Komentarai

J.Bagdžius. Šiek tiek pasitikėjimo į diskusijų ugnį

Per šiųmetį Visuotinį teisėjų susirinkimą visi vieningai sutarė – daugiau diskusijų viešojoje erdvėje. Diskusijų apie teismus, savivaldą, problemas. Nuo susirinkimo nepraėjo nei savaitė, o teisės naujienų portalas ir socialiniai tinklai jau tapo teisės grandų disputo lauku.

Jeigu diskusiją sekantiems nėra iki galo aišku, kas čia įvyko, tai trumpai: Konstitucijos metinių proga Seime vykusios diskusijos metu MRU teisės profesorius skaitė pranešimą apie Teisėjų tarybos diskrecijos ribas (pranešime analizuotas atvejis, kai Taryba nepatarė Prezidentui atleisti neblaivaus automobilį vairavusio teisėjo). Tuo pat metu Facebooko erdvėje Konstitucinio Teismo vadovas eilę pranešimų paskyrė tam tikrų Teisėjų tarybos ir Lietuvos teismų sprendimų kritikai. Teisėjų tarybai tie pranešimai pasirodė ne visai dalykiški, todėl tame pačiame Facebooke pati išleido nevienareikšmiškai vertinamą pareiškimą. Tada sekė dar vienas Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas, tada savo poziciją ir argumentus naujienų portale Teisė.Pro išsakė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, kuriam atsakymą tame pačiame portale vėliau pateikė minėtoje konferencijoje pranešimą skaitęs teisės profesorius.

Bendravimo formatas įdomus, nematytas. Nežinau kiek solidus tokiai profesijai (ne man vertinti), bet svarbu, kad diskutuojame iki tol nediskutuotais klausimais.

Galima būtų ramiai stebėti pasislėpus už laido, nesikišti ir leisti diskutuoti kitiems, labiau patyrusiems, tačiau matau reikalą diskusijoms parodyti ir kitus, iš asmeninės mokslinės domėjimosi srities išeinančius matymus. Nesilyginu su diskusijoje dalyvaujančiais teisės profesionalais nei patirtimi, nei teisės žiniomis, nei teisinės minties raiška. Vis dėlto, norisi atkreipti tiek sekančiųjų, tiek diskutuojančiųjų dėmesį į tam tikrus, mano galva svarbius, argumentus, kurių, deja, nesimato tarp debatuojančių pusių.

Kalbėsiu tik apie sprendimą nepatarti Prezidentui dėl neblaivaus teisėjo atleidimo savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kitoje diskusijų temoje – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės nepaskyrimo ir atleidimo – argumentų man pakanka ir nuo savęs pridurti neturiu ką.

Prasidėjusios diskusijos dėl nepatarimo atleisti automobilį būnant neblaiviam vairavusį teisėją iš pareigų išeities taškas – Teisėjų tarybos, kaip Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos specialios teisėjų institucijos, diskrecijos ribos sprendžiant patarimo Prezidentui teisėjo karjeros ar atleidimo klausimus. Konstitucijos metinėms skirtame renginyje Seime buvo priminta, kad konstitucinė doktrina šiais klausimas yra aiški – ji sako, kad teisėjo atleidimo klausimo sprendimas Teisėjų taryboje yra teisinis procesas, o Teisėjų taryba, kaip teisminės valdžios institucija ir atsvara politinei valdžiai (Prezidentui), turi kruopščiai išsiaiškinti visas to klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir nustatyti: 1) ar poelgis buvo ir 2) ar tuo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Jeigu šios sąlygos tenkinamos, speciali teisėjų institucija tos diskrecijos kaip ir neturi – ji privalo patarti Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu.

Taigi situacija: teismų valdžia veikia kaip savarankiška ir turi valdžios stabdžius ir atsvaras, bet jų kaip ir neturi. Teismų savivaldai viena ranka duodama galimybė į kiekvieną atvejį žiūrėti individualiai ir savo nuožiūra priimti sprendimus, bet tuo pačiu metu ta galimybė užlaužiama, įpareigojant pakelti ranką, bet nuleidžiant akis. O kaip elgtis konstituciniam subjektui, jei jo nagrinėjamas atvejis iš tikrųjų individualus ir kitoks? Ką daryti Teisėjų tarybai, kuri, patardama Prezidentui, tuo pačiu sprendžia pasitikėjimo bendruomenės nariu klausimą? Kokias galimybes Teisėjų taryba turi ne tik mechaniškai pritarinėti dėl teisėjų atleidimo, bet pasakyti: taip, teisėjo elgesys nepateisinamas, bet jis nenusipelnė pačių griežčiausių sankcijų taikymo, o jų taikymas būtų aiškiai neproporcingas? Kaip šioje konkrečioje situacijoje pasielgė Teisėjų taryba?

Teiginys, kad Teisėjų tarybos nutarimas galimai išėjo iš Teisėjų tarybos kompetencijos ribų grindžiamas iš esmės tuo, kad Teisėjų taryba jame expressis verbis nenurodė, kad transporto priemonę neblaivus vairavęs teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą ir neatsakė į Prezidento Teisėjų tarybai užduotą klausimą. Taip, Teisėjų taryba, tokių žodžių į savo nutarimą neįrašė (matyt įrašius būtų kilę dar daugiau klausimų „kaip čia taip“), bet konstatavo Teisėjų etikos kodekso pažeidimą, pripažino tokią išvadą Teisėjų garbės teismo sprendime, o teisėjo veiksmus vertino tik kritiškai. Vis dėlto, susidaro įspūdis, kad viešai analizuodami Teisėjų tarybos nutarimą ir Teisėjų tarybos diskrecijos ribas, pamirštame įvertinti to nutarimo motyvų visumą, kurioje esama šių klausimų sprendimui nebūdingų formuluočių.

Teisėjų tarybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarime Nr. 13P-85-(7.1.2), be kitos argumentacijos, paskutinėse pastraipose rašoma: „Teisėjų taryba pažymi, kad ji – visos Lietuvos Respublikos teisėjų bendruomenės išrinkta teisėjų atstovybė. Teisėjų taryba, spręsdama patarimo Respublikos Prezidentui klausimą, t. y. pasitikėjimo konkrečiu teisėju klausimą, negali neatsižvelgti ir į Teisėjų tarybai pateiktoje medžiagoje pačios teisėjų bendruomenės išreikštą tvirtą pasitikėjimą teisėju M. S. (nuasmeninta autoriaus – past.), laiduojant (paryškinta autoriaus – past.) už jo profesines ir asmenines savybes, taip pat Teisėjų garbės teismo, į kurio sudėtį įeina ir visuomenės atstovai, sprendimą.“

Kuo M. S. atvejis ypatingas? Tuo, kad beveik iškart, kai šis klausimas (iš esmės tuo pat metu) pasiekė teismų savivaldos institucijas – Teisėjų tarybą (Prezidento dekretu dėl teisėjo atleidimo) ir Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (teismo pirmininko teikimu dėl drausmės bylos iškėlimo), į jas asmeniškai elektroniniais laiškais, oficialiais raštais kreipėsi skirtingų teismų teisėjai (tokio precedento iki šiol, kiek žinoma, nėra buvę), kuriuose, nepaneigiant padaryto pažeidimo sunkumo ir visiškai neatsakingo kolegos elgesio, visi teisėjai laikėsi aiškios ir kategoriškos pozicijos – teisėjas M. S. vertas teisėjo vardo, jo profesinės ir asmeninės savybės neleidžia abejoti jo kaip profesionalaus teisėjo kompetencija ir šiam darbui reikalingomis savybėmis.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad teisėjai laidavo už atsakomybėn patrauktą kolegą, laidavo už jo asmenį ir prašė savivaldos institucijų į tai atsižvelgti priimant galutinius sprendimus.

Mes, teisininkai, apie laidavimą esame pratę girdėti kaip apie civilinėje teisėje nuo seno egzistuojantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Bet lygiai taip pat nuo seno laidavimas egzistuoja ir kitose teisės šakose (plačiau, jei kam įdomu čia). Baudžiamojoje teisėje laidavimas įtvirtintas kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių. Jo prasmė – sudaryti platesnes galimybes teismui, individualizuojant kiekvieną bylą, pasirinkti alternatyvias (humaniškas) priemones asmens nuteisimui ir nubaudimui. Jo esmė – savanoriškas trečiojo asmens įstojimas į bylą, garantuojant, kad atsakomybėn pirmą kartą patrauktas asmuo, kuris pats prisipažįsta padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi, yra teigiamas, jo pažeidimas yra atsitiktinio pobūdžio ir nesiderinantis su jo asmenybe, todėl nenusipelno nubaudimo visu griežtumu. Tai gali sukurti teismo pasitikėjimą pažeidėju ir sušvelninti jo teisinę padėtį.

Tam, kas nėra įsigilinęs į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės specifiką, būtina paaiškinti, kad atleidimas nuo atsakomybės nereiškia išteisinimo – asmuo pripažįstamas kaltu, o neigiamus, nors ir švelnesnius, padarinius patiria kitomis formomis. Vis dėlto, asmuo, už kurį laiduojama, nėra viešai pasmerkiamas valstybės vardu, jam neskiriama bausmė, jis neturi teistumo kupros ir iš to išplaukiančių antrinių teisinių padarinių. Kitaip tariant, pati valstybė, laidavimo pagrindu, išreiškia pasitikėjimą nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu ir jam „dovanoja“. Taip pasigailėti galima net 90 proc. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų atvejais.

Tai yra humanizmo išraiška pačioje griežčiausioje teisinėje atsakomybėje – baudžiamojoje atsakomybėje. Tai – teisinė pasitikėjimo žmogumi išraiška, leidžianti teismui įgyvendinti teisingumo principą, bet kartu tai – socialinis, visuomenėje egzistuojantis reiškinys.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M. S. atvejis, mano įsitikinimu, tobulai atitiko laidavimo, kaip teisinio ir socialinio reiškinio, prasmę ir paskirtį. Taip, Teisėjų taryba nagrinėjo ne baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimus, todėl nesinori sudaryti įspūdžio, kad nepatarus Prezidentui atleisti M. S. iš teisėjo pareigų, Teisėjų taryba atleido M. S. nuo atsakomybės pagal laidavimą, kai tokių išlygų nenumato Teismų įstatymas. Kita vertus, kaip, priimdamas sprendimą dėl pasitikėjimo, gali nevertinti ir ignoruoti toje byloje susiklosčiusio pasitikėjimą kuriančio socialinio-teisinio reiškinio egzistavimo, jei to reikalauja tiek teisingumo principas, tiek individualios bylos aplinkybės? Atsakymams pateikti, manau, reikės gilesnės mokslinės analizės ateityje.

Šiuo atveju reikia tik priminti, kad teisėjas Teisėjų garbės teismo, kurį sudaro ir autoritetingi visuomenės atstovai (į tai taip pat neturėtume žiūrėti paviršutiniškai), sprendimu buvo nubaustas antra pagal griežtumą drausmine nuobauda, šio teisėjo karjeros galimybės, net ir išnykus nuobaudos galiojimui, mano manymu, labai komplikuotos, visa istorija – ilgai neatsiplausianti dėmė jo biografijoje. Tik ar tikrai dėl tokio atsainaus ir neatsakingo elgesio kaltę pripažįstantis ir savo veiksmų netoleruojantis teisėjas turi atsakyti daugiau nei yra reikalinga? Ar teisminės valdžios organas, sudarytas vien iš profesionalių teisėjų, kurių visa profesinė veikla pastatyta ant bendrųjų teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principų pamato, gali užsimerkti prieš šiuos principus ir, pro doktrinos tekstus, nematyti žmogaus ir neturėti jokių alternatyvų, t. y. atsvarų politinei valdžiai? Ar teisminės valdžios savivalda yra tik pritarėja ir Prezidento iniciatyvų vizuotoja? Ko tada ji verta?

Sakoma, kad Teisėjų taryba, nepatarusi Prezidentui, veikė ne pagal Konstituciją. Man asmeniškai su tuo nesinori sutikti. Manyčiau, kad Teisėjų taryba veiktų ne pagal Konstituciją tada, jei ji nesilaikytų savo, kaip teismų nepriklausomumo garanto, idėjos, jei nusisuktų nuo savo bendruomenės ir pamintų savo profesijos ir teisės idealus.

Mano vertinimu, Teisėjų taryba, priimdama sprendimą nepatarti M. S. atleidimui, pasielgė tinkamai. Ji nesiekė kaip nors nepagrįstai ar neteisėtai „išsukti“ teisėją nuo atsakomybės, tuo pačiu neišėjo iš savo diskrecijos ribų. Teisėjų tarybai tokį sprendimą padiktavo visa šio klausimo nagrinėjimui surinkta ir įvertinta „bylos“ medžiaga. Liberaliosios jurisprudencijos atstovas Ronaldas Dworkinas laikė, kad teisė yra baigta sistema, o nebaigta yra ne teisė, o pozityvistinis jos vaizdas. Teisėjo darbas – ją atrasti. Turėdamas diskreciją aiškinti ir taikyti įstatymus, teisėjas veikia tarytum „riestainio skylėje“, kurio ribos yra nekintančios teisinės vertybės – teisės principai. Teisėjų taryba šiuo atveju išėjo aukščiau, bet neišėjo per toli. Ji siekė, kad jos sprendimas būtų teisingas. Jei tokiu būdu ji veikė prieš Konstituciją, ar tai nereiškia, kad prieš Konstituciją veikia kiekvienas teisėjas, kuris spręsdamas bylas, taiko teisę ne vien pagal tekstinę jos išraišką, bet vadovaudamasis teisės principais, turininguoju aiškinimu ieškodamas to tikrojo teisingumo, kurį saugo ir gina mūsų Konstitucija.

Justinas Bagdžius yra Vilniaus universiteto Teisės fakuteto doktorantas, Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo departamento Teisinio reguliavimo ir atstovavimo skyriaus vedėjas

Back to top button