Komentarai

R. Steponavičiūtė, R. Birštonas. Autorių teisės į archeologines rekonstrukcijas: misija neįmanoma? 

Apibendrinant praėjusius 2020 metus, norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną įdomiausių praėjusių metų autorių teisių bylų, kuri šiuo metu dar nėra baigta ir šiais metais laukiamas galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) sprendimas. Turima galvoje Lietuvos apeliaciniame teisme 2020-06-16 priimta nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-444-798/2020. Byloje ieškovė – archeologė, mokslų daktarė pareiškė ieškinį atsakovui  Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui dėl to, kad šis pasisavino jos sukurtų kūrinių – archeologinių kostiumų ir jų kolekcijų – autorystę bei neteisėtai naudojosi jai priklausančiomis autorių turtinėmis teisėmis į šiuos kūrinius. Mokslininkė sukūrė archeologiniais duomenimis (žemėje rastais papuošalų, odos, tekstilės likučiais) pagrįstus senovės baltų, gyvenusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, drabužius. Drabužių komplektus sudarė įvairūs tekstilės ir odos gaminiai, juvelyriniai dirbiniai ir kt. Vienas iš esminių klausimų, kilusių teisminio nagrinėjimo metu, – ar rekonstruoti archeologiniai kostiumai apskritai gali būti laikomi autorių teisių objektu?  Apeliacinės instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad toks objektas nesaugomas nei kaip meno, nei kaip mokslo kūrinys.

Bylos išskirtinumą didina tai, kad iš dalies panašūs autorių teisės klausimai buvo kilę užsienio teismams  – turimos galvoje Qimron v. Shanks et al. (dar žinoma kaip „Negyvosios jūros rankraščių“) byla Izraelyje ir „Hyperion“ byla Jungtinėje Karalystėje. Pirmosios bylos esmė – Izraelio mokslininkas E. Qimron rekonstravo dalį senovinio sakralinio teksto iš fragmentų, 1947 metais rastų Negyvosios jūros apylinkėse.  Rekonstruota mokslininko dalis sudarė 11 eilučių iš 132 eilučių bendro teksto. Vėliau kilo klausimas, ar minėta mokslinė teksto rekonstrukcija gali būti saugoma autorių teisių, o jį rekonstravęs mokslininkas – jo autoriumi. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Izraelio Aukščiausiasis Teismas galutinai patvirtino, jog mokslininkas, remdamasis savo patirtimi bei žiniomis ir taip rekonstravęs dalį teksto, įgijo į jį autorių teises.

Kitoje, Hyperion Records Ltd v Sawkins, kuri buvo išspręsta Jungtinėje Karalystėje, ginčas kilo dėl muzikinės kompozicijos, kurią buvo sukūręs Prancūzijos 17-18 a. kompozitorius Michel Richard Delalande. Originalios muzkinės kompozicijos nebuvo saugomos autorių teisių, nes buvo sukurtos dar iki pirmųjų autorių įstatymų Prancūzijoje priėmimo. Dr. L. Sawkin, minėto kompozitoriaus tyrinėtojas, sukūrė naujus atlikimus keturiems Lalande muzikos kūriniams, ir tai darydamas, padarė šiuose kūriniuose apie 3000 redakcinių pakeitimų. Vėliau tarp minėto L. Sawnkin (ieškovo) ir muzikos leidybos įmonės Hyperion (atsakovo) kilo ginčas, nes Hyperion manė, jog redaguoti muzikos kūriniai nėra saugomi. Tačiau Jungtinės Karalystės teismai pripažino, jog ieškovas dėl savo indėlio redaguodamas ginčo muzikines kompozicijas, įgijo autorių teises, nepaisant to, kad jo darbas rėmėsi pirminėmis nesaugomomis kompozicijomis.

Abi aukščiau nurodytos bylos susilaukė itin didelio užsienio teisės mokslininkų dėmesio. Kaip matyti, jas vienija klausimas, jog galutinis rezultatas dėl kurio kilo ginčas, buvo atliekamas nesaugomų kūrinių pagrindu, tačiau visgi teismai laikė, jog lemiantis aspektas yra mūsų dienų „redaktoriaus“ indėlis. Todėl Lietuvoje nagrinėjama byla, kurioje keliami panašūs klausimai, nusipelno didesnio intelektinės nuosavybės entuziastų dėmesio.

Teisinis ir faktinis kontekstas

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 4 str. 1. d. įtvirtinta, kad „Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.“ To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pavyzdinis tokių saugomų objektų sąrašas. Be to, remiantis ATGTĮ 4 str. 3 d. autorių teisių objektais laikomi ir išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus jau esamais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, etc) bei kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas.

ATGTĮ 5 str. taip pat įvardina ir objektus, kurie yra nesaugomi autorių teisės (sąrašas uždaras), į kuriuos įeina: idėjos, procedūros, procesai, principai, atradimai ar atskiri duomenys; teisės aktai, oficialūs norminio pobūdžio dokumentai; oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, ir kt.); oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; folkloro kūriniai.

Tad į kurią iš minėtų kategorijų patektų rekonstruotas archeologinis kostiumas, jų kolekcija ar kiekvieną kostiumą sudarantys elementai?

„Pažaiskime“ kartu mokslininkus rekonstruotojus.

Štai nuorodoje seniausios pasaulyje kelnės, kurias kažkas dėvėjo prieš 3300 metų. Jos išlikusios taip gerai, kad iš naujo pagamindamas tokias pačias kelnes, akivaizdu, jokio originalaus kūrinio nesukursite – tai bus laikoma šimtaprocentine kopija, o ne saugomu autorių teisės kūriniu (net jeigu jums ir reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip čia techniškai tokį vaizdą reikėtų atgaminti – pagal ATGTĮ saugomos ne pastangos, sugaištas laikas ar techniniai gamybos metodai, o galutinis rezultatas kaip originalus kūrybinis produktas). Užtat parašę mokslinį traktatą apie tai, kaip reikia tas kelnes rekonstruoti, tikrai būsite garantuotas, kad jis bus saugomas autorių teisės (štai pavyzdys).

O kas bus, jei tokių kelnių bus išlikusi tik viena dalis, pavyzdžiui, tik apatinis trečdalis dešinės klešnės?

Klausimų čia kyla daugiau, kadangi iš tokio kiekio tekstilės nebegalima būtų neginčijamai teigti, kad tai apskritai yra kelnės, ir mokslininkas gali pagalvoti, kad tai galbūt yra maišo dalis ar kokio viršutinio drabužio rankovė. Jeigu mokslininkas, remdamasis tokiu radiniu, sukurs likusią „marškinių“ dalį, panaudos panašų dekorą taip pat ir torso vietoje bei pavadins tai rekonstrukcija, ar jis jums meluos? – Ne, nes juk jis atkūrė (rekonstravo) drabužį pagal turimą archeologinio radinio vaizdą. Ar tai reikš, kad tai yra tiksli egzistavusio drabužio rekonstrukcija? – Ne, bet vis tiek bus rekonstrukcija. Tačiau svarbiausia – ar tokie jo pasiūti marškiniai bus nesaugomi autorių teisės, nes autorius tai pavadino rekonstrukcija? O čia jau kyla labai rimtų abejonių, ar būtų teisinga nesuteikti tokios apsaugos, kadangi rekonstrukcija iš itin mažai išlikusios medžiagos gali būti traktuojama kaip mokslo/meno kūrinys.

Bet eikime dar toliau ir pažiūrėkime, kokia medžiaga disponuoja Lietuvos mokslininkai.

Šai keli tipiški lietuviški degintiniai (kuriuose išlikę sudeginto mirusiojo palaikai – pelenai) ir griautiniai (t. y. kur mirusysis palaidotas nedegintas, išlikę žmogaus griaučiai) kapai:

Kaip matyti iš nuotraukų, degintiniuose kapuose visi daiktai yra sustumti į krūvelę, jų sunaikinimo laipsnis didesnis, apie jų vietą ant žmogaus kūno, o kai kada ir paskirtį, galima tik spėlioti. Griautiniuose kapuose galima aptikti geriau išlikusių papuošalų, įrankių likučių, pabirusių apdailos detalių, palaikų liekanų (pastebėtina, kad šiaip jau ganaetai išlieka pakankamai griautinės medžiagos net palaikų lyčiai identifikuoti, dažniausiai griaučiai būna suirę taip, kad ir čia lieka tik krūva pabirusių daiktų neidentifikuojamose kūno vietose; mūsų pateikiamose nuotraukose iliustracijos tikslais pateikiami išimtinai gerai išlikę kapai).

Nepaisant įvairių niuansų, visuose palaidojimuose geriausiai išlieka metaliniai papuošalai, kuriuos juvelyrams tiksliai atgaminti yra gana nesudėtinga. Štai žemiau kairėje pusėje yra puikiai išlikęs archeologinis radinys (Senojo geležies amžiaus emaliuota pasaginė segė), o dešinėje – beveik visiškai tiksli šio radinio kopija. Tokia kopija pagal ATGTĮ nebus laikoma kūriniu, kadangi ji nėra originali, o yra jau egzistuojančio vaizdo atkartojimas. Analogiškai yra ir su žemiau pavaizduota žalvario žiedų kepurėle – dešinėje pavaizduota jos kopija, manytina, nėra autorių teisių apsaugos objektas, kadangi šis metalo gaminys ganėtinai tiksliai atkartoja esamus archeologinius duomenis.

Tačiau kaip yra su viso kostiumo vaizdu? Juk vien papuošalais neapsirengsi?

Čia kyla pati didžiausia problema. Geriausia, ką mes turime – tai nedideli audinių likučiai, išlikę dėl specifinių grunto savybių arba dėl to, kad jie buvo prikibę prie papuošalų ir užsikonservavo oksidacijos procese. Atlikus labai brangius cheminius tyrimus iki konservavimo proceso pradžios dar kai kuriais atvejais galima pasakyti, kokios rūšies dažikliai buvo naudoti dažant audinį (jo tikslaus atspalvio, deja, nustatyti irgi neįmanoma, o kadangi tyrimai labai brangūs, tai jie atliekami labai selektyviai, kelių pasišventėlių, sugalvojusių rašyti iš to mokslinius darbus ir finansavusių bei savarankiškai atlikusių šį procesą).

Štai, kaip atrodo vieni iš sėkmingesnių tekstilės radinių:

Keltinas klausimas: ar galima iš to, kas čia matoma atgaminti pilno kostiumo kopiją? Ir ar galima pasakyti, kaip atrodė konkrečiu laiku gyvenusio konkrečioje teritorijoje žmogaus apranga? Klausimas, žinoma, retorinis, nes faktas, kad tai yra neįmanoma, turbūt jau akivaizdus.

Kapų su išlikusiu pilnu (ar bent pusiniu, ar trečdaliniu) kostiumo vaizdu Lietuvoje tiesiog nėra, – aptikti tokias kelnes (taip pat – baltinius, tuniką ir t. t.), kaip pavaizduota viršuje, yra kiekvieno archeologo slapta svajonė, kurios įgyvendinimui dar neatėjo laikas. Galima nebent dėti daug vilčių į kol kas nenusausintas pelkes, kad kada nors ten rasime kokį nelaimėlį, papuolusį į ją su visa „amunicija“ prieš kelis tūkstančius metų ir per tą laiką nepasikeitusį…

Kitaip tariant, niekas nežino, kaip Geležies amžiaus rūbai atrodė, nes jų tiesiog nėra išlikusių. Jokie geriausi pasaulio mokslininkai nepasakys, kaip tiksliai atrodė mūsų protėviai. Mes neturime į ką bakstelti pirštu ir sakyti „čia šito kostiumo kopija“, nes tam ir visų įmanomų Lietuvoje rastų skutelių neužtenka.

Todėl, norint atkurti senovinį kostiumą, teks komplektuoti kiekvieną kostiumą iš padrikų detalių. O toks komplektas jau vertas analizės ir vertinimo iš autorių teisės perspektyvos.

Kas autorių teisės gali būti saugoma archeologinio kostiumo rekonstrukcijoje?

Žemaičių genties X a. archeologinio kostiumo rekonstrukcija, eksponuojama Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (autorė – dr. Daiva Steponavičienė).
Nuotr. Ramunės Steponavičiūtės

Archeologinių radinių pasirinkimas vieno kostiumo rekonstrukcijai yra neregėtai platus – jau 1977 metais statistiškai registruota ir ištirta apie 860 I-XIII amžiaus archeologinių paminklų (pilkapynų ir senkapių), kuriuos sudaro vidutiniškai po 300-400 kapų, jų skaičius kartais siekia ir 900 kapų viename paminkle (pvz., Vėžaičiuose aptikta 900 vien VI-XII a. kapų). Kiekviename kape aptinkama vidutiniškai po 5-9 papuošalus ar kitus dirbinius, o kai kada jų skaičius siekia ir iki 20 viename kape (Lietuvos TSR archeologijos atlasas, III tomas, Vilnius, 1977, p. 5-18). Bendras visuose archeologiniuose paminkluose iki 1977 m. rastų dirbinių skaičius sudaro keliasdešimt tūkstančių šio laikotarpio (I-XIII a.) papuošalų, ginklų, darbo įrankių ir kitų dirbinių (Lietuvos TSR archeologijos atlasas, IV tomas, Vilnius, 1978, p. 3), kurie visi iki vieno skiriasi tarpusavyje forma, dydžiu ar raštais, nors vizualiai gali atrodyti labai panašūs. Atnaujintos statistikos nėra, bet galima įsivaizduoti, kiek kartų išaugo archeologinių paminklų ir radinių skaičius nuo 1977 metų.

Kadangi metaliniai ir kai kurie kiti archeologiniai radiniai (pvz., kauliniai) išlieka gerai, ATGTĮ prasme tokie radiniai būtų laikomi įstatymo nesaugomais duomenimis, todėl ir jų kopijos yra nesaugomos, nes jos yra neoriginalios. Galima jas „kepti“ į kairę ir į dešinę ir niekam nebūsite skolingas. ATGTĮ nesaugo ir kitų atskirų archeologinių duomenų – atskiro audinio rašto, bato kopijos padarymo, to paties dažiklio panaudojimo ir panašiai, juos atkartojęs neįgysite autorių teisės apsaugos būtent dėl originalumo galutiniame rezultate nebuvimo.

Tačiau jeigu jūs prisirankiosite tokių duomenų, sudėsite juos į vieną visumą, pasiūsite įdomų medžiaginį apdarą iš specifinio rankomis austo audinio, tam tikrose vietose jį susegsite segėmis ir susmaigstysite smeigtukais, t. y. padrikus duomenis apjungsite į originalią visumą, tai ši visuma pagal įstatymą bus saugoma kaip originalus duomenų rinkinys, remiantis ATGTĮ 4 str. 3 d. 2 p. Jūsų pasirinkimas vienam kostiumui pagaminti tris atrinktus papuošalus iš kelių šimtų vieno laikotarpio kapų, kuriuose yra keli tūkstančiai skirtingų radinių, yra unikalus jau vien statistine prasme. O tokių sprendimų vienam kostiumui yra neįtikėtinai daug – turite sugalvoti, ar rengsite savo žemaitį ar žiemgalį apatiniais marškiniais (jei taip, kokiais raštais ir spalvomis juos ausite, kaip konstruosite), mausite jam kelnes ar darysite tuniką iki kelių/žemės, vyniosite autus ar paliksite basą, rauksite nagines ar siūsite aulinius batus, dėsite galvos dangą, ar ne (jei taip – kokią?). Vienam savo rekonstruojamam kostiumui sukurti galite panaudoti kelis kapinynus su keliais šimtais skirtingų kapų, iš kapo „a“ pasirinkdami papuošalus, iš kapo „b“ – peiliuką, iš kapo „c“ – audinio raštą, iš kito Lietuvos galo kapo „e“ dažiklius ir t. t., nes joks kapas neturės jų visų viename. Atitinkamai, galimų variacijų skaičius vieno archeologinio kostiumo komplektacijai yra astronominis, – kad du savarankiškai dirbantys specialistai sukurtų identiškus kostiumus yra iš esmės neįmanoma.

Ar tai bus žemaitiško/žiemgališko kostiumo rekonstrukcija? Taip, – tarptautinių žodžių žodynuose žodžio „rekonstrùkcija“ (lot. reconstructio – atkūrimas) reikšmė apibrėžiama kaip „pirmykštės išvaizdos atstatymas pagal liekanas arba aprašymus“[1], taip pat kaip „architektūros (ansamblio, statinio), dailės (skulptūros, taikomosios dekoratyvinės) kūrinio ar jo dalies pertvarkymas; atliekama pagal išlikusius kūrinio fragmentus arba dokumentus“[2] ir kt.“, kas gali reikšti bet kokio laipsnio vaizdo atstatymą. Ar tai reiškia, kad galite sakyti, jog taip senovėje atrodė žemaičiai/žiemgaliai? Anaiptol. Tai tėra jūsų interpretacija. Dėl organinės medžiagos fragmentiškumo jūs jokiu būdu negalite atkurti paties kostiumo vaizdo ir jo elementų, o kiekvieno drabužio siluetas, spalvos, raštų pasirinkimas ir bendras vaizdas apskritai yra absoliučiai neišvengiamai jūsų kūrybinis procesas. Tai, kad jūs tuos tris skirtingų kapų papuošalus bei visus kitus elementus sudėjote į vieną visumą jau yra originalu, nes jie niekada nebuvo šitaip sukomplektuoti ir toks kostiumas niekada neegzistavo (nebent jūs turite aiškiaregystės dovaną, ko irgi niekas nepatikrins jokiais sankcionuotais moksliniais metodais).

Visa tai reiškia, kad kiekvieną kostiumo detalę atskirai paėmus (arba kelias, jei jos buvo viename kape) visi tas detales galės nevaržomai naudoti, kopijuoti ir kitaip naudoti, nes tai visiems prieinami nesaugomi objektyvūs archeologiniai duomenys. Tačiau būtent tokios, iš daugybės galimų variantų pasirinktos komplektacijos visumos, būtent tokių raštų, spalvų ir elementų kostiumo vaizdo, kokį jau kažkas yra sukūręs (rekonstravęs), atgaminti be autoriaus leidimo negalėsite, antraip pažeisite ATGTĮ 15 straipsnį.

Žemaičių genties I-XIV a. archeologinių drabužių kolekcija, saugoma Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (autorė – dr. Daiva Steponavičienė). Nuotr. Sauliaus Steponavičiaus

Apeliacinėje byloje ginčo objektu taip pat buvo ne atsitiktinis rekonstruotų papuošalų kratinys, o labai konkretus, kūrybiškas kostiumų vaizdas. Komentuojamoje byloje mokslininkės tikslas buvo pateikti visuomenei visų dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių I-XIV a. drabužių kolekcijos vaizdą taip, kad būtų išryškinami papuošalų ir dėvėsenos skirtumai tarpgentiniu, lytiniu, teritoriniu ir chronologiniu aspektais. Tam, kad būtų įmanoma pasakyti, kas gali sudaryti tipišką aukštaitišką, žiemgališką ar kitos genties drabužių komplektą, akivaizdu, kad prieš tai būtina apdoroti visą tą sunkiai aprėpiamą archeologinę medžiagą, taikyti lyginamąjį metodą ir išsiryškinti galimą atskirų genčių papuošalų būdingą tipažą bei iš esmės sugalvoti pasirinktus pavaizduoti dėvėsenos skirtumus, kas yra milžiniškas mokslinis darbas.

Įdomu tai, kad byloje mokslininkė ne tik argumentuotai parinko papuošalus atskiriems genčių kostiumams, bet dar ir atliko daugybę sprendimų bendram vaizdui pagerinti: papuošalai naudoti akcentuojant ne jų dekoratyvinę, o būtent funkcinę paskirtį, jų išdėstymas kiekviename kostiume apskaičiuotas ne tik pagal jų vietą in situ, bet ir pagal svorį, dydį, segimo būdą ir kitus duomenis, atsižvelgiant į tai, kad judant gruntui ir dūlant palaikams papuošalai dažniausiai yra pakeitę vietą; kai kada į kapus įdedamos papildomos įkapės ir nežinia, ar tai buvo kostiumo dalis, ar gaminys uždėtas ant velionio tik prieš laidojant; degintiniuose kapuose randamas krūvas daiktų taip pat matėte.  Toliau, kostiumų spalvas ieškovė parinko ne dėl objektyviai jau žinomų („būtinų“) archeologinių žinių, tačiau remtasi meniniais sprendimais – kiekvienai genčiai ji parinko skirtingas spalvų kombinacijas (paletę), pagal skirtingas pasaulio kryptis, metų laikus ir paros metą, o kiekviena tos genties atskiro laikotarpio kostiumų pora (vyro ir moters) taip pat buvo spalviškai suderinta tarpusavyje, kad kaip pora vizualiai išsiskirtų iš kostiumų visumos; skirtingiems laikotarpiams naudoti ir skirtingų rūšių bei raštų audiniai ir t. t., kas išeina už mokslinio tyrimo ribų.

Nepaisant šių tiek mokslinių, tiek kūrybinių sprendimų, apeliacinės instancijos teismo neįtikino argumentai, kad archeologinių kostiumų pagaminimas pagal išlikusius radinius gali būti laikomas mokslo ir/ar meno kūriniu, remiantis tuo, kad atliekama visiems prieinamų autorių teisės nesaugomų duomenų „rekonstrukcija“: „Nors ieškovė nurodo, kad archeologiniai radiniai, susiję su apranga ir juvelyrinių dirbinių panaudojimo būdais, yra gana skurdūs ir randami dažniausiai tyrinėjant laidojimo paminklus (senkapiuose, pilkapynuose ir kapinynuose), tačiau negalima nesutikti, kad archeologinio kostiumo rekonstrukcija – atkūrimas yra paremtas būtent archeologinių tyrimų metu rastais artefaktais. Paprastai archeologiniai radiniai nėra laikomi autoriniais kūriniais. Ir nors, kaip ieškovė teigia, rašytinių šaltinių analizuojamu laikotarpiu nebuvo ar buvo labai nedaug, tačiau atkuriant archeologinius kostiumus yra remiamasi ir Lietuvos archeologijos mokslo ir archeologijos tyrimų metu surinkta medžiaga, istoriniais šaltiniais (tame tarpe ir vaizdiniais, medžiagos, rašytiniais, kalbiniais, etnografiniais ir kt.) bei kaip aukščiau nurodyta, archeologinių kasinėjimų metu rastais artefaktais.

Toks teismų aiškinimas nedera su LAT formuluojama praktika autorių teisių bylose. Štai keli pavyzdžiai, kas, remiantis LAT praktika, yra laikoma kūriniu: Lietuvos žemėlapis pripažintas autorių teisių objektu, priklausomai nuo to, kokiu originalumo laipsniu pasireiškia jo atvaizdavimas (žemėlapis gali būti laikomas kūriniu, jei jis nėra standartinis, o išreikštas kaip nors originaliai – specifinėmis spalvomis, šriftais, ženklais, paveikslėliais, legendos išdėstymu ir pan.)[3]; sudento bakalaurinis darbas istorine tema, kurio originalumas pasireiškia minčių ir citatų dėstymo eiga bei pasirinkimu juos cituoti apskritai[4] (pastaroji byla, beje, yra baudžiamoji, nes buvo nustatytas tokio mokslo kūrinio plagiatas), galiausiai pats naujausias kasacinio teismo sprendimas dėl autorių teisių objekto, kuriame pripažinta, jog duomenų apsaugos dokumentų projektai taip pat pripažinti originaliais[5].

Žiemgalių X-XII a. archeologinių kostiumų rekonstrukcijos, eksponuojamos Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje (autorė – dr. Daiva Steponavičienė).
Nuotrauka Ramunės Steponavičiūtės

Manytina, kad čia svarbu ne suakcentuoti žodį „rekonstrukcija“ (kurio teisinė reikšmė, beje, gali būti labai skirtingai suvokiama – tiek kaip tikslios kopijos pagaminimas, tiek kaip iš esmės savarankiškas sukūrimas), o tirti kiekvieno kostiumo originalumą, kuris yra esminis kriterijus autorių teisinės apsaugos atsiradimui, o taip pat  suderintų kostiumų porų, konkrečios genties kostiumų kolekcijos ar tuo labiau visų Lietuvos teritorijoje buvusių genčių kostiumų kolekcijos originalumą. Tai, kad tiek puikiai išlikusių kelnių kopiją, tiek iš beveik nieko pagamintą kostiumą vadiname rekonstrukcija yra kitas, galbūt mokslinės etikos ar terminologijos tikslumo klausimas, bet tai nepaneigia fakto, kad vienas turėtų būti saugomas autorių teisės (tas, kurį kuriant naudota daug vaizduotės), o kitas – nesaugomas (akivaizdu, tas, kuris atkurtas mechaniškai atkartojant gerai išlikusį vaizdą, kurio atkūrimui nereikalinga nei didelė kūryba, nei apskritai vaizduotė). Viskas turėtų priklausyti nuo to, kiek, anot ES Teisingumo Teismo,  konkretaus kūrinio sukūrimą lemia autoriaus laisvi ir kūrybingi pasirinkimai. Ir atvirkščiai –  negalima  generalizuoti, kad jokia rekonstrukcija per se nėra kūrinys.

Todėl išties įdomu, koks bus galutinis kasacinio teismo sprendimas. Be kita ko, sprendimas turės ir praktines pasekmes, ypač mokslininkų bendruomenei, kurių darbo pagrindu dažnai yra ne(be)saugomi kūriniai ar apskritai reikalavimų kūriniams neatitinkanti medžiaga, tačiau kurių kompiliacijai ar papildymui yra reikalinga tyrėjo vaizduotė bei asmeniniais sprendimai.

 

Ramunė Steponavičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė, rašanti disertaciją tema „Autorystės pasisavinimo sudėties analizė. Dr. Ramūnas Birštonas yra advokatas, VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesorius, LL.M. Jo mokslinių tyrimų sritys – intelektinės nuosavybės teisė, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės, asmeninių neturtinių teisių apsauga.

_________________________________________________________________________________________________

[1] Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1969. http://lkz.lt/?zodis=rekonstrukcija&id=23037340000

[2] Tarptautinių Žodžių Žodynas (2020): https://tzz.lt/r/rekonstrukcija/

[3] LAT CBS 2005 m. kovo 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-219/2005; 2007 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-48/2007.

[4] LAT BBS 2014 m. gegužės 13 d. nutartis byloje Nr. 2K-253/2014.

[5] LAT CBS 2020 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-77-687/2020.

Back to top button