Komentarai

A. Šekštelo. Verslui galima atsipūsti: Lietuvos apeliacinis teismas keičia kryptį ir pagrįstai nustato papildomus reikalavimus, kai prašoma laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimams arbitraže užtikrinti

Laikinosios apsaugos priemonės, kurių institutą numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas („CPK“) – galingas įrankis. Gerai, kai juo šalys naudojasi sąžiningai. Tačiau dažnai šiuo institutu piktnaudžiaujama. Juk įstatymas suteikia galimybę šaliai, nepranešus savo kontrahentui (ex parte) kreiptis į teismą ir prašyti areštuoti visą oponento turtą, net pinigines lėšas. Ir dar pasinaudoti galinga prezumpcija – „didelio ginčo suma“. Ar suma didelė – reliatyvus dalykas. Esu matęs nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kur ir 5 tūkstančių eurų suma buvo pripažinta didele ir teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones.

O tokių priemonių taikymas yra katastrofa kitai šaliai. Maža to, kad jos yra skubiai vykdomos, bet ir skundai dėl tokių priemonių panaikinimo tęsiasi apie pusmetį, o nuostolių užtikrinimo institutas praktiškai neveikia, nes yra labai didelė įrodinėjimo disproporcija: asmuo, kurio turto atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi dėti žymiai daugiau pastangų ir įrodymų nuostoliams pagrįsti (ir čia jokios prezumpcijos į pagalbą tokiam asmeniui nėra), negu šalis, kuri prašė laikinųjų apsaugos priemonių.

Tačiau džiugu, kad Teismai tolsta nuo tokių laukinių vakarų taisyklių ir perima tarptautinę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką, kur svarbiausia yra įrodyti, kad yra reali grėsmė, jog be laikinųjų apsaugos priemonių šalis imsis nesąžiningų veiksmų turtui paslėpti ar kitaip apsunkinti busimo galimai palankaus ieškovui sprendimo vykdymą.

Kas liečią Teismų pagalbą arbitražui, ten situacija dar klampesnė. Teismai lengva ranka taikydavo laikinąsias apsaugos priemones, ypač, kai arbitražas tarptautinis. O, tokiu atveju, be aukščiau nurodytų priežasčių, papildoma problema yra ta, kad dažnai ieškovas neturi buveinės Lietuvoje, todėl nuostolių užtikrinimo institutas tampa dar labiau komplikuotas. Jau rašiau (žr. 2018-11-08 straipsnį „Ar teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai yra pradėta arbitražo byla?“), kad, kuomet besibylinėjanti arbitraže šalis prašo Teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kai šalis turi galimybių kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių arbitraže, turėtų būti skiriamas prioritetas arbitražo teismui taikyti tokias priemones. Kaip rašiau, mano vertinimu, po arbitražo inicijavimo teismai turėtų teikti pagalbą arbitražui, tame tarpe ir taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Ir po daugiau nei metų gauti pirmieji signalai iš Lietuvos apeliacinio teismo, kuriuos aš vertinu itin palankiai, rodantys, jog Teismai yra pasiruošę keisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kryptį ir tada, kai tokių priemonių prašoma taikyti dėl bylinėjimosi arbitraže.Lietuvos apeliacinis teismas 2019-12-05 priėmė civilinėje byloje Nr. e2-1456-370/2019 labai įdomią nutartį, kuri, tikiuosi, taps kelrode žvaigžde kitoms panašioms byloms. Trumpai, situacija buvo tokia. Vilniaus apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones pagalbai Niujorke vykstančiam arbitražui. Teismas net nesigilino, kad panašių laikinųjų apsaugos priemonių šalis prašė ir arbitraže. Teismas vadovavosi, iš esmės, „didelės sumos“ prezumpcija ir, net nepranešęs kitai šaliai, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinis teismas panaikino tokią nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui. Šio straipsnio kontekste, yra labai svarbios šios Lietuvos apeliacinio teismo teisingos įžvalgos.

Pirma, Teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi išsiaiškinti, ar šalys neturi klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti arbitraže. Teismas nurodė:

„Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas remiantis KAĮ 27 straipsnio 1 dalimi, turėjo nustatyti, kokioje stadijoje ieškovė <…> pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat pareikalauti pateikti duomenis apie pradėtos arbitražo bylos eigą, nes kaip matyti iš apeliantės prašymo, ieškovė yra pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arbitražo byloje, tačiau duomenų apie šio prašymo eigą nebuvo pateikta, kaip nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Šios aplinkybės kelia abejones, ar nesiekiama tapataus klausimo sprendimo keliose ginčų sprendimo institucijose (valstybės teisme ir arbitraže)“.

Antra, Lietuvos apeliacinis teismas paaiškino, kodėl svarbu išsiaiškinti, ar arbitražo teismas gali taikyti analogiškas ar panašias laikinąsias apsaugos priemones: arbitražo teismas geriau žino bylos aplinkybes ir gali adekvačiai įvertinti, ar reikia užtikrinti ieškinį, ar ne. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių:

„[b]Be to, nevertinta aplinkybė, ar tarptautinio arbitražo institucija (teismas) negalėtų įvertinti geriausiai žinomas bylos aplinkybes ir tinkamiau įvertinti prašymo pagrįstumą (CPK 337 straipsnio 3 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis)“.

Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas tokios kategorijos bylose neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ex parte:

„pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus ieškovės duomenis ir nustatęs, kad prie prašymo pridėti dokumentai yra su trūkumais, turėjo ne tik imtis priemonių trūkumams pašalinti, bet ir pranešti apeliantei dėl ieškovės prašymo nagrinėjimo“.

Taigi, mano įsitikinimu, šios Lietuvos apeliacinio teismo įžvalgos yra labai teisingos. Panašu, kad Lietuvos teismų praktika keičia kryptį tokio pobūdžio bylose iš laisvo pasirinkimo modelio, kuris nedetalizuoja užtikrinimo priemonių taikymo funkcijų pasiskirstymo tarp teismų ir arbitražo, iki riboto pasirinkimo modelio. Riboto pasirinkimo modelio esmė yra ta, kad arbitražo teismas turi prioritetą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadinasi, Teismai turėtų teikti pagalbą arbitražui, tame tarpe ir taikydami laikinąsias apsaugos priemones, tik išimtinais atvejais, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitraže būtų neefektyvus ar neįmanomas. Todėl Teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi būti aktyvus, išsiaiškinti šias svarbias aplinkybes ir išklausyti kitą šalį.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

Back to top button