Žiniasklaida nėra visiškai skaidri, tačiau būti skaidria ir nėra jos tikslas?
Žiniasklaida yra laikoma svarbiu kovotoju su korupcija, tačiau efektyviai kovai užtikrinti svarbus ir pačios žiniasklaidos verslo skaidrumas. Korumpuota ar neetiška žiniasklaida gali būti pavojinga demokratiniams procesams, daryti neigiamą įtaką rinkimams. Minint Tarptautinę antikorupcijos dieną, Lietuvos teisės institutas surengė mokslinę-praktinę konferenciją „Korupcija ir žiniasklaida“, kurioje aptartos savireguliacinės ir valstybės institucijų iniciatyvos, korupcijos apraiškos žiniasklaidos versle tiek Lietuvoje, tiek kitose ES valstybėse.
Konferenciją pradėjo VU Filosofijos fakulteto profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, išryškindamas pasitikėjimo žiniasklaida tendencijas ES valstybėse. Pasak jo, kuo labiau piliečiai pasitiki žiniasklaida, tuo mažesnė jos korupcijos tikimybė. Profesorius taip pat pabrėžė, kad žiniasklaidos korupcijos problema Lietuvoje nėra unikali, su tuo susiduria daugybė vakarų demokratijų. Pagal statistinius pasitikėjimo žiniasklaida vidurkius Lietuva yra maždaug per vidurį ES, lenkia tokias valstybes kaip Jungtinė Karalystė ar Ispanija.
Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. Petras Ragauskas skatina atkreipti dėmesį, kad žmonės dažnai nesuvokia, kas tiksliai yra korupcija ir kokiomis formomis ji pasireiškia: „2016 m. duomenimis, papirkimo atvejų Lietuvoje užfiksuota iš viso 561, kyšio paėmimo – 62. Ši tendencija rodo, kad gyvename o ne tų, kurie ima kyšius, režime, bet tų, kurie siūlo.”
Pasak mokslininko, Lietuvos žiniasklaidos korupcija kaip teisinis fenomenas neegzistuoja. Tačiau, kalbant apie žiniasklaidos korupcijos teisinį vertinimą, būtina paminėti subjekto problemą: „LAT yra suformavęs praktiką, kad piktnaudžiavimo subjektu gali būti ne tik valstybės tarnautojas, bet ir tas, kuris veikia srityje, susijusioje su viešųjų interesų tenkinimu, pavyzdžiui, praktikoje buvo nustatyta, kad viešąjį interesą turi vandentvarkos tinklai. Taigi, atsižvelgint į žiniasklaidos ketvirtosios valdžios statusą, panašu, kad žurnalistui, redaktoriui, vadovui ir savininkui tai būtų taikoma. Be abejonės, korupcija žiniasklaidoje labai ydinga, tačiau iki šiol bylų, nagrinėjančių tokį klausimą, nebuvo.”
Pasak Lietuvos teisės instituto tyrėjo dr. Mindaugo Lankausko, apie žiniasklaidos korupciją kalbėti apskritai sunku, kadangi dažniausiai apie žiniasklaidą kalbama kaip apie pilietinės visuomenės gynėją, o ne blogietį, kuris pats įsivelia į korupcinius reiškinius. Be to, jei žiniasklaida korumpuota, visuomenė apskritai praranda tikėjimą demokratijos veiksmingumu, pasidaro ciniška.
Tyrėjo teigimu, ydinga žiniasklaidos rinka apima tokius veiksnius kaip neskaidrūs savininkai, persotinta žiniasklaidos rinka, dideli skirtumai tarp antraščių ir tekstų turinio, vyriausybės subsidijos, formalių ir neformalių etikos normų stoka. Dėl šių priežasčių žiniasklaidos turinyje atsiranda išgalvotos naujienos (fake news), šališkos naujienos, užsakomieji straipsniai, žiniasklaida tampa įrankiu politinėje kovoje.
Dr. Mindaugo Lankausko teigimu, užsienyje yra pastebėtos gerosios antikorupcinės žiniasklaidos praktikos: mokymai, konferencijos, tobulinami etikos kodeksai, tiriamosios žurnalistikos plėtra ir jai plėtotis skirtos stipendijos, žurnalistų profesinių tinklų būrimasis, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, kur skirtingų valstybių žurnalistai dalinasi informacija, susijusia su korupcinėmis temomis.
VU Komunikacijos fakulteto dėstytojo doc. dr. Deimanto Jastramskio teigimu, korupcija žiniasklaidoje gali kilti iš problematiškos žiniasklaidos politikos šalyje. Pasak docento, šalyje komplikuota žiniasklaidos teisėkūra, matoma skaidrios ir nuoseklios žiniasklaidos politikos stoka, žiniasklaidos koncentracija, neskatinamas žiniasklaidos ekonominis tvarumas. „Lietuvoje nėra politinio supratimo apie tai, kad žiniasklaidai reikia pragyventi. Pavyzdžiui, užsienio valstybėse draudžiant alkoholio reklamą, žiniasklaida yra tiesiogiai ar netiesiogiai subsidijuojama, pavyzdžiui, mažinant mokesčius. 2018 m. dėl alkoholio reklamos draudimo buvo prarasti 6 mln. eur. pajamų. Nesugalvoti, kaip pakeisti šiuos nuostolius, reiškia ydingą politiką. Atitinkamai korupcijos rizika auga, nes žiniasklaidos ekonomika mažėja,”– pastebi docentas.
Žiniasklaidos ekspertas išskiria ir reklaminio turinio reglamentavimo spragas. Esą įstatymuose nėra reglamentuota, kaip žymėti užsakomuosius straipsnius, turinio rinkodarą. Tai sukelia gali sukelti daug problemų, kadangi žiniasklaida panašaus į žurnalistinį turinį formato kūriniais klaidina skaitytojus. „Ypač didelė problema susijusi su socialiniais tinklais – jiems iš viso nėra jokio reglamentavimo užsakomojo turinio klausimu. Nuomonės formuotojai reklamuoja prekes, politikus, jų sekėjų ratas nemažas, tačiau tu niekaip negali žinoti, ar tai nuomonė, ar užsakytas turinys,”– teigia D. Jastramskis.
Apibendrindama konferenciją „Transparency International” Lietuvos skyriaus projektų vadovė Rugilė Trumpytė paminėjo, jog žiniasklaida Lietuvoje žymiai skaidresnė, nei buvo prieš keletą metų, tačiau klaidinga būtų ją vadinti visiškai skaidria: „Šiuo metu žiniasklaida nėra visiškai skaidri, tačiau neaišku, ar tai yra jos tikslas. Turime maždaug 1000 žiniasklaidos priemonių, tačiau nėra visiškai aišku, kam didžioji dalis jų priklauso, tokia informacija praktiškai niekur nepateikiama, be to, beveik neįmanoma žinoti, kas finansuoja žiniasklaidos priemonių veiklą. Mūsų žiniomis, šiuo metu yra maždaug 50 žiniasklaidos priemonių, kurios susijusios su politikais, tačiau tiksliai to išsiaiškinti galimybės taip pat nėra.”