LAT išaiškino dėl bylą nagrinėjančio teismo pareigos savo iniciatyva nustatyti draudimo teisiniams santykiams taikytiną užsienio teisę

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vasario 3 d. išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-3-43-1075/2021), kurioje eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo (ieškovė įmonė) prašė priteisti draudimo išmoką iš įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės (atsakovės).

Ieškovė kreipėsi į teismą dėl eismo įvykio Norvegijoje, kurio metu buvo nepataisomai sugadintos krovinį gabenusios ieškovės transporto priemonės – vilkikas, puspriekabė bei visiškai prarastas gabentas krovinys. Norvegijos Alstahaugo apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo atsakomybę dėl eismo įvykio paskirstė lygiomis dalimis abiem eismo įvykio dalyviams. Nors ieškovė pateikė pretenziją dėl nuostolių atlyginimo atsakovės atstovybei Lietuvoje, ją tenkinančio pasiūlymo dėl draudimo išmokos negavo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, ieškinį atmetė konstatuodamas, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nenurodytos šio termino praleidimo priežastys. Pateikdama apeliacinį skundą ieškovė argumentavo, kad teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo taikyti ne Lietuvos, o užsienio valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokių klausimų, kurie nebuvo kelti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nesiremta užsienio valstybės teise, neteikti jos turinį pagrindžiantys duomenys, nenurodyta, kad taikytina Norvegijos teisė), ieškovė negali kelti ir remtis jais bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti užsienio valstybės teisę ex officio, ir pritarė teismo išvadai dėl praleisto ieškinio senaties termino pagal Lietuvos teisę.  

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktame kasaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl teismų pareigos taikyti užsienio teisę savo iniciatyva, kaip nustatyta CK 1.12 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė šiam argumentui pagrįsti rėmėsi Hagos konvencijos nuostatomis.

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, išaiškino, kad šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, nes nukentėjęs asmuo prašo draudimo bendrovės atlyginti žalą. Hagos konvencijos nuostatos nustatant taikytiną teisę nagrinėjamam ginčui netaikytinos, atsižvelgiant į šalis siejantį teisinį santykį. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtinta, kad ši konvencija nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius. Šios išvados nepaneigia ir Hagos konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas, kurio paskirtis – nustatyti tik taikytiną teisę, pagal kurią sprendžiama, ar nukentėjęs asmuo apskritai turi tiesioginio reikalavimo teisę, bet ne draudimo santykiams taikytiną teisę (tuo labiau transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo).  

Užsienio teisės taikymo pagrindą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam santykiui nustato įstatymas (Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalis, taip pat žr. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1, 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalį), ginčo santykių atveju kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro būtent teisės klausimą. Todėl, remiantis CK 1.12 straipsnio 1 dalimi, pareiga taikyti, aiškinti užsienio teisę bei nustatyti jos turinį tenka teismui, kuris tai turi atlikti ex officio. Pirmosios instancijos teismas užsienio teisės taikymo, jos turinio įrodinėjimo naštą ieškovei perkėlė nesant tam teisinio pagrindo, todėl byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija