R. Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Kas lemia skirtingas pastaruoju metu viešai išsakytas teisininkų pozicijas dėl Bažnyčios teisės priimti, atšaukti sprendimus Lietuvoje dėl religinių apeigų ribojimų, siejamų su karantinu? Mano nuomone, svarbiausi trys dalykai, kuriuos būtina analizuoti atsakant į iškeltą klausimą: konstitucinis reguliavimas, bendradarbiavimo principas, Kanonų teisės kodeksas[1].  

Aiškinant bet kurį Bažnyčios santykį su Valstybe pirmiausia būtina akcentuoti ir vertinti dviejų teisinių sistemų (konkrečios šalies valstybės teisę ir bažnytinės teisės) koegzistavimą, taip pat būtina atsižvelgti į tarptautinės teisės normas ir Europos Sąjungos teisę. Vienos didžiausių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje Katalikų bažnyčios pagrindinis teisės aktas yra 1983 m. redakcijos Kanonų teisės kodeksas (toliau tekste – ir KTK), išverstas į lietuvių kalbą 2012 m., kuriame reglamentuojami ne tik su tikėjimu susiję santykiai, bet ir šio kodekso normų santykis su valstybėje nustatyta teisės sistema, nustatoma, kuriais atvejais valstybės sukurtos teisės normos sukuria padarinius ir Kanonų teisėje.

Kurio teisės akto nuostatomis būtina vadovautis, jei normos skirtingai reguliuoja tuos pačius santykius? Kanonų teisės kodekse yra įtvirtinta: pirma, bendra taisyklė, kad nepripažįstamos tik tos valstybės nustatytos normos, kurios prieštarauja dieviškajai teisei (22 kanonas); antra, tiesiogiai nurodyta, kad tam tikrais atvejais kanonų teisėje pripažįstami ir atitinkami valstybės normų sukeliami padariniai (pvz., 110 ir 1286 kanonas), o trečia situacija yra susijusi su Vatikano (toliau tekste – ir Šventasis Sostas) pasirašytomis sutartimis su valstybėmis, kurios turi viršenybę Kanonų teisės kodekso atžvilgiu (3 kanonas), t. y. vadovaujamasi minėtomis tarptautinių sutarčių nuostatomis, o ne šiuo kodeksu.

Valstybės teisės aukščiausios galios teisės aktas, visos teisės „motina“ yra Konstitucija[2], kurios 43 straipsnyje nurodyta, kad bažnyčios laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus; jų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Tai yra vienintelė Konstitucijoje expressis verbis įtvirtinta nuostata, pagal kurią susitarimas turi prioritetą įstatymo atžvilgiu. Ši konstitucinė nuostata kartu su kitomis žymi Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo principą. Vatikanas yra tarptautinės teisės subjektas. Atsižvelgiant į tai, kad  Lietuvos Respublika yra pasirašiusi keturias tarptautines sutartis su Šventuoju Sostu, visose sutartyse, o ypač sutartyje „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių subjektų“ keletą kartų atkartotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas bendradarbiavimo principas („Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosi šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės“), todėl vertindami Valstybės ir Bažnyčios kompetencijos ribas tiek, kiek tai susiję su išorine tikėjimo laisvės išraiškos forma, turime pripažinti, kad jie spręstini Valstybei bendradarbiaujant su Bažnyčia.

Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas nebūtinai reiškia, kad turi būti pasirašoma sutartis, galimi įvairūs jo būdai – rekomendacijos, pasiūlymai, atsižvelgimas į valstybės institucijų pagrįstą informaciją, kitokį bendradarbiavimą. Antai Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (49 straipsnis) nustatyta, kad Kunigų seminarijų išorinį vertinimą pagal Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo gaires ir nuostatas atlieka Šventojo Sosto bažnytinių universitetų ir fakultetų kokybės vertinimo ir skatinimo agentūra (AVEPRO). Išorinio vertinimo rezultatai skelbiami viešai. Lietuvos teisės sistemoje jau seniai yra susiformavusi tradicija reglamentuojant santykius, susijusius su tikinčiaisiais, tai įvardyti kaip pasiūlymus, rekomendaciją,  kurią Katalikų Bažnyčia įgyvendina pagal Kanonų teisės kodekse nustatytas procedūras priimdama savo aktus, atsižvelgdama į vietos ir laiko sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2020 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 459  3 ir 7 punktus). Todėl aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d.  nutarimas Nr. 1226 (ir vėliau sekę pakeitimai), numatęs religinių apeigų ribojimą epidemijos metu, kaip rekomendaciją[3] tęsia tradiciją, kuri kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto bendradarbiavimo principo, joje expressis verbis nurodyto susitarimo pirmenybės prieš įstatymą.

Ar religinių apeigų ribojimus epidemijos atveju įmanu nustatyti valstybės aktais ir jei taip, kuriais? Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad vidinė tikėjimo laisvės išraiška pagal Konstituciją yra absoliuti teisė ir jos jokiomis aplinkybėmis valstybė negali  riboti.[4] Minėtoje tarptautinėje Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotoje sutartyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčios ir jos bendruomenių laisvę viešai atlikti apeigas, organizuotis, mokyti ir teikti sielovados pagalbą tikintiesiems, taip pat pripažįsta visišką Katalikų Bažnyčios kompetenciją jos srityje. Taigi Katalikų Bažnyčia, o pagal Konstituciją taip pat ir kitos religinės bendruomenės, laisvai pasirenka religinių apeigų atlikimo laiką, vietą ir atlieka jas pagal savo bendruomenių nustatytas taisykles ir bet koks trikdymas jų atlikimo metu draudžiamas (įskaitant filmavimą, fotografavimą, nebent iš anksto gautas tikinčiųjų sutikimas).

Tikėjimo laisvės išorinės išraiškos ribojimas pagal Konstituciją įmanomas tik tam tikrais atvejais, kai Katalikų Bažnyčiai su Valstybe nepavyksta susitarti, ir tik tuomet, jei apeigų atlikimas gali kelti akivaizdų pavojų kitiems asmenims, laikantis konstitucinių nuostatų (inter alia, kai iškyla akivaizdus poreikis garantuoti žmonių sveikatą (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis), jis turi kilti iš įstatymo, taip pat nepažeidžiant konstitucinių principų, pirmiausia konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų (riboti ne didesniu mastu nei būtina). Teisė į gyvybę pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra absoliuti teisė, kaip ir tikėjimo laisvė (vidinė jos išraiška), pagal ES teisę ir ESTT praktiką ji laikoma fundamentalia teise, KTK nuostatos taip pat gina gyvybę, individo orumą. Minėta, kad pagal Kanonų teisės kodeksą nepripažįstamos tik tos Valstybės nustatytos normos, kurios prieštarauja dieviškajai teisei (22 kanonas). Gyvybės apsaugojimas, kurį žymus teisininkas Petras Leonas įvardijo kaip vyriausią gyvenimo dėsnį[5],  neprieštarauja dieviškajai teisei.

Išvada: Bažnyčia negali ignoruoti valstybėje esančios pavojingos situacijos sveikatai ir gyvybei, o Valstybė negali Bažnyčiai diktuoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad mišių šventimas yra tikėjimo šerdis (904 kanonas).

Post scriptum. Covid 19 virusas, būdamas mažas ir plika akimi nematomas priešas, visus Lietuvos žmones sukėlė į vieną valtį, o kai kuriuos (gulinčius ligoninių palatose ir jų koridoriuose) – ant ledo lyties. Šiam priešui nugalėti taikomas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, nustatantis įvairius ribojimus[6], idant visi pasiektų saugų krantą.

Ramutė Ruškytė yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja,  Konstitucinio Teismo teisėja 2005–2014 metais 

[1] Codex iuris canonici, Libreria Editrice Vaticana,1983.

[2] Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 straipsnio 1 dalis).

[3] 2.2.14. Rekomenduojama veikiančioms religinėms bendruomenėms organizuoti religines apeigas nuotoliniu būdu (išskyrus laidotuvių apeigas, kai dalyvaujama ne daugiau nei 10 asmenų, išskyrus šeimos ir (ar) namų ūkio narius ir ritualines paslaugas teikiančius asmenis) arba tokiu būdu, kad būtų išvengta susibūrimų (užtikrinamas 10 m² plotas vienam asmeniui ir laikomasi ne mažesnio kaip 2 metrų atstumo tarp asmenų ar asmenų grupių (iki 2 asmenų ar vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio narių), arba susilaikyti nuo religinių apeigų atlikimo.

[4] Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalis).

[5] Teisės enciklopedijos paskaitos. VDU. Teisės fakulteto leidinys,1931, Kaunas, antrasis leidimas, 247 p.

[6] Karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. a) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse atitinkamas funkcijas (darbus) būtina atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose.