Institucijos

Pasirodė šeštasis periodinio leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeris

Nors šiemet Vilniuje vykstanti kasmetinė arbitražo konferencija ir neįvyko, tradicinis Vilniaus komercinio arbitražo teismo ir advokatų kontoros TGS Baltic periodinis leidinys – „Arbitražas. Teorija ir praktika“ – toliau džiugins arbitražo entuziastus šiuo niūriu karantino laikotarpiu. Šią savaitę dienos šviesą išvydo jau šeštasis šio vienintelio vien tik arbitražui skirto periodinio leidinio numeris.

Šeštajame leidinyje analizuojamos tiek konceptualios temos, kaip ieškiniai dėl pripažinimo arbitražo procese ar arbitražo proceso finansavimas, tiek ir Lietuvos doktrinoje mažai tirtos temos, kaip intelektinės nuosavybės ginčų arbitruotinumas Lietuvoje ar „imk arba mokėk“ sąlygų gamtinių dujų tiekimo sutartyse taikymas pagal Lietuvos teisę. Šių metų leidinys – didžiausias tiek jame skelbiamų straipsnių skaičiumi, tiek ir savo apimtimi. Tad neabejotina, kad jame sau aktualių žinių ras kiekvienas arbitražu besidomintis asmuo.

Toliau kiekvienas šiemet leidinyje publikuojamas straipsnis pristatomas trumpai, o išsamiai su šeštuoju „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeriu galima susipažinti leidyklos Justitia interneto svetainėje www.justitia.lt, Vilniaus komercinio arbitražo teisme ir artimiausiu metu aukštųjų mokyklų, kuriose dėstoma teisės programa, bibliotekose.

Valentinas Mikelėnas. Ieškiniai dėl pripažinimo civiliniame ir arbitražo procese

Straipsnyje autorius analizuoja priežastis, dėl kurių teismai nepalankiai vertina ieškinius dėl pripažinimo, šių ieškinių istorines ištakas, požymius ir panaudojimo perspektyvas.

Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 1 punktas kaip vieną iš civilinių teisių gynybos būdų numato civilinės teisės pripažinimą. Vis dėlto, teismų praktika rodo, kad pritaikyti šį gynybos būdą realiame gyvenime nėra paprasta, nes neretai teismai nutraukia civilines bylas motyvuodami tuo, kad šis gynybos būdas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Autoriaus vertinimu Lietuvos teismų praktikoje paplitęs klaidingas ieškinių dėl pripažinimo suvokimas kelia grėsmę ir arbitražo teismų sprendimų stabilumui. Todėl prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas daro išvadą, jog Lietuvos teismų praktika ieškinių dėl pripažinimo klausimu turėtų iš esmės keistis. Kitaip tariant, autoriaus vertinimu Lietuvos teismai neturėtų užimti paternalistinės pozicijos ir turėtų neriboti asmens autonomijos renkantis teisės gynimo būdus.

Tadas Varapnickas. Arbitražiniam susitarimui taikytina teisė

Straipsnyje siekiama atskleisti arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės nustatymo tikslus ir galimas neigiamas pasekmes, jei taikytina teisė nustatoma netinkamai, taip pat įvertinti, kokia teisė šiam susitarimui turėtų būti taikoma, kai šalys jos nepasirenka, ir kokias teisines pasekmes gali sukelti netinkamas arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės nustatymas.

Autoriaus nuomone, arbitražinio susitarimo galiojimą lemia būtent jam taikytina teisė. Jei arbitražinis susitarimas negalioja pagal jam taikomą teisę, arbitražo procesas nėra galimas. Arbitražinis susitarimas yra aiškinamas pagal jam taikomą teisę, todėl, autoriaus manymu, arbitražiniam susitarimui taikytina teisė gali lemti arbitražinio susitarimo apimtį, taip pat nulemti šalutinių klausimų, tokių kaip tinkamas šalies atstovavimas, sprendimą.

Denis Parchajev, Dmitrij Mačiugin. Arbitražo teismo įgaliojimai spręsti procesinius klausimus esant vienos ar abiejų šalių prieštaravimams

Straipsnio autoriai apžvelgia arbitražo teismo ir šalių įgaliojimų spręsti procesinius klausimus konkurenciją. Straipsnyje nagrinėjamas klausimas dėl nuotolinių posėdžių rengimo prieš vienos iš šalių valią ir tokio bylos nagrinėjimo suderinamumas su tinkamo proceso principu.

Autoriai teigia, kad arbitrų baimė priimti ryžtingus sprendimus nedidina nė vienos iš šalių pasitenkinimo proceso kokybe, nepadeda šalims greičiau atkurti teisinę taiką ir neužtikrina, kad bylą pralaimėjusi šalis savanoriškai įvykdys būsimą arbitražo sprendimą. Vis dėlto, kalbant apie nuotolinius arbitražo posėdžius dėl bylos esmės, pastarieji vis dar yra išimtis iš taisyklės. Autoriai tiria, į ką reikėtų atsižvelgti skiriant virtualų posėdį ir primena, kad arbitrai kiekvieną kartą turėtų atsargiai vertinti būtinumą ir galimybes tinkamai ištirti įrodymus virtualiame posėdyje; ypatingai, kai tokio posėdžio paskyrimui priešinasi nors viena iš šalių.

Rugilė Gediminskaitė. Intelektinės nuosavybės ginčų arbitruotinumas Lietuvoje ir tarptautiniu mastu.

Straipsnyje analizuojami intelektinės nuosavybės ginčų nagrinėjimo arbitraže privalumai, taip pat detaliai pristatomos intelektinės nuosavybės ginčų arbitruotinumo norminės taisyklės, įtvirtintos tiek tarptautiniu, tiek Lietuvos lygmeniu.

Autorės vertinimu, kai kurie bendrieji arbitražo privalumai intelektinės nuosavybės ginčų kontekste įgauna tik dar didesnę praktinę reikšmę, indikuojančią, kad intelektinės nuosavybės ginčų nagrinėjimas arbitraže yra ir efektyvesnis, ir labiausiai šalių interesus atitinkantis, ir netgi pigesnis tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo būdas. Autorė taip pat atskleidžia, kad intelektinės nuosavybės ginčai dėl savo specifinio objekto yra priskiriami objektinio arbitruotinumo kategorijai, todėl tokių ginčų nagrinėjimas arbitraže turi tam tikrų ribojimų. Straipsnyje pastarieji ribojimai analizuojami pasauliniu ir Lietuvos mastu.

Greta Roguckytė. Iura novit arbitri: teisė, pareiga ar šalių autonomijos nepaisymas?

Straipsnyje nagrinėjama civiliniame procese gerai žinomo, nors ir skirtingai taikomo romėnų teisės principo iura novit curia adaptacija tarptautiniame arbitraže, pavadinta iura novit arbitri. Autorė aptaria šio principo esmę bei esamą reguliavimą.

Autorės įsitikinimu, kol nesama visiškai vienodų iura novit arbitri taisyklių tarptautiniame arbitraže ir kai to neišsprendžia konkrečiam procesui taikomos arbitražo taisyklės, naudingiausia yra vadovautis šalių autonomijos principu ir pačioje arbitražo proceso pradžioje išspręsti klausimą, kas turės pareigą įrodinėti teisės turinį bei teikti teisinį situacijos vertinimą. Arbitrai, remdamiesi laisve taikyti teisės normas, kuriomis šalys nesiremia, turėtų pasiūlyti šalims pasisakyti šiais klausimais. Tokiu būdu galima išvengti nesusipratimų ir sprendimo panaikinimo pagrindu dėl šalių teisės išdėstyti poziciją pažeidimo.

Patricija Rukštelytė. Investicinių ginčų sprendimas mediacija – patikima alternatyva investiciniam arbitražui ar tolima utopija?

Iki šiol arbitražas investicinių ginčų kontekste yra laikomas pagrindiniu įrankiu pasiekti galutinį ir šalims privalomą sprendimą. Tačiau oficiali statistika, indikuojanti gausų skaičių investicinių ginčų, pasibaigusių taikiu šalių sutarimu, leidžia daryti prielaidą, kad investiciniai ginčai gali būti sprendžiami kitu alternatyviu ginčų sprendimų būdu – mediacija. Šiame straipsnyje Patricija Rukštelytė analizuoja vėliausius pokyčius ir iššūkius, susijusiu su mediacijos integracija, sprendžiant investicinius ginčus.

Autorė daro išvadą, jog mediacijos nauda, ją lyginant su arbitražu, lengviausiai apčiuopiama per sutaupytą laiką ir kaštus, bei galimai išsaugotą partnerystę tarp užsienio investuotojo ir valstybės. Visgi nors mediacija investuotojams gali būti labiau pažįstama ir priimtina alternatyva, valstybėms mediacijos alternatyvą gali būti sunkiau įgyvendinti dėl įvairių politinių rizikų ir sudėtingo biurokratinio aparato.

Albertas Šekštelo. Sąlygos „imk arba mokėk“ gamtinių dujų tiekimo sutartyse taikymas pagal Lietuvos teisę

Ginčai, susiję su gamtinių dujų tiekimo sutartimis, yra dažnai nagrinėjami arbitraže. Todėl pasaulinėje praktikoje yra labai mažai viešai prieinamų teisminių precedentų, susijusių su gamtinių dujų kainų ginčais, įskaitant dėl vadinamosios „imk arba mokėk“ sąlygos taikymo bei teisinio kvalifikavimo. Tokių viešų šaltinių stoka paskatino Albertą Šekštelo išanalizuoti tokios sąlygos taikymą pagal Lietuvos materialinę teisę atsižvelgiant į tarptautinio arbitražo praktiką šiuo klausimu.

Autorius daro išvadą jog, sąlygos „imk arba mokėk“ teisinė prigimtis yra ne netesybos (bauda), bet sąlyginė piniginė prievolė mokėti už nepanaudotas dujas tuo atveju, jeigu gamtinių dujų pirkėjas (tiekėjas) nepaima sulygto dujų kiekio. Taip pat autoriaus vertinimu nuo teisinio sąlygos „imk arba mokėk“ vertinimo priklauso ir sutarties šalių, kurių interesai buvo pažeisti, teisių gynimas. Tokiu atveju dujų pirkėjas negali reikalauti mažinti mokėtinos už nepaimtą dujų kiekį sumuos pagal netesybų teisinį reguliavimą. Tačiau pirkėjas turi teisę prašyti (arbitražo) teismo keisti sutartį („imk arba mokėk“ sąlygą), jei iš esmės pakito šalių pusiausvyra.

Eglė Masytė. Arbitražo proceso finansavimas: arbitražo išlaidų atlyginimas ir jų užtikrinimas

Arbitražo proceso finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis institutas kelia nemažai diskusijų sprendžiant arbitražo išlaidų atlyginimo ir šių išlaidų atlyginimo užtikrinimo klausimus. Eglė Masytė straipsnyje analizuoja bendrosios išlaidų paskirstymo taisykles pagal nuolatinių arbitražo institucijų taisyklėse įtvirtintus reikalavimus. Autorė taip pat vertina ar gali arbitrai priteisti iš kitos arbitražo proceso šalies finansuotojo patirtas ir apmokėtas išlaidas bei sėkmės mokestį, bei ar egzistuoja finansuotojui pareiga atlyginti laimėjusios šalies patirtas išlaidas.

Autorė daro išvadą, kad arbitrai turėtų priteisti teisines išlaidas iš ginčą pralaimėjusios šalies, jeigu finansuotas subjektas finansavimo sutartimi yra įsipareigojęs ginčo sėkmės atveju atlyginti finansuotojo apmokėtas teisines išlaidas. Finansavimo išlaidos, kurias patiria finansuotojas, gali būti priteisiamos, jeigu jos atitinka būtinumo ir pagrįstumo reikalavimus. Tuo tarpu sėkmės mokestis iš bylą pralaimėjusios šalies neturėtų būti priteisiamas, kadangi tokios išlaidos neatitinka būtinumo ir pagrįstumo reikalavimų.

Vitalija Baranovienė. Vilniaus komercinio arbitražo teismas: 2019 m. statistika

Straipsnyje generalinė sekretorė Vitalija Baranovienė apžvelgia 2019 m. arbitražo Vilniaus komercinio arbitražo teisme statistiką bei pokyčius, lyginant juos su ankstesniais metais. Ataskaitoje pateikiama apibendrinta informacija apie VKAT administruojamas bylas – bylų skaičių, šalių kilmę, ginčų sumą, arbitražo kalbą ir vietą, ginčų pasiskirstymą pagal ekonomikos sektorius, arbitražo teismo formavimo ir arbitrų nušalinimų statistiką bei vidutinę arbitražo proceso trukmę Vilniaus komercinio arbitražo teisme 2019 metais.

Statistika išties įdomi. Pavyzdžiui, 2019 m. vidutinė ginčo suma išaugo daugiau nei 7 kartus, net iki 14,82 mln. Eurų, palyginti su 1,96 mln. Eurų 2018 m. Tuo tarpu 2019 m. arbitražo bylos trukmė trumpėjo – ji vidutiniškai siekė 6,7 mėnesius nuo bylos iškėlimo iki sprendimo priėmimo, lyginant su 7,4 mėnesio 2018 m. Taip pat smagu pasidžiaugti, jog 50 % VKAT pirmininko paskirtų arbitrų buvo moterys, palyginti su 40 % 2018 m.

Tadas Varapnickas ir Patricija Rukštelytė. Lietuva kaip arbitražo vieta: misija (ne)įmanoma?

Pasaulyje gerai žinomų arbitražo centrų kaip pavyzdžiui Paryžius, Londonas ar Ženeva pristatyti nereikia. Tuo tarpu kiti, mažiau žinomi regioniniai arbitražo centrai tik siekia kuo didesnio vaidmens tarptautiniame ginčų sprendime. Lietuva ir ypač Vilnius nėra išimtis. Todėl autoriai straipsnyje analizuoja, ar Vilniaus siekis tapti tarptautiniu ir regioniniu mastu pripažinta arbitražo vieta yra realus.

Autoriai straipsnyje daro išvadą, jog nepaisant to, kad Lietuva vis dar tik kuria savo vardą tarptautinėje arbitražo bendruomenėje, per pastaruosius 20 metų jai pavyko sukurti arbitražui palankų teisinį reguliavimą, o taip pat arbitražo sprendimų vykdymą užtikrinančią, tarptautine doktrina grįstą teismų praktiką. Taigi, nors Lietuva kol kas dar turbūt negali vadintis tikru regioniniu ar net tarptautiniu arbitražo centru, pasinaudojant savo geografine padėtimi, modernia teisine sistema bei sąlyginai mažais kaštais, Lietuva be abejonės turi potencialą toliau augti kaip patraukli ir neutrali tarptautinių komercinių ginčų arbitražo vieta Šiaurės ir Rytų Europos regione.

Tekstą parengė advokatų kontoros TGS Baltic teisininkės Patricija Rukštelytė ir Akvilė Medvedevaitė

Raktažodžiai
Close
Close