ESTT: fizinis asmuo, kurio atžvilgiu atliekamas administracinis tyrimas dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija pažeidimo, turi teisę tylėti
2012 m. gegužės 2 d. Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Consob) (Nacionalinė bendrovių ir vertybinių popierių biržos komisija, Italija) skyrė DB baudas, kurių bendra suma siekia 300 000 EUR, už 2009 m. padarytą administracinį pažeidimą dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija. Ji taip pat skyrė jam 50 000 EUR baudą už nebendradarbiavimą. DB kelis kartus paprašė nukelti jo apklausos, į kurią jis buvo kviečiamas kaip apie faktines aplinkybes informuotas asmuo, datą, o atvykęs į apklausą atsisakė atsakyti į pateiktus klausimus.
Atmetus DB skundą dėl šių sankcijų, jis pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija). 2018 m. vasario 16 d. tas teismas pateikė Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) papildomą konstitucingumo klausimą, susijusį su Italijos teisės nuostata, kuria remiantis buvo skirta sankcija dėl nebendradarbiavimo. Pagal šią nuostatą turi būti baudžiamas asmuo, kuris laiku nevykdo Consob reikalavimų arba dėl kurio uždelsiamas jos priežiūros funkcijų vykdymas, įskaitant asmenį, kurį Consob, vykdydama savo funkcijas, kaltina pažeidimo dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija padarymu. Corte costituzionale pažymėjo, kad pagal Italijos teisę prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija yra ir administracinis pažeidimas, ir baudžiamasis nusižengimas. Be to, jis pažymėjo, kad aptariama nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvoje 2003/6 nustatytą specialią pareigą ir šiuo metu ja konkrečiai įgyvendinama Reglamento Nr. 596/2014 nuostata. Jis Teisingumo Teismui pateikė klausimą dėl šių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (Chartija), konkrečiai – teisei tylėti.
Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) pripažino, kad egzistuoja fizinio asmens teisė tylėti, garantuojama Chartijoje, ir nusprendė, kad pagal Direktyvą 2003/6 ir Reglamentą Nr. 596/2014 valstybės narės gali į šią teisę atsižvelgti, kai dėl tokio asmens vykdomas tyrimas ir gali būti nustatyta jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos, arba gali kilti jo baudžiamoji atsakomybė.
Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisė tylėti, kuri yra teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos esmė, draudžia, be kita ko, nubausti „kaltinamą“ fizinį asmenį už atsisakymą kompetentingai institucijai pagal Direktyvą 2003/6 arba Reglamentą Nr. 596/2014 pateikti atsakymus, iš kurių gali paaiškėti jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį baudžiama baudžiamojo pobūdžio administracinėmis sankcijomis, arba dėl kurių gali kilti jo baudžiamoji atsakomybė. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad jurisprudencija, susijusi su įmonių pareiga per procedūras, per kurias gali būti skirtos sankcijos už antikonkurencinius veiksmus, pateikti informaciją, kuria vėliau galėtų būti pasinaudota siekiant nustatyti jų atsakomybę už tokius veiksmus, negali būti taikoma pagal analogiją, kai siekiama nustatyti fizinių asmenų, kuriems taikoma procedūra dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija pažeidimo, teisės tylėti apimtį. Teisingumo Teismas priduria, kad vis dėlto teise tylėti negalima pateisinti bet kokio nebendradarbiavimo su kompetentingomis institucijomis, pavyzdžiui, atsisakymo atvykti į jų numatytą žodinę apklausą ar vilkinimo veiksmų, kuriais siekiama atidėti jų apklausą.
Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2003/6 ir Reglamentas Nr. 596/2014 turėtų būti aiškinami taip, kad jie atitiktų teisę tylėti, t. y. kad pagal juos nereikalaujama bausti fizinio asmens, kuris atsisako pateikti kompetentingai institucijai atsakymus, dėl kurių gali kilti jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį skiriamos baudžiamojo pobūdžio sankcijos, arba gali kilti jo baudžiamoji atsakomybė. Šiomis sąlygomis šių teisės aktų galiojimui nedaro poveikio tai, kad juose nėra aiškiai atmesta galimybė skirti sankciją už tokį atsisakymą. Valstybės narės turi užtikrinti, kad fizinis asmuo negalėtų būti baudžiamas už atsisakymą pateikti tokius atsakymus kompetentingai valdžios institucijai.
ES Teisingumo Teismo informacija
