BMW koncernui nepavyko įtikinti ES Teisingumo Teismo muitinės byloje

ES Teisingumo Teismas BMW byloje pateikė išaiškinimą dėl nemokamai gamintojui perduotos programinės įrangos vertės įtraukimo į importuojamų prekių (su šia įranga) muitinę vertę. Teismas laikėsi pozicijos, kad toks įtraukimas ir atitinkamai – apmokestinimas importo mokesčiais – yra privalomas nepaisant to, kad programinė įranga buvo sukurta ES, o trečiojoje šalyje įsikūrusiam gamintojui perduota nemokamai. Tai priminimas importuotojams itin kompleksiškai vertinti importuojamų prekių muitinę vertę, neapsiribojant akivaizdžiai į ją patenkančiais elementais.

Faktinė situacija

BMW gamina automobilius, kuriuose įdiegti valdymo blokai. Šiuos blokus BMW importuoja iš įvairių trečiųjų valstybių.

BMW sukūrė / užsakė sukurti programinę įrangą, skirtą šių valdymo blokų funkcionavimui. Kadangi BMW yra programinės įrangos savininkė, ji nemoka už ją licencinių mokesčių.

Programinę įrangą BMW nemokamai perduoda trečiose šalyse įsikūrusiems gamintojams, kad šie ją instaliuotų į valdymo blokus. Programinė įranga naudojama blokų testavimui prieš jas išsiunčiant BMW, o taip pat leidžia nustatyti, ar gabenant blokus atsiradę gedimai buvo susiję su gabenimu, ar atsirado diegiant programinę įrangą.

Vokietijos muitinė atliko BMW patikrinimą ir nustatė, kad BMW į importuotų valdymo blokų muitinę vertę neįtraukė programinės įrangos sukūrimo kaštų. Vokietijos muitinė laikėsi pozicijos, kad šie kaštai turėjo būti įtraukti, ir todėl papildomai apskaičiavo BMW 2 748 EUR importo muitą už per 2018 m. sausį importuotas prekes.

BMW apskundė muitinės sprendimą. Ginčas persikėlė į nacionalinį teismą, kuris nusprendė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su klausimu, ar programinės įrangos sukūrimo kaštai turi būti įtraukti į valdymo blokų muitinę vertę.

ES Teisingumo Teismo išaiškinimai

Iš esmės byloje susitelkta ties Sąjungos muitinės kodekso (SMK) 71(1)(b) straipsnio aiškinimu ir taikymu.

Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad „nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedama: <..> atitinkamai paskirstyta toliau išvardytų pirkėjo tiesiogiai arba netiesiogiai, nemokamai arba sumažintomis kainomis tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų, susijusių su importuojamų prekių gamyba ir pardavimu eksportui, vertė, jeigu ši vertė nebuvo įskaityta į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą:

1. i)      medžiagų, komponentų, dalių ir panašių daiktų, įeinančių į importuojamų prekių sudėtį;
2. ii)      įrankių, štampų, formų ir panašių daiktų, naudotų importuojamoms prekėms gaminti;

iii)      medžiagų, sunaudotų gaminant importuojamas prekes; ir

1. iv)      inžinerinių, projektavimo, meninio apipavidalinimo, dizaino darbų, eskizų ir brėžinių parengimo, atliktų ne Sąjungoje ir būtinų importuojamų prekių gamybai, išlaidos.“

BMW laikėsi pozicijos, kad programinė įranga nepatenka į 71(1)(b) straipsnio taikymo sritį, nes neatitinka nei vieno iš (i)-(iv) sąrašo punktų (nei viename iš šių punktų nėra žodžio „programinė įranga“), o SMK 71(3) straipsnis draudžia bet kokius kitus straipsnyje nenurodytus muitinės vertės patikslinimus.

ES Teisingumo Teismas atmetė tokį BMW siūlomą teisės normos aiškinimą remdamasis savo 15-kos metų senumo praktika Compaq byloje C-306/04 (2006).

Teismas nurodė, kad, kaip jau yra išaiškinęs ankstesnėje byloje, SMK 71(1)(b) straipsnio formuluotėje aiškiai daroma nuoroda į „prekes“ arba „paslaugas“, taigi jo taikymo sritis neapsiriboja materialiuoju turtu ir taikoma nematerialiam turtui, kaip antai programinei įrangai.

Teismo teigimu, nei iš 71 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, nei iš šios nuostatos struktūros negalima spręsti apie tokį neįtraukimą. Pagal šią nuostatą importuojamų prekių muitinė vertė papildoma ne tik produktų, bet ir paslaugų, kurios atitinka joje nustatytas sąlygas, verte. Tuo tarpu BMW siūlomas aiškinimas lemtų ne tik tai, kad galimi muitinės vertės patikslinimai būtų apriboti vienintelio šios nuostatos iv punkte nurodyto atvejo, kai kalbama apie paslaugos vertės pridėjimą, bet ir tai, kad būtų įtrauktos tik paslaugos, kurias, viena vertus, sudaro „inžinerinių, projektavimo, meninio apipavidalinimo, dizaino darbai, eskizų ir brėžinių parengimas“, ir, kita vertus, kurios yra „būtinos importuojamų prekių gamybai“. Tokiam aiškinimui, ES Teisingumo Teismo nuomone, negalima pritarti, nes nematerialiajam turtui galima taikyti tiek minėto papunkčio (i), tiek (iv) nuostatas.

ES Teisingumo Teismas taip pat pakartotinai pripažino Muitinės kodekso komiteto išaiškinimų svarbą ir pasirėmė šio komiteto parengta Tekstų dėl muitinės vertės rinkinio išvada Nr. 26. Šioje išvadoje komitetas išskyrė, viena vertus, prekių gamybai būtinas intelektines paslaugas, patenkančias į SMK 71(1)(b)(iv) papunkčio taikymo sritį, ir, kita vertus, į importuotas prekes inkorporuotas nematerialias sudedamąsias dalis, kurios reikalingos joms veikti, bet nėra būtinos jų gamybai. Komiteto teigimu, šios dalys vis dėlto yra sudedamoji galutinių produktų dalis, nes yra prie pastarųjų prijungtos arba į juos inkorporuotos ir užtikrina arba pagerina jų veikimą. Be to, jos šiuos produktus papildo nauja funkcija ir taip gerokai prisideda jų vertės. Todėl, Komiteto teigimu, jos patenka į SMK 71(1)(b)(i) papunkčio taikymo sritį.

ES Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad sutartinės nuostatos negali riboti muitinės vertės patikslinimų pagal 71(1)(b) straipsnį taikymą, nes priešingu atveju būtų pažeista jurisprudencija, pagal kurią muitinė vertė turi atitikti realią importuotos prekės ekonominę vertę, ir dėl to reikia atsižvelgti į ekonominę vertę turinčių šios prekės dalių visumą. Taigi, patikslinimai pagal 71(1)(b) punkto nuostatas turi būti grindžiami objektyviais (realiais) kriterijais, o sutarties nuostatos jam negali daryti įtakos. Šiuo aiškinimu teismas atmetė BMW siūlymą tiesiogiai ir siaurai aiškinti sąvokas „pirkėjas“ ir „pardavėjas“. ES Teisingumo Teismo nuomone, priešingai, turi būti vertinama sandorių esmė.

Galiausiai, iš ES Teisingumo Teismo sprendimo seka, kad programinės įrangos sukūrimo išlaidos turi būti įtraukiamos tik tokiu atveju, kai išpildytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, ši programinė įranga naudota prekių gamyboje ir pardavimui (kaip apibrėžta SMK 71(1)(b) str.) ir, antra, toks naudojimas faktiškai padidino importuotų prekių vertę.

ES Teisingumo Teismas nurodė, kad išskirtinos dvi svarbios BMW sukurtos ir gamintojams nemokamai perduotos programinės įrangos savybės. Pirma, ši programinė įranga leidžia patikrinti valdymo blokų veikimą. Antra, ji leidžia nustatyti, ar pristatant atsiradę gedimai buvo susiję su gabenimu ar atsirado diegiant programinę įrangą. Akivaizdu, kad šios dvi savybės susijusios su prekių gamyba ir jų pardavimu eksportui, taigi, atitinka minėto SMK 71(1)(b) straipsnio reikalavimus.

Visgi, ES Teisingumo Teismo nuomone, formalaus atitikimo šioms sąlygoms savaime neužtenka. Tam, kad importuotojui kiltų pareiga įtraukti programinės įrangos sukūrimo kaštus į importuojamų prekių verte, turi būti išpildyta ir antroji kumuliatyvi sąlyga, t. y. turi būti nustatyta, kad ši įranga faktiškai padidino importuotos prekės ekonominę vertę. Taigi, ES Teisingumo Teismas atsižvelgė į muitinės vertės patikslinimų tikslus – patikslinimai pateisinami tik tokiu atveju, kai juos galima logiškai susieti su importuojamų prekių verte, o ne automatiškai. Įvertinti minėtų programinės įrangos savybių įtaką prekių ekonominei vertei pavesta nacionaliniam teismui.

Išvados

ES Teisingumo Teismas savo praktikoje ir toliau muitinio vertinimo klausimus sprendžia neformaliai, plačiai, atsižvelgdamas į pasirinkto reglamentavimo tikslus. Ypač tais atvejais (kaip šis), kai nacionalinis teismas klausia, ar yra pagrindas muitinę vertę didinti (o ne mažinti). Elementai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tik netiesiogiai ir pakankamai tolimu ryšiu susiję su importuojamų prekių muitine verte, Teismo nuomone, turėtų atsispindėti importuotų prekių muitinėje vertėje.

BMW bandė mesti iššūkį Vokietijos muitinės pozicijai, o taip pat senajai ES Teisingumo Teismo praktikai iš esmės formaliais argumentais, t. y. pažodiniu SMK nuostatų aiškinimu. Tokia BMW pozicija visiškai suprantama – “atvirkštiniais” atvejais, t. y. kai importuotojai bando apginti savo poziciją prašydami platesnio požiūrio, susiduriama su labai formaliais, pažodiniais ir griežtais muitinės reikalavimais. Visgi, ES Teisingumo Teismas atmetė tokius formalius BMW argumentus ir tai, atrodo, buvo lengvas sprendimas teismui, nes jis net neprašė Generalinio advokato nuomonės ir tvirtai liko prie savo 2006 m. Compaq byloje išsakytos pozicijos.

Iš kitos pusės, ES Teisingumo Teismas taip pat priminė apie muitinės vertės patikslinimų esmę ir tikslus, t. y. atspindėti realią importuotos prekės ekonominę vertę ir nenaudoti savavališkai nustatytų arba fiktyvių muitinės verčių. Taigi, patikslinimai neturėtų būti atliekami formaliai – vertintina jų faktinė ir objektyvi įtaka importuojamos prekės vertei.

Galiausiai, sveikintina, kad ES Teisingumo Teismas toliau nuosekliai remiasi Muitinės kodekso komiteto išvadomis, nes tai suteikia teismų praktikai nuoseklumo, be to, atveria papildomus šaltinius tiek importuotojams, tiek muitinėms, tiek nacionaliniams teismams.

Tekstą parengė Monika Bielskienė, Advokatų profesinės bendrijos WALLESS advokatė, Muitinės praktikų asociacijos narė. Straipsnis pirmą kartą publikuotas leidinyje „Muitų teisė praktikams“