Komentarai

R. Merkevičius. Lietuvos baudžiamojo proceso diagnozė: COVID-19 pasitikome turėdami prastą savijautą, minorines emocijas ir nuslopintą imunitetą, o kokie išliksime po jo?

Prieš daugiau nei 17 metų (2003 m. gegužės 1 d.) įsigaliojęs pirmasis ir vienintelis nacionalinis Baudžiamojo proceso kodeksas, nepaisant to, jog buvo kompromisų rezultatas, kad diskutuojamas tebuvo tik įprastai post-sovietiniams kraštams būdingame – instituciniame – lauke, vengiant į šį diskursą plačiau įtraukti “nevalstybinį žmogaus teisių apsaugos balsą”, buvo “mokslinių autoritetų” žiniomis, įžvalgomis, praktine patirtimi ir, svarbiausia, naudos bendruomenei siekiu, o ne instituciniais interesais paremtas tam tikras “išbaigtas naratyvas”: (i.) suformuluoti aiškūs proceso tikslai, inter alia siekis nustatyti “materialiąją tiesą” (tikrąjį praeities įvykį), bet ne “bet kokia kaina” (įrodinėjimas paremtas iš pirmo žvilgsnio gal kiek ir neįprasta bei doktriniškai komplikuota, tačiau iš tiesų modernia įrodymų samprata), (ii.) nuosekli baudžiamojo proceso principų sistema, kurios racionalus derinys (balansas) in concreto leidžia užtikrinti visus baudžiamajame procese ipso facto susikertančius aktualius interesus (išspręsti vadinamuosius „tikslų ar vertybių konfliktus”): ir efektyvią baudžiamosios valdžios institucijų elgseną (efektyvią kriminalinę justiciją), ir į baudžiamąjį procesą įstojusių ar įtrauktų asmenų teisių apsaugą, ir bendruomenės interesą pažinti ir kontroliuoti baudžiamąją justiciją: inter alia baudžiamojo persekiojimo institucijos, vienintelės turėdamos teisę pradėti baudžiamąjį procesą ar nuspręsti jo nepradėti, ex officio nustatydamos tyrimo kryptį ir apimtį, dominuodamos ikiteisminio tyrimo etape ir t. t., kartu yra įpareigotos vadovautis legalumo ir proporcingumo principais, tyrimą atlikti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai; privatūs baudžiamojo proceso subjektai, pvz., įtariamasis ir gynėjas, turi visumą procesinių teisių, pvz., teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisę asmeniškai betarpiškai dalyvauti atliekant tam tikrus proceso veiksmus, pateikti prašymą ar skundą ir t. t., naudodamiesi kuriomis gali daryti įtaką proceso eigai ir rezultatams; baudžiamasis procesas paremtas bendrąja viešumo procesine maksima, todėl bendruomenės atstovai, net ir nebūdami konkretaus baudžiamojo proceso dalyviais, turi teisę gauti būtiną informaciją apie ikiteisminio tyrimo eigą, priimtus proceso sprendimus ir netgi patys asmeniškai stebėti atskirus proceso veiksmus, tokiu būdu drausmindami ir kontroliuodami kriminalinę justiciją, (iii.) sistemiškai nuoseklus procesinių vaidmenų (funkcijų) padalinimas tarp baudžiamosios valdžios institucijų – ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teisėjo – leidžia veiksmingai pasiekti baudžiamojo proceso tikslus: inter alia prokuroras yra “ikiteisminio tyrimo šeimininkas” – organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, duoda nurodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, priima svarbiausius proceso sprendimus; ikiteisminio tyrimo pareigūnai yra prokuroro, kaip „ikiteisminio tyrimo šeimininko“, padėjėjai, tačiau nepraradę nepriklausomumo ir savarankiškumo – proceso (tyrimo) veiksmus atlieka nelaukdami prokuroro nurodymų, bet vykdo prokuroro pavedimus; ikiteisminio tyrimo teisėjas yra pasyvus tuo požiūriu, jog pats ex officio į ikiteisminį tyrimą nesikiša, tačiau, kai to paprašo prokuroras ar proceso dalyviai, įvertina atskiro proceso veiksmo ar sprendimo teisėtumą; teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas (nepriklausomai nuo stadijos) vyksta “procesinio ginčo keliu“ – lygiateisio rungimosi sąlygomis, procesą organizuojant ir vadovaujant nuo proceso šalių nepriklausomam teisėjui.

Svarbiausias dalykas, ko nepamiršo Baudžiamojo proceso kodekso kūrėjai, yra tai, kam apskritai yra skirtas ir reikalingas baudžiamasis procesas, kas jame yra „svarbiausias“, kas yra šio socialinio lauko tikslas. Tai „žmogus“. Nesvarbu, ar jis yra nukentėjęs, ar kaltinamasis. Baudžiamasis procesas yra skirtas „žmogui“, ne institucijoms ir ne „beasmenei ar beveidei įstatymo dvasiai“. Taigi Baudžiamojo proceso kodekso projekte apibrėžtas Lietuvos baudžiamojo proceso modelis buvo “mokslo autoritetu” pagrįsto humanizmo, modernumo ir veiksmingumo pergalė prieš “praktinę stagnaciją”. Baudžiamojo proceso kodekso projekto autoriams pavyko sukurti patraukliu senovės graikų mitologijoje teisingumo deivės Temidės įvaizdžiu – “aklumu, kardu ir svarstyklėmis”, t. y. nešališkumu, rungimųsi ir prievarta – paremtą išbalansuotą procesinę tvarką. Tik toks baudžiamasis procesas, kurio kiekviename etape, atliekant kiekvieną proceso veiksmą ir priimant kiekvieną proceso sprendimą yra išsaugomas racionalus balansas (protinga proporcija, pusiausvyra) tarp baudžiamosios valdžios siekio turėti veiksmingą baudžiamąjį persekiojimą (baudžiamąją justiciją) ir privataus asmens noro, kad nebūtų be reikalo ribojamos jo teisės, kad būtų realiai ir veiksmingai apsaugoti jo interesai, gali būti laikomas „sveiku“. In concreto vienam šių interesų, žinoma, gali būti suteikiamas pirmumas prieš kitą (kito atžvilgiu), tačiau viena vertus negali būti taip, kad vienas – įprastai, žinoma, privatus – interesas yra apskritai paneigiamas ar ignoruojamas, kita vertus tam tikro intereso praradimai tam tikru laiku įprastai turi būti kompensuojami papildomomis priemonėmis ar formomis.

Naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą ir jame įtvirtintą baudžiamojo proceso modelį baudžiamoji valdžia ir jos ruporai sutiko akivaizdžiai nusivylę ir nepatenkinti. Kas perskaitė kodeksą, suprato, jog jame neliko vietos, tad greitu laiku teks atsisakyti ir patogių procesinių tradicijų (pvz., įtariamų asmenų apklausinėjimo liudytojais, nevaržomų sulaikymų, neleidimo advokatams susitikti su sulaikytais ginamaisiais ir bendrauti su jais be pašalinių ir t. t.), ir nusistovėjusio procesinio bendravimo modelio (pvz., “telefoninės teisės”, operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) pareigūnų vizitų pas teisėjus ir t. t.). Nekelia nuostabos, jog, pralaimėjus kovą dėl Baudžiamojo proceso kodekso projekto, neilgai trukus prasidėjo Baudžiamojo proceso kodekso projekto ir jau priimto įstatymo “tobulinimas” atskiromis procesinėmis novelomis. Tiesa, žodis “tobulinimas” netiksliai atskleidžia šių iniciatyvų esmę ir tikslus. Tai buvo “restauracija”, didžiajai daliai “restauratorių” prieš akis, kaip tikslą, tematant tik buvusį – iš esmės sovietinį – Lietuvos ar post-sovietinių kraštų baudžiamojo proceso įstatymus ir siekiant atkurti buvusią procesinę tvarką ir tradicijas. “Sveikoje visuomenėje” gal būtų paradoksalu, tačiau esamoje situacijoje nelabai nustebino, kad Baudžiamojo proceso kodeksas „ardyti“ pradėtas dar net nespėjus jam įsigalioti. Supratę, jog sugrįžti prie, nors ir pavadintos “Lietuvos Respublikos” bei kažkiek „sudemokratintos“, bet iš esmės sovietinės baudžiamosios procesinės tvarkos, nepavyks (bent jau artimame laikotarpyje), baudžiamosios valdžios institucijos visų pirma stengėsi užsitikrinti “institucinę naudą”, „institucinį pirmumą“ – kaip įmanoma didesnes procesines galias ir dominavimą ne tik prieš „privatų interesą“, bet ir viena kitos atžvilgiu – tapti “procesinės galios centrais”. Pvz., Baudžiamojo proceso kodeksui dar nespėjus įsigalioti, buvo „palaidota“ procesinė paradigma, kad baudžiamasis procesas “juda tik į priekį”, kad baudžiamajame procese “nesižvalgoma atgal” (jame iš karto atsirado teismams patogi galimybė grąžinti baudžiamąją bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją (tam pernelyg neprieštaravo ir prokurorai, nes galimybė „susigrąžinti bylą“ kartais naudinga ir prokurorams).

„Baudžiamojo proceso kodekso aušroje“ „procesinės galios centru“ neabejotinai buvo teismas, teisminė valdžia. Sąlyginai ramiai Baudžiamojo proceso kodeksas „gyvavo“ vos ketverius metus. Šio trumpo laiko baudžiamajai valdžiai (ypač operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) ir baudžiamojo persekiojimo institucijoms, tačiau tai buvo paranku ir prokurorams bei teismams) pakako įtikinti įstatymų leidėją, kad Baudžiamojo proceso kodeksas privatiems baudžiamojo proceso subjektams, ypač įtariamajam (kaltinamajam) ir gynėjui, esą yra nepagrįstai palankus, suteikia per daug “procesinio komforto ir prabangos”, baudžiamojo proceso principai veikia per plačiai, procesinės formos yra gremėzdiškos ir neracionalios, ir t. t., ir priešingai – baudžiamoji valdžia esą yra sukaustyta procesiniais pačiais ir tai trukdo veiksmingam baudžiamajam persekiojimui, kenkia kriminalinei statistikai, o tai in fine neigiamai veikia ir bendrą žmonių pasitikėjimą valdžia apskritai. Įtikinti įstatymų leidėją buvo (beje, ir šiuo metu tebėra) gana paprasta – vienintelė girdima „profesinė nuomonė“ (ekspertinis diskursas) buvo (ir tebėra) formuojama valdžios institucijų (Seimo, Ministro Pirmininko ar Teisingumo ministro) suburtose darbo grupėse, kurių sudėtis lemiama dalimi yra suformuojama iš kriminalinės justicijos institucijų atstovų, o sprendimai – įstatymo tobulinimo iniciatyvos – šiose darbo grupėse priimami balsų dauguma.

Kalbėti apie įsiklausymą į alternatyvų diskursą – įprastai mokslą, doktriną – tokiame formate yra beprasmiška. Jame vyrauja siauri instituciniai poreikiai ir interesai. Iš pradžių dalyvavęs pakankamai aktyviai ir tuo stabdęs „institucines iniciatyvas“, kurios iškreipia „sisteminį procesinį balansą“, ilgainiui Lietuvos baudžiamojo proceso teisės mokslas tiesiog pavargo, „nuleido rankas“, atskiri mokslininkai patys tapo „institucijų dalimi“ ir natūraliai „pritilo“, ir aktyviai nebedalyvavo „profesinės nuomonės“ formavimo procese. Baudžiamoji valdžia atsikratė kompetentingo ir tuo grėsmingo profesinio oponento – baudžiamojo proceso teisės doktrinos, ir tapo iš esmės vienintelė „ekspertinės nuomonės“ reiškėja, įstatymų leidėjo valios formuotoja. Tad jau 2007 m. viduryje (i.) ikiteisminio tyrimo teisėjai (netiesiogiai ir prokurorai) buvo “išvaduoti” nuo pareigos klausytis juos taip varginančių besiskundžiančių proceso dalyvių kalbų ir esą beprasmiškai gaišti savo darbo laiką (teisėjas nebeprivalėjo proceso dalyvių skundus nagrinėti žodžiu, teismo posėdžiuose, tą galėjo daryti in camera), taip iš esmės buvo galutinai legitimuota rašytinė skundų nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo stadijoje tvarka, (ii.) kadangi formaliai vis dar nebuvo galimybės įtariamą asmenį apklausti liudytoju, grasinant teisine atsakomybe už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei melagingų parodymų davimą ir taip verčiant jį patį save apkaltinti, buvo sukurtas naujas, tačiau, panašu, jog gal net efektyvesnis “beteisiškumo statusas” – vadinamojo “specialiojo liudytojo” – asmens, kuris, siekdamas išvengti procese būti vadinamas “įtariamuoju”, siekdamas viešojoje erdvėje kurį laiką išsaugoti gerą vardą, autoritetą ir reputaciją, mainais už tai, savo valia atsisako savo status activus processualis ir sutinka duoti parodymus apie jam pačiam įkaltinamas aplinkybes, (iii.) „uždedamas apynasris“ baudžiamosios valdžios kritikams – įteisinama galimybė priversti žurnalistus ir kitus viešosios informacijos rengėjus atskleisti informacijos šaltinio paslaptį (ši procedūra galutinai ištobulinta 2014 m. viduryje, tradiciškai po eilinio kriminalinės justicijos skandalo), (iv.) nustatomas sąrašas teismo sprendimų (nutarčių), kurios yra neskundžiamos atskira tvarka (net, pvz., nutartis dėl teisėjui pareikšto nušalinimo), (v.) reikšmingai apribojamos kasacijos galimybės: skųsti kasacine tvarka leidžiama tik tuos teismo baigiamuosius aktus ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, sugriežtinti reikalavimai kasaciniam skundui, sukurta rašytinė ir neskundžiama kasacinių skundų atrankos procedūra, o bendrąja kasacinių skundų nagrinėjamo tvarka tampa rašytinė.

Taigi baudžiamoji justicija gerokai nutolo nuo žmogaus, galimybė būti išklausytam sudėtingėjo ir formalėjo, baudžiamajame procese ėmė dominuoti baudžiamosios valdžios poreikiai ir interesai. Didžiulę „pergalę“ baudžiamoji valdžia pasiekė 2010 m. pabaigoje. Tiesa, ši „pergalė“ labiau primena „Pyro pergalę“. 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusių Baudžiamojo proceso kodekso novelų autoriai Lietuvos baudžiamąjį procesą dar labiau priartino prie sovietinio baudžiamojo proceso “auksinių laikų” praktikos: (i.) sugrąžintas “ikiteisminio tyrimo sustabdymo” institutas, suteikęs galimybę baudžiamojo persekiojimo institucijoms nebetirti nusikalstamos veikos, pradėtą ikiteisminį tyrimą „padėti į archyvą“, jei tam tikrą laiką nenustatomas šią veiką padaręs asmuo (2013 m. šį procesinį institutą ištobulino Generalinis prokuroras, sukurdamas Baudžiamojo proceso kodeksui net nežinomą ikiteisminio tyrimo atlikimą „formalizuota tvarka“), (ii.) atkurtas “ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas”, kuris ėmėsi įgyvendinti vakarietiškose tradicijose įprastai prokurorui priskiriamą procesinę kompetenciją – greta prokuroro irgi tapo atsakingu už ikiteisminio tyrimo pareigūnų “darbo organizavimą ir jų veiklos kontrolę”; taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnus ėmėsi „ganyti du piemenys, priklausantys skirtingoms šeimoms“, (iii.) pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai yra mažiausiai profesiškai kvalifikuota ikiteisminio tyrimo institucinė grandis, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo suteiktas “taip siektas” procesinis savarankiškumas ir itin plačios galimybės taikyti įvairią procesinę prievartą, (iv.) baudžiamosios valdžios dominavimas verifikuotas net “per procesinius terminus” – plačiau nediskutuojant, kad procesiniai terminai, per kuriuos baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai ar teisėjai privalėjo atlikti tam tikrą proceso veiksmą ar priimti sprendimą, buvo nuolat (visąlaik per visą Lietuvos baudžiamojo proceso istoriją) ilginami, šiuo aspektu pažymėtinas kriminalinei justicijai patogios bendro pobūdžio taisyklės, kad procesiniai terminai gali būti atnaujinti ne tik tada, kai tokią galimybę numato baudžiamojo proceso įstatymas, o “bet kada”, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, įtvirtinimas (kadangi proceso terminus ex lege įprastai atnaujina „aukštesnis“ pareigūnas, buvo įteisinta situacija, kurioje baudžiamojo persekiojimo institucijų praleistas terminas (iš esmės „bet koks“) nebegalėjo sukurti jokių neigiamų procesinių padarinių), (v.) pagaliau buvo “atgaivinta” ir galimybė atlikti “tyrimą iki ikiteisminio tyrimo”.

Nuo šio laiko (bent jau nuo šio laiko) „procesinės galios centru“ Lietuvos baudžiamajame procese tapo ikiteisminio tyrimo institucijos, t. y. tie, kas turi ir kam keliami žemiausi profesinio išsilavinimo, patirties ir kvalifikacijos reikalavimai. Tokiu jos išlieka iki šiol. Po šios sovietinių procesinių reliktų “invazijos” Baudžiamojo proceso kodeksas iš esmės ir „nebeatsigavo“. Tiesa, baudžiamoji valdžia jam ir nesuteikė šanso „atsitiesti“. Ir toliau nesusidurdama su aktyvesniu baudžiamojo proceso teisės doktrinos pasipriešinimu, baudžiamoji valdžia nusprendė „pribaigti“ Lietuvos baudžiamąjį procesą, paversdama jį, sąlyginai pavadinkim, „moderniąja“ ar „XXI-ojo šimtmečio inkvizicija“: galutinai įtvirtinti baudžiamosios valdžios dominavimą visuose baudžiamojo proceso etapuose (riboti procesinį lygiateisiškumą, paversdama jį privilegium odiosum), suabsoliutinti „materialiąją tiesą“, kaip baudžiamojo proceso tikslą, kad šiuo patraukliu lozungu būtų galima pateisinti bet kokių žmogaus teisių apsaugai skirtų procesinių principų ar nuostatų veikimo erdvės susiaurinimą, ignoruoti ar apskritai eliminuoti iš baudžiamojo proceso „privatų interesą“, kaip procesinę vertybę, minimizuoti sąžiningo rungimosi lauką, įteisinti slaptą, rašytinio pobūdžio procesinę veiklą, riboti tiesioginio (betarpiško) įrodymų tyrimo teisme principą, minimizuoti bendruomenės galimybes stebėti, žinoti ir taip drausminti bei kontroliuoti kriminalinę justiciją ir t. t. 2011 m. rugsėjo mėnesį dar labiau susiaurintas ir taip gležnas bei fragmentiškas viešumo ir rungimosi principų veikimas ikiteisminio tyrimo metu: (i.) teismo posėdžiai, kuriuose nagrinėjami kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių skyrimo klausimai arba proceso dalyvių skundai, tapo nevieši, (ii.) tam tikri prokuroro proceso sprendimai – apskritai nebeskundžiami, (iii.) išplečiami atvejai, kai procesinių prievartos priemonių taikymui nebereikia išankstinio teismo leidimo (pakanka paskesnio jų teisėtumo patvirtinimo), (iv.) vis plačiau prokurorą dubliuoja “ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas” (nuo šiol jis ima kontroliuoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinę veiklą), (v.) expressis verbis nustatomas sąrašas ikiteisminio tyrimo duomenų (dokumentų), kurių kopijų ikiteisminio tyrimo metu negali gauti įtariamasis ir gynėjas (nors, bylai patekus į teismą, visus šiuos duomenis jie galės kopijuoti).

Nuo 2013 m. pirmųjų dienų į baudžiamąjį procesą vėl oficialiai „sugrįžta“ ir “laiko išmėginta” – sovietmečiu savo naudą ir reikšmę įrodžiusi – kriminalinė žvalgyba – prokuroro leidimu, baudžiamajame procese leidžiama naudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kuriomis nėra ribojamas privatumas, būsto neliečiamybė, komunikavimo laisvė ir t. t. (BPK 44 str. 9 d.). Iš pirmo žvilgsnio skamba gana griežtai, tačiau šia teisine taisykle buvo apribotas iš esmės tik toks baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesys, kurį atlikti baudžiamajame procese ir taip nebuvo racijos. Tai „dėmesio nukreipimo“ taisyklė. Ši novela žavinga kuo kitu, pvz., ja baudžiamajame procese buvo įteisinta galimybė baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnams, pvz., sulaikytą ar suimtą įtariamąjį apklausti ir pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, ir pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Tiesa, maža procesinė detalė – pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą įtariamasis apklausiamas neaiškinant ir neleidžiant jam pasinaudoti jokiomis įtariamojo teisėmis (nei teise atsisakyti dalyvauti tokioje apklausoje (kaip minėta, jis yra sulaikytas ar suimtas ir neturi jokios elgesio manevro laisvės), nei teise tylėti, nei teise turėti advokatą ir t. t.). 2014 m. pradžioje nuspręsta galutinai „susitvarkyti“ ir su „nepatogiais“ – dažniausiai kvalifikuotais, baudžiamajai valdžiai nepataikaujančiais, priešingai – savivaliauti neleidžiančiais, todėl dėl savo kvalifikacijos ir profesinio autoriteto „paklausiais“ ir užimtais advokatais – net advokato „užimtumas kitoje byloje“ buvo paskelbtas nesvarbia, gynėjo nedalyvavimą baudžiamajame procese nepateisinančia priežastimi. Nuo 2016 m. sausio 1 d. intensyviai vystoma iš esmės pozityvi e-baudžiamojo proceso (baudžiamosios bylos vedimo elektronine forma) idėja, tačiau šiuo aspektu baudžiamosios valdžios dėmesys vėl visų pirma buvo sukoncentruotas į įtariamojo (kaltinamojo) „fizinį pašalinimą iš baudžiamojo proceso“ – suimtas įtariamasis (kaltinamasis) eliminuotas iš suėmimo termino pratęsimo bei skundų dėl suėmimo nagrinėjimo proceso, suimtas ar dėl bet kokių kitų priežasčių negalintis atvykti į teismą ar pas teisėją įtariamasis (kaltinamasis) eliminuotas iš apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teisiamojo ir teismo posėdžių ir t. t. Kaip žinia, kaltinamojo (įgavusio nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, pavadinimą), ypač kai jis yra laisvas, dalyvavimas apeliaciniame ar kasaciniame procese neprivalomas yra jau nuo pat Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo dienos. Nors BPK 246 straipsnio 1 dalies pirmieji sakiniai skelbia, kad „byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam, kaltinamajam atvykti į teismą privaloma“, tačiau iš tiesų Lietuvos baudžiamajam procesui iš esmės nebereikia fizinio kaltinamojo dalyvavimo net ir pirmosios instancijos teismo posėdžių salėje, užtenka to, kad kaltinamojo dalyvavimas užtikrinamas “garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis”. Į elektroninę erdvę perkėlus baudžiamosios valdžios institucijų tarpusavio procesinį komunikavimą (pvz., elektronine forma fiksuojami atliekami proceso veiksmai, įteikiami procesiniai dokumentai, baudžiamojo persekiojimo institucijos ir teismai ikiteisminio tyrimo metu keičiasi elektroninės formos dokumentais specialiai šiam tikslui sukurtoje Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje ir t. t.), šiame “elektroninio procesinio komunikavimo lauke”, deja, neatsirado vietos net ir profesionaliems privatiems baudžiamojo proceso subjektams, pvz., advokatams. Jei iki tol tai buvo palikta labiau praktikai (buvo netgi šiokia tokia „vieša paslaptis“), tai nuo 2016 m. vidurio teismai yra oficialiai “išvaduojami” ir nuo pareigos asmeniškai betarpiškai ištirti visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus: liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, privalo būti pagarsinti teisiamajame posėdyje (nesileidžiant į platesnes diskusijas, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų naudojimas ir vertinimas priklauso nuo to, kokiam proceso subjektui jie duoti, vis dėlto manytina, jog jau vien parodymų pagarsinimo pakanka, kad ši informacija formuotų teismo vidinį įsitikinimą), o jei šie liudytojai ar nukentėjusieji buvo apklausti anksčiau nagrinėjant tą bylą, jie apskritai nebekviečiami į teisiamąjį posėdį ir teisėjo asmeniškai nebeapklausiami (žinoma, jei to neužsinori pats teisėjas – “to nereikia teisingumo interesais”), teisiamajame posėdyje nebeprivalo būti ir apžiūrimi ar tiriami ir daiktai bei dokumentai (pvz., ex lege pakanka formaliai išvardinti byloje esančių dokumentų pavadinimus, nors kokia tokio „tyrimo imitavimo“ prasmė ir tikslas, suvokti sunku). Taigi baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadija tampa visiškai priklausoma nuo ikiteisminio tyrimo, o pirmosios instancijos teismas iš savarankiško įrodinėjimo subjekto virsta “ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktinių duomenų registratoriumi”, iš savarankiško proceso subjekto virsta prokuroro, kaip „ikiteisminio tyrimo šeimininko“, procesinės veiklos kontrolierium ir įteisintoju. Tai visiškai kitokia procesinė paradigma, nei ta, kuria buvo paremtas Baudžiamojo proceso kodekso projekte apibrėžtas baudžiamojo proceso modelis. 2017 – 2019 m. įstatymų leidėjas Lietuvos baudžiamajam procesui “padovanojo” rašytinę apeliaciją (šia forma įprastai nagrinėjami visi skundai dėl teismo nutarčių, taip gali būti nagrinėjamos ir apeliacijos dėl nuosprendžių), taigi dar labiau atitolino žmogų nuo baudžiamosios justicijos (šiuo atveju nuo apeliacinės instancijos teismo), o Konstitucinis Teismas fundamentalius procesinius principus – nekaltumo prezumpciją bei principus non reformatio in peius ir tantum devolutum quantum appellatum – suinterpretavo taip, kad ir šiuo aspektu būtų įteisintas baudžiamosios valdžios monopolis (vėliau konstitucinės justicijos teiginiai buvo apvilkti ir „norminiu rūbu“). Žinoma, tai nereiškia, kad Baudžiamojo proceso kodeksas per visą savo istoriją nebuvo keičiamas „žmogui draugiška“ linkme, kad jame neatsirado vietos nė vienai žmogų saugančiai procesinei nuostatai. Tokių, netgi labai reikšmingų, procesinių nuostatų buvo ir ne viena. Tačiau tos pavienės procesinės taisyklės nekeičia reikalo esmės ir bendrųjų procesinių tendencijų – Lietuvos baudžiamojo proceso istorija rodo, jog žmogaus teisėms palankios procesinės nuostatos Baudžiamojo proceso kodekse įprastai atsiranda iš esmės tik įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, t. y. nolens volens – Lietuvos valdžiai iš esmės neturint galimybės jų nepriimti.

SARS-CoV-2, COVID-19 ar tiesiog „koronavirusas“ Lietuvos baudžiamąjį procesą užklupo viena vertus visiškai išderintą, suvargusį ir sutrikusį, neturintį jokios imuninės sistemos – nei pajėgų ir valios pastangų, nei noro save saugoti, kita vertus pakankamai užgrūdintą naujiesiems iššūkiams: per visą šiandieninės Lietuvos istoriją baudžiamojo proceso vystymas viena kryptimi – baudžiamosios valdžios monopolio ir dominavimo įteisinimas, procesinių galių plėtimas, „privataus intereso“ ignoravimas ir privačių iniciatyvų slopinimas, bet kokių konsensuso apraiškų neigimas (kartais jų dirbtinis sutapatinimas su „korupcija“, kad dingtų bet koks noras apie tai net kalbėti), net žmogaus teisių apsaugai skirtų fundamentalių proceso principų interpretavimas taip, kad tik jie neleistų suabejoti ir nesusiaurintų baudžiamosios valdžios galių diapazono, privedė prie to, kad Lietuvos baudžiamasis procesas 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje jau buvo praradęs vertybinį pamatą ir moralinio autoriteto charakteristikas (nekalbant jau apie tai, kad buvo ir yra totaliai antagonistinis): (i.) baudžiamoji valdžia ne tik kad neįsiklausė į „kitokią nuomonę“, ne tik kad jos nebediskutavo, bet apskritai nustojo kreipti dėmesį ir reaguoti į tai, ignoravo bet kokius „privačius interesus“ baudžiamajame procese, (ii.) privatūs asmenys, visiškai nesvarbu, koks jų procesinis vaidmuo (ar tai įtariamasis, ar nukentėjusysis, ar gynėjas), baudžiamajame procese tapo nebepageidaujami, laikomi „tuščia vieta“, statistais ar net „procesiniu trukdžiu“ baudžiamajai valdžiai „veiksmingai vykdyti teisingumą“ (jau minėta, kad įstatymo lygmenyje nuo privataus asmens buvo atsiribota įvairiomis rašytinėmis ar elektroninėmis proceso formomis, gyvas žodis pakeistas rašytiniu dokumentu, o praktiniame gyvenime daugybe stiklinių durų su elektroniniais užraktais ir automatiniais telefono atsakikliais), (iii.) baudžiamosios valdžios institucijų vadovai ir pareigūnai nebekankino savęs “idealų”, tokių taip tiesa ir teisingumas, “siekiais”, o stengėsi tiesiog komfortiškai „išgyventi rinkos sąlygomis” (“maksimali nauda, įdedant minimaliai pastangų” jau buvo tapusi svarbiausia moderniosios kriminalinės justicijos paradigma; „tiesa ir teisingumas“, žinoma, neišnyko iš baudžiamosios valdžios retorikos, tačiau šios sąvokos tapo ne realiais veiklos vektoriais, o privalomais sofistikos elementais), (iv.) “viešuoju interesu”, kuris baudžiamajame procese natūraliai (ipso facto) konkuruoja su “privačiu”, tapo nebe visuomenės, nebe valstybės poreikiai ir interesai, o pačios baudžiamosios valdžios – instituciniai – siekiai ir interesai; baudžiamoji valdžia „pasisavino“ „viešojo intereso“ sampratą – apie tai, kas naudinga visiems, sprendė saujelė baudžiamosios valdžios atstovų, (v.) baudžiamosios valdžios institucijų – ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ir teismų – tarpusavio santykiuose klestėjo susiskaldymas, nepasitikėjimas, konkurencija, mėginimas įgyti didesnę galią ar vaidmenį viena kitos sąskaita, bendro supratimo ir veikimo viena kryptimi nebuvimas, tačiau net ir tai nekliudė „sėkmingai“ kriminalinei justicijai, negadino kriminalinės statistikos, (vi.) baudžiamoji procesinė veikla jau buvo formalizuota, biurokratizuota, įslaptinta, paversta rašytine ir t. t., tuo būdu sąmoningai tikslingai ją atitolinus nuo privataus proceso subjekto ir bendruomenės, padarius painia, komplikuota, tad nesuprantama ir „svetima“, (vii.) sukurta abuojumo, pasyvumo, beveidiškumo, “atsakomybės nebuvimo” ir nebaudžiamumo, netgi tinginystės skatinimo atmosfera: kriminalinės justicijos institucijos, neišskiriant ir teismų (teisėjų), vengė ir delsė priimti reikšmingesnius proceso sprendimus, jų priėmimo pareigą stengėsi „nustumti“, „perkelti“ kitam, Lietuvos baudžiamajame procese vešėjo totalaus pasyvumo, asmeninės nuomonės neturėjimo ir nereiškimo, „pilkumo“, nelyderystės ir pan. kultas bei „niekas už nieką nebuvo atsakingas“; baudžiamoji valdžia siekė „bet kokia kaina“ išsaugoti šį kriminalinės justicijos buvimą „letargo miego“ būsenoje, todėl, gindamos ją nuo „privataus intereso“ „puldinėjimų“, baudžiamosios valdžios institucijos buvo susivienijusios – baudžiamosios valdžios institucijų retorika, atmetinėjant proceso dalyvių prašymus ar skundus, staiga tapdavo pavydėtinu “procesiniu unisonu”, o aklas tų pačių frazių kartojimas – nepralaužiama „procesine siena“ bet kokiai racionaliai idėjai (kartais susidaro toks įspūdis, jog šis „institucinis dengimas” yra tiesiog šiandieninės Lietuvos kriminalinės justicijos conditio sine qua non – ta vienintelė sąlyga, dėl kurios tokios kokybės baudžiamasis procesas vis dar nebankrutavo).

Taigi jei COVID- 19 ir dėl jo paskelbtas karantinas, izoliacija, socialinių kontaktų ribojimas ir pan. Suponuoja žmogaus laisvės ir teisių ribojimą, diskursą, ar ir kiek šie ribojimai yra pateisinami, būtini ar galimi, papildomą „privataus ir viešojo intereso konfliktą“, balanso tarp šių interesų ieškojimą ir t. t., Lietuvos kriminalinė justicija tam buvo ab initio moraliai pasirengusi ir nusiteikusi, jos neturėjo kankinti papildomos moralinės – etinės abejonės: „kriminalinės justicijos lauko“ dalyviai jau buvo pripratinti prie daugiau nei dešimtmetį trunkančio „privataus intereso“ baudžiamajame procese ignoravimo, stengimosi išstumti privačius baudžiamojo proceso subjektus į „procesinį užribį“, priversti juos procese dalyvauti neakivaizdžiai, „būnant nuotolyje“, nes taip yra tiesiog patogiau baudžiamosios valdžios institucijų pareigūnams (kita vertus, sužinojęs, kad procese jis gali dalyvauti tik “nuotoliniu būdu“, neretas žmogus apskritai atsisako jame dalyvauti), kad baudžiamoji procesinė forma įprastai keičiama tam, kad būtų patogi ar naudinga baudžiamajai valdžiai, tenkintų institucinius poreikius ar pageidavimas ir t. t., todėl baudžiamoji valdžia be jokių skrupulų gali nustatyti papildomus draudimus, sąlygas ar ribojimus, o šie papildomi proceso viešumo, žodiškumo, rungimosi principų ar teisės į gynybą suvaržymai privatiems baudžiamojo proceso subjektams nebesukels didelio įspūdžio, „procesinio šoko“. O ir prieštarauti tokioms baudžiamosios valdžios iniciatyvoms, kaip minėta, Lietuvoje iš esmės nėra kam.

Juolab, kad šiuo atveju iš tiesų yra to reikalaujantis „viešasis interesas“. Tokioje situacijoje nekelia nuostabos, jog, susidūrusi su COVID-19 iššūkiais, baudžiamoji valdžia ieško ne naujų (inovatyvių) būdų, kad pasikeitusiomis – pandemijos ir karantino nulemtomis – sąlygomis būtų galima vienodai veiksmingai pasiekti tikruosius baudžiamojo proceso tikslus, užtikrinti žmonių teises ir galimybes, o stengiasi, pasinaudojusi COVID-19, kaip pretekstu – „priežastimi ribojimams“, užsitikrinti komfortiškesnį gyvenimą ir išplėsti procesines galias. Paradoksalu, bet per šiuos beveik metus laiko baudžiamoji valdžia net neinicijavo nė vienos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos pakeitimo, kuris būtų apspręstas dėl COVID-19 pasikeitusių visuomenės gyvenimo sąlygų.

Nepaliesti net procesiniai terminai – tipiškas COVID-19 padarinys. Jei BPK 176 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus ikiteisminio tyrimo terminus, kaip minėta, „laisva ranka“ gali pratęsti aukštesnysis prokuroras (BPK 176 str. 2 d.), tai teisėjo galimybės rasti teisėtą būdą nepažeisti BPK 243 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo skelbti ilgesnes nei vieno ar tam tikrais atvejais dviejų mėnesių pertraukas tarp teisiamųjų posėdžių yra gana ribotos. Gal šiuo atveju teisminė valdžia apskritai tiesiog nekreips dėmesio į baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmę ir terminus („pagal nutylėjimą“ suprasdami, kad tą apsprendė COVID19, ir todėl gal nebereikia laikytis baudžiamojo proceso įstatymo)? Gal bus vadovaujamasi „gumine“ BPK 102 straipsnio 1 dalimi, kuri leidžia pratęsti „bet kokį“ terminą, jei tik jis praleistas dėl svarbių priežasčių, o šios priežasties svarbą nusprendžia gal net pats teismas, kuris tą terminą ir praleido? O gal procesinio termino pažeidimas jau seniai nustojo būti tokiu pažeidimu, kuris sukurtų kokius nors neigiamus procesinius padarinius jo pažeidėjui (beje, procesinių terminų „procesinį bereikšmiškumą“ kartais expressis verbis nurodo net pats baudžiamojo proceso įstatymas – pvz., pagal BPK 127 straipsnio 5 dalį, jei prokuroras ir praleidžia įstatymo nustatytą terminą pateikti pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo, teismas ex lege negali ne tik atsisakyti priimti tokį pareiškimą iš prokuroro, bet negali ir atsisakyti vien dėl to jį patenkinti). Visiškai kitoks „procesinis grožis“, kai procesinį terminą pažeidžia privatus proceso subjektas. Teismų savivaldos rekomendacijomis pateisinamas ir teisminio bylos nagrinėjimo viešumo, žodiškumo, tiesioginio (betarpiško) įrodymų ištyrimo teisme bei su jais susijusių kitų baudžiamojo proceso principų apribojimas. Kaip minėta, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, dalyvauti teisiamajame posėdyje “garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis” gali tik kaltinamasis. Joks kitas baudžiamojo proceso subjektas – nei prokuroras, nei gynėjas, nei nukentėjusysis ir t. t. – „teisės dalyvauti teisiamajame posėdyje garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis“ neturi. Nepaisydama to, kaip teisminį baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesą reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas, Teisėjų taryba, pvz., 2020 m. spalio 30 d. rekomendavo teismams „teismo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu, aktyviai naudojantis teisės aktuose numatytomis galimybėmis proceso dalyvių dalyvavimą teismo posėdyje užtikrinti nuotoliniu būdu (centralizuota teismų sistemos vaizdo konferencine įranga, vaizdo konferencijų programomis (pvz., Zoom)“, „visą teismo procesą ar jo dalį organizuoti rašytinio proceso tvarka, kai proceso įstatymai tai leidžia, taip pat tais atvejais, kai tokia bylos nagrinėjimo forma nėra expressis verbis įtvirtinta proceso įstatymuose, tačiau jiems neprieštarauja ir yra gauta visų byloje dalyvaujančių asmenų rašytinė nuomonė dėl tokios bylos ar tam tikro klausimo byloje nagrinėjimo formos“ ir t. t.

Akivaizdu, jog tai, ką nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, iš esmės skiriasi nuo to, ką rekomenduoja Teisėjų taryba. Vien tai, kad Vyriausybė 2020 m. lapkričio 7 d. visoje Lietuvos teritorijoje paskelbė karantiną, kad karantino metu pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalies 2 punkto a) ir b) papunkčius Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose“, „riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje“ bei kad Vyriausybė in concreto nusprendė, kad valstybės institucijose ir įstaigose darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu arba daliniu nuotoliniu būdu, kaži ar suteikė teisę Teisėjų tarybai teikti aukščiau cituotas rekomendacijas. Juolab, kad ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalies 2 punkto a) papunktyje, ir Vyriausybės nutarimo „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.1 punkte daroma išlyga, jog nurodymas „darbą organizuoti ir klientus aptarnauti nuotoliniu būdu ar daliniu nuotoliniu būdu“ netaikomas, kai „atitinkamas funkcijas būtina atlikti darbo vietoje“ ir yra „užtikrinamos kitos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytos asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygos“. Ar baudžiamasis procesas nėra ta valstybinė veikla, kuri tegali būti atliekama tik valstybiniams baudžiamojo proceso subjektams „būnant darbo vietoje“? Gana įdomi yra ir Teisėjų tarybos rekomendacijų retorika: Teisėjų taryba (i.) expressis verbis nepasako, kad ne tik civilinės ar administracinės, bet ir baudžiamosios bylos turi būti nagrinėjamos „nuotoliniu būdu“, naudojantis vaizdo konferencijų programomis (Teisėjų taryba tą nei pasako, nei nepasako), (ii.) kalba abstrakčiai, miglotai, „per aplinkui“, vartodama tokius išsireiškimus, kaip „aktyviai naudotis teisės aktų numatytomis galimybėmis“, „atvejais, kai tokia bylos nagrinėjimo forma nėra expressis verbis įtvirtinta proceso įstatymuose, tačiau jiems neprieštarauja“, “byloje dalyvaujantys asmenys“ (ši sąvoka nėra tipiška baudžiamajam procesui ir greičiausiai yra gana plati, apimanti net liudytojus, specialistus ir t. t.), (iii.) in fine visą „riziką ir atsakomybę už procesinę formą“ „permeta“ privatiems baudžiamojo proceso subjektams – pvz., rašytinio proceso tvarka bylą nagrinėti galima tik tada, „kai yra gauta visų byloje dalyvaujančių asmenų rašytinė nuomonė dėl tokios bylos ar tam tikro klausimo byloje nagrinėjimo formos“ (beje, „nuomonė“ nebūtinai reiškia „sutikimą“ ar „pritarimą“); akivaizdu, jog jei konkrečios baudžiamosios bylos proceso eigoje iškiltų įstatyme nenumatytos procesinės formos legitimumo klausimas (pvz., šiuo teisiniu argumentu būtų pagrįsta kasacija), galima spėti, jog teismų retorikoje svarbią vietą užimtų principas volenti non fit injuria (kas pritaria, negali skųstis neteisėtumu). Abejonių kelia ir Teisėjų tarybos siūlymas baudžiamojo proceso įstatymą aiškinti taip, jog nepaisant to, kad rašytinė proceso tvarka nėra expressis verbis numatyta baudžiamojo proceso įstatyme, ji vis viena gali būti taikoma, jei „neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui“ ir su tuo sutinka visi „byloje dalyvaujantys asmenys“. „Nenumatyta įstatyme“, kaip leistina, bet „neprieštarauja įstatymui“? Kokia tai procesinė padėtis? Nuo kada prokuroras ar juo labiau privatūs baudžiamojo proceso subjektai gali nulemti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme procesinės formos pasirinkimą? Ir t. t. Kad ir kokia „abejotino teisėtumo“ būtų aptariama Teisėjų tarybos rekomendacija, de facto Lietuvos teismuose baudžiamosios bylos nagrinėjamos ar atskiri proceso klausimai sprendžiami ir naudojantis įvairiomis vaizdo konferencijų programomis (Zoom, Skype ir pan.). Nepastebėti negalima ir to, jog procesinė forma ar tvarka per se net nėra svarbiausias aspektas. Žymiai svarbiau yra tai, ar ir kiek baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme „rašytine tvarka“ ar „naudojantis vaizdo konferencijų programomis“ yra kokybiškas, padeda pasiekti „materialiąją tiesą“, kaip baudžiamojo proceso tikslą, užtikrinti baudžiamojo proceso subjektų teises, poreikius ir interesus. Su tuo susijusių klausimų (aspektų) yra gausybė. Pavyzdžiui, visi ar tik kai kurie baudžiamojo proceso subjektai (tada, kurie?) turi teisę dalyvauti baudžiamajame procese „nuotoliniu būdu“?

Ar „nuotoliniu būdu“ turi dalyvauti ir, pvz., liudytojai? Jei „nuotoliniu būdu“ dalyvauja tik kai kurie baudžiamojo proceso subjektai ar dalyviai, kokia apskritai yra „nuotolinio“ proceso prasmė? Ar „nuotoline forma“ galima veiksmingai apklausti liudytojus ar kaltinamuosius – pvz., sukurti su jais reikiamą psichologinį kontaktą, stebėti jų veido ir kūno kalbą duodant parodymus (kaip tą padaryti, jei apklausiamas asmuo yra su nosį ir burną dengiančia kauke?) ir ypač atsakant į klausimus, įsitikinti, kad liudytojas ar kaltinamasis parodymus duoda patys, nesinaudoja papildomais šaltiniais (pvz., kad į klausimus, kurie užduoti kaltinamajam, atsako pats kaltinamasis, o ne gynėjas, sufleruodamas kaltinamajam atsakymus, pvz., paraleliai naudodamasis telefonu ar kita elektronine komunikavimo programa), kad asmenys nėra verčiami duoti parodymus ir t. t. Ar šiomis formomis galima apžiūrėti ir tirti daiktus ir dokumentus, pateikti prašymus ir tinkamai reaguoti į priešingos šalies prašymus, teikti įrodymus ir t. t. Kaip užtikrinti sklandžią proceso eigą, pvz., ką daryti, jei dėl techninių priežasčių kas nors neprisijungė ar kas nors sąmoningai išjungė vaizdo konferencijos programą, pvz., nežinodamas, ką atsakyti į užduotą klausimą ar norėdamas susikurti laiko pagalvojimui? Ar COVID-19 yra laikoma svarbia priežastimi pratęsti ar atnaujinti praleistus procesinius terminus ir t. t., ir pan. Kalbant bendriau, natūraliai kyla klausimas, ar Teisėjų tarybos siūloma „rašytinė“ ar „nuotolinė“ procesinės formos nepaneigia visko, kas apie teisminį bylos nagrinėjimą, asmenų apklausas, jų taktikas ir t. t. rašoma baudžiamojo proceso teisės ir kriminalistikos vadovėliuose, ką yra pasiekusi ir rekomendavusi „asmenų parodymų psichologija“ ir t.? Deja, bet tokio diskurso Lietuvoje apskritai nėra. Panašu, kad Teisėjų tarybos rekomendacija teismams rinktis „rašytinę“ ar „nuotolinę“ bylos nagrinėjimo teisme formą yra pagrįsta ne idėja, jog bet kuri šių „alternatyvių formų“ leidžia „vienodai veiksmingai“, kaip ir „žodinio proceso tvarka“ (proceso šalims asmeniškai betarpiškai dalyvaujant teismo posėdyje), pasiekti baudžiamojo proceso tikslus, o vien tik tuo, kad taip yra saugiau ir patogiau pačiam teismui kaip institucijai (teisėjams ir personalui). Nei privačių baudžiamojo proceso subjektų teisės ir interesai, nei baudžiamojo proceso per se tikslai, principai ir vertybės netapo teisminės valdžios rūpesčiu.

Tiesa, kokius „galimus procesinius veiksmus“ policija atliks „nuotoliniu būdu“ ir kokie proceso veiksmai apskritai yra „galimi“ atlikti „nuotoliniu būdu“, nei policijos pranešimuose neįvardyta, nei galima suprasti iš „reagavimo į C kategorijos pranešimą algoritmo“. Nusikalstamų veikų tyrimas ir proceso (tyrimo) veiksmų atlikimas „nuotoliniu būdu“ yra dar viena nauja procesinė paradigma, tęsianti aukščiau aprašytas baudžiamosios valdžios galių stiprinimo, institucinio komforto plėtimo, atsiribojimo nuo žmogaus, „privataus intereso“ ignoravimo ir t. t. tendencijas. Žinoma, iš žmogaus, kuris žino tam tikrą informaciją, šią informaciją galima gauti įvairiausiais būdais, ne vien tik jį „apklausiant formaliai“, pvz., galima su juo pakalbėti telefonu ar naudojantis tam tikrais elektroninio komunikavimo instrumentais, kurių yra begalė (pvz., Skype, Facebook Messenger, Viber, Zoom, Teams ir t. t.) ir šio pokalbio turinį „išguldyti“ tarnybiniame pranešime ar raporte, galima parašyti jam elektroninį laišką ar paprašyti visą žinomą informaciją išdėstyti laisvos formos pasakojime ar paaiškinime, ir t. t., tačiau kokia yra viso tokio komunikavimo kokybė ir gautosios informacijos patikimumas? Ar taip gautais duomenimis gali būti pagrįsti proceso sprendimai? Pvz., nutartis suimti ar apkaltinamasis teismo nuosprendis? Šie ir panašūs į kokybę – gautos informacijos tikrumą, patikimumą, kuriuos iš dalies apsprendžia ir procesinė forma, kuria šie duomenys yra surenkami – klausimai vėlgi nesulaukia jokio baudžiamosios valdžios dėmesio. Akivaizdu, jog sąvoka „nuotolinis būdas“ įgavo „panacėjos reikšmę“ ir šiuo metu proceso (tyrimo) veiksmai ikiteisminio tyrimo metu „nuotoliniu būdu“ atliekami net nesusimąstant apie konkretaus proceso (tyrimo) veiksmo prasmę, tikslus, turinį, įrodomąją reikšmę ir t. t. Pvz., kriminalinei justicijai tapo įprasta, kad liudytojas ar nukentėjusysis „apklausia patys save“ – ikiteisminio tyrimo pareigūnas elektroniniu paštu išsiunčia apklausiamam asmeniui apklausą lydinčių procesinių dokumentų (pažymos apie proceso dalyvio asmens duomenis, teisių ir pareigų išaiškinimo protokolo su priedu) blankus, ir klausimus, į kuriuos šis turi atsakyti; ikiteisminio tyrimo pareigūnas itin skrupulingai išaiškina, jog atsiųstus blankus apklausiamasis privalo atsispausdinti, pasirašyti ir nuskenuotus ar nufotografuotus atsiųsti atgal, o į klausimus turi atsakinėti atskirame lape, kuriame pirmiausiai turi nurodyti savo asmens duomenis, o prieš atsakydamas į klausimus, dar turi pažymėti, jog pats save įspėjo dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir t. t. Tai šypseną ir gailestį kelianti „procesinė parodija“, kuri, deja, nulemia žmonių likimus. Ši ir panašios baudžiamojo persekiojimo institucijų praktikos vėl gana aiškiai rodo, jog „nuotolinė“ procesinio elgesio forma pasirenkama ne todėl, kad ji užtikrina gaunamos informacijos išsamumą, visapusiškumą, tikslumą ir patikimumą, o tik todėl, kad taip yra patogiau baudžiamajai valdžiai, kurios elgesys yra orientuotas ne į rezultatą, o tik į procesinę formą – svarbu pademonstruoti, kad „procesas vyksta“.

COVID-19 tapo formaliu pretekstu ir įvairioms kitoms iniciatyvoms. Pvz., tiesiogiai neargumentuodama būtinybe tokiu būdu reaguoti į COVID-19 iššūkius, tačiau akivaizdžiai pasinaudodama tuo, kad COVID-19 tapo pagrindine ir ryškiausia masinių medijų, viešojo diskurso tematika, iš kitų įvykių natūraliai atimdama visuomenės dėmesį, baudžiamoji valdžia nuskriaudė ir sulaikytuosius, nes jų interesai ir teisių apsauga baudžiamajai valdžiai pasirodė per brangi ar nereikalinga. 2020 m. liepos viduryje iš Baudžiamojo proceso kodekso buvo išbraukta nuostata, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, jei įtariamasis yra sulaikytas. Nuspręsta vėl be jokios platesnės diskusijos, tik institucijų kabinetuose. Žinoma, valstybė turi pakankamą dalykinę laisvę pasirinkti, kam ir kokiomis sąlygomis teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ar nustatyti būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejus (tiesa, šiuo aspektu laisvės yra mažiau). Tačiau in concreto vėl sukūrė paradoksą – išbrauktoji Baudžiamojo proceso kodekso nuostata Lietuvos baudžiamajame procese atsirado tik 2019 m. sausio 1 d. ir buvo grindžiama būtinumu įgyvendinti 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/1919 “dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms”. Nejau per šiuos pusantrų metų Lietuva taip gerai įgyvendino minėtą direktyvą, pasiekė tokį lygį, jog galėjo sau leisti „atkeisti“ baudžiamojo proceso įstatymą ir iš esmės sugrįžti prie status quo, buvusio iki minėtos direktyvos įgyvendinimo?

Aukščiau trumpai atskleista Lietuvos baudžiamojo proceso istorija, ryškiausios charakteristikos ir vystymosi tendencijos, COVID-19 pandemijos ir karantino metu beatodairiškai ir nesigilinant į reikalo esmę taikomos „naujosios procesinės praktikos“ leidžia prognozuoti, jog tai, kas COVID-19 pandemijos ir jos sąlygoto karantino metu buvo įvesta ir taikoma kaip laikinos procesinės formos, būdai ar priemonės, išnykus COVID-19 grėsmei, panaikinus socialinių kontaktų ar distancijų ribojimus ir t. t., gali tapti kasdieniais procesiniais instrumentais. Lietuvoje tam yra ir formalios sąlygos, ir tinkamas klimatas. Viena vertus „naujosios procesinės praktikos“ įrodys (jau rodo), jog yra itin patogios baudžiamajai valdžiai, suteikia jai didžiulį komfortą ir privalumų: baudžiamosios valdžios institucijos visiškai išvengia tiesioginės akistatos (tete-a-tete) su žmonėmis – privačiais baudžiamojo proceso subjektais, kurie reikalauja „atsiskaityti“ už nuveiktus darbus; formaliai „kažkas vyksta“ ir „nuotoliu būdu“, kažkoks darbas yra daromas, kaž koks rezultatas yra pasiekiamas; dar prieš COVID-19 įsivešėjusį formalizmą, biurokratiją, atsiribojimą nuo žmogaus ir nenorą dirbti, natūraliai papildys dar didesnis paviršutiniškumas, atmestinumas ir abuojumas; procesinio rezultato nekokybiškumas bus „nurašomas“ COVID-19 pandemijos apspręstiems trukdžiams ir sunkumams; kadangi pakeisti nekokybišką rezultatą yra sudėtinga – tai reikalauja iniciatyvos, pastangų, laiko ir t. t., o nė vieno jų nėra ir nenorima ieškoti, nebenorima stengtis, ilgainiui ir prokurorai, ir teismai bus priversti tenkintis ir tenkinsis ta kokybe ir tuo rezultatu, koks yra. Baudžiamajai valdžiai tokia padėtis yra patogi ir naudinga, juolab, kaip minėta, kad teismai nebėra įpareigoti ir nesijaučia turintys misiją atlikti savarankišką įrodymų tyrimą, o ne pasitenkinti baudžiamojo persekiojimo institucijų sukurtais įrodymų surogatais, nenori ir neturi galimybių pildyti ankstesniame proceso etape paliktų spragų ar taisyti padarytų klaidų. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad teismai pradės priiminėti išteisinamuosius nuosprendžius.

Kita vertus, kaip minėta, baudžiamoji valdžia per visą Lietuvos baudžiamojo proceso istoriją, taip pat ir dėl ribojimų, kuriuos mėginama pateisinti COVID-19 pandemijos grėsmėmis, nesusidūrė su aktyviu ir reikšmingu baudžiamojo proceso teisės doktrinos ar kitų žmogaus laisvės apsaugos iniciatyvų pasipriešinimu. Lietuvoje nėra iš tiesų „ekspertinio diskurso“ iš esmės jokiais fundamentaliais baudžiamaisiais procesiniais klausimais. Vaizdžiai tariant, Lietuvoje niekas netrukdo baudžiamajai valdžiai baudžiamąjį procesą „pasidaryti“ tokį, kokio norisi. „Naujosios procesinės praktikos“ suponuos naują procesinį naratyvą: (i.) šiame baudžiamojo proceso modelyje dar labiau dominuos „materialiosios tiesos“ tikslas, tačiau procesinis kelias, kuriuo bus einama link šios „tiesos“, gali būti iš esmės kitoks (tiesa, galimai dominuosiantis rašytinis baudžiamojo proceso pobūdis gerokai apribos teismo aktyvumą ir apsunkins iniciatyvos laisvę, tad pasiekti „materialiąją tiesą“, ją suvokiant kaip teismo aktyvumą, teismui bus vis sunkiau), (ii.) jau dabar vis drąsiau mėginama manifestuoti objektyvią tikrovę, palaipsniui pripratinti bendruomenę prie to, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos nėra pajėgios pradėti tirti ir ištirti visas nusikalstamas veikas, todėl atėjo laikas diskutuoti baudžiamojo persekiojimo legalumo principo ateitį – pakeitimą baudžiamojo persekiojimo tikslingumu, reikalavimo įvertinti proceso kaštų ir tikslo reikšmės ekonominį santykį ir pan., (iii.) teisminis bylos nagrinėjimas ar atskirų klausimų sprendimas „nuotoline forma“ ar „rašytine tvarka“ taps patogiu įrankiu ir pirmosios instancijos teismui (jis, tikėtina, taps lex generalis aukštesnės instancijos teismuose), todėl gerokai pasikeis šiai dienai įprasta žodiškumo, viešumo, galbūt tiesioginio (betarpiško) įrodymų tyrimo teisme ar net ir laisvo įrodymų vertinimo principų samprata ir turinys: panašu, jog gyvą žodį vis labiau „išstums“ rašytinis ar elektroninis dokumentas, nes viena vertus surašyti standartinį dokumentą yra paprasčiau (ir laiko, ir talento požiūriu) nei paaiškinti žodžiu, paruošti ir pasakyti kalbą (epistula non erubescit (laiškas neraudonuoja), kaip rašė Ciceronas), kita vertus šiandieninis proceso tempas ir teismų darbo krūvis atima iš žodiškumo tą reikšmę ir įtaką, kurią „gyvas žodis“, iškalba, oratorystė ir pan. turėjo, pvz., senovės Romos laikais; galimai tai žlugdys procesinę erudiciją, teisinę kultūrą, baudžiamąjį procesą pamažu pavers vidutinybių procesinės kovos, kurioje nesirenkamos priemonės, arena, o tai mažins ir pasitikėjimą kriminaline justicija (nors baudžiamajai valdžiai tai iš tiesų ir nėra svarbu), o gal mums reikia tiesiog pasikeisti kartu su pasikeitusiu laikmečiu (tempora mutantur et noc mutamur in illis); dar iki COVID-19 pandemijos baudžiamasis procesas nebuvo „pašalinių stebėtojų“ traukos objektu, retai kada teismo salėje buvo galima pamatyti „žiūrovą“; kriminalinę justiciją, taip pat ir baudžiamąjį procesą, visuomenė pažino per masines medijas, todėl viešumo principo turinį lemiama dalimi apspręs ne klasikinis galėjimas būti teismo posėdžių salėje, klausytis žodinių kalbų, matyti procesą „gyvai“, o naujasis baudžiamosios valdžios bendravimo su masinėmis medijomis modelis; manytina, jog „nuotolinio proceso“ forma ar „rašytinė tvarka“ nesuteiks teisėjui nei daugiau entuziazmo, nei daugiau laisvės ar galimybių renkant ar tiriant įrodymus, greičiau priešingai, todėl ir tiesioginio (betarpiško) įrodymų tyrimo teisme, ir galbūt net laisvo įrodymų vertinimo principo laukia neišvengiamos modifikacijos, (iv.) Lietuvos baudžiamojo proceso vystymosi tendencijos nesustiprina ir tikėjimo, kad iš COVID-19 pandemijos ikiteisminio tyrimo etapas „išeis“ turėdamas platesnį rungimosi principo veikimo lauką.

Vaizdžiai tariant, panašu, kad COVID-19 gali būti pragaištingas ne tik žmonių sveikatai ar ekonomikai, bet ir šiandieninei, sąlyginai pavadinkim, klasikinei Lietuvos baudžiamojo proceso sampratai. Su jo atėjimu atsiradusios „naujosios procesinės praktikos“ gali turėti ilgalaikį poveikį Lietuvos baudžiamajai procesinei sistemai. Šis poveikis gali būti nebūtinai neigiamas, tačiau pirminė to sąlygą – profesionali diskusija. Deja, kol kas nepanašu, kad baudžiamoji valdžia į ją leistųsi, o baudžiamojo proceso teisės doktrina ar kiti „žmogaus teisių apsaugos balsai“ būtų pasiruošę ir norėtų pradėti tokį diskursą.

Dr. Remigijus Merkevičius yra VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, advokatas

 

 

 

 

Raktažodžiai
Close
Close