Darbas su smurtautoju keičiant smurtinį elgesį – neatsiejama pagalbos smurto aukoms sudedamoji dalis

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas; 2020-11-11, registracijos Seime Nr. 20-15061), kurio rengimą, remiantis Įstatymo projekto Aiškinamuoju raštu, paskatino siekis valstybiniu lygiu mažinti smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje mastą. Įstatymo projekte siūloma įteisinti naują prevencinę apsaugos nuo smurto priemonę – apsaugos nuo smurto orderį. Be kita ko, siūloma, kad apsaugos nuo smurto orderiu smurtautojas būtų įpareigotas per 15 kalendorinių dienų laikotarpį nuo apsaugos nuo smurto orderio išdavimo dienos pradėti lankyti smurtinio elgesio keitimo programą (mokymus), kurių lankymas turi būti tęsiamas ir pasibaigus apsaugos nuo smurto orderio galiojimui, iki programos (mokymų) baigimo (Įstatymo projekto 8 str. 2 d. 3 p.).

Taigi siūlomos Įstatymo projekto naujovės išplėstų asmenų, kuriems gali būti skiriamos smurtinio elgesio keitimo programos, ratą. Kokio efekto galima tikėtis? Ar nukentėjusių nuo smurto žmonių apsauga taps veiksmingesnė?

Lietuvoje smurtinį elgesį keičiančias programas laisvėje vykdo Lietuvos probacijos tarnyba. 2011 m. gruodžio 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, iškilo poreikis resocializuoti asmenis, smurtaujančius artimoje aplinkoje. 2013 metais Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose pradėta vykdyti „Intervencinė programa smurtautojams šeimoje“, o 2016 metais ji buvo aprobuota Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu pavedant apygardų probacijos tarnyboms ir laisvės atėmimo vietų įstaigoms ją taikyti nuteistų asmenų smurtinio elgesio mažinimo intervencijos ir/ar resocializacijos procese.

Asmenys, kuriems šiuo metu gali būti skiriamos smurtinio elgesio keitimo programos

Pagal dabartinį reglamentavimą, smurtinio elgesio keitimo programos gali būti skiriamos tik tam tikrais atvejais – atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės; padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme; atidėjus bausmės vykdymą, taip pat lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų atvejais. Tačiau šios programos neskiriamos nutraukiant ikiteisminį tyrimą, kai, pvz., nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 212 str. 2 p.), arba jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str.). Taigi šiais atvejais asmeniui, kuris buvo įtartas smurtaujant, nėra siūloma dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 27 str. nuostatas, asmeniui taip pat gali būti skiriama administracinio poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose). Tiesa, šis įpareigojimas skiriamas tik asmens sutikimu (ANK 30 str. 3 d.). Svarbu ir tai, kad dalyvavimo minėtose programose (kursuose) išlaidas apmoka asmuo, kuriam paskirta ši administracinio poveikio priemonė. Asmenų, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų dydžių, ir nepilnamečių dalyvavimo smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose) išlaidas apmoka valstybė (ANK 691 str. 3 d.).

Siūlomos Įstatymo projekto naujovės išplėstų asmenų, kuriems gali būti skiriamos smurtinio elgesio keitimo programos, ratą. Deja, iki šiol Lietuvoje atlikta labai nedaug tyrimų, kurie padėtų suprasti ir atsakyti į klausimą, kaip veikia dabartinė elgesio keitimo programų sistema, ar ir kiek jos veiksmingos ir kt. Vienas pirmųjų tyrimų buvo atliktas 2015 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Sveikatos psichologijos katedros mokslininkų apie intervencinės programos smurtautojams šeimoje veiksmingumo vertinimą, kuris parodė, kad visi tyrime dalyvavę nuteistieji įžvelgė vienokią ar kitokią programos naudą savo gyvenimui ir elgesiui; programų dalyvių nuomone, jie ėmė geriau suvokti alkoholio vartojimo poveikį ir pasekmes, taip pat pagerėjo jų elgesio pasekmių ir atsakomybės už smurtą įsisąmoninimas.

Kito – šiuo metu vykdomo – Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo tyrimo metu tarpdisciplininė mokslininkų komanda tiria smurtinės elgsenos artimoje aplinkoje keitimo praktikas (programas) bei stengiasi sudaryti išsamų smurto artimoje aplinkoje smurtautojų, patekusių į baudžiamojo teisingumo sistemą, vaizdą, taip pat nustatyti institucijas ir tarnybas, įsitraukiančias į darbą su smurtautojais. Šio mokslinio projekto vykdytojai atliko 50 pusiau struktūruotų interviu Vilniaus ir Klaipėdos regionuose, iš jų 24 interviu – su smurtinio elgesio keitimo programų dalyviais; 22 interviu – su korekcines programas vedančiais specialistais (probacijos pareigūnais, vyrų krizių centrų, viešųjų įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų atstovais, savivaldybių administracijos specialistais, taip pat savanoriais, įsitraukiančiais į smurtinio elgesio keitimo intervencines ir prevencines veiklas) bei 4 interviu – su apylinkių teismų teisėjais ir prokurorais.

1-a kliūtis: realiai dalyvauja tik priverstinai

Remiantis preliminariais tyrimo duomenimis, absoliuti dauguma kalbintų programų dalyvių pirmą kartą susidūrė su elgesio keitimo programa tik patekę į probaciją. Tiesa, dalis jų dalyvavo tėvystės įgūdžių programoje, taip pat juos konsultavo psichologai tais atvejais, kai šeimoje yra vaikų ir pažeidžiami vaiko interesai. Kai kurie priklausomybę nuo alkoholio turintys tyrimo dalyviai iki patekimo į probaciją yra dalyvavę ir priklausomybę turinčių asmenų grupiniuose užsiėmimuose. Todėl, remiantis interviu su programas vedančiais specialistais, dėl tokio didelio įvairių programų ar užsiėmimų, kuriuose žmogus kartais privalo dalyvauti, kiekio jis pagrįstai gali negebėti įvertinti tokių užsiėmimų naudos.

Turbūt daugelis sutiktų, kad žmogus, turintis įvairių pykčio valdymo problemų, kol nepateko į teisėsaugos institucijas, pats turėtų būti suinteresuotas keisti savo smurtinę elgseną ir kreiptis atitinkamos pagalbos. Kita vertus, remiantis interviu su smurtinio elgesio keitimo programų dalyviais, jei įpareigojimas dalyvauti programoje nebūtų paskirtas teismo, tai absoliuti dauguma joje dalyvaujančių žmonių savo noru tokioje programoje nedalyvautų. Kitaip tariant, žmonės dalyvauja programoje tik todėl, kad tokį įpareigojimą jiems paskyrė teismas.

2-a kliūtis: smurtinio elgesio keitimo programų trukmė

Kita problema ta, kad probacijoje vedamų aprobuotų programų trukmė, priklausomai nuo regiono, yra ne trumpesnė nei 6 arba 9 mėnesiai, todėl abejotina, ar per Įstatymo projekte siūlomą 15 kalendorinių dienų terminą būtų realu net pradėti lankyti smurtinio elgesio keitimo programą. Todėl galima sutikti su kai kurių valstybės institucijų, teikusių atsiliepimų Įstatymų projektui, atstovų išreikštu abejojimu, ar šis papildomas įpareigojimas, kurį siūloma paskirti taikant asmeniui apsaugos nuo smurto orderį, atitiktų tokio orderio paskirtį – kuo skubiau atskirti galimą smurtautoją nuo smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens, nes elgesio keitimo mechanizmas – ilgai trunkantis procesas, iš esmės nukreiptas į galimo smurtautojo elgesio keitimą ilgesnėje laiko perspektyvoje.

Viena vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad smurtavę vyrai nelinkę pripažinti smurto pasekmių savo artimiesiems, dažniau pabrėždami smurto sukeltas pasekmes sau. Kita vertus, kryptinga kompleksinė pagalba, teikiama probacijos tarnybos pareigūnų ir kitų institucijų atstovų (vyrų krizių centrų, viešųjų įstaigų, savivaldybių specialistų, su kuriais probacijos tarnyba sudarė bendradarbiavimo sutartis) bei savanorių, gali veiksmingai pakeisti žmogaus požiūrį, tapti jo elgesio pokyčių pradžia. Todėl itin svarbu atrasti būdų, kaip motyvuoti ir nukreipti asmenis, galimai turinčius pykčio valdymo problemų, bet nepatenkančius į probacijoje vykdomas programas, į elgesį keičiančių grupių užsiėmimus. Viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti – plėsti specialistų, galinčių vesti elgesio keitimo programas, ratą. Kadangi šiuo metu darbas su smurtaujančiais asmenimis Lietuvoje sutelktas išimtinai į valstybės institucijas – Lietuvos probacijos tarnybos regionų skyrius, paliekant smurtautojus teisėsaugos sistemai, būtų tikslinga kalbėti apie smurto artimoje aplinkoje atvejo vadybos sistemos plėtojimą, ypač turint omenyje vis didesnio socialines paslaugas teikiančio sektoriaus įsitraukimo į smurto artimoje aplinkoje vadybą bei aktyvesnio bendruomenės dalyvavimo poreikį. Tačiau, remiantis interviu ir su kalbintais programų dalyviais, ir su programas vedančiais specialistais, kol kas kalbėti apie apčiuopiamą bendruomenės įsitraukimą į aptariamą sritį Lietuvoje būtų sudėtinga.

Pastaruoju metu kaip esminis smurto artimoje aplinkoje užkardymo, pagalbos aukoms užtikrinimo ir prevencijos įrankis įvardijamas koordinuotas tarpinstitucinis atsakas (angl. multi-agency). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) taip pat atkreipia dėmesį į centralizuotą visos valdžios dėmesį intymių partnerių smurtui (angl. whole-of-government approach), įtraukiant įvairias institucijas siekiant pažaboti smurtą artimoje aplinkoje, taip pat ir krizių metu (OECD, Women at the core of the fight against COVID-19 crisis, 2020).

Paminėtina ir tai, kad šalyse, kuriose smurtinio elgesio keitimo programos vykdomos jau seniai (Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kt.), su smurtautoju dirbama ne tik individualiai, bet yra paplitęs ir darbas su pora, t. y. su smurtautoju ir nuo smurto nukentėjusiu žmogumi. Mūsų atlikto tyrimo metu kalbintų ekspertų teigimu, Lietuvoje darbas su porų grupėmis iš esmės netaikomas, o darbas su pora gali būti vykdomas tik kaltininko ir aukos mediacijos atvejais probacijos metu arba porai kreipiantis individualia tvarka ir pageidaujant, kad su jais būtų dirbama kartu.

Atskiro dėmesio reikalaujanti problema – tai moterų smurtas artimoje aplinkoje. Be to, tyrimų duomenimis, nemaža dalis smurto artimoje aplinkoje atvejų – tai abipusis smurtas, kuomet smurtą vartojo abu partneriai. Tačiau informacijos apie darbą su moterimis pažeidėjomis, joms siūlomas paslaugas ir priemones Lietuvoje trūksta. Matyti mažiausiai trys šios srities problemos: 1) nėra atskirų grupinių elgesio korekcijos programų moterims, o individualios programos tinka ne visoms moterims (tik 2020 m. buvo parengta ir pradėta vykdyti grupinė programa moterims), 2) trūksta apmokytų specialistų darbui su moterimis pažeidėjomis ir 3) dėl mažo moterų, smurtavusių artimoje aplinkoje, skaičiaus darbas su šia grupe mažiau „intensyvus“ (jos rečiau įtraukiamos į įvairias korekcines priemones). Iš dalies tai gali būti susiję su egzistuojančiu visuomenės stereotipu, kad moteris gali būti tik smurto auka, o vyras – smurtautojas. Tai pabrėžia ir, pavyzdžiui, vyrų krizių centrų specialistai, dažnai įvardydami valstybės dėmesio trūkumą smurtinio elgesio keitimo problemai.

Todėl manytume, kad stipria grandimi, plačiau įsitraukiančia į pagalbos asmenims, norintiems atsikratyti smurtinio elgesio įgūdžių, procesą, turėtų tapti savivaldybių institucijos, skleisdamos informaciją apie elgesį keičiančias programas, informuodamos apie programas vedančias institucijas bei formuodamos teigiamą visuomenės požiūrį į smurtinio elgesio keitimą. Svarbu ir tai, kad šios programos turi būti kuriamos ir įgyvendinamos bendradarbiaujant su specializuotos kompleksinės pagalbos centrais, teikiančiais pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims, ir vaiko teisių apsaugos institucijomis.

Pabaigoje norėtųsi pabrėžti, kad smurtautojo atskyrimas ar baudimas dažniausiai tinka pačiame pirminiame žingsnyje eliminuojant šiuo momentu vykstantį smurtą. Tačiau norint mažinti pasikartojantį smurtą – su tuo pačiu ar kitu partneriu – reikalingos tam tikros intervencijos, padedančios keisti smurtinį elgesį. Darbas keičiant žmogaus smurtinę elgseną reikalauja nepaprastai daug pastangų ir laiko, kad žmogus išmoktų gyventi nevartodamas smurto, o įvertinti korekcinio darbo veiksmingumą sudėtinga. Todėl darbas su smurtaujančiais asmenimis turėtų būti platesnės kompleksinės tarpinstitucinės sistemos dalis plečiant suinteresuotų bendruomenės institucijų ratą – lygiagrečiai bendradarbiaujant su pagalbą nuo smurto nukentėjusiam žmogui teikiančiomis institucijomis. Stiprinant koordinuotą bendruomenės atsaką į smurtą artimoje aplinkoje galima tikėtis pozityvesnių pokyčių keičiant visuomenės požiūrį į darbą su smurtautojais.

Parengta įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Smurtinės elgsenos artimoje aplinkoje kaita: darbo su smurtautojais instituciniu ir bendruomeniniu lygmenimis plėtros perspektyvos“ (SMEAK), sutarties Nr. S-GEV-20-4. Tarpdisciplininę projekto tyrėjų komandą Lietuvos teisės institute sudaro dr. Ilona Michailovič (projekto vadovė), dr. Svetlana Justickaja, dr. Rūta Vaičiūnienė, dr. Vaidas Viršilas.