E. Kūris. „Reglamentinė konstitucija“: apie teisėjus pagal iškvietimą, ekspertus pagal komandą ir doktriną pagal užgaidą

Tekstą, skambiai pavadintą Teisėjas pagal komercinės firmos iškvietimą, šiaip jau reikėtų praleisti kaip eilinį karoliuką ilgame teismų užsipuldinėjimo rožančiuje, sumegztame poros teisuolių, į dienos šviesą traukiančių vis naujas teisėjų piktadarybes. Tai, kas šiame straipsnyje parašyta, jau girdėta ir skaityta – déja vu ir déja lu. Nežinau, kuris kurį įkvėpė, Konstitucinio Teismo pirmininkas teksto autorių ar teksto autorius pirmininką. Patogumo dėlei teksto autorių vadinsiu kadenciją baigusiu teisėju, sutrumpintai KBT, nes jis (kaip ir aš) yra kadenciją baigęs Konstitucinio Teismo teisėjas, nors žiniasklaidoje dažnai pristatomas kaip „konstitucinės teisės ekspertas“, kukliai praleidžiant epitetą „vienintelis Lietuvoje“. Pirmininką gi vadinsiu tiesiog pirmininku. KBT kartoja (čia aptariamu klausimu, kaip ir, atrodo, visais ar beveik visais kitais klausimais), ką pasakė-parašė pirmininkas – iki tokių detalių kaip dėstytojo palyginimas su vairavimo instruktoriumi. Bet koks skirtumas, kuris sugalvojo, o kuris pakartojo? Važiuojant tandemu savo funkciją atlieka ir pilotas, ir partneris (ieškantiems paslėptų prasmių – „pilotas“ ir „partneris“ yra dviračių sporto terminai). Tačiau KBT tekstas nusipelno komentaro, nes rodo mūsų viešojo konstitucinio diskurso būklę, kartu pagrindžia būtinumą mūsų universitetų teisės fakultetuose sustiprinti logikos ir etikos disciplinų dėstymą. Nejauniems profesoriams (tai ne pravardžiavimas – aš pats priklausau šiai kategorijai) nebepadėtų, bet mums rūpi būsimos teisininkų kartos, ne vien būsimoji Konstitucinio Teismo sudėtis.

Kas mums aiškinama

Trumpas KBT teksto reziumė toks. Lietuvoje galima užsisakyti Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskaitą/seminarą grupei ar vienam klausytojui, kur jai/jam būtų paaiškinta teismų praktika. Teisėjai užsakomi per „komercines firmas“, tos už paskaitų/seminarų organizavimą ima užmokestį, o jo dalį sumoka teisėjui. Ši situacija pateikiama kaip neįtikėtina, bet tai vyksta, o Teisėjų etikos ir drausmės komisija tame nemato nieko bloga. Toliau aiškinama, kad teisėjai „gali užsiimti pedagogine ar kūrybine veikla ir gauti už tai atlyginimą“, bet KBT (ir pirmininko) pasipiktinimą sukėlusi veikla nėra nei pedagoginė, nei kūrybinė. Pedagoginė veikla – tai „darbas atitinkamoje švietimo sistemos įstaigoje, mokslo ir studijų institucijoje“, o dalykas gali būti dėstomas tik „pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintą mokymo programą ar atitinkamos valstybės institucijos akredituotą aukštosios mokyklos studijų programą“, ir tik tiems, kas „mokosi, studijuoja toje švietimo įstaigoje, mokslo ir studijų institucijoje“. O jei žinios perteikiamos ne „būtent [tokiose įstaigose] besimokantiems asmenims pagal minėtas programas, tai ne pedagoginė veikla. Tai „komerciniai seminarai“, „papildomas uždarbiavimas“, „iš esmės komercinė veikla“. Aiškinti kitaip būtų „teisiškai nepagrįsta“, net absurdiška.

Internete suradau ankstesnį KBT pasisakymą: „teisėjai pedagogine veikla gali užsiimti aukštojoje mokykloje, su kuria juos sieja nuolatiniai darbo santykiai“. Tai labai svarbu: ne vien mokykla turi būti aukštoji, bet ir dėstančio teisėjo santykiai su ja – „darbo“ ir „nuolatiniai“. Vadinamieji „valandininkai“, dėstantys universitete kokių šešiolikos valandų kursiuką (po vieną paskaitą kas dvi savaitės) turėtų skubiai nutraukti šią savo antikonstitucinę veiklą. O Teisėjų mokymo centrą, matyt, reikia visai uždaryti, nes joks ten dėstantis teisėjas (ir ne teisėjas) neturi su juo „nuolatinių darbo santykių“, o pats tas centras – ne aukštoji mokykla.

Ne visi teisėjai ir teismai nesupranta, kas galima ir kas ne. Konstitucinis Teismas supranta. Vasarą „į viešumą iškilo, kad tokius seminarus veda, paskaitas skaito viena Konstitucinio Teismo teisėja“. Tada buvo pataisytas Konstitucinio Teismo „veiklos reglamentas“. Nustatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjas „gali dirbti pedagoginį darbą mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas)“. Jei jis tokia pačia veikla užsiima kitose įstaigose, ji nėra „pedagoginis darbas“. Be to, „teisėjas negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas)“. Ir kategoriška išvada: „tai, kad Konstitucinis Teismas numatė šiuos draudimus, reiškia, kad, [jo] nuomone, nurodyti draudimai kyla iš pačios Konstitucijos“, todėl „reglamente nustatyti draudimai turėtų būti taikomi ir kitų teismų teisėjams“. Net jeigu reglamento nuostatos nėra oficialioji konstitucinė doktrina, į jas esą reikia kreipti dėmesį, nes „jos atspindi Konstitucinio Teismo požiūrį, o jis aiškiai leidžia nuspėti būsimą Konstitucinio Teismo sprendimą, jeigu kiltų atitinkamas konstitucinis ginčas“. Ir šitą įsidėmėkime – tai naujas žodis pasaulio konstitucinėje teorijoje.

Kad nebūtų per maža, KBT aptaria ir teisėjų kūrybinę veiklą, nors dėl jos kol kas nieko nebuvo iškelta „į viešumą“ (na, nebent retus pasvarstymus apie tai, kodėl teisėjo dalyvavimas Europos Sąjungos projektuose savaime laikomas kūrybine veikla, bet tai ne tie pasvarstymai, su kuriais sutiktų KBT). Gal dar bus iškelta, kai taip sparčiai ieškoma ir sėkmingai surandama vis naujų teisėjų nusižengimų. Tai štai, „teisėjų vedami seminarai, skaitomos paskaitos nėra ir kūrybinė veikla, kurią leidžia Konstitucija“, nes jais nesukuriamas „kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė“. Aiškinant teismų praktiką nieko naujo nesukuriama, tik atskleidžiamas teismų sprendimų turinys ir analizuojami teisiniai argumentai. Perskaičius paskaitą ar pravedus seminarą, net labai patraukliai ir originaliai, „pateikiama teismų praktikos medžiaga iš esmės nesikeičia, kartojasi, ji atnaujinama tik tada, kai atsiranda naujų teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektų“. Net su teisėju sudaryta autorinės veiklos sutartis tos veiklos nepaverčia kūrybine. „Ir jokia teisinė ekvilibristika čia nepadės.“

KBT siūlo šią teisėjo pedagoginės ir kūrybinės veiklos sampratą perkelti į Teismų įstatymą. Konstitucinio Teismo reglamentas jau pataisytas, tai ko dar delsia įstatymų leidėjas? Tiesa, kitaminčiams paliekama mažytė viltis: nesutinkantieji su siūlomomis pataisomis galėtų ginčyti jų atitiktį Konstitucijai Konstituciniame Teisme. „Atsirastų visiškas aiškumas“. Magister dixit.

Tikiuosi, kad nieko neiškraipiau, tik KBT kursyvu išskirtus žodžius parašiau normaliu šriftu, kad neužgožtų to, kas neišskirta. Palikau nepakeistą net naujadarą „Konstitucinio Teismo veiklos reglamentas“, nors man tėra žinomas „Konstitucinio Teismo reglamentas“. Perskaičiau ką parašęs – lyg ir tikslu. Bet frazė „atsirastų visiškas aiškumas“ man priminė kitą frazę – iš seno rusiško filmo, kur gestapo vadas Mülleris sako Stierlitzui: „jasnot’ – eto odna iz form polnogo tumana“ (aiškumas – tai viena visiškos miglos formų). Mat KBT siūlomas Konstitucijos aiškinimas nenori draugauti su kalba. Nenori, ir ką tu jam. Kur čia šuo pakastas? Aiškinama apie teisėjus – gal priežastis juose? O gal svarbiau ne kas aiškinama, o kas aiškina – kas tie ekspertai, kurių nuomonė virsta oficialia doktrina? O gal – kodėl išaiškina taip, o ne kitaip? Rašysiu apie tris dalykus: teisėjus, ekspertus ir doktriną. Kai rašau „doktriną“, brėžiu griežtą ribą tarp oficialiosios konstitucinės doktrinos, kokia ji yra, ir doktrinieriškumo. Mano manymu, doktrinieriškumo šiandien turime su kaupu.

Pirmiausia apie teisėjus. Dekonstruokime KBT ir antrojo tandemo nario kalbą ir pažiūrėkime, ar ji atspindi tikrovę, ar kuria iracionaliais jausmais penimą įspūdį. Rezultatas nuvils.

Kaip kuriamas neigiamas emocinis krūvis

Garsusis Aldonas Pupkis 1976 m. išleido knygą Kalbos praktikos patarimai. Būdamas mokinukas ją nusipirkau ir daugkart skaitinėjau, vėliau nudaigojau ir daug ką iš to, ką perskaitęs, užmiršau. Bet vieną dalyką tvirtai įsikaliau į galvą: kalbą reikia gerbti. Žodžių reikšmių negalima savavališkai pakeisti kitomis, o žodžių junginiai neturi sujaukti įvardijamų daiktų tvarkos. Abu tandemo nariai kaip tik tą ir daro.

Antai KBT rašo, kad teisėjai dėsto pagal iškvietimą. Kad stipriau skambėtų, jie taip ir pavadinti – „teisėjai pagal iškvietimą“. Teisinėje valstybėje sąvoka „teisėjas pagal iškvietimą“ yra oksimoronas – kaip „karštas sniegas“ arba „apskritas kvadratas“. Prie kai kurių oksimoronų priprantama ir jie neberėžia ausies: niekas nesistebi išgirdęs „plastmasinė stiklinė“, „dangaus žemėlapis“ arba „kojų rankšluostis“. Tačiau ten, kur teisė gerbiama, teisėjas pagal iškvietimą yra ne tik kalbinis, bet ir faktinis oksimoronas – neįmanomas dalykas: jei jis teisėjas – jo negalima iškviesti, o jei dirba pagal iškvietimą – neturi būti teisėjas. O jei iškviečiamų teisėjų vis dėlto esama, vadinasi, toje šalyje teisė negerbiama ir ta valstybė ne teisinė.

KBT tekste žodis „iškvietimas“ – tai blogai. Čia šis žodis turi neigiamą emocinį krūvį. Tas tiesiogiai nesakoma – skaitytojui leidžiama tą pajausti. Šiaip jau „iškviesti“ nėra blogas dalykas. Iškviečiame meistrą į namus ko nors pataisyti. Iškviečiame avarinę tarnybą, kad nutemptų nuo kelio sugedusį automobilį. Iškviečiame greitąją pagalbą. Iškviečiame gaisrininkus. Iškviečiame policiją. Iškviečiame taksi. Vadovas iškviečia pavaldinį duoti nurodymų arba atsiskaityti apie darbą. Ir t.t. Žodis „iškvietimas“ suponuoja, kad iškviestasis privalo atvykti ten, kur iškviečiamas. Jei neatvyks, gali sulaukti neigiamų padarinių. Iškvietimas suponuoja arba pavaldumą, t.y. darbo arba tarnybinę pareigą, arba viešųjų funkcijų vykdymą.

Teisėjo niekas niekur neiškviečia. Jei jis kur nors iškviečiamas ir privalo atvykti, tai ne kaip teisėjas ir ne teisingumo vykdyti. Pavyzdžiui, teisėją mokytojas iškviečia į mokyklą – bet ne kaip teisėją, o kaip prasikaltusio mokinio tėvą. Jį gali iškviesti į teismą, bet ne kaip teisėją, o, pavyzdžiui, kaip liudytoją (žinau, ėjau). Jei teisėjas užsiima kūrybine veikla, pavyzdžiui, rašo knygą ir ketina ją išleisti, jį gali „iškviesti“ leidėjas, bet iš tikrųjų tai ne iškvietimas, o pakvietimas, kylantis iš bendradarbiavimo, paprastai įforminamo sutartimi. Toks teisėjas gali nenueiti pas leidėją, net išvis nutraukti bendradarbiavimą su juo. Tokiu atveju jis patirs sutartyje numatytus neigiamus padarinius, ir tiek. Nei pavaldumo, nei viešųjų funkcijų vykdymo čia nėra. Tai pasakytina ir apie teisėjo pedagoginę veiklą. Pedagogo darbas planuojamas: jis iš anksto žino, kur, kada ir kaip ilgai dėstys, paprastai jo iškvietinėti nereikia. O jei įvyksta kas nors nenumatyto, pedagogą, net jei jis teisėjas, galima iškviesti, bet ne kaip teisėją, o kaip dėstytoją, net jei jis dėsto ne universitete, o privačios įmonės rengiamuose mokymuose.

Sakant, kad teisėjai dirba „pagal iškvietimą“ smarkiai sutirštinamos spalvos. Jos dar labiau sutirštinamos tokiu pirmininko pasamprotavimu: „tik retorinis yra klausimas, ar teisėjo pagal firmos iškvietimą veikla nežemina konkretaus teisėjo vardo ir nediskredituoja teisminės valdžios“. Iš tikrųjų tik retorinis yra klausimas, ar kur kas labiau kai ko nežemina ir nediskredituoja toks žodžių pakeitimas, manipuliavimas jais.

Žodis „iškvietimas“ pastiprinamas kitu žodžiu, irgi turinčiu neigiamą krūvį. Tas žodis – „užsakyti“. KBT rašo: „užsakyti Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskaitą“, o bendrame parinktų žodžių sraute tai skamba kaip „užsakyti teisėją“, t.y. padaryti jį priklausomu tada, kai ne skaitys paskaitą, o vykdys teisingumą. Konstitucinio Teismo pirmininkas rašo tiesiai: „kaina už teisėją, atsiprašau, jo individualią paskaitą“. Teisėjui, dėstančiam ne aukštojoje mokykloje, primetama pradinė žodžio „pedagogas“ reikšmė: „vergas“ (žr. paskutinį skyrių, 4 pastraipą nuo pabaigos).

Neigiamas emocinis krūvis dar pastiprinamas žodžiu „uždarbiauti“. Plačioji publika, žinia, nemėgsta teisėjų. Jai skirtose publikacijose ar laidose aiškinant, jog teisėjai „uždarbiauja“, siekiama ją suerzinti, sužadinti jos iracionalius pavydo ir pykčio jausmus: ach, jie dar ir uždarbiauja? Kas Konstitucijoje vadinama „atlyginimu“ ir „užmokesčiu“, virsta „uždarbiavimu“. Toks žodžių pakeitimas nesąžiningas ir negarbingas, bet efektas pasiekiamas. Peršama mintis, jog teisėjai skaito paskaitas vien dėl pinigų, kitų motyvų jie neturi. Gobšūs, ką ir sakyti. Vis dėlto, jei KBT žodis „uždarbiavimas“ yra tinkamiausias, leiskite ir jo paties publikacijas ar paskaitas, už kurias mokamas atlygis, vadinti uždarbiavimu. Jei seikėti, tai visiems.

Kuo baisesniam įspūdžiui sukurti randama ir įvairių kitų žodžių. Jų daug moka pirmininkas. Pavyzdžiui, „komercinis tarpininkavimas“. Pirmininkas rašo, kad neįsivaizduoja, jog Vokietijos pilietis skambintų „komerciniam tarpininkui“ užsisakyti paskaitos (suprask, Lietuvos piliečiai tą daro). Na, įstatymuose komercinis tarpininkavimas traktuojamas kitaip. Arba žodis „konsultacija“: pirmininkas rašo, kad užsakoma teisėjo „konsultacija“, skliausteliuose pašaipiai įterpia „galime vadinti ją paskaita“ ir prisega šypsenėlę. Ach va kas: ne paskaitos ten skaitomos, o konsultuojama! Žodžių arsenalas turtingas – paaiškinama, kas konsultuojami: „verslas ar atskiri magnatai“. Na, magnatai – irgi verslo pasaulio dalis, bet juos būtina paminėti atskirai, kad būtų stipresnis neigiamas įspūdis. Ot čia tai jausmų ugdymas, mokykitės, propagandistai! O kad skaitantįjį apimtų dar didesnis siutas, reikia nurodyti paskaitos kainą: „geras tūkstantis dolerių ar eurų“. Šiaip jau tūkstantis yra tūkstantis – jis nei „geras“, nei ką. Bet gal galėtų pirmininkas pasakyti, kiek iš to tūkstančio tenka teisėjui ir už kiek paskaitų tokie (jei tikrai tokie) pinigai sumokėti? Kaip sakė Markas Twainas: put the facts first, and then you can distort them as you like (pirmiau išdėstykite faktus, o paskui jau iškraipykite juos kaip jums patinka).

KBT irgi žino visokių sąvokų. Viena jų – „komercinė firma“. Šiaip jau visos firmos komercinės: jei ne komercinė, tai ir ne firma. Civiliniame kodekse nėra „komercinės firmos“, tik „firma“. Bet „teisėjų pagal iškvietimą“ kontekste „komercinė firma“ skamba bjauriau, argi ne? O ko daugiau reikia?

Šį žodžių pasjansą vainikuoja vienas palyginimas. Pirmininkas „viliasi“, kad „tokiomis individualiomis aukščiausių instancijų teismų teisėjų konsultacijomis dar nepasinaudojo nusikalstamo pasaulio veikėjai, ieškantys kelių išsisukti nuo atsakomybės“. Jis nežino, ar to nėra, tik „viliasi“. O jei nusikaltėliai „dar“ nepasinaudojo teisėjais, tai turbūt pasinaudos. Mes, visuomenė, to nesužinosime, nes jei „tikslus tokių pagal iškvietimą dirbančių teisėjų skaičius nėra žinomas“ (suprask, didelis ir slepiamas), tai juo labiau nebus žinoma, kiek iš jų bus išsikvietę nusikaltėliai. Bet pirmininkas vis tiek „nuoširdžiai tiksi, jog mes ateityje neturėsime teisėjų faktiškai teikiančių advokato paslaugas“.

KBT rašo: „jokia teisinė ekvilibristika čia nepadės.“ Ne vien teisinė – žodžių ekvilibristika irgi nepadeda. Žodžiai – toks dalykas, kad juos pavartojus tekste tą tekstą įmanoma dekonstruoti. Nesu dekokstrukcijos asas. Tačiau kartais manipuliavimas žodžiais būna toks atgrubnagiškas, kad jų prikaišiotą tekstą dekonstruoti galima be vargo. Šiuo atžvilgiu KBT ir pirmininko tekstų kaip iracionalių jausmų sužadinimo priemonės dekonstravimas – tik lengvas pasivaikščiojimas.

O dabar paanalizuokime kontekstą, kuriame visuomenei bandoma įteigti, jog teisėjai dirba „pagal komercinės firmos iškvietimus“. Faktų nepateikiama – jokių. Remiamasi LRT laida, bet ji kritiškai neanalizuojama, net nepersakoma, kas joje pasakyta-parodyta. O iš tos laidos matėsi, kad „užsakymo“ iniciatyva kilo ne iš teisėjo, į kurį buvo nusitaikyta (galima manyti, kad kartu ir į laikinąją Aukščiausiojo Teismo vadovę), o iš į „komercinę firmą“ skambinančios žurnalistės. Ši akcija buvo pavadinta „socialiniu eksperimentu“. Tai apsidraudimas, bet aš dabar ne apie laidą, o apie jos komentavimą KBT rašinyje. Laidoje bent leista pasisakyti kitai pusei. O KBT rašinyje kitos pusės argumentai atmesti juos nutylėjus, taigi argumentuota diskusiją su juo neįmanoma, nes jis girdi tik save. Richardas Dawkinsas rašė, kad diskutuoti su tik save girdinčiu (religiniu) fanatiku – tai kaip žaisti šachmatais su balandžiu: tas snapu išvartys visas figūras, apdergs lentą ir vaikščios atstatęs krūtinę, burkuodamas, kad laimėjo.

Manipuliuojant žodžiais išleista iš akių esminė konteksto charakteristika: teisėjai nėra maži vaikai ir nėra kvailiai. Jie žino, kas yra gerai ir kas blogai – ir stengiasi daryti tai, kas gerai, bei išvengti to, kas blogai. Ar nepasitaiko išimčių? O kaipgi, pasitaiko. Ar teismų sistemoje nėra skaudulių? Yra, ir dar kiek. Ar teisėjų bendruomenėje nėra tokių, kurių ten neturėtų būti? Meluočiau, jeigu teigčiau, kad tokių nėra. Ir vis dėlto – dauguma teisėjų žino, kas yra interesų konfliktai ir kaip jų išvengti, taip pat ir kaip netapti priklausomais nuo firmos, su kuria sudaro sutartį dėl dėstymo, juo labiau nuo paskaitų klausytojų. Bet, atrodo, kai kas mano, kad savireguliacijai ir apsisprendimui teisėjai nepribrendę ir apskritai neturi nuovokos.

Bet būna, kad koks nors teisėjas ima ir susipainioja tarp interesų ir įtakų. Būna, kad nori įeiti į istoriją, o iš tikrųjų įklimpsta į istoriją – ir, pasak poetės, „išbrist iš jos negal“. Išgirdus „teisėjas pagal iškvietimą“ iškart atmintyje atgyja žiniasklaidoje paviešintas pokalbis tarp aukšto teisėjo ir kito tipo, kurio profesiją įvardyti būtų sunkiau, kur tam kitam tipui net nereikėjo teisėjo kaip nors iškviesti, tik išraiškingai nusikeikti – ir tas pats nulėkė pas jį, nors šiaip jau norėjo žiūrėti krepšinį. Kai pokalbis buvo paviešintas, tas teisėjas jau dirbo kitame teisme, Konstituciniame. Paprašytas pakomentuoti situaciją viešai (apie privačius komentarus girdėjau, jie kitokie), pirmininkas atsakė, kad komentavimas būtų „problemiškas“, nes dokumentas, kuriame užfiksuotas minėtas pokalbis, galėtų tapti tyrimo dalyku jo Teismo nagrinėjamoje byloje. Taigi komentuoti tą situaciją – ne jo kompetencija, be to, komentuoti „hipotetinę situaciją“ jam būtų „nesolidu“.

Ar tikrai teisininkui, net teisėjui, nesolidu komentuoti hipotetinę situaciją? Teisės moksle bei studijų literatūroje tik tas ir daroma, kad komentuojamos hipotetinės situacijos. Visas Baudžiamasis kodeksas – tai rinkinys hipotetinių situacijų, sukonstruotų pagal schemą „jeigu X padaro veiką Y, tai baudžiamas C“. Jau pirmakursiai studentai žino, kad hipotezė – klasikinės teisės normos struktūros elementas. Be to, ta situacija buvo ne hipotetinė, o reali, užfiksuota. Neteko matyti, kad tai, kas užfiksuota, būtų kur nors paneigta.

Galiu sutikti, kad Konstitucinio Teismo pirmininkui gali būti problemiška komentuoti kolegos „iškvietimą“ keiksmažodžiu – ir anaiptol ne skaityti paskaitų, o galbūt išklausyti ką nors. Tik kodėl tam pačiam pirmininkui nėra problemiška ne tik komentuoti kitų teismų teisėjų „iškvietimus“, kurių išvis nebuvo (vadinasi, tikrai hipotetinius), bet ir lyginti juos su iškvietimais konsultuoti nusikalstamo pasaulio atstovus. Tai, pasirodo, atitinka jo kompetenciją ir yra solidu. KBT straipsnis, kuris atkartoja pirmininko komentarus, bet nutyli kontekstą, yra to paties solidumo ir kompetencijos lygmens.

Detaliai aptarti tą kontekstą užimtų per daug vietos. Pasakysiu tik tą, ką seniai pastebėjo visi. Puolimas dėl teisėjų „uždarbiavimo“ prasidėjo kaip pora žiniasklaidos tyrimų, nukreiptų prieš konkrečius teisėjus. Polichinelle’io paslaptis, kas tuos tyrimus inicijavo. Tas inicijavimas nėra nesusijęs su ne taip kaip norėta vykusia Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija. Dirbtinai suaktualinamos ir kitos istorijos. Antai nuolat ištraukiama istorija apie vieną prasikaltusį, bet teisėjų savivaldos institucijų esą nepakankamai griežtai įvertintą teisėją. Teisėjų tarybos „kalimas“ – tos pačios prigimties ir turi tą patį tikslą. Praėjusį ketvirtadienį matėme, kur ir kokiu tikslu šios istorijos buvo eskaluojamos.

Sapienti sat.

Kaip gimsta kai kurios ekspertinės nuomonės

Jokie ekspertai nežino visko. Kartais jiems tenka kreiptis į kitus specialistus, ieškant argumentų, kurių iš jų laukiama. Yra kas kreipiasi ir į mane. Pasikeisti  profesinėmis įžvalgomis naudinga ir besikreipiančiajam, ir tam, į kurį kreipiasi. Papasakosiu vieną istoriją.

Buvo inicijuotos tam tikrų įstatymų pataisos. Jos svarstytos atitinkamame Seimo komitete ir gali būti, kad bus priimtos. Nesidomėjau jomis, kol negavau laiško iš vieno, pavadinkime taip, konstitucionalisto. Pavadinsiu jį V. Su V. kalbėdavome įvairiais profesiniais klausimais, jis reikšdavosi viešumoje, o aš kai kada neatpažindavau iš manęs „pasiskolintų“ minčių, kurias V. išsukiodavo kaip patinka ir pateikdavo kaip savas. Supratęs (per vėlai), jog jo vieši komentarai nėra vien mokslinio požiūrio išsakymas, bet turi ir kitą pamušalą, net ne vieną, jam atvirai parašiau nepritariąs jo veiklai, apie kurią žinojau daugiau nei jis manė. Į jo naują laišką neatsakiau.

Todėl buvo keista po kelių mėnesių gauti naują elektroninį laišką, kuriame lyg niekur nieko vėl klausiama mano nuomonės. V. rašė, kad štai Seimui pateiktos įstatymų pataisos, kurios, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių konvencijai (manau, Konvenciją paminėjo, kad atrodytų stipriau). Paklausė mano nuomonės. Iš smalsumo perskaičiau pataisų projektus ir jų rengimo medžiagą. Tos pataisos ne tik neprieštarauja Konvencijai – jos atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) rekomendacijas vienai šaliai pataisyti savo įstatymus (jie jau pataisyti). O dėl Konstitucijos – rimtas konstitucionalistas ir pats turėtų žinoti ne tik taikytinos doktrinos užuomazgas (jos tikrai esama tik užuomazgų), bet ir tai, kad vadovaujantis gera valia tos doktrinos užuomazgos toliau galėtų būti plėtojamos taip, jog konstitucingumo problemų nekiltų. Gera valia yra doktrinieriškumo antonimas, ji reiškia, kad neieškoma dirbtinių priekabių, o teisinis reguliavimas vertinamas pagal tai, kiek jis leidžia arba trukdo pasitikti realaus gyvenimo iššūkius. Į V. laišką neatsakiau, bet dabar atsakau viešai, nors ir aptakiai. V. perskaitys, bet bandymų užkirsti pataisoms kelią neatsisakys, jei jų neatsisakys kitas asmuo, pavadinsiu jį Z.

Iškart nesupratau, kodėl V. parūpo tos pataisos. Tas reguliavimas nebuvo jo mokslinio domėjimosi dalykas. Paskaitęs pamačiau, kad pataisų iniciatyva kilo iš teisėjų, maža to – vienas iš iniciatorių žinomas kaip drįstąs abejoti kai kuriomis naujomis Konstitucinio Teismo doktrinomis. Ir tik tada pastebėjau, kad V. laiškas turi istoriją – jo apačioje yra dar vienas laiškas, kurį V. atsiuntė Z. Z. klausė V. nuomonės apie pataisas. V. pamiršo panaikinti pėdsakus. Trumpas paklausimas nebuvo išsakytas kaip komanda, bet buvo tikrų tikriausia komanda. Henrikas II garsųjį klausimą „Who will rid me of this troublesome priest?“ (Kas išvaduos mane nuo šio įkyraus kunigo?) irgi išsakė ne kaip komandą – bet Thomaso Becketo tuoj nebeliko.

Teko girdėti įvairiausių istorijų apie profesinę nuomonę viešai ir neviešai (tai pavojingiau) reiškiančius ekspertus. Pavyzdžiui, vienas jų piršo tam tikrą požiūrį Seimo kabinetuose. Ten buvo nuspręsta dėl visa ko pasiteirauti ir kitų specialistų. Kiti specialistai savo nuomonę išdėstė raštu, bet pamiršo panaikinti dokumento metaduomenis. O jie rodė, kad dokumentą parašęs tas pats ekspertas. Daug tokių istorijų yra aprašiusi žiniasklaida. Vadinamieji ekspertai irgi gali turėti interesų.

Būna, kad koks nors ekspertas ima prieštarauti pats sau. Neprivaloma amžinai laikytis įsikibus savo nuomonės – jei ji buvo klaidinga, geriau ją pakeisti. Bet prieš kategoriškai neigiant tai, ką vakar teigei, būtų garbinga pripažinti, jog arba vakar klydai, arba šiandien išsakai ne savo nuomonę.

Štai vienas pavyzdys – nuomonė yra KBT, kurio tekstas mane ir paskatino parašyti savąjį.

2018 m. balandžio 19 d.: „Prezidentė negali būti tik notaras, kuris turi patvirtinti tai, ką premjeras atneša. Prezidentė turi teisę pasirinkti, … pareikšti savo reikalavimus ir šiuo atveju tie reikalavimai yra visiškai suprantami.“

2019 m. vasario 7 d.: „Premjeras negali teikti bet kokios kandidatūros. Jis turi teikti tik tokią kandidatūrą, kuri yra kompetentinga, kuri pajėgi spręsti ministerijai iškeltus uždavinius, kuri žino tos srities problemas. Negalima pasiūlyti prezidentui bet ko, nes prezidentas nėra tik notaras, kuris turi patvirtinti pateiktą kandidatūrą. Prezidentas turi įsitikinti, kad tas asmuo yra tinkamas būti ministru.“ Dar tą pačią dieną: „Prezidentas nėra notaras, kuris turi tik patvirtinti kandidatūrą, kurią pateikė premjeras. Prezidentė, paskirdama ministrą, prisiima atsakomybę, moralinę atsakomybę už jo veiklą.“

O štai naujausias išaiškinimas, pateiktas 2020 gruodžio 3 d.: „Nemanau, kad kol kas tie argumentai, kuriuos [Prezidentas] sako – nepakankama kompetencija, neturi vadovavimo patirties, yra konstituciškai pagrįsti argumentai. Tai yra galios argumentai. Ministras yra politinė pareigybė, prezidento uždavinys yra neprileisti asmens, kuris visiškai nepasirengęs tam darbui. Pavyzdžiui, turi tik vidurinį išsilavinimą, apskritai nieko nesupranta. Yra tokių žmonių, kurie yra politikoje, bet iš esmės yra nulis. Tai, kad tokie žmonės netaptų.“

Internete lengva rasti ir kitų vienas kitam prieštaraujančių pasisakymų, pavyzdžiui, apie poreikį įteisinti Seimo nuotolinį darbą (iš pradžių – prieš, vėliau – už) arba apie neįvykusią Konstitucinio Teismo teisėjų rotaciją (iš pradžių – baisu, o vėliau – nieko tokio). Liežuvis neturi kaulų. Bet nenoriu perkrauti teksto pavyzdžiais – tai ne šio straipsnio tema. Bet jei nuomonė kaitaliojama, galima paklausti: ar dabartinis griežtasis išaiškinimas – jau paskutinis KBT žodis teisėjų pedagoginės veiklos klausimu? Nes, žiūrėk, vėl koks vėjas papūs – ir teks dar kitaip aiškinti?

Bet svarbiau yra tai, ar tuos pačius dalykus vienodai aiškina Konstitucinis Teismas.

Kaip transformuojama doktrina

Jorge Louisas Borgesas yra parašęs trumpą esė Johno Wilkinso analitinė kalba. Siekdamas pagrįsti, kad natūrali tvarka negali būti įsprausta į iš anksto nustatytas taksonomijas, Borgesas kaip pavyzdį pasitelkė išgalvotą „kinų enciklopediją“, iškilmingai pavadintą „Dangiškąja geranoriškų žinių prekyviete“, ir priskyrė ją vertėjui iš kinų kalbos Franzui Kuhnui, kuris tokios „enciklopedijos“ iš tikrųjų nėra parašęs. Kaip ir daug kur Borgeso kūryboje, šioje esė susipina tikri ir pramanyti dalykai, ir pramanytieji gali būti net svarbesni už tikruosius. Būtent pramanytoji „kinų enciklopedija“ įkvėpė Michelį Foucault parašyti savo garsųjį veikalą Žodžiai ir daiktai, be kurio turbūt nebūtų šiuolaikinio struktūralimo. „Kinų enciklopedija“ – tai gyvūnų taksonomija, kur visi gyvūnai suklasifikuoti į šias rūšis: (1) priklausantieji imperatoriui; (2) balzamuotieji; (3) dresiruotieji; (4) žindukliai paršeliai; (5) sirenos (kai kas verčia „undinės“); (6) pasakų gyvūnai; (7) benamiai šunys; (8) įtrauktieji į šią klasifikaciją; (9) drebantys taip, tarsi būtų išprotėję; (10) nesuskaičiuojamieji; (11) šukuojamieji labai švelniu kupranugario vilnos šepečiu; (12) kiti (et cetera); (13) ką tik sudaužiusieji gėlių vazą; (14) tie, kurie iš toli atrodo kaip musės. Johnas Wilkinsas norėjo sukurti universalią kalbą, kuria būtų galima aprašyti pasaulį, o kiekvieno elemento pavadinimas nurodytų jo vietą tame pasaulyje. Ko ši išgalvota taksonomija moko – tai to, kad pasaulis yra sudėtingas ir iki galo nepaaiškinamas jokia kalba, net jei teoriškai tai atrodo įmanoma. Tą suprato struktūralistai. Tą intuityviai suvokia protingas žmogus iš gatvės. Būtų neblogai, jei to neužmirštų ir teisinių doktrinų kūrėjai. Doktrina pripažįsta, jog ji turi atitikti tikrovę, doktrinieriškumas ją ignoruoja arba, dar  blogiau, bando pajungti, pritempti prie išgalvotų schemų.

Kodėl prisiminiau tą išgalvotą taksonomiją? Ji parodo, kaip svarbu pasirinkti kriterijus, pagal kuriuos daiktai, reiškiniai bei sąvokos atskiriami vieni nuo kitų. Pedagoginė ar kūrybinė veikla atskiriamos nuo kitos veiklos ir viena nuo kitos pagal tam tikrus kriterijus. Tie kriterijai nustatyti oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Pažiūrėkime, ar jie kito.

Pedagoginės ir kūrybinės veiklos oficialios konstitucinės doktrinos pamatai padėti 2004 m. liepos 1 d. nutarime dėl Seimo narių kūrybinės veiklos (pedagoginė veikla jiems draudžiama). Konstatuota, kad:

• „pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, … kiekviena iš jų turi savarankišką turinį“;
• „pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas)“;
• „kūrybinė veikla … yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“;
• „atlyginimą už kūrybinę veiklą reguliuoja autorių teisės normos“ – tai „visuotinai įprastas dalykas“.

Taigi kriterijai gana paprasti: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, kūrybinė – su siekiu sukurti kūrinį.

2016 m. gegužės 16 d. Konstitucinis Teismas išaiškino savo ankstesniojo, 2001 m. liepos 12 d., nutarimo nuostatas. Teismas konstatavo, kad:

• ir kūrybinė, ir pedagoginė veikla „gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė)“;
• „konstitucinė pedagoginės veiklos samprata siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas)“, o tai „paprastai suponuoja darbo, tarnybos ar kitokius santykius su atitinkamomis įstaigomis, taip pat su pedagogine veikla susijusių pareigų ėjimą, kartu ir teisę gauti atlyginimą už šią veiklą“;
• „mokslinės veiklos vykdymas taip pat gali suponuoti darbo, tarnybos ar kitokius santykius atitinkamose mokymo ir mokslo įstaigose, kartu ir teisę gauti atlyginimą už šią veiklą“.

Teismas taip pat labiau niuansuotai nei 2004 m. suformulavo doktrinines nuostatas dėl pedagoginės ir kūrybinės veiklos santykio: „nors pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kiekvienos iš jų turinys yra savarankiškas, tam tikrais atvejais pedagoginė veikla, kūrybinė, inter alia mokslinė, veikla gali būti glaudžiai tarpusavyje susijusios“.

Ir dar išaiškinta, kad „teisėjai už dalyvavimą Europos Sąjungos, kitų tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, gali gauti užmokestį tik jeigu dalyvaudami šiuose projektuose vykdo pedagoginę ar kūrybinę veiklą; teisėjai taip pat gali gauti tarptautinio teismo teisėjo atlyginimą (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), tačiau tuo metu jie negali gauti nacionalinio teismo teisėjo atlyginimo“.

Apibendrinant, kūrybinės ir pedagoginės veiklos sampratos buvo apibrėžtos šiek tiek plečiamai aiškinant ankstesnes nuostatas. Nebuvo reikalaujama, kad pedagoginė veikla būtų siejama būtinai su darbo santykiais, ir dar nuolatiniais – ji gali būti ir nuolatinė, ir vienkartinė (epizodinė), o santykiai su atitinkamomis įstaigomis – darbo, tarnybos ar „kitokie“. Esminis klausimas – kaip suprasti, kas yra „mokymo, auklėjimo įstaigos“. Kad į jas patenka aukštosios mokyklos, abejonių nekyla. Bet ar į jas patenka įmonės ar organizacijos, organizuojančios mokymą ar auklėjimą komerciniais pagrindais, kuriose pakviestas dėstytojas teisėjas kartkartėmis paskaitytų paskaitą ar pravestų seminarą? Teisėjų bendruomenė (ir ne vien ji) suprato, kad patenka, nes: (i) sprendime nėra jokių išlygų, jog jos ten nepatenka; (ii) toks įtraukus aiškinimas išplaukia iš galimybės teisėjui užsiimti „vienkartine (epizodine)“ pedagogine veikla, tiesiogiai paminėta šiame sprendime.

Tačiau įdomu tai, kad buvo įvestas naujas kūrybinės arba pedagoginės veiklos identifikavimo kriterijus – geopolitinis. Tiesa, yra prierašas, kad ta veikla vis tiek turi būti „pedagoginė ar kūrybinė“. Jeigu prierašas ką nors reiškia, tai naujasis kriterijus nereikalingas. Bet kas ten iš Lietuvos institucijų patikrins, kaip kokiame tarptautiniame projekte leidžiami pinigai. O jei tas kriterijus reikalingas, tai kodėl tik tas? Juk ne tik geopolitinės orientacijos principas yra konstitucinis principas, kuris tarsi pateisina šios rūšies „uždarbiavimą“. Yra, pavyzdžiui, socialinės orientacijos principas, bet jis buvo apeitas. Į sklandžią 2004 m. taksonomiją 2016 m. buvo importuota šis bei tas iš „kinų enciklopedijos“.

Kad ir kaip ten būtų, šiandien tokia yra oficialioji konstitucinė doktrina. Ne buvo, o yra.

2020 m. liepos 31 d., kai jau buvo įsibėgėjusi vos ne baudžiamoji akcija prieš KBT paminėtą „vieną Konstitucinio Teismo teisėją“, buvo pakeistas Konstitucinio Teismo reglamentas. Pakeitimas suformuluotas taip: nuo dabar Konstitucinio Teismo teisėjas „negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas)“. Be to, „administracinės pareigos mokymo, mokslo arba kūrybinėse įstaigose yra nesuderinamos su teisėjo pareigomis“. Taigi reglamentu buvo nustatyti akivaizdžiai griežtesni apribojimai nei nustatytieji oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Tas pataisas profesinė akademinė bendruomenė įvertino neigiamai.

Nežinau, ar Konstitucinio Teismo teisėjai, iki tol buvę aukštųjų mokyklų ar jų fakultetų, kuriuose dėsto, tarybų nariais, atsistatydino. Turbūt taip – juk baisoka. O su bet kokiomis privačiomis mokymus organizuojančiomis įmonėmis Konstitucinio Teismo teisėjų santykiai tikrai nutrūko.

Pirmininkas facebooke rašo, kad „toks teisėjo etinis standartas šiandien turėtų būti suvokiamas kaip visuotinai privalomas, nes KT savo reglamento nuostatų dėl leistinos teisėjų veiklos nepriima šiaip sau ir šios nuostatos atspindi KT priimtiną Konstitucijos aiškinimą“. Todėl tegu teisėjų savivaldos institucijos „akceptuoja tokį pat standartą“ ir „nutraukia teisėjų pagal iškvietimą veiklą“. Roma locuta est, causa finita.

Konstitucinio Teismo reglamentas nėra konstitucinės teisės šaltinis, nėra aktas, kuriame formuluojama oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti Konstitucijos nuostatas. Jis yra poįstatyminis teisės aktas. Svarstytina, ar jis nėra žinybingas administraciniams teismams. Deja, atėjome iki tokios stadijos, kai šis klausimas nebėra vien teorinis. Niekada nemaniau, kad iki to prieisime.

Oficialioji konstitucinė doktrina kuriama konstitucinių ginčų pagrindu. Šiuo atveju konstitucinio ginčo nebuvo, nebuvo bylos šalių, nebuvo net bylos, apie posėdį niekam nebuvo pranešta, nebuvo gauta jokių asmenų paaiškinimų. Viso to nebuvo. Buvo fiat – valinis kūrimo aktas. Šitaip kuriama ne konstitucinė teisė, o jos parodija.

Reikalauti, kad teisminė valdžia viens du „akceptuotų“ „reglamentinę konstituciją“ reiškia negerbti nei teisminės valdžios, nei Konstitucijos. Jeigu teisminė valdžia ją akceptuotų, ji negerbtų pati savęs. Pirmininkas mano, kad naujoji „reglamentinė konstitucija“ ima viršų prieš oficialiąją konstitucinę doktriną, ją įveikia ir pakeičia. KBT jam antrina. Pirmininkas ragina teismus atsisakyti „paralelinės konstitucinės tikrovės konstravimo“. Tačiau paralelinė konstitucinė (tiksliau, antikonstitucinė) tikrovė sukonstruota ne kur kitur, o Konstitucinio Teismo reglamente.

Naujoji „reglamentinė konstitucija“ gali būti taip pat nesunkiai pakeista, kaip buvo įtvirtinta. O jeigu tai, kas įtvirtinta reglamente, yra ne „šiaip sau“ reguliavimas, bet „Konstituciniam Teismui priimtino Konstitucijos aiškinimo“ atspindys, tai ar tas pat pasakytina apie kitas reglamento nuostatas? Jei taip, ar apie visas? Juk reglamente pataisos daromos ne taip jau retai.

2020 m. išsikristalizavo originalus „konstitucinės“ teisėkūros procesas, kokio tikriausiai nėra niekur kitur. Be jokios bylos Konstitucinis Teismas savo reglamente nustatė visai teisėjų bendruomenei privalomą reguliavimą. Kadangi teisėjų bendruomenė negalvoja, jog tas reguliavimas turi Konstitucijos galią, ji jo nepaiso. Ką žinai, gal laukia, kad Konstitucinis Teismas suvoks priskaldęs malkų (šitas pirmininkas nesuvoks, bet gal kada nors ateityje kas nors suvoks) ir padarys naujas pataisas. O kadangi bendruomenė nepaiso „reglamentinės konstitucijos“, pirmininkas parašo griežtą rekomendaciją facebooke. Labai modernu – kaip Trumpo įrašai twitteryje. Bet teisėjų bendruomenė vis tiek neklauso pirmininko. Tada KBT parašo straipsnį, kuriame mėgina pagrįsti nepagrindžiamą dalyką.

Jau citavau jo siūlymą teisėjo pedagoginės ir kūrybinės veiklos sampratą perkelti į Teismų įstatymą. Kitaminčiai galės ginčyti tų pataisų konstitucingumą Konstituciniame Teisme. Bet jeigu reglamento nuostatos „atspindi Konstitucinio Teismo požiūrį“, kuris, kaip mums išaiškinta, „aiškiai (!) leidžia (!) nuspėti (!) būsimą (!) Konstitucinio Teismo sprendimą“ (mea maxima culpa: šauktukus sudėliojau aš), tai kaip galima tikėtis, jog jo nuostatas pakartojus Teismų įstatyme jos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai? Ko į jį išvis kreiptis? EŽTT jurisprudencijoje tokios nominalios nacionalinės teisinės gynybos priemonės vadinamos „neturinčiomis jokios sėkmės perspektyvos“ (devoid of any prospects of success; dépourvu de toute chances de succès) ir dėl to neveiksmingomis. Bet tuščia jo, to EŽTT, nedaug jie ten išmano apie 2020 m. „į viešumą“ ryžtingai iškeltas Lietuvos teismų aktualijas.

Ir nėra ko čia smulkintis: jeigu, kaip siūlo KBT, Konstitucinio Teismo  reglamento novelas privalu perkelti į Teismų įstatymą, tai kodėl tik į jį? Kodėl ne į visus įstatymus, kuriuose minima kūrybinė ar pedagoginė veikla? Šito KTB nesiūlo, nors oficialioji konstitucinė doktrina keiptų būtent į tai.

Tai ir pažiūrėkime, ką šiuo klausimu sako oficialioji konstitucinė doktrina. O sako ji vieną svarbų dalyką, kuris inicijuojant reglamento keitimą, spėju, buvo pražiūrėtas. Yra doktrininė nuostata, kurios negalima taip lengvai išmesti lauk. Ji yra saugiklis prieš dar didesnio „kinų enciklopedijos“ elementų skaičiaus importavimą į oficialiąją konstitucinę doktriną. Ji įtvirtina kūrybinės veiklos sampratos vieningumą ir per extensionem kūrybinės veiklos sampratos vieningumą: „Konstitucijoje įtvirtinta kūrybinės veiklos samprata yra vieninga, jos turinys nepriklauso inter alia nuo to, koks asmuo ja užsiima. Šiuo atžvilgiu Seimo nario kūrybinė veikla nė kiek nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus kūrybinės veiklos.“ Pratęskime: jeigu teisėjo ar Seimo nario kūrybinė veikla savo prigimtimi yra tokia pati kaip mokslininko, dailininko, architekto, choreografo ar poeto, tai tokia pati yra ir ministro, savivaldybės tarnautojo, inžinieriaus, kariškio ar Prezidento veikla, kuria sukuriama „kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė“. Nes juk nėra taip, kad teisėjo arba Seimo nario, kaip ir poeto, parašytas eilėraštis yra „sukurtas“, o štai inžinieriaus – „sumeistrautas“, kariškio – „sukomanduotas“, vairuotojo – „išvairuotas“, ambasadoriaus – „parafuotas“, o Prezidento „promulguotas“. Visi jie „sukurti“ ir yra kūrybinės veiklos produktai.

Pagal tą pačią logiką aiškintina ir pedagoginės veiklos sąvoka. Jeigu paskaitą skaito profesorius, jo veikla pedagoginė. Jeigu pamoką veda mokytojas, jo veikla pedagoginė. Darželio auklėtojai taip pat pedagogai. Šitą parašiau tik dėl pilnatvės, o šiaip tai perlenkiau: teisėjai neina dirbti darželio auklėtojais, o ir blogi auklėtojai iš jų išeitų, nes daug jų dirba, atsiprašau, „uždarbiauja“ „pagal iškvietimą“ ir apskritai nuolat painioja interesus – dar ims ir suris vaikučių košytę. O jei rimtai, tai sąvoka „pedagogas“ labai plati. Pagal internetinį Tarptautinių žodžių žodyną pedagogas – tai „įv. mokyklų ir priešmokyklinių įstaigų auklėtojas, mokytojas, dėstytojas“, bet čia pat primenama ir pradinė šio žodžio reikšmė: „vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą“. O štai Vikipedijoje „pedagogas“ apibrėžiamas kaip „kvalifikuotas asmuo, kuris ugdo kitą žmogų“. Nesileisiu į sąvokos „ugdymas“ turinį, nes niekaip nebaigčiau – tada tektų aiškintis jos santykį su sąvokomis „lavinimas“, „mokymas“, „švietimas“, „auklėjimas“, „dėstymas“ ir kt., o jos irgi labai plačios ir persipina. Pedagoginės veiklos apraiškų – neaprėpiama daugybė. Pavyzdžiui, dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas, kai dar dėstė Vilniaus universitete ir buvo mano vadovaujamos katedros narys, į tarptautinės teisės paskaitas pakviesdavo svečių, kurie papasakodavo ką nors studentams naudingo ir įdomaus, mat būdavo „kvalifikuoti asmenys“, kurie „ugdo kitą žmogų“, šiuo atveju studentą. Vos ne kasmet pakviesdavo Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinį direktorių (direktoriai kas keli metai keisdavosi, bet naujasis taip pat turėdavo ką įdomaus ir naudingo papasakoti). Matyt, buvau prastas vedėjas, kad nesupratau, kas ten vyksta. Maniau, kad jie ten abu, profesorius ir svečias, užsiima pedagogine veikla. Juolab tokia nuomonė lyg ir atitiko oficialiąją konstitucinę doktriną. Pasirodo, ne – va KBT išaiškino, jog tai, ar veikla pedagoginė arba kūrybinė, ar ne, priklauso jau ne nuo veiklos prigimties ar pobūdžio, o nuo to, kas ja užsiima. Dabar jau yra „reglamentinė konstitucija“, prašome vadovautis ja. Išeitų, kad tas svečias, kuris kažką studentams pasakojo, atsakinėjo į klausimus, užsiėmė ne pedagogine veikla, nes jo nesiejo „nuolatiniai darbo santykiai“ su universitetu; o profesoriaus, kuris pristatė svečią, pasėdėjo šalia, po to padėkojo, veikla buvo pedagoginė. Nes jis profesorius teisėjas, o direktorius ne. Bet jei profesorius pakviestų ne VSD direktorių, o teisėją, to teisėjo paskaita būtų pedagoginė veikla ir už ją jis net galėtų gauti atlyginimą.

Rašydamas apie kūrybinės veiklos ir kūrybinės veiklos sampratų vieningumą pacitavau oficialiąją konstitucinę doktriną. Citata paimta iš jau minėto 2004 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo. Manau, KBT ne tik žino tą nutarimą, bet ir prisimena, kaip jis buvo rašomas. Kaip ką tik pranešta Konstitucinio Teismo tinklalapyje, „pastaraisiais metais“ Konstitucinio Teismo tarptautinis autoritetas „sustiprėjo“ (labai gerai, kad pranešė – turėsiu geležinį argumentą prieš visus, kurie mėto kažkokias kitokias užuominas). O tais gūdžiais 2004-aisiais Teismas dar nebuvo „šiuolaikinė, europinė“ institucija, nebuvo „pralenkęs Vakarų demokratijų“ ir negalėjo jų „pamokyti“, tik šiaip glaudžiai bendradarbiavo su daugeliu Europos konstitucinių teismų: rengdavo bendras konferencijas, keisdavosi delegacijomis ir t.t. Santykiai su Lenkijos Konstituciniu Tribunolu buvo tiesiog išskirtiniai. Bet reikėjo ir bylas spręsti. Per vieną kelionę pabandžiau padirbėti. Dalis pacituoto nutarimo buvo parašyta traukinyje iš Vroclavo į Varšuvą. Vėliau tas tekstas buvo svarstomas ir teisėjams pasirodė priimtinas – KBT tai tikrai. Bet laikas bėga, ir tai, kas anksčiau kai kam buvo priimtina, tapo nepriimtina – ar bent mažiau priimtina už „kinų enciklopediją“.

O ar priimtini KBT kiti tą pačią 2020 m. liepos 31 d. padaryti reglamento pakeitimai? Ar jie irgi atspindi Konstituciniam Teismui „priimtiną Konstitucijos aiškinimą“? Pavyzdžiui, kaip jis vertina tai, kad tą pačią dieną buvo panaikinta reglamente visais laikais buvusi, bet net ir iki tol kaip paprotys taikyta nuostata, jog kadenciją baigę Konstitucinio Teismo teisėjai gali nevaržomai lankytis Teisme? Na, gal niekaip nevertina, nes buvo padaryta ir dar viena pataisa: nustatyta teisė Teisme lankytis (ką ten lankytis, kur kas daugiau) vienam vieninteliam kadenciją baigusiam teisėjui – spėkite kam.

Eius regio, cuius religio. Yra ir lietuviškas atitikmuo.

Egidijus Kūris yra Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas (2013–), buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008) ir pirmininkas (2002–2008), Vilniaus universiteto profesorius