A. Šindeikis. Prezidento G. Nausėdos konstituciniai nuklydimai

Prezidentas Gitanas Nausėda viešai paskelbė savo poziciją, kad  šiuo metu nemato galimybės buvusius LR užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį skirti ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje, nes jiems reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis. Prezidentas nepaaiškino, kaip jis supranta „politinio atšalimo“ terminą ir nuo ko buvusiems ministrams reikia „atšalti“, bet piktinosi, kad „Šis klausimas dabar jau apaugo kažkokiais gandais, todėl noriu šioje vietoje labai aiškiai pasakyti, kad šiuo metu aš nematau galimybės šiems neseniai buvusiems ministrams užimti ambasadorių minėtose valstybėse pareigas dėl labai paprastos priežasties. <…> Jeigu mes tikrai ne žodžiais, o darbais ir savo veiksmais norime siekti diplomatinės tarnybos depolitizavimo, tai mes tokį politinio atšalimo laikotarpį turėtume taikyti“.

Pagal mūsų Konstitucijos 84 str. Prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 49 straipsniu diplomatinio atstovo skyrimo tvarka yra tokia:

1. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas.
2. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas.

Pagal įstatymą ambasadorių Vašingtone ir Briuselyje kandidatūros turėjo būti apsvarstytos Seimo Užsienio reikalų komitete, turėjo būti gauti JAV ir Briuselio sutikimai priimti siūlomus kandidatus ir formalus Vyriausybės teikimas tiekti kandidatus Prezidentui.

Taigi, Prezidentas nuspręsdamas neskirti buvusius užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį (šiuo atveju nėra ypač teisiškai reikšminga kokie tai yra konkretūs asmenys, kadangi su kitais asmenimis, esančiais tapačioje teisinė ir faktinėje padėtyje gali būti pasielgta taip pat) ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje, pasinaudojo Konstitucijoje ir įstatyme numatyta Prezidento teise skirti arba neskirti jam Vyriausybės siūlomų asmenų diplomatiniais atstovais.

Tačiau išklausius Prezidento ir jo patarėjų retoriką visgi kyla klausimas, ar toks Prezidento veikimas (ar neveikimas) neprieštarauja Konstitucijai. Prezidentas, neskirdamas pasiūlytų kandidatų diplomatiniais atstovais, nenurodė šių kandidatų profesinių trūkumų (abu kandidatai yra buvę diplomatai) ar kitų jų netinkamumo eiti šias pareigas priežasčių. Išskyrus „politinio atšalimo“ būtinumą. Prezidentas ir jo patarėjai leido suprasti, kad buvimas ministru yra politinė veikla, kuri gali turėti neigiamos įtakos diplomatinei veiklai JAV ir Briuselyje.

Kadangi siūlomi kandidatai yra atėję į ministrų pareigas, jie pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą turi teisę grįžti į šias pareigas. Jie yra paskirti ambasadoriais ypatingiems pavedimams, bet Prezidentas užkirto kelią jiems tapto diplomatiniais atstovais JAV ir Briuselyje. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų.

Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“): „Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, o sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą“.  

Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą.

Taigi iš Konstitucijos 5 str. 3 dalies ir Prezidentui kyla pareiga motyvuoti savo atsisakymą skirti Vyriausybės  teikiamus kandidatus į diplomatiniais atstovais. Motyvuoti ne bet kaip, o objektyviais faktais ir galiojančiais teisės aktais. „Politinis atšalimas“ šiuo atveju nėra įstatymuose numatyta priežastis, suteikianti teisę neskirti Vyriausybės teikiamų kandidatų diplomatiniais atstovais.

Prezidento patarėja Asta Skaisgirytė bandė pateikti argumentus dėl tokio Prezidento sprendimo: „<…> Ministru dirbęs žmogus nebūtinai bus geras ambasadorius. Anot jos, gera savybė diplomatinės atstovybės vadovui yra apolitiškumas. „Ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Jis turi vykdyti ir Prezidento, ir Vyriausybės parėdymus“. Ambasadoriais prezidentas gali skirti žmones, kuriais jis labai pasitiki, kurie yra profesionalūs. Tokių žmonių yra daugiau nei buvę ministrai“.

Tačiau pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 10 straipsnis užsienio reikalų ministerijos personalas Užsienio reikalų ministerijos personalą sudaro diplomatai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, karjeros valstybės tarnautojai, pakaitiniai valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. T.y. diplomatai nėra Prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir Prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą. Jei yra kitų priežasčių, kodėl šie asmenys negali būti diplomatijos atstovais, jos turi būti aiškiai įvardintos. To reikalauja konstitucinis valdžios veikimo skaidrumo principas. Taigi, Prezidentas savo sprendimo motyvų nepateikė. Toks prezidentų veikimas yra būdingas nedemokratiškoms, negerbiančioms teisės viršenybės principo, valstybių vadovams, kurie yra linkę naudotis savo galia, o ne Konstitucija priimant sprendimus.

Kokios problemos kyla iš tokio antikonstitucinio Prezidento veikimo?

Pirma, tai, kad iš aukščiausio valstybės vadovo piliečiai neišgirsta jo sprendimų motyvų, kurie būtų paremti galiojančiais įstatymais ar teisės aktais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis kodėl siūlomi asmenys negali būti paskirti diplomatiniais atstovais, yra ne tik Konstitucijos pažeidimas dėl (i) teisinės valstybės principo nepaisymo bei (ii) gero  administravimo principo nesilaikymas, t.y. ir Prezidento priesaikos nesilaikymas, Lietuvos piliečių orumo įžeidimas atimant iš jų teisę žinoti ir suprasti kaip ir kodėl šiuo atveju veikia Prezidentas. Tokiu būdu Prezidentas kuria valstybėje teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise, o tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto Lietuvos valstybės siekio kurti teisinę valstybę.

Antra, toks antikonstitucinis Prezidento veikimas siunčia žinią visam diplomatiniam korpusui, kad, jei jie sutiks užimti ministro ar viceministro pareigas, jie negalės grįžti į savo profesinę diplomatinę tarnybą ir būti diplomatiniais atstovais bent jau neapibrėžtą nei galiojančiais įstatymais, nei teisės aktais Prezidento nustatytą „atšalimo laikotarpį“ ir tai priklausys tik nuo Prezidento valios. tikėtina, kad su tokia antikonstitucine savivale galintys susidurti diplomatinio korpuso profesionalai  nesutiks užimti ministro ar viceministro pareigas, nors jų patirtis ir žinios tam tikrose ministerijose gali duoti didelę naudą Lietuvos valstybei. Nėra abejonės, kad toks Prezidento veikimas pažeidžia karjeros diplomatų teises, nes joks „politinis atšalimas“ nėra nustatytas įstatyme, o kaip žinome žmogaus teisės, tame tarpe ir teisę užsiimti savo profesiją, pasirinkti savo veiklą, gali būti ribojamas tik įstatymu.

Trečia, toks Prezidento G. Nausėdos elgesys yra labai prastas pavyzdys ir precedentas demokratijoje, nes nepasitikėjimas politika ir politikais yra didžiausia rykštė, kuri dažniausiai yra susijusi su politikų arogancija ir nenoru suprasti ir pripažinti, kad jie yra išrinkti ar paskirti tarnauti žmonėms, o Konstitucija riboja jų galias ir demokratijoje jie privalo elgtis ne pagal savo užgaidas, o laikantis Konstitucijos ir įstatymų, sugebėti motyvuoti savo sprendimus ir juos aiškiai pristatyti visuomenei. Priešingu atveju, nedaug kuo skiriamės nuo prezidentų Baltarusijoje ar Rusijoje veikimų principų, nes bet koks prezidento antikonstitucinės galios demonstravimas demokratijoje yra tik jos imitavimas ir žlugdymas.

Ketvirta, Prezidento patarėjų argumentai, kad  „Ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Jis turi vykdyti ir Prezidento, ir Vyriausybės parėdymus“ kelia rimtų abejonių, ar Prezidento patarėjai supranta kaip veikia valstybės tarnyba ir ar žino, kad Konstitucija ir įstatymai bei kiti teisės aktai, o ne „parėdymai“ demokratijoje lemia kaip turi veikti valstybės tarnautojas.  „Parėdymai“ ir „politinis atšalimas“ šiuo atveju yra tie terminai, kurie mums gali kelti abejonių ar tai nėra Prezidento siekis turėti daugiau galių, nei jos jam yra suteikta Konstitucijoje. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise.

Penkta, šiuo atveju neskaidriai, savo veikimą apipinat gandais ir prielaidomis, veikia pats Prezidentas, o ne jo kritikai. Ir pats Prezidentas sukūrė prielaidas kilti abejonėms, ar Prezidentas veikia visos valstybės ar tik savo asmeniniais, asmeninės galios didinimo interesais.

Tokia neskaidri ir kartu antikonstitucinė politika atveda tik prie labai blogų pasekmių: menksta ir taip menkas piliečių pasitikėjimas savo valstybe, jų galimybėmis būti valstybės dalimi, t.y. dalyvauti politikoje, jiems bent suvokiant savo išrinktųjų sprendimų motyvus ir pagal jų sprendimus bei motyvus per rinkimus spręsti ar jie nori, kad ir toliau vienas ar kitas asmuo užimtu tam tikras pareigas. Tokios teisės iš piliečių atėmimas yra jų orumo žeminimas, nes jie nėra laikomi piliečiais, kurie turi teisę žinoti kaip veikia jų išrinktieji. Tokiu piliečių orumo žeminimu paprastai talentingai pasinaudoja populistai, kurie siekdami valdžios ir savo galios įgyvendinimo laimi rinkimus valstybėse, kurių politikai ilgai ir nuosekliai antikonstituciniu veikimu arba per dideliu savo galios demonstravimu ir negebėjimu pagrįsti savo sprendimų žemina savo valstybės piliečių orumą.

P.S. Nors tai ir nėra toks Konstitucijos pažeidimas, kuris galėtų būti pripažintas kaip šiurkštus ir dėl to galėtų būti pradėta apkalta Prezidentui, bet visgi, tai yra Prezidento G. Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją, todėl turi būti pastebėtas ir kritikuojamas. Prezidentūra nėra bankas, kuriame veikiama jo akcininkų ir vadybininkų, o ne visos visuomenės interesais.

Dr. Algimantas Šindeikis yra advokatas, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius