Komentarai

V. A. Vaičaitis. Ar galima Lietuvoje dėl užkrečiamųjų ligų epidemijos įvesti nepaprastąją padėtį? Trumpas komentaras

Jau pavasarį buvau rašęs apie nepaprastąją padėtį ir kitus du specialiuosius teisinius režimus (karantiną ir ekstremaliąją situaciją), tačiau kadangi pastaruoju metu viešojoje erdvėje vėl pasigirsta politikų kalbų apie galimybę Lietuvoje įvesti nepaprastąją padėtį, todėl norėčiau priminti keletą dalykų.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija taikos sąlygomis tiesiogiai įvardina tik vieną specialųjį teisinį režimą – nepaprastąją padėtį. Tiesa, Konstitucijos 48 straipsnis mini stichines nelaimes ir epidemijas, kurios sudaro konstitucinį pagrindą numatyti ir sureguliuoti ekstremaliosios situacijos (pagal Civilinės saugos įstatymą) ir karantino (pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą) teisinius režimus. Bet kuriuo atveju, pagal Konstituciją, nepaprastoji padėtis yra griežčiausias specialusis teisinis režimas, sukeliantis sunkiausias pasekmes gyventojams ir leidžiantis laikinai labiau riboti konstitucines žmogaus teises, nei tai galima daryti eiliniu laiku ar kitų specialiųjų teisinių režimų metu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Covid-19 viruso suvaldymui Lietuvoje tinkamiausias yra karantino teisinis režimas pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą.

Visgi, pastaruoju metu pasigirstančios kalbos apie nepaprastąją padėtį greičiausiai kyla dėl to, kad norima Vyriausybei suteikti galimybę taikyti dar griežtesnius žmogaus teisių ribojimus nei tai numato karantino teisinis režimas pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą. Tačiau reikalas yra tas, kad Lietuvos Konstitucija (144 straipsnis), skirtingai nei kai kurių kitų šalių konstitucijos, aiškiai nustato du (baigtinius) nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus (priežastis): 1) grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai ar 2) grėsmę visuomenės rimčiai. Nors Konstitucija nedetalizuoja šių pagrindų turinio, tačiau tai, kad nepaprastosios padėties institutas yra įtvirtintas XIII-tame, t.y. „valstybės gynimo“, skirsnyje ir tai, kad pagal Konstitucijos 145 straipsnį nepaprastosios padėties metu žmogaus teisių ribojimo apimtis gali būti analogiška karo padėčiai, leidžia nepaprastosios padėties įvedimo pagrindų turinį sieti su tokiais politiniais neramumais, kaip plataus mąsto riaušės, terorizmas ar pasikėsinimas užgrobti valdžią. Todėl užkrečiamųjų ligų epidemijos protrūkis pats savaime negalėtų būti pagrindas Lietuvoje įvesti nepaprastąją padėtį, nebent, kaip jau minėta, jis sukeltų grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai.

Taigi, manytina, kad šiuo metu Užkrečiamųjų ligų įstatymas numato užtektinai priemonių, reikalingų užkrečiamųjų ligų prevencijai valdyti. Tačiau čia reikia priminti, kad Seimui būtina papildyti Užkrečiamųjų ligų įstatymą, nes dalis karantino teisinio režimo metu taikomų žmogaus teisių ribojimų (pvz., privalomas veido apsaugos priemonių dėvėjimas) nėra numatyti šiame įstatyme, nors pagal Konstituciją, žmogaus teisių suvaržymo sritys ir apimtis turi būti numatyti įstatyme, o ne poįstatyminiame akte. Be to, būtų labiau konstituciškai pagrįsta, jei sprendimą dėl karantino teisinio režimo įvedimo ir jo metu taikomų žmogaus teisių suvaržymų apimties turėtų diskreciją priimti Seimas (ir Prezidentas tarp Seimo sesijų) Vyriausybės siūlymu. Taip pat įstatyme būtina aiškiau atriboti Vyriausybės ir sveikatos apsaugos ministro kompetenciją karantino metu.

Iš kitos pusės, čia reikia pripažinti, kad konstituciškai nebūtų pagrįsta, jei žmogaus teisių ribojimų apimtis karantino teisinio režimo metu būtų tokia pat ar net didesnė, nei pagal nepaprastąją padėtį, nes pagal tarptautinius įsipareigojimus apie nepaprastosios padėties įvedimą ir jo metu taikomas specialiąsias priemones Lietuva turi pranešti atitinkamai Europos Tarybai ir Jungtinių Tautų Organizacijai, o dėl karantino įvedimo tokios pareigos Lietuva neturi. Todėl karantino metu Vyriausybė, visų pirma, turėtų išnaudoti rekomendacinių (soft law) priemonių arsenalą ir tik po to įvesti privalomus žmogaus teisių ribojimus. Kaip parodė ikišiolinė karantino patirtis, rekomendacinės priemonės gali būti nemažiau efektyvios nei privalomos taisyklės. Taigi, reikia pripažinti, kad karantino metu Vyriausybė turi teisę reaguoti operatyviai, tačiau ir šiuo atveju Seimas turi tinkamai vykdyti Vyriausybės kontrolę tam, kad karantino metu taikomi žmogaus teisių suvaržymai pagal savo apimtį neperaugtų į de facto nepaprastosios padėties teisinio režimo priemones.

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

Back to top button