Komentarai

M. Povilanskas. Nuotolinis teisiamasis posėdis: pažanga ar „procesinis chuliganizmas“

2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (toliau Nutarimas) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Nutarimo 2.2.1 papunktyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu arba daliniu nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai atitinkamas funkcijas būtina atlikti darbo vietoje. Nutarimu nustatytų apribojimų organizuojant teismų darbą įgyvendinimui (sutikslinimui), 2020 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė atnaujintas rekomendacijas „Dėl COVID – 19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemonių organizuojant teismų darbą“, kuriose, be kita ko, teismams rekomenduojama teismo darbą organizuoti ir klientus aptarnauti nuotoliniu būdu, o kontaktinius (fizinius) teismo posėdžius organizuoti tik išskirtinais atvejais, kai jų negalima nukelti vėlesniam laikui. Galimybė teismo posėdį organizuoti fiziškai įvertinama individualiai atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes.

Bendra situacija dėl visame pasaulyje siaučiančios koronaviruso infekcijos ir įvesti ribojimai neatleidžia teismo, o taip pat ir kitų procese dalyvaujančių asmenų, nuo pareigos greitai ir išsamiai išnagrinėti (prisidėti prie išnagrinėjimo) bylas, užtikrinti, kad, net ir sudėtingiausių situacijų metu, nebūtų pažeistos tarptautinio ir nacionalinio teisinio reguliavimo garantuojamos žmogaus teisės.  Nekasdienė, sakyčiau net ekstremali, padėtis ir pareiga užtikrinti nepertraukimą teisingumo vykdymo procesą, verčia ieškoti naujų sprendimų, arba tiesiog prisiminti „visuotinės taikos ir ramybės“ metu užmirštas procesines galimybes teismo posėdžius organizuoti naudojant nuotolinio garso ir vaizdo perdavimo priemones. Tačiau kaip tai padaryti? Civilines ir administracines bylas nagrinėjantys teisėjai ir tokiose bylose dalyvaujantys asmenys turi nuotolinių posėdžių organizavimo, jo eigos fiksavimo gaires. Aš turiu omenyje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1R-309 „Dėl Vaizdo konferencijų ir telekonferencijų technologijų naudojimo nagrinėjant civilines ir administracines bylas tvarkos aprašo patvirtinimo“. Tuo tarpu detalesnio teisinio reguliavimo, kaip nuotolinius posėdžius organizuoti baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose, nėra.

Nemanau, kad administracinių nusižengimų teisena, ar juo labiau baudžiamasis procesas yra mažiau svarbūs, todėl nesinori tikėti, kad tai yra tiesiog atsakingų subjektų užmirštas reikalas.  Praktinė patirtis sako, kad, esant bent tokiam teisiniam reguliavimui, kuris dabar galioja civilinėse ir administracinėse bylose, baudžiamųjų ir administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo nuotoliniu būdu organizavimas ženkliai palengvėtų, būtų išvengta nereikalingų diskusijų ir ginčų. Būtent diskusijomis apie baudžiamųjų bylų nagrinėjimą nuotoliniu būdu ir noriu pasidalinti.

Remdamasis praktine patirtimi pastebiu, kad baudžiamojoje justicijoje dirbančius teisininkus pagal jų turimą, o dažnais atvejais ir išsakomą, požiūrį į nuotolinį baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, galima suskirstyti į dvi stovyklas. Vieni, suprasdami esamą situaciją, ieškodami išeities iš susidariusios padėties, drąsiai naudojasi procesinėmis galimybėmis, organizuoja teisiamuosius posėdžius ir/ar juose dalyvauja nuotoliniu būdu. Kiti gi, nepaisant esamų procesinių galimybių, į nuotolinį baudžiamųjų bylų nagrinėjimą žiūri skeptiškai, o dažnas dar nuotolinį baudžiamųjų bylų nagrinėjimą įvardija „procesiniu chuliganizmu“. Nors ir viena ir kita stovykla turi svarių argumentų, tačiau esu giliai įsitikinęs, kad nuotolinių teisiamųjų posėdžių šalininkai nenusipelno „procesinių chuliganų“ epiteto.

Jau buvo minėta, kad esamas procesinis reguliavimas neatsako į visus kylančius klausimus, tačiau, mano nuomone, dabar galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) normos leidžia baudžiamąsias bylas nagrinėti ir nuotoliniu būdu. BPK 242 straipsnio 1, 2 dalyse imperatyviai įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teisiamajame posėdyje apklausiami asmenys parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu. Mano požiūriu, nuotolinio teisiamojo posėdžio metu minėtas procesinis imperatyvas nėra pažeidžiamas. Priešingai, nuotolinio teisiamojo posėdžio metu, kaip beje ir kontaktinio (fizinio) teisiamojo posėdžio metu, visi procesiniai veiksmai, įtvirtinti BPK XX, XXI, XXII skyriuose, 308 straipsnyje, atliekami tiesiogiai, proceso dalyviai parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu. Nors pagal bendrą taisyklę, bylos nagrinėjimas teisme vyksta posėdyje dalyvaujant teismo iškviestiems prokurorui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, kaltinamajam, jo atstovui pagal įstatymą ir gynėjui, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui bei jų atstovams (BPK 245 straipsnis), tačiau kitose procesinėse normose įstatymo leidėjas jau numatyto galimybės kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytoją, ekspertą, specialistą apklausti naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones (BPK 246 straipsnio 1 dalis, 279 straipsnio 6 dalis, 283 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis). Nors nurodytose procesinėse normose tiesiogiai yra įtvirtintas procesinių veiksmų atlikimas teisiamojo posėdžio metu naudojant nuotolines vaizdo ir garso perdavimo priemones, tačiau, mano nuomone, esminis momentas, darantis nuotolinį teisiamąjį posėdį legitimiu –  tai realių galimybių pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis ir visiems proceso dalyviams užtikrinimas. Paprastai tariant, jeigu proceso dalyviui nuotolinio teisiamojo posėdžio metu užtikrinamos realios  galimybės naudotis procesinėmis teisėmis arba jis jomis pasinaudoja taip kaip ir kontaktinio teisiamojo posėdžio metu, nuotolinis procesinių veiksmų atlikimas neturėtų būti vertinamas kaip neteisėtas. Aišku, čia tik viena iš nuomonių, kurią, nesant detalesnio teisinio reguliavimo, turės patvirtinti arba paneigti teismų praktika.

Nuotolinio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo skeptikai pabrėžia, kad nuotolinio posėdžio metu sunku palaikyti teisiamojo posėdžio tvarką, nukenčia atliekamų procesinių veiksmų kokybė, kyla klausimų ir sunkumų nustatant proceso dalyvių tapatybes. Akcentuojama ir prasta vaizdo bei garso kokybė, tinkamų techninių priemonių trūkumas ir užtikrintas jų veikimas. Teisybės dėlei verta paminėti, kad dažnu atveju kritika yra pagrįsta, o nusiskundimai suprantami. Tačiau, kylantys sunkumai savaime nuotolinio teisiamojo posėdžio nepaverčia „procesiniu chuliganizmu“. Noriu pastebėti, kad ne iki galo kokybiška ir tinkama techninė įranga, jos stoka teismuose, tai ilgai besitęsiančio nepakankamo teismų sistemos materialinio aprūpinimo pasekmė. Kaip sakoma lietuvių tautosakoje – visos bėdos iš biednumo. Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas, trukdantis nuotolinius teisiamuosius posėdžius paversti kasdieniais, o kontaktinius – išimtiniais, tai nepakankamas proceso dalyvių, o kartu ir teisėjų bei teismo posėdžių sekretorių kompiuterinis raštingumas. Iš karto noriu pastebėti, kad praktikoje sutikti pavyzdžiai paneigia visuomenėje gajų mitą, kad technologijų paslaptis gali įminti tik jaunesnių kartų atstovai. Šioje vietoje atramos taškas yra noras tobulėti, mokytis ir domėtis, bet jokiu būdu ne asmens, besinaudojančio, ar kuris ketina naudotis technologijomis, amžius. Kartu būtina akcentuoti, kad praktikoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai proceso dalyviai, pasinaudodami situacija dėl koronaviruso infekcijos ir nuotolinių teisiamųjų posėdžių reglamentavimo netobulumu (spragomis), siekia vilkinti baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teismuose. Būtent juos, o ne tuos, kurie ieško išeičių iš sudėtingų situacijų, aš įvardinčiau „procesiniais chuliganais“, griaunančiais kitų pastangas baudžiamąjį procesą padaryti pažangesniu ir prieinamesniu net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

Išdėstytų pastebėjimų apibendrinimui labai tinka Marijos Kiuri žodžiai – „kelias į pažangą nėra nei labai skubus, nei lengvas“. Taigi, tam, kad nuotoliniai teisiamieji posėdžiai taptų teisinės sistemos pažangos simboliu, ir kad niekam nekiltų noras juos vadinti „procesiniu chuliganizmu“, reikia tobulesnio (detalesnio) teisinio reguliavimo, adekvataus teismų sistemos materialinio aprūpinimo, o svarbiausia teisininkų – praktikų noro ir pastangų žengti koja kojon su nuolat kintančiu visuomeniniu gyvenimu.

Mindaugas Povilanskas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, teisėjas 

 

Raktažodžiai
Close
Close