S. Lapėnas. Laikinosios apsaugos priemonės: reikalauti ar nereikalauti? (I)

1. Jau keleri metai „kamuoja“ noras bent jau bendriausiais bruožais pagvildenti laikinųjų apsaugos priemonių institutą, tačiau vis neatsirasdavo laiko šiam reikalui. Pagaliau pavyko „surasti“ laiko pirmiau įvardytam norui įgyvendinti.
2. Autoriaus mintys, siekiant pernelyg neapsunkinti skaitymo proceso, bus perteiktos dviem straipsniais. Pirmajame (šiame) straipsnyje bus bendriausia prasme apžvelgta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis, įvardytos sąlygos, kurios yra būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, ir aptarta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Antrajame straipsnyje bus aptarta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga ir pateikta autoriaus nuomonė, ar verta reikalauti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Viena vertus, gali susidaryti įspūdis, kad pats klausimas yra keistas, nes, atrodytų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kuria tik pridėtinę vertę, kita vertus, kaip bus atskleista, šių priemonių taikymas generuoja ne tik naudą.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis pagal tą jos apibrėžimą, kuris išplaukia iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalies, – užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Kartu su šia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtimi išskiriamas dar vienas ne mažiau svarbus teisinis gėris, kuriam garantuoti yra įtvirtintas aptariamas procesinis teisinis institutas, – užtikrinti asmens, reikalaujančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisės, kuriai apginti pradėtas teisminis procesas, laikinąją apsaugą.
4. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų, tikrieji asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ketinimai nebūtinai visada sutampa su šio procesinio teisinio instituto paskirtimi – galimi ir tokie atvejai, kai asmuo, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekia kitų, negu pirmiau įvardyti, padarinių, pvz., padaryti priešingai bylos šaliai ekonominį ir (ar) kito pobūdžio spaudimą. Tiek, kiek susiję su tokio pobūdžio padariniais, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas 2016 metais (laiko aspektu, priklausomai nuo vertinimo, galima būtų teigti, kad „dar“ arba „tik“ 2016 metais. Autoriaus nuomone, „tik“ 2016 metais) ėmėsi priemonių tokių padarinių pasireiškimo galimybėms sumažinti – proceso įstatyme įtvirtino taisyklę, kad už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (su tam tikromis išimtimis) mokamas penkiasdešimties eurų žyminis mokestis. Šis įstatymų leidėjo žingsnis (nors, autoriaus nuomone, ir pavėluotas) sveikintinas, vis dėlto, įvertinus tą aspektą, kokius neigiamus teisinius padarinius gali sukelti laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, manytina, kad, siekiant sukelti dar didesnį atgrasantį (nuo pirmiau įvardytų ketinimų įgyvendinimo) poveikį, žyminis mokestis, mokėtinas už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų būti didesnis. Kad ir kaip bebūtų, taisyklės dėl žyminio mokesčio už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėjimo įtvirtinimas sukūrė didesnį ar mažesnį pozityvų rezultatą – autoriaus turimomis žiniomis, įsigaliojus aptariamai procesinei taisyklei, sumažėjo teikiamų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skaičius, todėl darytina prielaida, kad sumažėjo ir tokių prašymų, kuriais siekiama padarinių, nesuderinamų su laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi, skaičius.
5. Nepaisydami pirmiau aptartų situacijų pasireiškimo galimybės, vis dėlto palikime nuošaly galimų nesąžiningų ketinimų prašant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atvejus, manydami, kad ne veltui civiliniuose teisiniuose santykiuose preziumuojamas šių santykių dalyvių sąžiningumas.
6. Asmens reikalavimams užtikrinti gali būti taikomos įvairios laikinosios apsaugos priemonės – CPK 145 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis (nebaigtinis) galimų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Tiek, kiek susiję su individualiai taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžiu, pažymėtina, kad paties laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja, jog taikytinos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai priklauso nuo paties reikalavimo, kuriam užtikrinti pateiktas prašymas jas taikyti, pobūdžio. Esminė taisyklė, susijusi su vienų ar kitų laikinųjų apsaugos priemonių pa(si)rinkimu, yra ta, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti betarpiškai susijusios su pačiu reikalavimu, t. y. jos turi būti tokios, kad galėtų užtikrinti realią ir veiksmingą teisės, kuriai apginti pradėtas teisminis procesas, laikinąją apsaugą, ir kartu neribotų kitos bylos šalies padėties labiau, negu reikia tokiai apsaugai užtikrinti.
7. Straipsniuose bus aptariamos tos laikinosios apsaugos priemonės, kurios, autoriaus nuomone, yra būdingiausios civiliniams teisiniams santykiams, t. y. tos priemonės, kuriomis yra užtikrinami turtiniai reikalavimai ir kartu daroma intervencija į priešingos bylos šalies nuosavybės teisę į atitinkamą turtą (bendriausia prasme turimas omenyje kitai bylos šaliai priklausančio turto areštas).
8. Tiek proceso įstatymo, tiek teismų praktikos lygmeniu išskiriamos dvi pagrindinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) tikėtinas (prima facie) ieškiniu pareikštų reikalavimų, kuriems užtikrinti pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrindimas; 2) teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) grėsmė (rizika).
9. Tiek, kiek susiję su pirmąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, Lietuvos apeliacinis teismas, kuris formuoja teismų praktiką bylų (sub)procesuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikosi pozicijos, kad, vertinant ieškinio prima facie pagrįstumą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1267-943/2020). Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-943/2020).
10. Pirmiau nurodyta teismų praktika patvirtina, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismų praktikos požiūriu, egzistuoja tais atvejais, kai ieškinys, kuriam užtikrinti pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Šio straipsnio autoriaus nuomone, įvertinus teisinius padarinius, kuriuos sukelia laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, teismai pernelyg žemai nuleido kartelę tiek, kiek tas susiję su vertinimu, ar ieškinys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme yra tikėtinai pagrįstas. Straipsnio autorius toliau pateiks argumentus savo nuomonei pagrįsti.
11. Dar kartą primintina, kad visi straipsnio autoriaus argumentai yra teikiami, turint omenyje tas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis daroma intervencija į priešingos bylos šalies nuosavybės teisę į atitinkamą turtą.
12. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė yra fundamentali teisė, tiesiogiai pripažįstama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lygmeniu (Konstitucijos 23 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Vadinasi, teismo sprendimas yra teisinis pagrindas, kuriuo gali būti apribota asmens (materialioji subjektinė) teisė į nuosavybę, tačiau, autoriaus manymu, CK 4.39 straipsnio 1 dalies prasme pirmiausia turimas omenyje teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo esmės, t. y. tas teismo baigiamasis aktas, kuriuo galutinai išsprendžiamas pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimas. Viena vertus, teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti teisėtas laikino nuosavybės teisės ribojimo pagrindas, antra vertus, kaip žinoma, tokia teismo nutartis paprastai priimama pirminiu civilinio proceso etapu, t. y. ieškinio priėmimo momentu, teismui žinant tik vienos ginčo šalies, t. y. ieškovo, kuris, savaime suprantama, suinteresuotas sau palankaus teismo sprendimo priėmimu, poziciją dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Todėl, straipsnio autoriaus nuomone, tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios riboja priešingos bylos šalies nuosavybės teisę, taikymas apskritai yra galimas tik išskirtiniais, pačiais kraštutiniausiais atvejais. Be to, tiek, kiek susiję su tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turėtų būti nustatytas aukštesnis įsitikinimo laipsnis dėl pagrindo riboti (nors ir laikinai) nuosavybės teisę egzistavimo negu vien tiek reikalavimas patikrinti, ar ieškinys, kuriam užtikrinti pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra akivaizdžiai nepagrįstas, – teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ribojančių nuosavybės teisę, taikymo, turėtų būti pakankamai įsitikinęs, kad asmens teisė, kuriai apginti yra pateiktas ieškinys, yra pažeista.
13. Pirmiau įvardytai autoriaus pozicijai pagrįsti nurodytinos specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių specifinius intelektinės nuosavybės teisinius santykius, normos, įtvirtinančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones <…>“, o pagal to paties straipsnio ketvirtąją dalį teismas turi teisę įpareigoti asmenį, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus, kurie galėtų pakankamai įtikinti, kad jis ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal šį įstatymą nustatytų teisių turėtojas ar naudotojas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas. Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 55 straipsnio 2 ir 4 dalyse, Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo 473 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Viena vertus, šie įstatymai reguliuoja specifinius nuosavybės teisinius santykius, kita vertus, pirmiau išdėstytos nuostatos, kad ir kaip bebūtų, reglamentuoja sąlygas, kurios yra būtinos atitinkamoms teisėms per laikinųjų apsaugos priemonių taikymą riboti, todėl, autoriaus nuomone, tokios nuostatos (dar kartą šiame kontekste akcentuojant teisinius padarinius, kuriuos sukelia laikinųjų apsaugos priemonių taikymas) galėtų būti mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikomos ir tais atvejais, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių, bendriausia prasme ribojančių nuosavybės teisę, taikymo klausimas.
14. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų, teismų praktika, pagal kurią, autoriaus nuomone, reikalavimai, keliami įrodinėjimo (dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo) standartui ir kartu teismo įsitikinimo laipsniui, yra minimalūs, yra suformuota ir teismai nuosekliai laikosi šios praktikos.
15. Tęsinys kitame straipsnyje.

Simas Lapėnas yra advokatų kontoros Prudence teisininkas