ESTT: Euro zonos valstybė narė gali įpareigoti savo viešojo administravimo įstaigą priimti mokėjimus grynaisiais pinigais, tačiau taip pat gali apriboti tokią mokėjimo galimybę dėl visuomeninių priežasčių

Du Vokietijos piliečiai, turintys mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas Heseno žemėje (Vokietija), Hessischer Rundfunk (Heseno visuomeninis transliuotojas) pasiūlė ją sumokėti grynaisiais pinigais. Remdamasis savo Nuostatais dėl rinkliavos už audiovizualines paslaugas mokėjimo tvarkos, kuriuose nenumatyta galimybė mokėti šią rinkliavą grynaisiais pinigais, Heseno žemės visuomeninis transliuotojas atmetė šį pasiūlymą ir išsiuntė jiems pranešimus apie mokėtiną rinkliavą. Abu Vokietijos piliečiai apskundė minėtus pranešimus ir jų ginčas pasiekė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija). Šis teismas konstatavo, kad Heseno žemės visuomeninio transliuotojo Nuostatuose dėl rinkliavos už audiovizualines paslaugas mokėjimo tvarkos nenumačius galimybės mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas eurų banknotais pažeidžiama aukštesnę teisinę galią turinti federalinės teisės nuostata, kurioje įtvirtinta, kad eurų banknotai yra neribota teisėta mokėjimo priemonė.

Vis dėlto, turėdamas abejonių dėl šios federalinės teisės nuostatos atitikties Sąjungos išimtinei kompetencijai valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą. Šis teismas taip pat norėjo išsiaiškinti, ar dėl eurų banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statuso valstybių narių viešojo administravimo įstaigoms draudžiama nenumatyti galimybės įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytą mokėjimo prievolę grynaisiais pinigais, kaip yra prievolės už audiovizualines paslaugas mokėjimo Heseno žemėje atveju.

ES Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) šiandien nusprendė, kad valstybė narė, kurios valiuta yra euro, organizuodama savo viešojo administravimo įstaigų veiklą, gali patvirtinti nuostatas, įpareigojančias tokią įstaigą priimti mokėjimus grynaisiais pinigais, arba įtvirtinti nukrypti nuo šios pareigos dėl visuomeninių priežasčių leidžiančią nuostatą, kai tenkinamos tam tikros sąlygos. Pirmiausia Teisingumo Teismas išnagrinėjo sąvoką „pinigų politika“; šios politikos srityje Sąjunga turi išimtinę kompetenciją valstybių narių, kurių valiuta yra euro, atžvilgiu.

Teisingumo Teismas, visų pirma, pažymėjo, kad ši sąvoka neapsiriboja vien jos praktiniu įgyvendinimu, o apima ir norminį aspektą, kuriuo siekiama užtikrinti euro, kaip bendros valiutos, statusą. Toliau jis nurodė, jog suteikus „teisėtos mokėjimo priemonės“ statusą tik Europos Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų išleistiems eurų banknotams įtvirtinamas oficialus šių banknotų pobūdis euro zonoje ir pašalinama galimybė suteikti šį pobūdį kitiems banknotams. Šiuo aspektu jis pridūrė, kad valiutos vienetu išreikštos mokėjimo priemonės kaip „teisėtos mokėjimo priemonės“ sąvoka reiškia, kad apskritai negalima atsisakyti priimti šios mokėjimo priemonės tuo pačiu valiutos vienetu išreikštai skolai padengti. Galiausiai, jis konstatavo, jog leidimas Sąjungos teisės aktų leidėjui nustatyti priemones, reikalingas eurui, kaip bendrai valiutai, naudoti, atspindi reikalavimą visoms valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nustatyti bendrus principus ir padeda lengviau pasiekti Sąjungos pinigų politikos pagrindinį tikslą – išlaikyti kainų stabilumą.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad tik Sąjunga turi kompetenciją apibrėžti eurų banknotams pripažintą teisėtos mokėjimo priemonės statusą. Šiuo klausimu jis priminė, kad kai Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija, valstybės narės negali priimti į šios kompetencijos sritį patenkančios nuostatos arba palikti jos galioti, net jeigu Sąjunga nepasinaudojo savo išimtine kompetencija. Taigi Teisingumo Teismas pažymėjo, jog nėra būtina nustatyti neribotą pareigą priimti eurų banknotus kaip mokėjimo priemonę tam, kad šiems banknotams būtų suteiktas teisėtos mokėjimo priemonės statusas arba apsaugotas jo veiksmingumas. Be to, nebūtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatytų išsamias ir vienodas šios pagrindinės pareigos išimtis, jeigu iš esmės mokėjimai tokiais pinigais yra galimi.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės, kurių valiuta yra euro, turi kompetenciją reglamentuoti mokėjimo prievolių vykdymo tvarką, jeigu iš esmės įmanoma mokėti šia valiuta išreikštais grynaisiais pinigais. Todėl valstybė narė gali patvirtinti nuostatas, pagal kurias jos viešojo administravimo įstaiga įpareigojama priimti mokėjimus tokia valiuta išreikštais grynaisiais pinigais.

Paskui Teisingumo Teismas konstatavo, kad eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas iš esmės reiškia pareigą juos priimti. Vis dėlto valstybės narės gali apriboti šią pareigą dėl visuomeninių priežasčių su sąlyga, kad tokie apribojimai proporcingi siekiamam viešojo intereso tikslui, o būtent yra kitų teisėtų priemonių piniginėms skoloms padengti. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad būtent viešąjį interesą atitinka toks piniginių skolų viešosios valdžios institucijoms padengimo būdas, kad jos nepatirtų nepagrįstų išlaidų, kurios trukdytų užtikrinti paslaugų teikimą mažiausiomis kainomis. Taigi visuomeninės priežastys, pagrįstos būtinybe užtikrinti viešosios valdžios institucijų nustatytos mokėjimo prievolės vykdymą, gali pateisinti mokėjimų grynaisiais pinigais apribojimą, pavyzdžiui, tada, kai apmokestinamųjų asmenų, iš kurių turi būti susigrąžinta skola, skaičius yra labai didelis.

Vis dėlto Bundesverwaltungsgericht turi patikrinti, ar toks apribojimas proporcingas tikslui veiksmingai surinkti rinkliavą už audiovizualines paslaugas, visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad teisėtos alternatyvios mokėjimo priemonės gali būti nelengvai prieinamos visiems ją mokantiems asmenims.

ES Teisingumo Teismo informacija