A. Rakowska-Trela, A. Juškevičiūtė-Vilienė. Abortų draudimas Lenkijoje – prieštaringo Konstitucinio Tribunolo nutarimo nepaskelbimo pasekmės (II dalis)

2020 m. spalio 22 d. Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas priėmė prieštaringą nutarimą griežtinantį abortų tvarką, t.y. įstatymo nuostatos, leidžiančios nėštumo nutraukimą vaisiaus apsigimimo atveju (sunkus ir nepagydomas vaisiaus pažeidimas, neišgydoma vaisiaus liga, kuri pavojinga jo gyvybei) prieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas sukėlė socialinius neramumus ir protestus, kurie, nepaisant pandemijos, apėmė visą Lenkiją (plačiau autorės apie tai rašė čia).

Priėmus minėtą Konstitucinio Tribunolo nutarimą, jo įžanginė ir rezoliucinė dalys (be motyvų) buvo viešai paskelbta Konstitucinio Tribunolo internetinėje svetainėje, o visą nutarimą Tribunolo pirmininkas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais perdavė Ministrui Pirmininkui, kuris turėjo nedelsiant paskelbti šį nutarimą oficialiame valstybės leidinyje – Dzienik Ustaw Rzeczypospolitej Polskiej, tačiau nutarimas iki šiol nėra paskelbtas. Manytina, kad toks Ministro Pirmininko neveikimas pagrįstas Lenkijos vyriausybės baime dėl naujų galimų visuomenės protesto akcijų organizavimo oficialiai paskelbus priimtą kontraversišką Tribunolo nutarimą. Tačiau susiklosčiusi situacija veda Lenkijos Respubliką prie dar vienos konstitucinės krizės.

Vadovaujantis Lenkijos Respublikos Konstitucijos 190 str. 1 d. Konstitucinio Tribunolo nutarimai turi visiems privalomą galią ir yra galutiniai. Konstitucinio Tribunolo nutarimai po priėmimo turi būti nedelsiant paskelbiami oficialiame leidinyje, kuriame buvo paskelbtas priimtas norminis aktas. Jei Konstitucinio Teismo nutarimas pasisakė dėl įstatymo konstitucingumo, tai toks nutarimas turi būti skelbiamas leidinyje Dzienik Ustaw Rzeczypospolitej Polskiej. Konstitucinio Tribunolo nutarimas įsigalioja nuo paskelbimo momento.

Teisės aktų ir oficialių valstybės žurnalų leidybos  tvarką ir procedūrą Lenkijoje reglamentuoja 2000 m. liepos 20 d. Įstatymas dėl norminių aktų ir tam tikrų kitų teisės aktų skelbimo (toliau ir – Įstatymas). Vadovaujantis šiuo teisės aktu visi priimti Lenkijos Respublikos įstatymai turi būti nedelsiant skelbiami Dzienik Ustaw Rzeczypospolitej Polskiej. Minėtą leidinį leidžia Ministras Pirmininkas (Įstatymo 21 str. 1 d. 1 p.), o Seimo pirmininko pateikti priimti įstatymai bei Konstitucinio Tribunolo pirmininko pateikti Tribunolo priimti nutarimai privalo būti šiame leidinyje paskelbti nedelsiant. Taigi vadovaujantis tiek Konstitucijos nuostatomis, tiek jas detalizuojančiu Įstatymu Konstitucinio Tribunolo pirmininkui pateikus Tribunolo priimtą nutarimą Ministrui Pirmininkui, šis nutarimas turėjo būti nedelsiant skelbiamas leidinyje Dzienik Ustaw Rzeczypospolitej Polskiej, bet tai nėra padaryta iki šių dienų, kas įrodo teisės aktuose nustatytos procedūros pažeidimą.

Kaip jau buvo minėta, priimtas Konstitucinio Tribunolo nutarimas dėl abortų draudimo yra prieštaringai vertinamas ne tik Lenkijos visuomenės, bet konstitucinės teisės mokslininkų. Nutarimas yra kritikuojamas tiek dėl formaliųjų priežasčių (priimant nutarimą dalyvavo trys Tribunolo teisėjai (vadinami „dubleriai“), kurie yra laikomi netinkamai išrinktais, kadangi buvo išrinkti į teisėjų vietas, kurios jau buvo užimtos; abejonių kelia ir Konstituciniam Tribunolui vadovaujanti Tribunolo pirmininkė – Julia Przylebska, kurios išrinkimo procesas yra laikomas neskaidriu; nutarimo priėmimo procese dalyvavo teisėja Kristina Pavlovič, kuri prieš paskiriant ją teisėja 2017 m. buvo nagrinėto prašymo viena iš iniciatorių, taigi jos pozicija byloje buvo žinoma iš anksto, o tai prieštarauja teisėjo nešališkumo principui)), tiek ir dėl materialiųjų priežasčių (nėštumo nutraukimo ribojimas yra medicinos ir visuomenės pasaulėžiūros, o ne konstitucinis klausimas, todėl tokie svarbūs ir visuomenei jautrūs teisės pokyčiai turėtų būti vykdomi parlamento rūmuose keičiant teisės aktus, o ne Konstitucinis Tribunolas imtųsi įstatymų leidėjo funkcijų ir keistų teisės aktus priimdamas nutarimus).

Nepriklausomai nuo reiškiamos kritikos konstitucinės teisės specialistai „skambina varpais“ ir nurodo, kad Konstitucinio Tribunolo nutarimas, nors ir turintis trūkumų, privalo būti paskelbtas oficialiame valstybės leidinyje dėl šių priežasčių:

• Pirma, demokratinės valstybės pagrindas yra valdžių padalijimo principas. Lenkijos Konstitucijos 10 straipsnyje nurodyta, kad Lenkijos Respublikos santvarka grindžiama įstatymų leidžiamosios valdžios, vykdomosios valdžios ir teisminės valdžios atskyrimu ir pusiausvyra. Taigi valstybės valdymo sistema vadovaujasi valdžių padalijimo principu, kuris užtikrina demokratinį valdymą šalyje. Įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo Seimas ir Senatas, vykdomąją valdžią – vyriausybė (kartu su prezidentu), o teisminė valdžia priklauso teismams ir tribunolams, inter alia Konstituciniam Tribunolui. 1997 m. Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas sudaro konstitucines galimybes užtikrinti teisminės valdžios nepriklausomumą nuo kitų valdžių. Išskirtinį teisminės valdžios statusą atspindi Lenkijos Respublikos Konstitucijos 173 str., kuriame nurodyta: „Teismai ir tribunolai yra atskira ir nuo kitų valdžių nepriklausoma valdžia“. Ši Konstitucijoje įtvirtinta „teismų nepriklausomybė“ užtikrina ir garantuoja asmens laisves ir teises, kai vyriausybė (vykdomoji valdžia) yra linkusi apriboti šias laisves ir teises. Teismų praktika rodo, kad neretai teismai apgynė asmenų teises ir laisves nuo pavojingų vyriausybės bandymų jas apriboti. Štai kodėl taip svarbu niekada (jokiomis aplinkybėmis) neleisti vykdomajai valdžiai – vyriausybei – vertinti priimtų teismo sprendimų ir tokiu būdu „pavergti“ teisminę valdžią, savotiškai leisti nevykdyti teisminės valdžios sprendimų.
• Antra, nors priimtas Konstitucinio Tribunolo nutarimas vertinamas nevienareikšmiškai, netgi nurodant, kad jo priėmimo procesas prieštaravo Lenkijos Konstitucijai, tačiau šio nutarimo nepaskelbimas oficialiame valstybės leidinyje yra pirmas žingsnis link to, kad vyriausybė pradėtų vertinti ir kitų teismų priimtus sprendimus ir netgi jų nevykdytų, pavyzdžiui teismui civilinėje byloje priėmus sprendimą priteisti kompensaciją asmenims iš valstybės biudžeto, ar baudžiamosios bylos atveju teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį dėl valstybės tarnautojų pareigų nevykdymo ar kyšininkavimo, ar administraciniam teismui panaikinus valstybės institucijos sprendimą dėl netinkamo teisės akto taikymo. Lenkijos Ministro Pirmininko delsimas paskelbti priimtą Konstitucinio Tribunolo nutarimą gali atverti taip vadinamą Pandoros skrynią, leidžiant įsivyrauti anarchijai ir pažeidžiant asmenų teises ir laisves.
• Trečia, teisminė valdžia Lenkijos Konstitucijoje užima ypatingą vietą, nes lex fundamentalis taip detaliai nereglamentuoja vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios nepriklausomumo. Anot Konstitucinio Tribunolo, „būtina, kad teisingumo sistemą vykdytų tik teismai, o kitos valdžios institucijos neturėtų turėti galimybės kištis į šią veiklą ar joje dalyvauti. Tokia išvada darytina dėl ypatingo teisminės valdžios ir asmens teisių bei laisvių apsaugos santykio“[1]. Taigi, nors tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios tam tikras kompetencijų sutapimas yra priimtinas, santykiuose tarp šių valdžių ir teisminės valdžios jokių koreliacijų negali būti, o teisminės valdžios kompetencija negali būti apribota. Tokia teisminės valdžios apsauga yra būtina, nes teisminė valdžia yra „silpniausia“ iš visų trijų valdžių – ji nedisponuoja valstybės valdymo institucijomis, prievartos priemonėmis, policija ar kariuomene. Be to, teisminė valdžia nepriima sprendimų, susijusių su jos funkcionavimu, tai turi teisę spręsti teisės aktus priimanti politinė valdžia, kuri paskutiniais metais šia savo teise dažnai piktnaudžiavo.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Tribunolas paskelbė tik analizuojamo nutarimo įžanginę ir rezoliucinę dalis, o visas nutarimas turėjo būti paskelbtas oficialiame leidinyje. Tokiu būdu visuomenė buvo informuota, kad yra sugriežtinta abortų tvarka, tačiau nutarimo motyvų iki šiol nežino. Tokia situacija lyginamosios teisės požiūriu yra įdomi Lietuvai, nes vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 57 str. 1 d. priėmęs nutarimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą. Taigi priimto nutarimo paskelbimo teisė priklauso pačiam teismui. Be to, dar 2006 m. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad baigiamasis teismo aktas turi būti priimamas  ir viešai skelbiamas visas: „Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas (sprendimas, nuosprendis, nutartis, nutarimas) yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum. Tokie baigiamieji teismo aktai pagal Konstituciją nelaikytini teisingumo įvykdymo aktais, kurie pagal Konstituciją yra priimami Lietuvos Respublikos vardu; priešingai, tokie baigiamieji teismo aktai gali patys sudaryti prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“[2]. Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimta doktrina galime pasidžiaugti, nes kaimyninės šalies pavyzdys rodo, kad paskelbtas „be motyvų“ Konstitucinio Tribunolo nutarimas pažeidžia asmenų reprodukcines teises ir laisves, nes gydymo įstaigos jau atsisako teikti nėštumo nutraukimo paslaugas.

Taigi kyla klausimas: kas toliau? Konstitucinis Tribunolas priėmė nutarimą, paskelbė nutarimo įžanginę ir rezoliucinę dalis (be motyvų), kas paskatino masinius protestus Lenkijoje, o Ministras Pirmininkas beveik du mėnesius šio nutarimo nepaskelbia, ko pasėkoje nutarimo motyvai yra nežinomi, o ir pats nutarimas negalioja. Taip pat kyla kitas klausimas: ar Lenkijos tauta turi vykdyti nutarimą, kurį priėmė Konstitucijos nuostatoms prieštaraujančios sudėties Tribunolas, o ir pats nutarimas kelia abejonių dėl jo konstitucingumo.

Konstituciniai principai ir vertybės bei suformuota Konstitucinio Tribunolo doktrina nurodo, kad siekiant apginti pažeistas asmens laisves ir teises reikia kreiptis į teismą. Anot Lenkijos konstitucionalistų, artimoje ateityje teisėjams prireiks labai daug drąsos sprendžiant dėl Konstitucinio Tribunolo priimtų nutarimų pagrįstumo. Šiuo metu nėra niekur tiesiogiai įtvirtinta tokia teismų kompetencija ir pats tokio sprendimo priėmimo procesas, tačiau tai nereiškia, kad teisė turi pasiduoti ir susitaikyti su vykdomu teisingumo naikinimu. Priešingai, teisė turi ginti visuomenę nuo tokių veiksmų, o vienintelė institucija turinti teisę vykdyti legalią ir teisėtą asmenų gynybą yra teismai, kuriuose teisingumą vykdo nepriklausomi teisėjai.

Dr. Anna Rakowska-Trela yra Lodzės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros profesorė, dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentė, advokatė

[1] 1994 m. lapkričio 21 d. Konstitucinio Tribunolo nutarimas.

[2] 2006 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.