Komentarai

R. Merkevičius. Suėmimo skyrimas Lietuvoje COVID-19 sąlygomis. Ar tikrai galime sau leisti baksnoti į A. Navalno „teismo procesą“ Rusijoje?

Prieš keletą dienų Europos teisinę kultūrą šokiravo, tad masinės medijos, politi­kai, įvairūs „gerai informuoti piliečiai“ ir tiesiog „žmonės iš gatvės“ ir Lietuvoje karštai dis­kutavo A. Navalno „teismo pro­ce­są“ Rusijos sostinės Chimkų priemiesčio policijos nuo­vadoje. Šis procesas vadintas „precedento neturinčiu žingsniu“, „improvizuotu teis­mu“, „ab­sur­do teatru“, „visišku beteisiškumu“, teismo sprendimas – „juokingiausiu do­kumentu pasaulyje“ ir pan. Pats A. Navalnas teigė, jog pareigūnai „suplėšė ir iš­me­tė baudžiamojo proceso kodeksą“, o A. Navalno teisinė gynyba skundėsi pama­ti­nių (fundamentalių) procesinių principų, tokių kaip, gynėjo ir ginamojo pasimatymo pas­­laptis (susitikimų ir pokalbių konfidencialumas), teismo proceso viešumas, teismo nepriklausomumas, teisė į gynybą ir proceso šalių lygiateisiškumas, pažeidimu. Nie­kas neabejojo dėsninga šio „teismo proceso“ pabaiga – A. Navalnas mėnesiui pra­ra­do laisvę. Šią istoriją lemiančia priežastimi buvo įvardintas Rusijos politinis režimas. Iš tiesų, to, kas su A. Navalnu vyko Rusijoje, net negalima pradėti diskutuoti jokiame tei­siniame lygmenyje. Nebent kaip vaizdingą iliustraciją, kaip daryti negalima, ar kiek daug pažeidimų gali būti padaroma viename procese. Nei teisės viršenybės, nei tei­singumo, nei kitų fundamentalių teisinių vertybių jame nėra ir nebuvo nuo pat šio pro­ceso pradžios. Nors jame dalyvavo „teisėjas“ (net ne vienas), šis procesas nebu­vo ir jo net negalima vadinti niekuo, kame būtų žodis „teismas“, „teisėtumas“ ar „tei­sin­gumas“.

Šiame baudžiamosios valdžios galios demonstravimo, žmogaus niekinimo ir že­mi­­ni­mo bei visuotinės baimės atmosferos kūrimo kontekste iš Rusijos norėtųsi sugrįžti į Lie­tuvą ir pa­kalbėti apie suėmimo skyrimą Lietuvoje. Ypač dabar, kai COVID-19 ar tie­siog „koronaviru­sas“ tapo „pateisinama dingstimi“ (formalia priedanga) baudžiamo­sios val­džios institu­ci­joms su­sikurti sau komfortiškas „nuotolinio darbo“ sąlygas, o žmo­gų dar labiau išstumti į baudžia­mo­­sios justicijos užribį, „įgimtą orumą turinčią as­me­nybę“ paversti tam tikru beasmeniu statistiniu vienetu. Žmogaus teisių stebėjimo ins­tituto ekspertai, išanalizavę baudžiamojo proce­so įstatymą ir jo taikymo praktiką, ap­klausę suėmimo skyrimo ar termino pratęsimo procese da­lyvaujančius prokurorus ir teisėjus, dar 2013 m. publikuotame tyrime pabrėžė, jog skiriant su­ėmimą, „pastebi­ma tam tikrų ydingų, stereotipais ir prezumpcijomis paremtų praktikų“, kuo­met „daž­nai tiesiog „nerizikuojama“ ir siekiama žemesnio socialinio statuso asmenų <…> su­ė­mi­mo, nesigilinant į individualias bylos aplinkybes“, „suėmimas kartais skiriamas suvokiant, kad realiai tai nėra būtina, tačiau, nepaisant to, griežčiausia kardomoji prie­mo­nė pa­si­tel­kiama BPK nenumatytiems tikslams pasiekti“, suėmimas yra „naudoja­mas kaip spaudimo prie­monė“, „teisėsaugos institucijos kai kuriais atvejais taiko suė­mi­mą siekdamos iš asmens iš­­gauti parodymus ar prisipažinimą“, „kai kuriais atvejais iki­teisminio tyrimo institucijos pikt­nau­­džiauja, pateikdamos netikslius ar netgi klaidin­gus duomenis“, „itin didelę įtaką specia­lis­tų sprendimams kreipiantis dėl suėmimo ir jį skiriant daro visuomenės ir žiniasklaidos reak­ci­ja. Spauda situacijas, kai atsisakoma skirti suėmimą, yra linkusi skandalizuoti, o specialistus <…> vertinti neigiamai. Todėl, veng­dami galimos reakcijos, praktikai kai kuriais atvejais tie­siog renkasi „saugų“ va­rian­tą ir skiria suėmimą, kadangi nepagrįsto suėmimo skyrimo atvejai vi­suomenės dė­mesio susilaukia retai“. Po poros metų, 2015 m., publikuotame tyrime Žmogaus tei­­sių stebėjimo instituto ekspertai vėl priminė ne tik nesikeičiančią, bet žmo­gaus tei­sių apsaugos požiūriu netgi blogėjančią situaciją: „suėmimas yra taikomas pernelyg daž­­nai“, „gy­nybai dažniausiai leidžiama susipažinti ne su visa, o tik dalimi bylos me­džia­gos“, taip „ribojant gynybos galimybes veiksmingai ginčyti suėmimą“, „gynybos ad­vokatų ir proku­ro­rų argu­men­tai ir pareiškimai ne visada traktuojami vienodai“, „su­ėmimo posėdžiuose retai pa­teikiami su­ėmimo poreikį konkrečiai patvirtinantys ar pa­neigiantys duomenys“, „dauguma teis­­­­mo nu­tar­čių skirti suėmimą yra nepakanka­mai motyvuotos ir dažnai remiasi pernelyg ne­konkrečiais ir šabloniškais argumentais, beveik nesistengiant jų pritaikyti konkrečios bylos ap­linkybėms“ ir t. t. 2017 m. iš esmės ana­logiškas įžvalgas padarė ir Europos Komisijos finan­suo­to tarptau­ti­nio projekto „Sie­kiant, kad suėmimas būtų kraštutinė priemonė“, ekspertai. Deja, nė viena šių eks­pertų įžvalgų reikšmingesnės valdžios reak­ci­jos nesulaukė. Pastaruoju metu, formaliai pri­sidengiant „kova su CO­VID-19 pandemija“, vengi­mu socialinių kontaktų, teis­muo­­se vystoma praktika sukuria tie­siog tragiškas pasek­mes žmo­gaus lais­vei. Žmogaus lais­vė tikriausiai tik gūdžiu sovietmečiu bu­vo labiau „be­­vertė“, nei į ją žvelgia šian­die­ninė teismų praktika. Tei­sėjų nenorą žiūrėti į akis žmo­gui, iš kurio jis atima laisvę, ne­noru klausytis ad­­vokatų – į kuriuos neretas tei­­sėj­as žiūri kaip į asmenis, kurie gaišina jų laiką ar atima jų dėmesį – kalbų bei sie­kį su­­sikurti vien tik as­me­niškai sau komfortiš­kas teisingumo vykdymo sąlygas (lygiai taip pat elgiasi ir prokurorai), išnaudoja bau­­džia­mo­jo per­se­kiojimo institucijos.

Taigi kaip šiandien žmo­nes suima Lietuvos teisėjai?

Konstitucijos 20 straipsnio 3 da­­lyje nu­­ro­dyta, kad sulaiky­tas asmuo, kurį norima su­imti, t. y. ir toliau laikyti nelaisvėje, ne vė­liau nei per 48 valan­das turi būti „prista­ty­tas“ į teismą, kur, „sulaikytajam dalyvau­jant“, spren­džiamas jo su­laikymo pagrįstu­mas. Tai, kad sulaikytasis turi būti „pristaty­tas“ į teis­­mą ar pas iki­teis­minio tyrimo tei­sė­ją, pabrėžia ir Žmogaus teisių kon­­ven­ci­­­­ja bei kiti tarptautinės tei­sės aktai, taip pat ir Bau­džiamojo proceso kodeksas. Deja, Lietuvos tei­sė­jai (neabejotinai tą žinant, tam pri­tariant ar tą toleruojant teismų vadovams) nusprendė, jog sulai­ky­to asmens prista­ty­mas į teismą, teismo posėdžio organizavimas, žmogaus, kurį prašoma suimti, emo­ci­jos ir t. t., tikriausiai, pernelyg vargina teisėjus, todėl jo ne­bereikia fiziškai „pris­tatyti“ į teismą pas teisėją – sulaikytasis gali pabūti ir polici­jos areš­tinėje, tardymo izoliatoriuje ar pataisos na­muo­se, o teisėjas su juo pabendraus „nuotoliniu būdu“ – naudojantis gar­so ir vaizdo nuotolinio perdavi­mo priemones. Ži­­noma, per definitionem galima kel­ti klausimą, ar Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvo­ka „pris­tatytas“ XXI-ajame amžiuje turi būti suvokiama tik kaip „fizinis asmens pristatymas“, pvz., atve­di­mas, atvežimas ir fizinis buvimas teismo posėdžių sa­lė­je, ar gali bū­ti interpretuojama plačiau, pvz., kaip api­man­ti ir „dalyvavimą teismo po­sėdyje, naudojant elek­tro­ninių ry­šių (vaizdo – garso nuotolinio perdavimo) prie­mo­nes“. Tačiau tai nėra teismo dis­kur­­sas (tokius klausimus gali diskutuoti doktrina, jie gali tapti ir viešuoju, bet ne teismo diskursu). Visų pir­­­ma dėl to, kad teismas pagal Konstituciją privalo „klausyti įstatymo“, o įstatymas – Bau­džia­mo­jo proceso kodeksas – šiuo atveju sako, jog dėl suėmimo pa­skyrimo turi būti organizuojamas „fi­zi­nis teismo posėdis“, o sulaikytasis turi būti fiziš­kai į jį pristatytas: įstatymas neleidžia tei­sėjui, kuris sprendžia suėmimo paskyrimo klau­si­­mą, organizuoti kitokių, „ne fizinių“ teis­­mo posėdžių ir fiziškai nepristatyti sulaikytojo į to­kį teis­mo posėdį. Kai sprendžiamas „suėmimo termino pratęsimo“ klausimas, įstaty­mas leidžia suimtojo fiziškai nepristatyti į teismą, o jo dalyvavimą užtikrinti garso ir vaiz­do nuotolinio perdavimo priemonėmis, tačiau kai sprendžiamas „suėmimo skyrimo“ klausimas – ne. Tad daugiau nei akivaiz­du, jog pagal Konstituciją privalėdami „klau­sy­ti tik įstatymo“, Lietuvos teisėjai suėmi­mo skyrimo procese įstaty­mo ne tik kad „ne­klau­so“, bet dargi jį sąmoningai ignoruo­ja ar pakeičia. O gal Lietuvos teisėjai jau gali pasirinkti įstatymą, kurio jiems patogu „klausytis“? Antra vertus negalima pamiršti ir „tei­sės būti pristatytam pas teisėją“ prasmės. Laisvę praradusio žmogaus „teisė būti pris­­ta­­tytam pas teisėją“ yra vie­na fundamentaliausių žmogaus teisių, savo is­toriją for­ma­liai pra­dedanti 1679 m., kai Anglijos par­lamentas išleido Habeas Corpus Act, už­drau­dusį atimti iš žmogaus laisvę be teis­mo proceso, be žmogaus išklausymo teisme. Už šią teisę yra pralieta per daug kraujo ir ašarų, kad jos galėtume lengva ranka at­­si­sakyti vien dėl teisėjo patogumo. Asmens „pristatyme pas teisėją“ yra užkoduota di­džiulė vertybinė reikšmė, vertybinis krūvis, kurį suponuoja išskirtinė pagar­ba žmo­gaus laisvei, vitali­nė būti­ny­bė užtikrinti realią ir veiksmingą jos apsau­gą: „pristatymu pas teisėją“ laisvės ne­tekęs žmogus iš baudžiamosios valdžios žinios ir įtakos (papras­tai tariant, policijos areštinės) yra sugrąžinamas į laisvės būklę (kuri yra būdinga jam, kaip žmo­gui, kaip įgimtą orumą turinčiai asmenybei) – į teismo pastatą, kuriame po­li­cijos areš­tinėje tvy­rojusią prievartos atmosferą, „kerzinių batų kvapą“ pakeičia lais­vės dvasia, kurioje karaliau­ja tei­sin­gu­mas, kuriame išklausomi ir įvertinami visi argumentai, kuriame nėra „lygesnių“, kuria­me sprendžia nuo baudžiamosios valdžios ne­prik­lausomas ir nešališkas teisėjas, kurio pirminė paskirtis ir yra apsaugoti žmogų nuo bau­džiamosios valdžios piktnaudžiavi­mo ir savivalės. „Pristatymu pas teisėją“ sulaiky­tam žmogui yra suteikiama viltis ir tikė­ji­mas, galimybė apsiginti ir apsisaugoti. Taigi su­laikyto asmens „teisės būti pristatytam pas teisėją“ prasmė suponuoja fizinį jo pris­ta­tymą į teismą ir „fizinis pristatymas“ ne­ga­­li būti pakeistas jokiais surogatais, įskaitant „nuotolinį teismo procesą“ ir t. t. Pap­ras­tai tariant, policijos areštinėje sukonstruota­me „narve“ sėdintis sulaikytasis nėra ir niekuomet nesijaus, jog dalyvauja teismo po­sė­dyje, negali ir niekuomet nepasitikės teismu kaip institucija, pašaukta vykdyti teisin­gu­mą.

Taigi neorganizuodami „fizinio teismo posėdžio“ ir fiziškai nepristatydami į jį su­laikytojo, net jei ir leidžia policijos arešti­nė­je laikomam sulaikytajam per vaizdo ka­me­rą matyti teisėjo ir prokuroro veidus, tei­sėjai veikia contra legem ir paneigia su­lai­kyto asmens „teisės būti pristatytam pas teisėją“ prasmę ir tikslus. Ir taip teisėjai elgiasi tik dėl to, kad viena vertus pačiam tei­sėjui (žinoma, ir prokurorui, tik jis šiuo aspektu „yra nematomas“ – pasislėpęs už teisėjo) taip yra pa­togiau, kita vertus savo darbo sprendžiant suė­mimo paskyrimo klausimą, taigi ir „kito žmogaus“ laisvės kaip verty­bės, teisėjas ne­laiko tuo, kas yra svarbu. Sunku patikėti, kad nosį ir burną dengiančią as­mens ap­saugos priemonę bei pirštines dėvinčio teisėjo žiūrėjimas į už kelių ar net ke­liolikos met­rų teis­mo posėdžio salėje sėdintį sulaikytąjį „per stiklinę pertvarą“, jo iš­klau­symas ir pan. su­kuria didesnę grėsmę teisėjo ar teismo posėdžio sekretoriaus svei­ka­tai nei jų apsi­lankymas maisto prekių parduotuvėje, važiavimas liftu, bendravimas su iš vai­kų daželio grįžusiu vaiku ir pan. Apibendrintai tariant, nors Konstitucija, tarp­tau­tinės tei­sės aktai ir baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja pristatyti sulaikytąjį tei­sėjui ir suėmimo skyrimo klausimą spręsti teismo posėdyje, Lietuvos teisėjai neorga­ni­zuoja „pilnaverčių“ fizinių teismo posėdžių ir nepareikalauja, kad sulaikytasis būtų pris­taty­tas į teismo posėdžio salę. Habeas Corpus šiandienos Lietuvos sąlygomis te­reiš­kia tik sulaikytojo teisę per ekraną pamatyti jo laisvę atimančio teisėjo veidą.

Maždaug nuo 1989 m., kai Europos žmogaus teisių teismas paskelbė sprendimą byloje Lamy prieš Belgiją, laikomasi principinės teisinės nuostatos, kad teisėjui spren­džiant su­ėmimo klausimą, sulaikytasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su visa medžia­ga, kurią prokuroras pateikė teisėjui. Galioja principas „teisėjas nieko negali turėti ar slėpti­antyje“. Tiesa, Lietuva šią nuostatą į Baudžiamojo proceso kodeksą įsirašė tik po 26 metų. Ši procesinė pozicija siekia užtikrinti „vienodą žinojimą“ ir lygiavertį pro­ce­sinį rungimąsi – nežinodamas, kokiais duomenimis disponuoja teisėjas (kokiais gali būti pagrindžiamas teismo sprendimas), gynėjas negali lygiaverčiai diskutuoti nei įta­ria­majam pareikšto baudžiamojo kaltinimo, nei grėsmių, kurios le­gitimuoja suėmimą. Ši gynėjo teisė nebuvo kvestionuojama nuo maždaug 2005 metų, kai ją Lietuvos teis­mams priminė tuometis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas. COVID-19 sąlygomis ir ši gynėjo teisė įgauna pilkų atspalvių: teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžia­ga, kurią jam pateikia prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, iš gynėjo dar niekas neatėmė, tačiau užtikrintumas, kad gynėjui susipažinti buvo pateikta ta pati me­džiaga, kokia yra pateikta ir teisėjui, COVID-19 sąlygomis „išgaravo kaip kamparas“. Ne­bėra ir užtikrintumo, kad teisėjui apskritai pateikiama ikiteisminio tyrimo medžiaga, o iš teisėjo elgesio kyla ir abejonė, ar ta medžiaga teisėjui apskritai dar yra reikalinga? Spręs­damas suėmimo klausimą, teisėjas ant savo darbo stalo įprastai nebeturi jokios „popierinės“ ikiteisminio tyrimo medžiagos, bet sako, jog turi prieigą prie elektroninių procesi­nių doku­men­tų ir kitų duome­nų, fiksuotų „Informacinėje bau­džia­mo­jo proce­so siste­mo­je“. Elektroniniai doku­men­tai ir duomenys XXI-ajame amžiuje nebestebina ir nekelia baimių, tačiau dingo „vienodo žinojimo“ garantija. Gynėjas neturi asmeni­nės (profesinės) galimybės ma­ty­ti ir žinoti duo­menis, ku­rie Informacinėje baudžia­mo­jo proceso sistemoje buvo atskleisti teisėjui, o teisėjas šių duomenų gynėjui taip pat ne­atskleidžia. „Vienodas žinoji­mas“ Lietuvos teismuose COVID-19 sąlygomis reiškia tie­siog „pasitikėjimą prokuroro žodžiu“, kad gynėjui buvo atskleisti tie patys duomenys, kokie yra atskleisti teisėjui. „Džentel­me­no žodis“ ar „tikėjimas“ tampa itin reikš­min­­ga naująja procesine paradigma? Iki šiol šios kategorijos tebuvo profesinės etikos (džen­telmeniškumas) ar religijos (tikėjimas) dalykai. Netolimoje ateityje gal reikėtų pe­­reiti prie dar patogesnio procesinio standarto – apskritai pasitikėti prokuroro žodžiu, jog „yra duomenų“ ir net neprašyti jų atskleisti? Teisėjai sutaupytų daug laiko, ku­­rį galėtų skirti rūpinimuisi savo sveikata ir kuo patogesnėmis darbo sąlygomis. Beje, toks gynėjo supažindinimas su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurį jam leidžia teisėjas, vėlgi tiesiogiai priešta­rau­ja baudžiamojo proceso įstatymui, kuris garantuoja – būtent įstatymas, ne teisėjas garantuoja – gynėjui teisę susipažinti ne su „šiaip ikiteisminio ty­ri­mo duomenimis“, ku­riuos jam pateikia prokuroras, o su „tais ikiteisminio tyrimo duo­­menimis, kuriuos proku­ro­ras pateikia teisė­jui“. Taigi šiandienos suėmimo skyrimo pro­cese CO­VID-19 sąlygomis nebelieka ir „vienodo žinojimo“.

Vienas reikšmingų suėmimo proceso atributų yra ir asmens, kurį norima suimti, tei­sė į gynybą: teisė be pašalinių susitikti ir nekliudomai bendrauti su gynėju tiek prieš teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas suėmimo klausimas, tiek teismo posėdžio metu. Deja, bet ir ši gynybos teisė tapo „nuoga teise“ (nudum jus) – „teise“, kuri turi pa­­vadinimą, bet nebeturi turinio. Žmogų suimantys Lietuvos teisėjai sako, jog šios gy­ny­bos teisės jie neriboja, nes gynėjas gali nu­vykti į policijos areštinę ir teismo posėdyje da­lyvauti naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, sė­dė­damas kar­tu su su­lai­kytu ginamuoju viename „narve“ policijos areštinėje. Tai yra nuo CO­VID-19 savo sveikatą ­sau­­gančio ir savo sveikatos labui daugybę fundamentalių ver­ty­bių ir principų „aukojančio“ teisėjo pa­siūly­mas advokatui. Ir tokiame „teismo pro­ce­se“ gynėjas tikriausiai turėtų dalyvauti vilkėdamas mantiją (nes turi demonstruoti pa­garbą teismui, kaip institucijai, ir teismo procesui)? Plačiau nediskutuojant etinės to­kio pasiūlymo pusės, pa­žy­­mė­­tina, jog nė vienas save ir savo profesiją gerbiantis ad­vokatas nesėdės „narve“, juo labiau nevilkės „narve“ mantijos, papuoštos garbin­gu profesinę laisvę ir nepriklausomumą reiškiančiu advokatūros ženk­lu. Gynėjo ir gi­na­mojo bendravimas, abiems jiems sėdint „narve“, neužtikrina susitikimo konfiden­cia­lu­mo ir tuo būdu riboja teisę į gynybą. Gynėjo buvimas ne teismo posėdžio salėje ir negalėjimas matyti visko to, kas vyksta teismo posėdžio salėje, apskritai neigia teisi­nės gynybos, kaip procesi­nės funkcijos, veiksmingumą. Taigi „nuotoliniame“ teismo po­sėdyje yra iš esmės apribota ir sulaikyto asmens teisė į gynybą.

Galiausiai pažymėtinas ir teismo požiūris į tai, ką jis veikia suėmimo skyrimo pro­ce­se, kokia yra jo procesinė misija. Pagal Žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnį ir Bau­džiamojo pro­ce­so kodekso nuostatas, suė­mi­mas gali būti paskirtas esant tam tik­roms sąlygoms ir pag­rindams: 1.) pagrįstam įta­rimui, kad asmuo, kurį norima suimti, ga­lėjo padaryti nu­sikalstamą veiką, 2.) bent vienai iš grėsmių, kurioms užkirsti kelią ir no­rima žmogų su­imti – grėsmei, kad įtariama­sis gali pabėgti ir pasislėpti, grėsmei, kad jis gali neleisti­nai trukdyti procesui, ar grės­mei, kad gali daryti naujus nusikaltimus, ir 3.) proporcin­gu­mui (adekvatumui) tarp siekiamo tikslo ir ribojamų žmogaus teisių. Ga­na akivaiz­du, jog visos šios procesinės kategorijos priklauso nuo konkrečių konkre­tų įvykį ir as­me­nį liečian­čių individualių faktinių aplinkybių, jų pagrįstumo ir įrodytumo. Pap­rastai tariant, visos suėmimui reikšmingos sąlygos ir pagrindai suponuoja įrodinėji­mą ir reika­lau­­ja įrodytumo. Lietuvos teisėjai ir šiuo aspektu turi savitą požiūrį: konkre­čius faktus ar jų įro­­dytumą liečiančius suimtojo teisinės gynybos argumentus „atmu­ša“ „karū­nuo­ta fraze“, esą spręsdami suėmimo klausimus, teismai “suim­to­­­­­jo kal­­tės klau­simo ne­­­spren­džia” ir “įro­dy­mų never­ti­na”. Žinoma, nag­­­rinėjant bau­džiamąją by­lą iš esmės ir spren­džiant suėmimo klausimą, yra skir­tin­gi įrodinėjimo dalykai (iš dalies ki­ti faktai ir kitos ap­­lin­ky­bės, kuriuos reikia įrodyti), galbūt skirtingas faktų pripažinimo įro­dytais laips­nis ir t. t., ta­čiau tai visiškai nesuponuoja išvados, kad teisėjas, kuris spren­džia suėmimo klau­si­mą, apskritai yra „atleistas“ nuo pareigos „iš­samiai įvertinti jam pa­teik­tus fak­tinius duo­menis (įrodymus)“. Antra vertus, skiriant suėmimą, žinoma, ne­bū­ti­­na tu­­rėti tiek faktinių duomenų (įro­dymų), kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuos­­pren­dį, skiriant suėmimą fakti­niai duomenys (įrodymai) anali­zuo­jami ir verti­na­mi tiek, kad būtų galima nusta­ty­ti ir pagrįsti suė­mi­mo sąlygas ir pagrindus, ta­čiau šios pro­ce­si­nės premisos vėlgi nereiškia, kad teisėjas (teismas) gali nea­na­lizuoti ir never­tin­ti jam pa­­teik­tų faktinių duomenų (įrodymų) turinio ir įrodomosios reikšmės. Trečia. Kaip mi­nė­ta, pagrįs­tas įtari­mas yra bū­­tina suėmimo sąlyga, tam tik­ros grėsmės yra bū­tini al­ter­natyvūs suėmimo pagrindai, pri­valomas yra ir proporcingumo išlaikymas; vi­si kartu jie yra suėmimo conditio sine qua non (sąlygos, be kurių suėmimas yra ne­į­ma­no­mas), ku­rie privalo bū­ti vi­­są su­­­ė­mimo taikymo laikotarpį.

Jei teisėjas nevertina fak­tinių duomenų (įrodymų), kaip tada jis nusprendžia, ar in concreto yra įta­­rimas ir koks jis yra – pagrįstas ar nepagrįstas, pa­kan­ka­mas ar nepakankamas, reikš­mingas ar ne­reikš­­min­gas? Lygiai tas pats su grėsmėmis ir proporcingumu. Ste­buk­­las šiuo at­ve­ju (kaip ir visais ki­tais baudžiamajame procese) grei­čiau­siai neį­vyks­ta, tei­sėjas (teis­mas) ne­sikreipia į dvasias ir neišgirsta jų bal­sų, ne­pa­tiria apsireiš­ki­mo ir t. t. Tei­sėjas ir šiuo at­veju atlieka tas fizines ir mąs­tymo operacijas, ko­kias įp­ras­tai at­lieka teismas, na­g­ri­nė­da­mas baudžiamąją bylą iš esmės: klausosi suimamojo (suimtojo) paaiškini­mų ir pro­­fesionaliųjų proce­so šalių kalbų, skaito bylos dokumentus, apmąsto tai, ką pers­­kai­­tė ir išgirdo, iš to, ką perskaitė ir iš­girdo, daro apibendrinančias išvadas ir t. t. Tai­gi spręs­da­mas, ar in concreto yra suėmimo sąly­gos ir pagrindai, teisėjas na­tūraliai ir ne­­iš­vengiamai daro lygiai tą patį, ką daro teismas, nagrinėdamas baudžiamąją by­­lą iš esmės – vertina iki­teis­­minio tyrimo (baudžiamosios bylos) medžia­goje esan­čius duo­­menis apie teisiškai reikšmingus faktus – šiuo as­pek­tu visiškai nesvarbu, kaip šiuos „tei­­sėjui pateiktus duomenis“ bepa­va­dintume: ar „fak­tiniais duo­­me­nimis“, ar „įrody­mais“, ar dar kaip nors. Žiūrint paprastai, teis­mas ar teisėjas baudžia­ma­jame proce­se iš esmės ir neturi ką daugiau veikti, kaip tik analizuoti ir vertinti faktinius duomenis ar įro­dymus. Fak­tinius duo­menis ar įrodymus teis­mas vertina pagal tas pa­čias „įro­dy­mų ver­­tinimo tai­sykles“, pa­gal ku­­rias įrodymai vertinami pri­imant teis­mo bai­giamąjį ak­tą, nes ki­tokių „fak­tinių duomenų ar įrodymų vertinimo taisyklių“ pap­ras­čiau­siai nėra. Tad teisėjo veik­la (beje, ir funkcija) suėmimo skyrimo procese yra „faktinių duo­me­nų (įro­dymų) vertini­mas“. Jei šią teisėjo veiklą norima definicijų lygmenyje atskirti nuo teis­­mo veiklos nagri­nė­jant baudžiamąją bylą iš esmės, galima ją pavadinti prelimi­na­­riu faktinių duo­me­nų (įrodymų) vertinimu ar faktinių duomenų (įrodymų) vertinimu pri­­ma facie, bet tai nekeičia reikalo esmės. Beje, šiuo as­pektu netgi galima klausti: jei­ tai, ką suėmimo procese daro teisėjas, nėra faktinių duomenų (įrody­mų) vertini­mas, tai ką tada teisėjas apskritai veikia suėmimo sky­­rimo pro­ce­se? Ketvirta. Jau mi­nė­­ta, kad teisėjas suėmimo pro­cese privalo nustatyti, pvz., pagrįstą įta­­rimą. Tam, kad tei­sėjas nuspręs­tų, ar in concreto yra įtari­mas in personam, jis privalo konstatuoti ne tik tam tik­rą objektyvų as­­mens da­lyva­vi­mą padarant nusi­kals­tamą veiką (objektyvią as­mens sąsają su nusikalstama veika), bet ir tam tik­ras sub­jek­tyvias aplin­ky­­bes, sub­jek­­tyvią asmens sąsają su nusikalstama veika – asmens pasirin­ki­mo laisvę, elgesio sąmoningumą ir valią, el­ge­sio kryptingumą ir t. t. Tai, žinoma, nėra „kaltės konsta­ta­vi­­mas“ (ir mate­ria­lią­ja, ir procesine prasme), tačiau sulaikytojo gynyba įprastai ir ne­ar­­­gumentuoja tuo, kad sulaikytasis „yra nekaltas“. Ji argumentuoja tuo, kas yra reikš­mi­n­ga suėmimo procese – kad „įtarimas in concreto nėra pagrįstas“.

Tad Lietuvos teis­­­­mų praktikos teiginys, esą skiriant suėmimą, „su­im­­tojo kaltės klausimas nėra spren­­­džia­­mas“, iš dalies yra mani­pu­liacinis, sąmoningai siekiant nukreipti profesinį diskursą nuo reikalo esmės. Kaip teisėjas gali konstatuoti pagrįstą įta­­ri­mą, jei nevertina nei įro­­dymų, nei nieko, kas būtų susiję su subjektyviąja įta­riamo asmens elgesio išraiška, taip pat ir kaltumu? Penkta. Tai, kad spręsdamas suėmimo klau­­si­mą, teisėjas atlieka ir tam tikrą „kaltumo vertinimą“, pagrindžia ir Baudžiamojo proceso kodekso nuosta­ta, kuri draudžia „dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą“ tei­­­sėjui, ku­ris „sprendė įtariamojo suė­mi­mo ar suėmimo pratęsimo klausimą“. Šešta. Tai, kad suė­­mi­­mo procese tei­­sėjas ir analizuoja bei ver­tina faktinius duomenis (įrodymus), ir ana­lizuoja bei vertina tam tikrą įtariamojo (kaltinamojo) „kaltumo elementą“, ku­­ris per definitionem patenka į pagrįs­to įtarimo sampratą, aiškiai matyti per po­­zityvų pag­­rįsto įta­rimo kons­ta­ta­vimą – teisė­jo pripažinimą, kad in concreto yra pagrįstas įta­­rimas, kaip su­­ėmimo sąlyga. Nejau ir pagrįstą įtari­mą teisėjas konstatuoja „neanalizuodamas ir ne­ver­tindamas jam pateiktų faktinių duo­me­nų (įrodymų)“ ar aiškiai ma­­ty­damas, kad įtariamasis (kal­tinamasis) nepadarė nusikalstamos vei­kos? Taigi jei tei­­sė­­jas ir faktinius duomenis (įro­dy­mus), ir pagrįstą įtarimą įvertina įtaria­mo­jo (kaltina­mo­­jo) nenau­dai, kodėl faktinių duomenų (įro­dymų) jis negali įver­tinti ir „įtariamojo (kal­tinamojo) ­nau­dai“ – jei teisėjas konstatuoja pag­rįstą įta­rimą, kaip suėmimo con­di­­tio sine qua non, kas draudžia teisėjui konstatuoti pagrįsto įtarimo nebuvimą? Bau­­džiamojo proceso įstatymas teisėjui to daryti ne tik nedraudžia, bet dargi priešin­gai – įpareigoja tą daryti – dėmesingai ištirti ir įvertinti. Taigi Lie­tu­vos teismų jurispru­den­ci­jai įprastas „apsisau­go­jimo“ ir „nenoro veikti“ teiginys, esą suėmimo klausimą spren­džian­tis teisėjas “suimtojo kaltės klausimo nespren­džia” ir “įrodymų nevertina”, yra so­fistika, kuria atsisa­ko­ma vyk­­dyti tai, kam teisė­jas apskritai yra skirtas šiame pro­cese – realiai ir veiksmingai sau­go­ti žmogaus lais­vę. Tei­sėjo at­si­sa­kymas analizuoti ir vertinti tei­sinės gy­nybos pa­teiktus ar ikiteis­mi­nio tyrimo (bau­džia­mosios bylos) medžiagoje esan­čius besiginan­čia­jam nau­din­gus faktinius duo­menis ar argu­men­tus akivaizdžiai siau­rina proceso šalių lygiateisiš­ku­mo ir run­gimosi principų vei­kimą suėmi­mo procese bei ke­lia pagrįstų abejo­nių suėmimo klausimą sprendžiančio teisėjo ša­liš­ku­mu. Kodėl taip elgiasi tei­­sėjai? Nes taip jiems yra patogiau – formaliai parašai, kad tokių klau­si­mų nesprendi ir nebereikia atsakinėti į suimamo žmogaus teisinės gynybos agumen­tus (o neretai juos paneigti būna gana sunku).

Apibendrinant aukščiau trumpai pristatytą suėmimo skyrimo procesą formaliai „iš COVID-19 gniaužtų besivaduojančioje“, o iš tiesų „COVID-19 situ­a­ciją baudžia­mo­­sios valdžios galių stiprinimo ir prievartos naudai sėkmingai išnaudojančioje“ Lietu­vo­­­je, akivaizdu, jog laisvę iš žmogaus Lietuvos teisėjas atima pernelyg „lengva ran­ka“ – (1.) atsisakęs be­tar­piškai pamatyti žmogų, kurį ketina suimti (ma­tydamas jį tik te­le­vi­zo­riaus ar kompiuterio ekrane), (2.) nesuteikęs šiam žmogui galimybės savo po­zi­­ci­ją iš­dės­tyti lais­vės ir vilties (tikėjimo) būti išklausytam atmosferoje (o ne sėdint poli­ci­­jos areštinėje, bet ko­kias vil­tis „laido­jan­­čia­me“ „narve“; beje, viltis būna „palaido­ta“ jau anksčiau – kai teisėjas nepakvie­čia į teis­mo posėdį), (3.) atėmęs iš sulaikytojo ir gy­nė­jo galimybę ir (3.1.) susipažinti su vi­sais tais duomenimis, kuriais disponuoja tei­sė­jas, ir (3.2.) kon­fidencialiai pasitarti, ir netgi (3.3.) matyti viską, kas vyksta „teismo pro­ce­se“ (televizoriaus ar kom­piuterio ekrane tematant tik teisėjo veidą; jei gynėjas bū­na kartu su sulaikytuoju, tai „teismo proceso“ nemato ir gynėjas), o galiausiai ir (4.) at­si­sa­kęs vertinti teisinės gynybos argumentus, kurie neigia sulaikytajam pareikštą įta­ri­­mą (nes neva tai jis šiame proceso etape nesprendžia kaltumo klausimo ir nevertina įrodymų).

Šiuo aspektu galima vėl prisiminti „A. Navalno teismo procesą“ Rusijoje ir prie­žas­tis, kodėl A. Navalnas teigė, jog pareigūnai „suplėšė ir išmetė baudžiamojo pro­ce­so ko­deksą“: nebuvo užtikrinta gynėjo ir ginamojo pasimatymo paslaptis (susitiki­mų ir po­kal­bių kon­fi­dencialumas), teismo proceso viešumas, teismo nepriklausomu­mas, teisė į gy­ny­bą ir proceso šalių lygiateisiškumas. Ar ne déjà vu? Žinoma, galima sa­kyti, kad „A. Na­valno teismo pro­ce­są“ nulėmė Rusijos politinis režimas, politiniai motyvai. Tai tiesa. Tačiau viena vertus jei Rusijoje yra aiški priežastis, kodėl yra tokie „teismai“ ir vyksta tokie „teismo procesai“, tai kodėl tokie „žmogaus laisvės atėmimo procesai“ vyksta Lietu­vo­je? Ko­kia yra nacionalinė to priežastis? Kita vertus aptaria­mu aspektu nediskutuojamas pareikštų baudžiamųjų kaltinimų pobūdis ar tikslas – ar jie yra politiškai motyvuoti. Nors, tiesą sakant, „nauda val­džiai“ yra „nauda valdžiai“ ir skirtumas tarp politinės valdžios ir baudžiamosios valdžios nėra tiek didelis. Aptaria­mu aspektu kalbama tik apie procesinę formą. Procesinis (pro­ce­dūrinis) teisingumas yra ne mažiau svarbus žmogaus teisių apsaugai nei materia­lu­sis. Jis kartais net labiau sukuria ar panaikina žmonių pasitikėjimą teismu ir kriminali­ne justicija apskritai.

Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas

 

 

Back to top button