Post-Brexit teismingumo komerciniams ginčams taisyklės: koks yra status quo?

2021-01-01 įsigaliojo Europos Sąjungos („ES“) bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės („JK“) prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas („ES ir JK prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas“), pažymintis Brexit pereinamojo laikotarpio pabaigą. Pasiektas susitarimas apėmė lengvatines sąlygas ne tik tokiose srityse kaip prekyba, intelektinė nuosavybė, viešieji pirkimai, aviacija ir kelių transportas, energetika, žuvininkystė, bet ir nustatė teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo sąlygas baudžiamosiose bylose. Tačiau šis susitarimas neapima civilinių bylų nagrinėjimo mechanizmų.

Civilinių bylų nagrinėjimo mechanizmus tarp ES ir JK pereinamuoju laikotarpiu nuo 2020-02-01 iki 2020-12-31 nustatė susitarimas dėl išstojimo („Susitarimas dėl išstojimo“).

Perėjimo laikotarpis pasibaigė, ES ir JK sudarytas prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas neapima civilinių bylų nagrinėjimo mechanizmų, taigi šioje srityje buvo pasiektas kietasis Brexit. Todėl būtina iš naujo peržiūrėti pagrindines sritis, kurios liko už Brexit susitarimų borto po 2021-01-01: taikytina teisė, forumo pasirinkimas ir teismo sprendimų pripažinimas bei vykdymas, įrodymų rinkimas bei dokumentų įteikimas ir įvertinti JK įstatymo leidėjo pereinamuoju laikotarpiu priimtų teisės aktų įtaką civilinių bylų nagrinėjimo mechanizmams.

1. Taikytinos teisės nustatymas

Taikytina teisė reguliuoja sutartinius ar nesutartinius santykius tarp privačių subjektų. Šios taisyklės reglamentuoja, pavyzdžiui, civilinės atsakomybės klausimus dėl sutarčių pažeidimo ar žalos padarymo kitam asmeniui, senaties terminus tokiems reikalavimams pareikšti bei kitus bylos baigčiai reikšmingus klausimus.

ES taikytinos teisės taikymo klausimus reglamentuoja 2008-06-17 Reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007-07-11 Reglamentas Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“). Remiantis Susitarimo dėl išstojimo 66 str., nurodyti reglamentai taikomi iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020-12-31) sudarytoms sutartims ir žalą sukėlusiems įvykiams, jei tokie įvykiai įvyko.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Roma I, tiek Roma II nuostatos yra inkorporuotos į JK teisės aktus. Tai reiškia, kad Brexit iš esmės neturės įtakos taikytinos teisės nustatymui. Taigi šiuo metu ES (įskaitant ir Lietuvos) ir JK teismai toliau vadovausis iš esmės analogiškomis taisyklėmis, nustatančiomis taikytinos teisės taikymą. Tačiau reikia nepamiršti, kad, nors JK nusprendė perkelti Roma I ir Roma II nuostatas į savo vidaus teisę, šiuos nuostatos laikui bėgant gali būti keičiamos.

2. Jurisdikcijos nustatymas

Jurisdikcijos taisyklės nustato, kuriame forume bus nagrinėjamas ginčas, t. y. kurios valstybės teismas (ar arbitražas) nagrinės tarp privačių subjektų kilusį ginčą. Įprasta, kad konkrečią jurisdikciją potencialiam ginčui spręsti susitarimu gali nustatyti pačios sutarties šalys, o nesant tokiam susitarimui ar delikto (žalos padarymo) atveju konkrečią jurisdikciją nustato atitinkamos ES valstybės narės įstatymai ir, jei ginčas kilo tarp skirtingų ES valstybių narių privačių subjektų, ES teisės aktai.

2.1. Teismų jurisdikcija

Iki Brexit jurisdikcijos taisykles ginčams, turintiems ES ir JK elementą, nustatė 2012-12-12 Reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I-bis“) bei 2007 m. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Lugano konvencija“, kuri JK buvo taikoma kaip ES valstybei narei). Lugano konvencija atspindi dalį Briuselis I-bis ir yra taikoma platesniam valstybių ratui, įskaitant Šveicarijai, Norvegijai bei kitoms valstybėms.

Susitarimo dėl išstojimo 67 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Briuselis I-bis nuostatos bus taikomos spręsti ES ir JK elementą turinčius teisminius ginčus, kurie buvo inicijuoti pereinamuoju laikotarpiu. Atitinkamai nuo 2021-01-01 Briuselis I-bis nuostatos nebus taikomos teisminiams ginčams, inicijuotiems po šios datos. Taigi, kadangi šiandien JK jau nėra nei Briuselis I-bis, nei Lugano Konvencijos narė, teisminiams ginčams, turintiems ES ir JK elementą, netaikomos šių dokumentų nuostatos.

Priešingai nei taikytinos teisės atveju, JK neinkorporavo nei Briuselis I-bis, nei Lugano konvencijos nuostatų į savo nacionalinę teisę, todėl jų nuostatos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai netaikomos civiliniams ginčams, turintiems ES ir JK elementą, nuo 2021-01-01.

Taigi po 2021-01-01 visi ginčai, susiję su ES ir JK teismų jurisdikcija, bus sprendžiami remiantis atitinkamos ES valstybės narės arba JK nacionaliniais procesiniais įstatymais, arba 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo („Hagos konvencija“), jei ginčo dalykas pateks į šios konvencijos taikymo sritį.

Sprendžiant ginčo, turinčio ES ir JK elementą, jurisdikcijos klausimą Lietuvos teismai vadovausis CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis tarptautinį civilinį procesą. CPK 787 str. bei CPK 29 str. įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė ieškinius teikti pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Gavęs tokį ieškinį Lietuvos teismas pirmiausia CPK 782 str. nustatyta tvarka vertintų, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą ir, nustatęs, kad jis neturi jurisdikcijos, atsisakys priimti ieškinį, o jei nustatys jurisdikcijos nebuvimą proceso eigoje, paliks ieškinį nenagrinėtą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

Egzistuoja keli keblumai, su kuriais gali susidurti ES valstybių narių bei JK teismai, taikydami Hagos konvencijos nuostatas konkrečiam ginčui, turinčiam ES ir JK elementą:

• Hagos konvencija savo turiniu yra siauresnė už Briuselis I-bis ir Lugano konvenciją, apima tik susitarimus dėl išimtinės jurisdikcijos, sudarytus civilinių arba komercinių santykių srityje. Todėl jei šalys susitars dėl išskirtinės vienos valstybės teismų jurisdikcijos potencialiam ginčui spręsti, toks susitarimas turi būti gerbiamas pagal Hagos konvenciją. Taip pat reikia pažymėti ir tai, kad Hagos konvencija netaikoma tam tikriems susitarimams dėl išimtinės jurisdikcijos (pvz., kai viena iš šalių yra vartotojas ir kai ginčas susijęs su darbo santykiais) bei konkretiems santykiams, nurodytiems Hagos konvencijos 2 str. 2 d.
• Taip pat egzistuoja tam tikras neaiškumas nuo kurios datos turi būti taikoma Hagos konvencija susitarimams dėl išimtinės jurisdikcijos ES valstybių narių ir JK teismuose: nuo 2015-10-01 (kuomet JK pirmą kartą prisijungė prie Hagos konvencijos būdama ES valstybe nare) ar nuo 2021-01-01 (prie kurios JK vėl prisijungė ne kaip ES narė). JK laikosi pozicijos, kad Hagos konvencija turi būti taikoma nuo 2015-10-01, o Europos Komisija laikosi nuomonės, kad Hagos konvencija JK atžvilgiu turi būti taikoma nuo 2021-01-01.

Ši aplinkybė teoriškai gali sukelti tam tikrų klausimų tiek ES valstybės narės (Lietuvos), tiek JK teismui dėl Hagos konvencijos taikymo tuo atveju, kai ginčo šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos per pereinamąjį laikotarpį. Teoriškai, jei ES valstybės narės teismas spręs, kad ginčo šalys susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos per pereinamąjį laikotarpį, be kita ko, laikysis Europos Komisijos nuomonės, kad Hagos konvencija taikoma tik nuo 2021-01-01, ES valstybės narės teismas gali netaikyti Hagos konvencijos sprendžiant dėl jurisdikcijos ir (ar) JK teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo. Jei ES valstybės narės teismas visgi sutiks su JK požiūriu, tuomet ES nacionalinis teismas gali taikyti Hagos konvenciją sprendžiant dėl jurisdikcijos ir (ar) JK teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo.

Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ES valstybės narės ar JK teismas vadovausis savo nacionalinėmis nuostatomis nagrinėdamas bylas, kurioms netaikoma Hagos konvencija. Šiuo atveju egzistuoja rizika, kad tiek ES valstybėje narėje, tiek JK egzistuos paralelinis procesas ir iš to išplaukiančios pasekmės pripažinti teismų procesinius sprendimus ir leisti juos vykdyti.

Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad JK siekia prisijungti prie Lugano konvencijos kaip nepriklausoma susitariančioji šalis. Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2012 nurodė, kad Lugano konvencija galioja Lietuvai, kaip ES valstybei narei, todėl Lietuvos teismai privalo vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis, kuomet ginčo dalykas patenka į šios konvencijos taikymo sritį (CPK 780 str.). Taigi tuo atveju, jei JK prisijungs prie Lugano konvencijos, Lietuvos ir JK teismai galės vadovautis platesnėms jurisdikcijų taisyklėmis.

2.2. Arbitražo jurisdikcija

Brexit neturi įtakos arbitražo procedūroms. Arbitražas pasižymi tuo, kad taikytiną teisę, arbitražo proceso taisykles bei kitas sąlygas visų pirma nustato ne nacionaliniai teisės aktai, o tokių taisyklių nustatymas priklauso arbitražo šalių diskrecijai – arbitražo šalys gali nustatyti konkrečias nurodytas taisykles arbitražo išlygoje.

Arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir jo vykdymas reglamentuojamas tarptautine sutartimi – 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo („Niujorko konvencija“). Tiek JK, tiek daugelis ES valstybių narių yra šios konvencijos dalyvės, todėl arbitražo teismo sprendimui pripažinti ir jį vykdyti Brexit jokio poveikio nedaro.

2.3. Jurisdikcija bylinėjantis dėl žalos, kilusios iš reguliacinių taisyklių pažeidimų, atlyginimo (konkurencijos teisės pavyzdys)

Kaip aptarėm aukščiau, jurisdikcijos taisyklių atžvilgiu įvykus kietajam Brexit, Briuselis I-bis reglamentas ir Lugano konvencija tapo negaliojančiais JK. Tačiau Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 101 ir 102 str., nukreipti į draudimą sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus bei piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kaip ir nacionaliniai analogai – Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 ir 7 str., lieka galioti ūkio subjektams, jei neteisėti veiksmai turi įtakos konkurencijai ES (Intel, 2017).

Taigi JK pasitraukimas iš ES neturi įtakos ūkio subjektų pareigoms veikti pagal teisės aktų reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos teritorijoje, kai veiksmai atliekami Lietuvos rinkose arba tokių veiksmų padariniai veikia Lietuvos rinką. Analogiškos išvados darytinos ir, pvz., Asmens duomenų apsaugos įstatymo, Azartinių lošimų įstatymo, Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo ir kt. reikalavimų atžvilgiu. Visi suinteresuoti asmenys galėtų teikti skundus dėl trečiojoje šalyje (JK) įsisteigusio ūkio subjekto neteisėtų veiksmų tyrimo atitinkamai institucijai ir ieškinius Lietuvos bendrosios kompetencijos teismui dėl žalos, kilusios iš reguliacinių reikalavimų pažeidimo, atlyginimo.

Privataus žalos dėl, pvz., konkurencijos teisės reikalavimų pažeidimų, atlyginimo bylose įmonės ir toliau galėtų naudotis palankiais jurisdikcijos kriterijais, pvz., pagal žalos padarymo vietą. Pagal galiojančią teismų praktiką ir doktriną, galima prognozuoti, kad žalos atsiradimo vietos kriterijus taipogi bus toliau taikomas kaip suteikiantis jurisdikciją Lietuvos teismams. Taigi, pvz., jei JK įsisteigęs ūkio subjektas atliko veiksmus, kurie pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ar 7 str. būtų pripažinti neteisėtais, o žala dėl šių neteisėtų veiksmų atsirado Lietuvos teritorijoje, Lietuvos teismai pagal aktualius išaiškinimus turėtų prisiimti jurisdikciją tokiam ginčui. Kita vertus, sudėtinga prognozuoti, kaip reaguos atitinkamos JK institucijos kilus klausimui dėl sprendimų, priimtų tokiomis aplinkybėmis Lietuvos teismų, pripažinimo ir vykdymo JK teritorijoje.

Tačiau, jeigu pažeidimas bus atliktas JK, žala padaryta JK ir žala atsirado JK, Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 101 ir 102 str., kaip ir nacionaliniai analogai – Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 ir 7 str., nebus taikomi, kadangi neturės pakankamo ryšio su ES, todėl Lietuvos subjektai dėl tokių klausimų turės bylinėtis JK teismuose.

3. JK ir ES teismų sprendimų pripažinimas ir jų vykdymas

Teismų sprendimų pripažinimas ir jų vykdymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai skolininkas arba žalą padaręs asmuo reziduoja (ar turi turto) kitoje valstybės teritorijoje, nei buvo priimtas teismo sprendimas. Todėl siekdamas įvykdyti teismo sprendimą prieš skolininką ar žalą padariusį asmenį bylą laimėjęs asmuo turi kreiptis į kitos valstybės teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti kitos valstybės teismo sprendimą.

Briuselis I-bis ir Lugano konvencijoje taip pat buvo nustatytos ir taisyklės dėl abipusio teismų sprendimų pripažinimo ir jų supaprastinto vykdymo ES. Tai ne tik supaprastino vienos ES valstybių teismų sprendimų vykdymo procesą kitoje ES valstybėje narėje, bet ir leido bylą laimėjusiai šaliai atitinkamais atvejais sutaupyti neinicijuojant atskiros bylos užsienio teisme.

Susitarimo dėl išstojimo 67 str. 2 d. numatyta, kad teismų procesiniai sprendimai pereinamuoju laikotarpiu pripažįstami ir vykdytini remiantis Briuselis I-bis nuostatomis. Tačiau po 2021-01-01 tiek JK, tiek ES valstybių narių teismų sprendimai nebus pripažįstami ir vykdomi remiantis Briuselis I-bis. Šiuo atveju vienintelė tarptautinė sutartis, numatanti užsienio teismo pripažinimo ir vykdymo mechanizmą, yra jau minėta Hagos konvencija, kuri savo turiniu yra siauresnė už Briuselis I-bis (taip pat ir Lugano konvenciją). Taigi visi teismų sprendimai dėl ginčų, nepatenkančių į Hagos konvencijos taikymo sritį, pripažįstami ir vykdomi remiantis išimtinai ES valstybių narių ir JK įstatymais.

Jei JK prisijungs prie Lugano konvencijos, privatūs subjektai galės pasinaudoti šioje konvencijoje numatytais teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo mechanizmu bei siekti pripažinti teismų sprendimus ES valstybėse narėse ar JK teritorijoje.

Taigi galimi keli ES valstybės narės ar JK teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo scenarijai ES ar JK teritorijoje po 2021-01-01:

• Teismų sprendimai pripažįstami ir vykdomi remiantis Briuselis I-bis tais atvejais, kai pagrindinė byla inicijuota iki 2020-12-31.
• Teismų sprendimai pripažįstami ir vykdomi remiantis Lugano konvencija tais atvejais, kai byla inicijuota 2021 m., tik jei JK taps Lugano konvencijos nare (t. y. pripažinimo ir vykdymo procedūros de facto vyktų pagal Briuselis I-bis taisykles).
• Teismų sprendimai pripažįstami ir vykdomi remiantis Hagos konvencija tais atvejais, kuomet (i) tarp šalių sudarytas susitarimas dėl išimtinės jurisdikcijos, kuris patenka į Hagos konvencijos taikymo sritį, ir (ii) toks susitarimas sudarytas per pereinamąjį laikotarpį ir ES valstybės narės teismas sutinka (tuo atveju, kai teismo sprendimas pripažįstamas ES teritorijoje) su JK požiūriu į Hagos konvencijos taikymo pradžią.
• Visais kitais atvejais teismų sprendimai pripažįstami ir vykdomi remiantis ES valstybių narių ir JK nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka.

Verta atkreipti dėmesį į klausimą dėl teismų procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių („LAP“) pripažinimo ir vykdymo ES valstybės narės ar JK teritorijoje. Teismų procesiniai sprendimai dėl LAP, priimti iki 2020-12-31, pripažįstami Briuselis I-bis nustatyta tvarka, o tuo atveju, jei tokie teismų procesiniai sprendimai priimti po šios datos, – jų pripažinimas ir vykdymas bus įgyvendinamas ES valstybių narių ir JK nacionalinės teisės nustatyta tvarka.

4. Įrodymų rinkimas ir dokumentų įteikimas

Remiantis Susitarimo dėl išstojimo 68 str., 2001-05-28 Reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose ir 2007 m. lapkričio 13 d. Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000, yra taikomi tik iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ir nėra taikomi JK nuo 2021-01-01.

Taigi įrodymų rinkimo ir dokumentų įteikimo tarp JK ir ES procedūros priklausys nuo to, ar šie subjektai yra susitariančiosios valstybės:

• 1970 m. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose rinkimo užsienyje;
• 1965 m. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje.

Šiuo atveju tiek Lietuva, tiek JK yra ratifikavusios aukščiau nurodytas konvencijas. Tačiau prieš taikant minėtas konvencijas būtina patikrinti, kurioms iš šių minėtų konvencijų nuostatų Lietuva ir JK nustatė išlygas.

5. Praktiniai patarimai

Siekiant išvengti galimo neapibrėžtumo dėl Hagos konvencijos taikymo ir (ar) netaikymo galimam ginčui, šalys, iš kurių bent viena yra JK rezidentas, turi su ypatingu dėmesiu atsižvelgti į:

• Išimtinių jurisdikcijos nuostatų įtvirtinimą savo sutartyse, kurios atitiktų Hagos konvencijos reikalavimus ir kurias planuoja sudaryti nuo 2021 m. pradžios.
• Peržiūrėti jau esamų nuo 2015-10-10 sudarytų sutarčių nuostatas, susijusias su atitinkamo nacionalinio teismo teismingumo (jurisdikcijos) pasirinkimu, bei įsitikinti, kad sutartyje įtvirtintam susitarimui dėl išimtinės konkrečios valstybės teismo jurisdikcijos būtų taikoma Hagos konvencija (jei tokio susitarimo nėra, ar esamam susitarimui netaikoma Hagos konvencija, patartina įtraukti ar pakeisti tokią sutarties nuostatą).
• Apsvarstyti galimybę susitarti su kontrahentu dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos arbitraže ir taip išsaugoti savo rankose galimybę nustatyti arbitražo proceso tvarką bei turėti aiškų viziją dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo perspektyvų ES ar JK teritorijoje. Šiuo atveju arbitražo sprendimui pripažinti ir jį vykdyti būtų taikoma Niujorko konvencija, kurią ratifikavo daugelis valstybių ir kuriai Brexit neturi jokio poveikio, vadinasi, tokiu atveju arbitražo sprendimą galima pripažinti lengviau nei atitinkamos valstybės teismo sprendimą.
• Prieš kreipiantis teisminės gynybos įvertinti, ar išnaudotos visos derybų galimybės. Dažnu atveju pamirštama, kad profesionaliems atstovams gali būti pavestas ne tik bylos vedimas, bet ir derybos. Todėl nerandant tarpusavio sprendimo, patartina apsvarstyti galimybę kreiptis į išorės teisininkus, kurie specializuojasi ir derybose.

Straipsnį parengė Dmitrij Mačiugin ir Henrikas Stelmokaitis, APB „Motieka ir Audzevičius“ teisininkai