro maisto prekių skyriaus kasininkės gali būti gerokai mažesnis nei atstumas tarp kavinės (restorano) lankytojo ir aptarnaujančios barmenės.

Oro uostuose tvyro ar tvyrojo sąmyšis tuo aspektu, kad gali būti ribojamas ir net visiškai draudžiamas Lietuvos piliečių išvykimas į kitas valstybes. Tai, beje, aiškiai numatyta Konstitucijos 32 straipsnio nuostatoje „Pilietis […]  gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina […] žmonių sveikatai apsaugoti […]“. Taigi karantino laikotarpiu ribojamas ir laikinai stabdomas netgi Europos Sąjungos teisės vertybių substancija laikomas laisvas asmenų judėjimas. Tačiau užtikrinama kita tos substancijos dalimi esantis laisvas prekių judėjimas (jis, aišku, gali būti minimalus dėl vilkikų kilometrinės eilės, nusidriekusios automagistralės pasienio ruože ties Lenkija, jei prekės negabenamos vandens ar oro transportu). Bent šiuo prekių judėjimo aspektu formaliai užtikrinama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (prekių eksporto ir importo srityje).

Negali būti organizuojamos ir vykti tokios minėtos vestuvės (išleistuvės, sutiktuvės) ar laidotuvės arba kitokie asmenų susibūrimai, kurie pagal savo „mastą“ (dalyvių gausą) akivaizdžiai patektų į Vyriausybės nutarime abstrakčiai nustatytų draudimų apimtį. Jau, regis, nebesvarbu, ar dalyvauja daugiau nei šimtas asmenų.

Vadinasi, individas dėl valstybės taikomų prevencinių ir kardomųjų žmogaus sveikatos apsaugos priemonių laikinai negali išreikšti savęs (ir savo privatumo, orumo)  taip, kaip jis tai anksčiau galėjo laisvai daryti specialios paskirtis viešoje vietoje: šokių ar treniruoklių salėje, kirpykloje, baseine, bare ir pan.

Kartu galima matyti, kaip paisoma proporcingumo principo tuo aspektu, kad leidžiama toliau veikti (visapusiškai aptarnaujant asmenis) ne tik maisto prekių parduotuvėms, bet ir bankams. Be to, nėra ribojamas asmenų  buvimas gatvėse ar aikštėse vakaro ar nakties metu.

Tačiau konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti net karantino situacijoje, ypač tuo atveju, jei iš kitos valstybės atvykęs ir dėl sveikatos būklės prievarta hospitalizuotas ar kitaip izoliuotas  asmuo būtų baudžiamas dėl to, kad nesilaikė karantino reikalavimų, pvz., minėto 14  dienų izoliavimosi.

Konstitucinis Teismas pagal asmens konstitucinį skundą, teismo ar Seimo narių grupės prašymą galėtų nagrinėti, ar karantino įvedimas ir/ar jo pagrindą sudaranti reglamentavimas tam tikru aspektu, pvz., susijusiu su asmens konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai.

Kaip žaliasis pienas ir jo pirkimo pardavimo sandoris nenurodytas Konstitucijoje, tačiau būtent konstituciniu požiūriu gvildentas  Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarime,[16] taip ir karonaviruso prevencija ir užkardymas  galėtų būti konstitucinio vertinimo dalyku.

Žinoma, teisėjai neturi specialaus medicininio išsilavinimo ir, nebūdami visažiniais, turėtų atsižvelgti į ekspertų vertinimus. Tačiau esamo ar buvusio sveikatos apsaugos ministro ar kito išskirtinių žinių turinčio  medicinos eksperto nuomonė negali saistyti teismo, kadangi antraip Konstitucinis Teismas anksčiau būtų privalėjęs pagal Seimo narių grupės prašymą 2013 m. lapkričio 6 d. nutarime besąlygiškai pripažinti nagrinėtą medicinos sistemos reformą (tam tikrą etapą akušerijos ir chirurgijos skyrių restruktūrizacijos srityje) antikonstitucine vien dėl to, kad taip prašymo teikimo dieną manė tos parlamentarų grupės poziciją palaikęs medicininį išsilavinimą ir išskirtinių žinių medicinos politikos srityje turintis Seimo narys, signataras Vytenis Andriukaitis. Beje, susiklostytų tobulas „karantino bylos“ nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, jei ginčų stadijoje,  devyniems Konstitucinio Teismo teisėjams stebint, susikirstų dviejų medicininį išsilavinimą turinčių politikų argumentai, juo labiau ministrų lygmens pozicijos, kurias suformuluotų: a) oponuojantis minėtas signataras ir kartu buvęs sveikatos apsaugos ministras (bei euro komisaras) [17]; b) karantino įvedimą Vyriausybei teikęs dabartinis sveikatos apsaugos ministras,[18] ypač tuo jo požiūriu, kad dviejų savaičių karantinas – tai esą tik startas.[19]

Grįžtant prie esmės, pabrėžtina, kad Konstitucija, kaip vientisas aktas: a) konceptualiai apima ir riboja netgi tokią Seimo ar Vyriausybės teisėkūrą, kuri pasireiškia  žmogaus sveikatos apsaugos sityje (užkrečiamų ligų protrūkio prevencijos ir užkardymo kontekste); b) galėtų būti pagrindu nagrinėti konstitucinės justicijos bylą pagal Seimo opozicijai priskiriamų Seimo narių grupės prašymą (taip pat teismų prašymą  ar asmens konstitucinį skundą), ar Vyriausybės nutarimu 2020 m. kovo mėnesį įvestas karantino režimas pagrįstai, tinkamai ir proporcingai riboja konstitucines asmens teises ir laisves, nekonkuruoja su konstituciniu nepaprastosios padėties reglamentavimu (taigi neįsiterpia į išimtinę Seimo kompetenciją).

Tačiau ne tik minėtų įgaliotų subjektų kreipimasis dėl karantino įvedimo apimties ar formos galėtų būti pagrindas tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose vartojama terminija pasipildytų medicinine sąvoka „koronavirusas“ ar trumpiniu „COVID-19“.  Gerokai didesnė tikimybė – situacija, kai karantinas pasibaigs, ir dėl viešosios valdžios administracinių priemonių nukentėję asmenys konstituciškai pasiteiraus, kas, kada, kaip ir kiek atlygins praradimus, kurie atsirado apribojus ūkinės veiklos laisvę (įskaitant nuosavybės teises) .

Jei valstybė pasibaigus karantinui ir išnykus jo pratęsimo grėsmei nekompensuos dėl viešosios valdžios laikinai nustatytų žmonių bendravimo ir susibūrimų ribojimų (draudimų) asmens ūkinės veiklos vykdytojams atsiradusių praradimų (koncertų ir ekskursijų organizatorių, viešbučių, maitino įstaigų, namų apyvokos ar buities prekių parduotuvių ir pan. nuostolių ar bent dalies „negautų pajamų“), tebūnie pagal valstybės ekonomines finansines išgales (pasiskolintas lėšas, rezervo fondus, ekonomikos gaivinimo politiką) ir nebūtinai 100 procentu bei nebūtinai per mėnesį ar pusmetį, tai Konstitucinį Teismą anksčiau ar vėliau užplūs tiek kreipimųsi, kiek jų būta ekonominės krizės laikotarpiu, ypač 2019–2013 m.

Šiaip visoje valstybėje centralizuotai (o ne tam tikruose regionuose autonomiškai) įvesta ir valdoma žmonių bendravimo ir susibūrimų ribojimų (draudimų) sistema, kuri kaip sugriežtintas viešojo gyvenimo režimas lemia  esminius asmenų laisvo išvykimo į užsienį (atvykimo iš užsienio) ir ūkinės veiklos suvaržymus (ekonominius praradimus nuostolių ir „negautų pajamų“ forma), iš principo atitinka Konstitucijoje numatytos Seimo sprendimu įvedamos nepaprastosios padėties (ir jos padarinių) požymius. Jie dar labiau sustiprėtų, jei karantinas būtų pratęstas.

Todėl svarbu pabrėžti, kad Konstitucijoje įtvirtintas nepaprastosios padėties institutas ir įstatymo lygmenyje nustatytas karantino institutas – tai du konceptualioje įtampoje esantys teisiniai instrumentai įvesti ypatingą viešojo valdymo režimą ir tuo tinkamai reaguoti į ypatingą grėsmę visuomenės rimčiai, kuri objektyvizuotina  reaguojant į epideminę COVID-19 situaciją, kilusią dėl koronavirusinės infekcijos.

Kartu gali būti sąlygiškai įžvelgiamas trečiasis instrumentas, kuris nustatytas Civilinės saugos įstatyme (Žin., 2009, 159-7207), tačiau ne tiek kaip savarankiškas instrumentas, kiek kaip minėtiems dviem instrumentas pajungtas (subordinuotas) elementas:Antrą (sustiprintą) ir trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygius skelbia ir atšaukia […] Vyriausybė – gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, įvedus šalyje nepaprastąją padėtį [paryškinta mano – aut.] arba esant būtinybei sustiprinti civilinės saugos sistemos parengtį“ (įstatymo 21 straipsnio „Civilinės saugos sistemos parengties lygių skelbimas ir atšaukimas“ 2 dalies 1 punktas).

Konstitucijos požiūriu galima diskutuoti, ar yra minėtų įstatymų darna ir tam būtinas teisinis aiškumas. Tačiau Konstitucinis Teismas paprastai nevertina dviejų ar trijų įstatymų tarpusavio atitikmens. Be to, kol galioja Vyriausybės įgaliojimą įvesti karantiną nustatantis Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (taip pat Civilinės saugos įstatymas), tol šis įstatymas preziumuotinas kaip atitinkantis Konstituciją (jei tai nėra oficialiai paneigta Konstitucinio Teismo nutarimu) ir taikytinas.

Todėl ne tik Konstitucija, bet ir minėti įstatymai laikytini esminiais kriterijais vertinti Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207.

Viena vertus, iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad Nepaprastosios padėties įstatymo (Žin., 2002, 64-2575) „bazinė“ (centrinė) nuostata, kad tokia padėtis – tai „ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti […] Konstitucijoje […] ir šiame Įstatyme nustatytus laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus ir laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus [paryškinta mano – aut.]“ nepalyginti tinkamesnis pagrindas visoje valstybės teritorijoje laikinai absoliučiai uždrausti (neteisėta laikyti) kino teatrų ar sporto klubų veiklą, taip pat didesne dalimi (formaliai ne absoliučiai)  įprastą kavinių ar restoranų veiklą, kuri vykdoma aptarnaujant prie staliukų ar baro prisėdusius klientus (kurie nesiekia išsineši gėrimus ar valgius).

Kita vertus, įdėmiau patyrinėjus derėtų sutikti, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (Žin., 2002, 112-4069) nuostata „Karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo [paryškinta mano – aut.], geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą“ (21 straipsnio 1 dalis) taip pat apima galimybes laikinai riboti (drausti) asmenų poilsį (laisvalaikį) viešbučiuose ar sanatorijose, saviraišką masažo kabinetuose ar grožio procedūrose (spa, kirpyklose).

Karantino režimo, kaip prioritetinės alternatyvos nesant visuomenės rimties sutrikimui,  užtarėjai ir rėmėjai ar kitokie apologetai gali pasirinkti teisinę poziciją, kad jokios konstitucinės problemos nėra bent tol, kol karantinas neapima komendanto valandos kaip esminio nepaprastosios padėties požymio (elemento). Pagal Nepaprastosios padėties įstatymą (2 straipsnio 5 dalį), „komendanto valanda – paros laikas, kai […] draudžiama būti viešose vietose be specialaus leidimo ir asmens dokumentų“. Akivaizdu, kad 2020 m. kovo 16 d. ar 17 d. galima laisvai ir teisėtai (neturint specialaus leidimo ir asmens dokumentų) dienos ir nakties metu vaikščioti ar stovinėti (šnekučiuotis)  miestų ir kitokių gyvenamųjų vietovių  gatvėse, aikštėse, skveruose.

Tačiau nepaprastosios padėties, kaip Konstitucijoje nurodytos alternatyvos, rėmėjai ar šalininkai gali formuluoti ne ką menkesnį argumentą, kad bent jau asmenų (pirmiausia visų „užsieniečių) karantino metu radikaliai pakitęs (esmingai ir visuotinai pablogintas) statusas kertant valstybės sieną turėtų būtų reguliuojamas pagal Nepaprastosios padėties įstatymo 23 straipsnį „Atvykimo į Lietuvos Respubliką tvarka nepaprastosios padėties metu“, kuriame nustatyta, kad „[…] gali būti sustabdomos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, leidžiančios atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų“, „gali būti apribotas tam tikros rūšies ar kategorijos transporto priemonių, asmenų vykimas ar prekių (daiktų) gabenimas per valstybės sieną arba laikinai uždaryti tam tikri pasienio kontrolės punktai“.

Tačiau didesnę reikšmę, matyt, turi tai, kad remiantis Nepaprastosios padėties įstatymu Konstitucinio Teismo nagrinėjamoje ginčo situacijoje galima pateikti du gerokai bendresnius argumentus: pirma, visuomenės rimties esmingam sutrikimui  pirmiausia būtina ekstremali situacija, dėl kurios kyla rimta grėsmė būtent tai rimčiai; antra, pakanka ypatingos ekstremalios situacijos ir jos keliamos didelės grėsmės visuomenės rimčiai, taigi nebūtina, kad ta grėsmė pradėtų „reikštis“ tiek, kad rimties neliktų ar ji pradėtų skilinėti (aižėti) kaip tirpstantis ledas.

Išeitų, kad radikalaus visuotinio karantino režimo kritikai gali pagrįstai laikytis pozicijos, jog visuomenės rimtis nustatoma (identifikuojama) ne tik „masiniais“ plėšimais, pogromais ar riaušėmis. Rimties tvarumas turi būti vertinamas ir prognozuojamas pagal tai, ar yra jai grėsminga ekstremali situacija. Ji – tai  „padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui [paryškinta mano – aut.], gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius [paryškinta mano – aut.]“ (Nepaprastosios padėties įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).

Žinoma, sisteminis ir ypač lyginamasis teisinio vertinimo metodas (jo korektiškas taikymas) neleidžia tinkamai nustatyti Konstitucinio Teismo išaukštintą „objektyviąją tiesą“. Kiek Europos Sąjungos valstybių, tiek gali būti pagal jų nacionalinę teisę pasirinktų reagavimo į ekstremalias epidemines situacijas modelių, nebent Europos Sąjungos teisės raida nulems vieno harmonizuoto  modelio sukūrimą. Kol jo nėra, Latvija ir Estija ar Ispanija gali įvesti nepaprastąją padėtį, Lietuva – tokiai padėčiai iš esmės prilygstantį režimą, vadinamą karantinu.

Esmės nekeičia ir teisinio aiškumo nesukuria JAV prezidento dėl tos pačios epidemijos grėsmės 2020 m. kovo 13 d.  įvesta nepaprastoji padėtis kaip šios valstybės pasirinkto reagavimo modelio variantas.[20]

Teorinio aiškumo šiek tiek daugiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantės Aušros Vainorienės 2018 m. lapkričio 30 d. apgintoje daktaro disertacijoje „Nepaprastosios padėties teisiniai pagrindai“. Autorė galėjo tikėtis, bet, matyt,  neįsivaizdavo, kad jos tyrimas 2020 m. kovą įgaus neįkainojamą mokslinę vertę būtent dėl epideminės COVID-19 situacijos (koronavirusinės infekcijos) ir juo labiau dėl Lietuvos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207.

Kodėl Lietuvos leidykloms neišleidus šios disertacijos knygos forma? Tokio mokslinio tyrimo nepublikuojant ar neanalizuojant Konstitucijos kontekste, gali susidaryti įspūdis, kad net visi teismai ir pats Seimas patenka į  minėto Vyriausybės nutarimo (3.2.1 punkto)[21] reglamentavimo dalyką. Jei taip, tai išeitų, kad Vyriausybės nutarimas: a) draudžia  teismams įgyvendinti Konstitucijos 117 straipsnio („Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras […]“) nuostatą dėl bylų nagrinėjimo viešame teismo posėdyje (žodinio proceso tvarka), kuriame galėtų dalyvauti žiūrovai; b) skatina Seimą nekviesti į frakcijų pasitarimus minėtų trijų kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus (jų neklausinėti tiesioginio bendravimo būdu) ir užtikrinti, kad šie asmenys, jei būtų paskirti Konstitucinio Teismo teisėjais, prisiektų karantino sąlygomis prioriteto tvarka taikomu „nuotoliniu būdu“.

Beje, įdomu, kokia tvarka ir būdu pagal konstitucinį aukštosios mokyklos autonomijos principą bus iškilmingai surengta naujo Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija, jei karantinas būtų pratęstas (o jis iš principo negali būti nepratęstas).

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius 

 

[1] Daugiau apie Latvijos Vyriausybės 2020 m. kovo 12 d. (ketvirtadienį) priimtą sprendimą žr., pvz.: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/sveikata/latvijoje_skelbiama_nepaprastoji_padetis/ ; https://kauno.diena.lt/naujienos/pasaulis/konfliktai-nelaimes/latvijoje-nustatyti-dar-keturi-uzsikretimo-koronavirusu-atvejai-957187 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[2] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1150139/lrt-trumpai-italija-del-koronaviruso-skelbia-karantina-ka-tai-reiskia (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[3] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1151313/lenkijoje-ivesta-epidemijos-gresmes-padetis-uzdaromos-sienos (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[4] Daugiau žr., pvz.: https://punskas.pl/be-kategorijos/77651/ (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[5] Daugiau žr., pvz.: https://www.alfa.lt/straipsnis/50414225/estija-paskelbe-nepaprastaja-padeti-iki-geguzes-1-osios-latvija-iki-balandzio-14-osios (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[6] Daugiau žr., pvz.: https://www.bns.lt/topic/1912/news/60792923/ (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[7]

[8] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1151558/latvijoje-nustatyti-dar-keturi-uzsikretimo-koronavirusu-atvejai (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[9] Apie VFR kanclerės 2020 m. kovo 16 d. spaudos konferenciją žr., pvz.: https://www.tagesschau.de/inland/corona-reisewarnung-101.html (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[10] Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme ir paprastuose įstatymuose suponuojama „išimtinė padėtis“, kuri galėtų būti įvesta visos Federacijos ar jos sudedamųjų dalių (žemių) lygmeniu  „gynybos atveju“ ir „katastrofos atveju“, tačiau nenumatyta, kad tokia ekstremali padėtis galėtų būti paskelbta dėl pandemijos  https://www.morgenpost.de/politik/inland/article228698401/Braucht-Deutschland-bald-erstmals-seine-Notstandsgesetze.html (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[11] Vyriausybės 2020 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 222, kuriuo pakeisti (patikslinti, t. y. naujai išdėstyti) tam tikri Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 punktai.

[12] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ar-gali-taip-buti-kovo-11-osios-trisdesimtmecio-renginius-uzdraudes-seimo-valdybos-sprendimas-suklastotas.d?id=83677383 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[13] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/s-skvernelis-nustebino-mete-juokeliuka-apie-policine-valstybe.d?id=74674866 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[14] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-policine-valstybe-su-nuolaidu-kuponais.d?id=81781505

(žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[15] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/paulius-jurkevicius-ministras-gurme-arba-kaip-kotletas-tampa-omaru-500-1268608 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[16] https://www.lrkt.lt/lt/apie-teisma/naujienos/1331/ukio-subjektu-perkanciuparduodanciu-zalia-piena-ir-prekiaujanciu-pieno-gaminiais-nesaziningu-veiksmu-draudimo-istatymas-pagal-priemimo-tvarka-priestarauja-konstitucijai:187 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[17] Daugiau žr.: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/vandriukaitis_ragina_pasidaryti_kovos_su_koronavirusu_strategija_pasidalino_15_veiksmu_sarasu/ (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[18] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1151181/veryga-vyriausybei-bus-siuloma-skelbti-karantina-lietuvoje (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[19] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/veryga-dvieju-savaiciu-karantinas-tai-tik-startas.d?id=83788863 (žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.).

[20] Daugiau žr., pvz.: https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2020/03/13/ukraina-ir-cekija-del-koronaviruso-uzdaro-sienas ((žiūrėta 2020 m. kovo 17 d.)

[21] Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo (Nr. 207) 3.2.1 punkte nustatyta:  „Valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai būtina atitinkamas funkcijas atlikti darbo vietoje. Privaloma užtikrinti būtinųjų neatidėliotinų funkcijų atlikimą [paryškinta mano – aut.] […].“

Back to top button