Teismai

LVAT pasisakė dėl socialinės globos namuose apgyvendinamų asmenų skaičiaus ribojimo teisėtumo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija pagal Seimo nario Juliaus Sabatausko pareiškimą ištyrė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymu „Dėl Socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Socialinės globos normų aprašo 4 priedo 16.6 papunkčio (2019 m. liepos 8 d. redakcija) teisėtumą (bylos Nr. eI-9-502/2021).

Tirtoje teisės normoje nustatytas maksimalus skaičius asmenų (ne daugiau kaip 40), kuriems leidžiama gyventi viename pastate nuo 2013 m. naujai steigiamuose socialinės globos namuose senyvo amžiaus asmenims. Pareiškėjas suabejojo ginčijamos nuostatos atitiktimi įstatymo viršenybės principui, nes įstatymuose nėra suteikta teisė socialinės apsaugos ir darbo ministrui nustatyti naujus apribojimus ūkio subjektams ar riboti teisę teikti socialinės globos paslaugas.

Išnagrinėjęs norminę administracinę bylą LVAT konstatavo, kad tiriama teisės norma riboja ūkio subjektų galimybę veikti socialinės globos paslaugų senyvo amžiaus žmonėms rinkoje. Teismo sprendime nurodoma, kad ginčijamu reglamentavimu nuo 2013 m. steigiami socialinės globos namai turi labiau ribotas galimybes išnaudoti masto ekonomijos poveikį nei įsteigtieji iki 2013 m. – net ir užtikrindamas su senyvo amžiaus žmogaus gerove, orumu, privatumu susijusius reikalavimus, ūkio subjektas negali savo veikloje naudoti pastato, kuriame galėtų gyventi daugiau nei 40 žmonių, nepaisant galimo vienam žmogui tenkančio ploto, bendrų erdvių, kitų apgyvendinimo ir paslaugų teikimo ypatumų.

Teismo sprendime pažymima, jog sistemiškai vertinant Socialinės globos normų aprašo 4 priedo 16 punkte apibrėžiamos socialinės globos normos „Asmeniui garantuojama saugi, gerai sutvarkyta ir tinkama socialinės globos teikimo vieta bei aplinka“ turinį matyti, kad šioje socialinės globos normoje 16.6 papunkčiu įtvirtintas reikalavimas yra socialinės globos teikimą ribojančio pobūdžio ir patenka ne tarp paslaugos teikimo principų ir charakteristikų, skirtų visiems paslaugų teikėjams, padedančių užtikrinti saugią, gerai sutvarkytą ir tinkamą socialinės globos teikimo vietą bei aplinką, o yra gyventojų skaičių viename pastate ribojanti norma, taikoma neatsižvelgiant į socialinės globos teikimo kokybę ir tik naujai steigiamiems paslaugų teikėjams. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad toks ginčijama nuostata nustatytas ribojimas sukelia teisinius padarinius ne tik ūkio subjektams, bet ir socialinių paslaugų gavėjams, kuriems yra mažinama galimybė rinktis socialinės globos įstaigą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Socialinių paslaugų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto, apibrėžiančio kriterijus, kuriais remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministras nustato socialinės globos normose reikalavimus subjektams, siekiantiems teikti licencijuojamas paslaugas – institucinės socialinės globos veiklą, matyti, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras turi formalų teisinį pagrindą nustatyti reikalavimus patalpoms (siejant tai su licencijos išdavimu). Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad ginčijama nuostata įtvirtintas ribojimas pastate apgyvendinamų žmonių skaičiui nepatenka į įgaliojimą nustatyti reikalavimus patalpoms.

Įvertinusi tai, LVAT konstatavo, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras Socialinės globos normų aprašo 4 priedo 16.6 papunktyje nustatydamas, jog nuo 2013 metų naujai steigiamuose socialinės globos namuose senyvo amžiaus asmenims viename pastate gyvena ne daugiau kaip 40 asmenų, viršijo savo kompetenciją (veikė ultra vires) bei nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus neviršyti savo įgaliojimų, taip pat priimant poįstatyminius aktus remtis įstatymais. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, jog Socialinės globos normų aprašo 4 priedo 16.6 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

LVAT informacija

Back to top button