V. Nekrošius. Teismo samprata Europos paveldėjimo reglamente

Prieš kelias savaites pažadėjau, kad išanalizuosiu šių metų lapkričio 4 d. LAT nutartį civilinėje byloje, kurioje teismas pripažino, kad notaras nėra teismas Reglamento 650/2012 prasme. Kadangi esu pratęs duotų pažadų laikytis, teikiu savo poziciją Jūsų visų teismui😊

Problemos esmė gana paprasta –  byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad paveldimo turto palikėja deklaravo išvykimą į Vokietiją, šioje šalyje sudarė santuoką, kartu su palikėja į Vokietiją išvyko ir jos nepilnametis sūnus pareiškėjas E. E., palikėja mirė Vokietijoje. Taip pat byloje nustatyta, kad palikėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, dažnai lankydavosi Lietuvoje, čia turėjo nekilnojamojo turto, butą, Lietuvoje sudarė testamentą, juo visą savo turimą turtą paliko sūnui. Po palikėjos mirties, jos sūnus kreipėsi į notarą Lietuvoje dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo. Notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuodamas tuo, jog vadovaujantis ES reglamento 650/2012 (paveldėjimo reglamentas) 3 straipsniu, šis klausimas turi būti sprendžiamas paskutinėje palikėjos įprastinėje gyvenamojoje vietoje, t.y. Vokietijoje. Šį atsisakymą atlikti notarinį veiksmą, palikėjos sūnus apskundė teismui. Teismas konstatavo, kad, nepaisant palikėjos išsaugoto ryšio su kilmės šalimi, objektyvios aplinkybės – gyvenimo trukmė, reguliarumas, šeimos buvimo vieta – liudija, kad paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Byloje nenustatyta, kad palikėja Lietuvoje būtų siekusi išsaugoti tam tikrus interesus, išskyrus kaip tik iki išvykimo turėtą nekilnojamąjį turtą, pilietybę ir apsilankymus šalyje. Vis dėlto daugiau duomenų leidžia spręsti, kad palikėja siekė gyventi kitoje šalyje nei Lietuva ir joje gyveno, todėl vien pilietybės nulemtas ryšys su kilmės šalimi nėra pakankamas konstatuoti, kad Lietuva buvo paskutinė palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta. Nepaisant to, kad teismas pripažino notaro argumentus pagrįstais, jisai skundą tenkino. Savo sprendimą argumentavo tuo, kad nors turto palikėja ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kuri mirties dieną turėjo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kito turto Vokietijoje neturėjo; palikėja nebuvo praradusi ryšio su Lietuva ir joje lankydavosi. Teismas, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.5 straipsnyje, ir atsižvelgdamas į tai, kad palikėja kitoje valstybėje neturėjo turto, jos turtas registruotas tik Lietuvoje, pripažino tikslinga panaikinti notarės 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą.

Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį ir pareiškėjo skundą dėl notaro veiksmų atmetė. Teismas nurodė, kad, kilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas galėjo nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos pripažinimo jos kilmės valstybėje ir teismas būtų nustatęs tokį juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą, kad notarė, atsižvelgdama į palikėjos gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti ginčijamą notarinį veiksmą, nepagrįstai vadovavosi protingumo ir sąžiningumo principais, nes CK 1.5 straipsnį leidžiama taikyti tik užpildant teisinio reglamentavimo spragas ir taip sumažinti neigiamus pozityviosios teisės sukeliamus padarinius, kurių įstatymų leidėjas, priimdamas vieną ar kitą normą, negalėjo numatyti. Nagrinėjamu atveju aptartų sąlygų nebuvo.

Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo apskųsta kasacine tvarką ir kasacinis skundas buvo priimtas. LAT kreipėsi į ESTT prejudicinio sprendimo. Teisingumo Teismui buvo užduoti net šeši klausimai, iš kurių šiandien aptarsime kelis – ar tokio pobūdžio byla yra laikytina tarptautine reglamento prasme ir ar Lietuvos notaras gali būti laikomas teisėju reglamento prasme. ESTT prejudicinį sprendimą priėmė 2020 07 16 d. (bylos Nr. C – 80/19).

Na pirmasis klausimas nėra toksai jau sudėtingas ir apskritai galima abejoti ar dėl to vertėjo kreiptis konsultacijos į Teisingumo Teismą. Kaip ir beveik akivaizdu, kad jeigu palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje, o paveldimas turtas – kitoje, tai klausimo dėl bylos tarptautiškumo  nelieka. Juo labiau, kad pilietybė visuose ES reglamentuose arba visiškai neturi jokios reikšmės arba tik reglamentų numatytais atvejais ir tik kaip papildomas, o ne pagrindinis kriterijus. ESTT iš esmės tai ir konstatavo.

O štai klausimas ar notaras turėtų būti vertinamas kaip teisėjas reglamento prasme, yra žymiai įdomesnis. Iš karto verta priminti, kad LAT nepripažino, jog Lietuvos notaras atlieka teismo funkcijas reglamento prasme. Paanalizuokime šį klausimą detaliau.

Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje, pateikiama teismo sąvoka. Čia numatoma: Teismas – tai bet kokia teisminė institucija taip pat visos kitos institucijos bei specialistai turintys kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas arba vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos su sąlyga, kad tokios kitos institucijos ir teisės specialistai užtikrina nešališkumo garantijas ir visų šalių teisę būti išklausytoms, ir su sąlyga, kad jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie vykdo veiklą, teisę:

1. gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrimi; ir
2. turi panašią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.

Skirtingai nuo kitų reglamentų teismo apibrėžimas čia yra pateikiamas ne organizatorine, bet funkcine prasme. Atsižvelgiant į vykdomas funkcijas, teismu reglamento prasme taip pat yra laikomi notarai bei kiti valstybės įgalioti asmenys ar institucijos, jeigu jie vykdo sąvokoje nurodytas funkcijas.

Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, institucija, kuri nėra teismas siaurąja ta žodžio prasme, gali būti pripažįstama teismu reglamento kontekste, jeigu turi kompetenciją paveldėjimo klausimais ir bent vieną iš trijų alternatyvių požymių (arba vykdo teismines funkcijas, arba vykdo veiklą, kurią įgaliojo atlikti teisminė institucija, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos) ir yra nepriklausomi.

Ką turėjo galvoje reglamento kūrėjai kalbėdami apie institucijas, vykdančias teismines funkcijas. Čia atsakymas yra gana nesudėtingas. Nemažoje dalyje Europos valstybių, tradiciškai tie paveldėjimo klausimai, kuriuos Lietuvoje sprendžia notarai (paveldėjimo bylos užvedimas, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas) yra sprendžiami teismuose, ypatingosios teisenos tvarka (Vokietija, Austrija, Lenkija, Latvija ir kt.). Tos pačios tradicijos buvo laikomasi ir tarpukario Lietuvoje. Beje, jeigu šios LAT nutarties rašytojai būtų truputį pasidomėję tuo, kokia buvo LR CK penktosios knygos projekto svarstymo eiga, būtų pamatę, kad visi su paveldėjimu susiję klausimai, kuriuos šiandien Lietuvoje sprendžia notarai,  taip pat buvo numatyti perduoti spręsti teismams. Ir tik dėl didelės notarų patirties šioje srityje, tos idėjos buvo atsisakyta. Tačiau nepaisant to, ši aplinkybė, kaip ir kitų šalių patirtis, akivaizdžiai įrodo, kad notarams buvo perduotas būtent teisminių funkcijų vykdymas. Net neverta kalbėti apie tai, kad notariato įstatyme yra įtvirtinta notaro nepriklausomumo ir nešališkumo pareiga, o jo veiklą kontroliuoja teismas, nagrinėdamas atitinkamus skundus.  Mat ypatingąja teisena, mano minėtose valstybėse, paveldėjimo klausimai teisme sprendžiami nepriklausomai nuo to ar tarp įpėdinių kyla ginčas, ar ne. Tad visiškai akivaizdu, kad tos funkcijos, kurias Lietuvos notarai atlieka paveldėjimo teisės srityje, yra teisminės funkcijos.

Teisingumo Teismas minėtame prejudiciniame sprendime konstatavo, kad „šiame reglamente turėtų būti atsižvelgta į įvairias sistemas, skirtas paveldėjimo klausimams nagrinėti, kurios taikomos valstybėse narėse. Taikant šį reglamentą terminas „teismas“ turėtų būti aiškinamas plačiai ir taikomas ne tik teismines funkcijas vykdantiems teismams tiesiogine šio žodžio prasme, bet ir notarams ar registravimo tarnyboms kai kuriose valstybėse narėse, kurie tam tikrais paveldėjimo klausimais vykdo teismines funkcijas, kaip antai teismai, ir notarams bei teisės specialistams, kurie kai kuriose valstybėse narėse vykdo su konkrečiais paveldėjimo atvejais susijusias teismines funkcijas, vadovaudamiesi teismo suteiktais įgaliojimais. Visiems šiame reglamente apibrėžtiems teismams turėtų būti privalomos šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos normos.“

Aptardamas teismo sampratą ESTT konstatavo, kad „laikytina, jog institucija vykdo teismines funkcijas, kai ji gali būti kompetentinga nagrinėti ginčą dėl paveldėjimo. Šis kriterijus taikytinas neatsižvelgiant į tai, ar paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas ginčo, ar ne ginčo tvarka (2019 m. gegužės23d. Sprendimo WB,C-658/17, EU:C:2019:444, 56 punktas).

Vis dėlto, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalies formuluotę, „teismo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, statusas taip pat gali būti kildinamas iš to, kad atitinkamos valdžios institucijos ir teisės specialistai vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais ar jos prižiūrimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra Lietuvos notarų atveju, kai jie išduoda nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą.“

Pasisakydamas, kad notaras nėra teisėjas reglamento prasme, LAT, drįsčiau teigti,  nuėjo pačiu paprasčiausiu keliu. Pirmiausia, LAT rėmėsi tik pirmuoju ESTT įvardintu vertinamuoju kriterijumi, akcentuodamas, jog „ESTT pažymėjo, kad institucija vykdo teismines funkcijas, kai ji gali būti kompetentinga nagrinėti ginčą dėl paveldėjimo. Šis kriterijus taikytinas neatsižvelgiant į tai, ar paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas ginčo ar ne ginčo tvarka (ESTT 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas WB, C?658/17, EU:C:2019:444, 56 punktas).“ Kadangi anot LAT“ pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį Lietuvos notarams suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas subjektines teises, Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 51–53 punktai).

Kadangi Lietuvos notarai nėra kompetentingi priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių, tai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, kad Lietuvos notarų atliekamas nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nereiškia teisminių funkcijų Lietuvos Respublikoje vykdymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog notarai Lietuvoje, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, neatlieka teisminių funkcijų, jiems nėra privalomai taikomos ir Reglamente 650/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės.“

Perskaitęs šią argumentaciją nelabai patikėjau tuo, ką matau. Kažkokiu tai būdu pradingo ištisa ESTT prejudicinio sprendimo pastraipa apie tai, kad teismu gali būti pripažįstamos nebūtinai tik institucijos, kurios gali nagrinėti ginčus. Ką jau kalbėti apie tai, kad tiesiogiai tai numato ir reglamente pateiktas teismo apibrėžimas. Tad konstatuodamas, kad notarai nėra teismai reglamento prasme, LAT nevertino Lietuvos notarų atliekamų funkcijų reglamente pateikto apibrėžimo prasme. Dėl jau aptartų motyvų, manau, kad šis teismo požiūris yra visiškai klaidingas ir neatitinkantis reglamente pateikto teismo apibrėžimo. Nelabai tvirtu atrodo ir argumentas, kad notarai neturi teisės nustatinėti jurisdikcijos. Tokiu atveju leiskite paklausti, ką nustatinėja notaras lietuviškose paveldėjimo bylose, kai sprendžia priimti ar ne įpėdinių pareiškimą dėl palikimo priėmimo?

Oponentai gali teigti, kad tokiu būdu buvo išspręsta žmogaus problema. Dar kartą drįsčiau nesutikti. Manau, kad vietoje vienos problemos buvo sukurtos bent kelios papildomos (joms galima būtų paskirti dar vieną analizę), o byloje nagrinėtą problemą buvo galima išspręsti žymiai paprasčiau – tiesiog reikėjo pripažinti notaro atsisakymą neteisėtu ir įpareigoti jį išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, juo labiau, kad pagrindų tam buvo daugiau nei pakankamai.

Habil. dr. Vytautas Nekrošius yra VU Teisės fakulteto profesorius, Privatinės teisės katedros vedėjas