V.A. Vaičaitis. Dėl Seimo nuotolinio darbo
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdime du klausimus, susijusius su Seimo darbu karantino metu.
Pirmas klausimas dažnai skamba maždaug taip: ar gali visuomenės sveikatos specialistai uždrausti Seimo nariams dalyvauti Seimo (plenariniuose ir komiteto) posėdžiuose ir taip vykdyti Tautos atstovo pareigas, jei pastarieji turėjo kontaktą su sergančiu užkrečiamąja liga? Antras klausimas galėtų būti suformuluotas maždaug taip: ar pagal Konstituciją Seimo nariai Seimo (plenariniuose) posėdžiuose karantino ar ekstremalios situacijos metu gali posėdžiauti nuotoliniu būdu?
Norint atsakyti į pirmą klausimą, būtina suderinti dvi konstitucines vertybes: iš vienos pusės – parlamentarizmo, kaip atstovaujamosios demokratijos, tinkamą funkcionavimą, o iš kitos pusės – Seimo narių ir visos visuomenės sveikatos apsaugą. Visgi, sisteminė Konstitucijos analizė leidžia prieiti išvados, kad visuomenės sveikatos ar kiti specialistai negali blokuoti Seimo darbo ir taip apriboti vieno demokratijos instituto veikimo. Sprendimą dėl Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigų vykdymo (ar laikinos saviizoliacijos nuo Seimo darbo) gali priimti tik pats Seimo narys, nes pagal Konstitucijos 59 straipsnį, „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų”. Kitaip tariant, tik pats Seimo narys, įvertinęs savo sveikatos būklę ir pasikonsultavęs su medikais bei, jei reikia, pritaikydamas savo darbe visas apsaugos priemones, gali priimti atitinkamą sprendimą. Priešingu atveju, jei koks nors kitas asmuo, pareigūnas ar institucija galėtų apriboti Seimo nario teises, būtų pažeisti ne tik Tautos atstovo konstituciniai įgaliojimai, bet galėtų būti sutrikdytas ir Lietuvos Respublikos Seimo darbas bei taip pažeista konstitucinė demokratijos vertybė bei tautos suvereniteto principas, pasireiškęs Seimo rinkimų metu. Todėl tokios kompetencijos nei pagal Konstituciją, nei pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą, neturi (ir negali turėti) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ar kitų institucijų tarnautojai.
Beje, Konstitucija numato nepertraukiamą Seimo, kaip demokratijos garanto, darbą, todėl pagal Konstitucijos 143 straipsnį, Seimo darbas negali būti nutrauktas ne tik karantino ar nepaprastosios padėties metu, bet ir įvedus karo padėtį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją, galima kelti klausimą, ar Seimas apskritai gali funkcionuoti, jei tuo pačiu metu mažiau nei 3/5 (t.y. tik 85 iš 141) Seimo narių dėl įvairių priežasčių negalų eiti savo pareigų. Toks klausimas gali kilti todėl, kad pagal Konstitucijos 55 str. 2 dalį, Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Kitaip tariant, Konstitucija suponuoja tai, jog tam, kad Seimas galėtų funkcionuoti, reikia, kad Tautos atstovo įgaliojimus turėtų mažiausiai 85 Seimo nariai, nes dar mažesnis turinčių įgaliiojimus Seimo narių skaičius galimai negalėtų vadintis Tautos atstovybe ir visos Tautos vardu priiminėti įstatymų bei vykdyti kitų Seimo funkcijų.
Atsakant į antrą klausimą (dėl Seimo nuotolinio darbo), visų pirma, būtina pastebėti, kad Konstitucija kalba apie tiesioginį Seimo narių dalyvavimą Seimo posėdžiuose, nes pvz., 59 straipsnyje teigiama, jog naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Beje, tai parodo ir lietuviško termino „Seimas“ etimologija, kurią galima būtų sieti su „suėjimas“. Visgi, manyčiau, jog Konstitucijai neprieštarautų Seimo Statuto nuostata, numatanti galimybę išskirtiniais atvejais Seimo nariams laikinai posėdžiauti ir nuotoliniu būdu, o tokie atvejai galėtų būti ne tik karantinas ar ekstremali situacija, bet ir nepaprastoji ar karo padėtis. Visgi, čia reikia atkreiptu dėmesį į tai, kad vienas demokratijos ir parlamentarizmo bruožų yra vieši parlamentarų svarstymai (debatai, diskusijos), kurių pagrindu Seimas priima įstatymus (pvz., 71, 72, 94 str.), vykdo parlamentinę vyriausybės kontrolę (61 str.) bei priima kitus sprendimus (92, 131, 144, 148 str.). Šių savaičių kontekste galima paminėti ir tai, jog pagal Konstitucijos 67 str. 7 punktą, Seimas turi, visų pirma, apsvarstyti (išdiskutuoti) Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir tik po to nuspręsti, ar jai pritarti. Todėl, nuotolinis dalyvavimas Seimo posėdyje galėtų vykti tik tuo atveju, jei sprendimas dėl tokių posėdžių organizavimo būtų numatytas Seimo Statute, kaip a) laikina priemonė (nustatant jos minimalų terminą su galimybe jį pratęsti) ir b) jei tokia Seimo veikla neribotų viešų Seimo debatų ir svarstymų bei c) neribotų Vyriausybės kontrolės mechanizmų, t.y. paklausimų, Vyriausybės valandos, interpeliacijos ir kt.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
