KT: vidaus tarnybos statuto nuostata, draudžianti asmeniui, pripažintam kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, būti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) (Statutas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <…> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai jau penktas Konstitucinio Teismo nutarimas byloje pagal individualų konstitucinį skundą ir trečiasis, kuriuo patenkintas asmens prašymas Konstituciniam Teismui pripažinti jam taikytą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo pažeistos jį atleidus iš vidaus tarnybos kaip neatitinkantį Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto nepriekaištingos reputacijos  reikalavimo nebūti pripažintam kaltu dėl tyčinio, įskaitant nesunkų, nusikaltimo padarymo. Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui ribojamos asmens, pripažinto kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, teisės stoti į valstybės tarnybą ir laisvai pasirinkti darbą.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi po to, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neskundžiama nutartimi pareiškėjo skundai dėl įsakymo, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos, panaikinimo buvo atmesti. Paminėtina, kad nė vienas iš šių teismų netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas jau anksčiau yra konstatavęs, kad valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą nėra absoliuti;  įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą yra Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės pasirinkti darbą atmaina. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai ir kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti ir su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, įskaitant reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus. Nustatant šį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, be kita ko, negali būti paneigta šios teisės esmė. Tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, be kita ko, Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu nustatyta sąlyga būti pripažintam kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, nepaisant jo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, dėl kurios asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu. Pagal šį teisinį reguliavimą asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neterminuotai, nepaisant to, ar išnyko, ar buvo panaikintas teistumas už padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal šio straipsnio 7 dalį.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal ginčytą Statuto  9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą asmuo, pripažintas kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, niekada negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu. Todėl šioje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti. Kartu toks teisinis reguliavimas įvertintas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčyto teisinio reguliavimo negalima pateisinti statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė: būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai draudžiama ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, be kita ko, Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą.  

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas nebetyrė ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo informacija