S. Lapėnas. Laikinosios apsaugos priemonės: reikalauti ar nereikalauti? (II)

1. Pirmasis šios dvilogijos straipsnis buvo baigtas pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apžvalga. Nenukrypdami nuo pasirinktos krypties, pereikime prie antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos aptarimo.
2. Primintina, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) grėsmė (rizika). Autoriaus nuomone, tiek, kiek susiję su šia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, ypač reikšmingai evoliucionavo teismų praktika: teismai iki pat 2015 metų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir kartu preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o 2015 metais šiuo aspektu esmingai pakito teismų požiūris – Lietuvos apeliacinis teismas pradėjo formuoti praktiką, kad didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Autoriaus nuomone, įvertinus teisinius padarinius, kuriuos sukelia laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, t. y. atsižvelgus į tą aspektą, kad laikinosios apsaugos priemonės varžo priešingos bylos šalies teises nesant priimto teismo sprendimo dėl ginčo esmės, šis teismų praktikos pasikeitimas yra ypač svarbus, nes, ką galiausiai pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas, akivaizdu, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir todėl negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020). Pažymėtina, kad teismo sprendimo (ne)įvykdymo perspektyvos pirmiausia priklauso ne nuo ieškiniu (ar kitu procesiniu dokumentu) reikalaujamos priteisti pinigų sumos, o nuo asmens, turinčio atsakyti pagal ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą), veiksmų, nukreiptų į teismo sprendimo (ne)vykdymą, todėl, autoriaus nuomone, teismų praktikos lygmeniu pagrįstai (kad ir gana pavėluotai) atsisakyta tapatinti ieškinio sumos dydį su teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizika (grėsme). Paskutinis autoriaus pastebėjimas, susijęs su ieškinio sumos dydžiu, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijumi, yra tas, kad pagal tokią teisinę logiką, kad didelė ieškinio suma preziumuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, visais apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, CPK 27 straipsnio 1 punkto prasme nagrinėtinų bylų (civilinės bylos, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų) atvejais egzistuotų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (nebent asmens, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinė padėtis būtų labai gera), o tai tiek, kiek susiję su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, galėtų būti vertinama kaip teisinis paradoksas, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybei pripažįstama išimtinumo savybė.
3. Lietuvos apeliacinis teismas savo aktualiausioje praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas materialinėms vertybėms sukurti ar joms sukaupti, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Šio išimtinio ir antrosios ginčo šalies interesus labai varžančio procesinio instituto taikymas galimas tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį – apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673- 943/2018; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-516/2019).
4. Ši teismų praktika patvirtina, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizikos (grėsmės) – egzistavimas sietinas su priešingos bylos šalies jau atliktais, atliekamais ar ketinamais atlikti veiksmais, orientuotais į vengimą vykdyti teismo sprendimą ar jo vykdymo apsunkinimą. Autoriaus manymu, priešingos bylos šalies nesąžiningumas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos egzistavimo prasme galėtų būti konstatuotas, be kitų, tais atvejais, jeigu, pvz., atsakovas, gavęs ieškovo pretenziją dėl tam tikrų turtinių reikalavimų vykdymo, iki ieškinio pareiškimo teisme momento sudarytų neatlygintinį jam priklausančio turto perleidimo sandorį ar imtųsi aktyvių veiksmų tokiam sandoriui sudaryti (pvz., kreiptųsi į notarą dėl atitinkamo sandorio tvirtinimo), taip sąmoningai apsunkindamas ar siekdamas apsunkinti būsimo (ieškovui galimai palankaus) teismo sprendimo vykdymą.
5. Pirmiau aptarti išaiškinimai dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra ypač reikšmingi tuo aspektu, kad jie sudaro prielaidas išimtinumo savybei, kuri būdinga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, reikštis – akivaizdu, kad tik išskirtiniais, retais atvejais gali egzistuoti faktinės aplinkybės, patvirtinančios priešingos bylos šalies nesąžiningumą, kaip jis suprantamas pagal aktualiausią teismų praktiką, be to, nekyla abejonių, jog gerokai sunkiau pagrįsti priešingos bylos šalies veiksmus, nukreiptus į siekį apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, negu remtis, pvz., didelės ieškinio sumos kriterijumi prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasikeitus teismų praktikai, „viskas“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme „stojo į savo vietas“ – laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nebe taisyklė, kaip kad buvo anksčiau, o išimtis.
6. Apibendrinant laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinas sąlygas, nurodytina, jog asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos, turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą ir įrodyti priešingos bylos šalies nesąžiningą elgesį, kaip šios kategorijos aiškinamos ir suprantamos pagal proceso įstatymą ir teismų praktiką.
7. Autoriaus nuomone, būtina pažymėti, kad asmens, siekiančio laikinųjų apsaugos priemonių savo reikalavimams užtikrinti taikymo, iššūkiai nesibaigia ties pirmiau įvardytų sąlygų pagrindimu. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ši proceso įstatymo norma patvirtina, kad laikinoji asmens teisės apsauga galiausiai gali jam „kainuoti“ turtinę prievolę atlyginti priešingos bylos šalies nuostolius.
8. Kasacinio teismo praktikos požiūriu, neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-969/2020). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo, prašęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atvejais atsako be kaltės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-403/2019).
9. Autorius nekvestionuoja pirmiau įvardytos kasacinio teismo praktikos, nes vis dėlto ne kasacinis teismas, o įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs taisyklę, kad bylos šalis, prašiusi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo kompensuoti priešingos bylos šalies nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kad ir kaip bebūtų, ši taisyklė, autoriaus nuomone, suponuoja šiokį tokį teisinį neužtikrintumą: viena vertus, asmuo veikia proceso įstatymo nustatyta tvarka – jis teikia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įgyvendina nustatytus procesinius reikalavimus, kad būtų tenkintas jo prašymas, t. y. pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, ir tokio jo veikimo teisėtumas yra patvirtinamas teismo procesiniu sprendimu, t. y. teismo nutartimi, kuria konstatuojama, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas, ir kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės (pažymėtina, kad asmens prašymas yra prielaida, o teismo nutartis yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones). Antra vertus, tas pats asmuo, kuris veikia teisėtai ir kurio veiksmų teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galiausiai gali tapti civilinės atsakomybės taikymo subjektu, nors, net ir ignoruojant jo veiksmų teisėtumo aspektą, ne jo veiksmai yra pagrindinė žalos, kildinamos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priežastis (kaip minėta, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vis dėlto yra teismo nutartis). Autoriaus nuomone, jeigu ir nėra pagrindo bendriausia prasme kalbėti apie asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pašalinimo iš deliktinių teisinių santykių, kurių atsiradimo pagrindas – teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galimybę, galimai svarstytinas bendros tokio asmens ir valstybės, per savo valdžią pritaikiusios priverstines civilines procesines priemones, atsakomybės klausimas. Vis dėlto autorius šiame straipsnyje plačiau nesiplės pirmiau įvardytu klausimu ir paliks ateičiai atitinkamų apsvarstymų galimybę.
10. Apibendrinant abiejuose straipsniuose pateiktus argumentus, galima išskirti tokius iššūkius, su kuriais gali susidurti asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos ir kurie gali turėti esminę reikšmę, siekiant atsakyti į klausimą, verta ar ne reikalauti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: 1) žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pats žyminis mokestis santykinai nėra didelis (50 eurų, o, teikiant elektroninių ryšių priemonėmis, – 38 eurai), bet vis tiek reikia sumokėti atitinkamą pinigų sumą į valstybės biudžetą; 2) sudėtinga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, tiksliau – antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. nesąžiningą priešingos bylos šalies elgesį; 3) laikinosios teisės apsaugos turėjimas (teismui patenkinus bylos šalies prašymą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones) gali „peraugti“ į turtinę prievolę atlyginti priešingos bylos šalies nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Autoriaus nuomone, šie iššūkiai suponuoja, kad visais atvejais, o ypač tada, kai nėra galimybės prognozuoti, kokia yra galima bylos baigtis, būtina, be kita ko, įvertinti, ar potenciali (be to, ir ne taip paprastai pasiektina) nauda, gautina teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, nusveria riziką, galinčią pasireikšti pareigos atlyginti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimu. Šie argumentai veda prie išvados, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo verta neabejojant reikalauti tik tais atvejais, jeigu asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos, ne tik gali pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, bet ir turi svarų pagrindą tikėtis sau palankios bylos baigties. Kitais atvejais, kaip jau buvo užsiminta, siūlytina gerai pasverti visus „už“ .ir „prieš“.

Simas Lapėnas yra advokatų kontoros Prudence teisininkas