LAT: asmens neprieštaravimas būti filmuojamam nereiškia jo sutikimo būti viešai rodomam per televiziją
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, šį reikalavimą grįsdamas tuo, kad buvo pažeista jo teisė į atvaizdą: ieškovas, nesant jo sutikimo, buvo ne tik filmuojamas, bet ir filmuota medžiaga buvo du kartus parodyta per nacionalinę televiziją laidoje „Farai“. Viešai demonstruota vaizdo medžiaga, ieškovo įsitikinimu, pažeidė ne tik jo teisę į atvaizdą, bet ir jo garbę bei orumą, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pablogėjo ieškovo sveikata ir reputacija.
Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad ieškovas buvo filmuojamas viešoje vietoje, buvo paskelbta informacija apie jo neteisėtą elgesį. Teismai vertino, kad ieškovas nereiškė prieštaravimo, taigi sutiko būti filmuojamas, kartu sutiko, jog vaizdo įrašas būtų rodomas viešai. Teismai nenustatė ieškovo teisės į atvaizdą pažeidimo ir ieškinį atmetė.
Kasaciniame skunde ieškovas kėlė klausimus dėl savo teisės į atvaizdą pažeidimo dviem aspektais – kad negautas ieškovo sutikimas jį filmuoti, viešai platinti vaizdo įrašą ir kad neįrodyti pagrindai taikyti ieškovo teisės į atvaizdą ribojimus.
Kasacinėje byloje (Nr. e3K-3-278-403/2020) buvo sprendžiama dėl teisės į atvaizdą apsaugos ir šios teisės ribojimo pagrindų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad viena iš pagrindinių žmogaus teisių – teisė į privatų gyvenimą. Teisė į atvaizdą – tai teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Rengiant ir platinant viešą informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Asmens sutikimas nereikalingas, kai fiksuojamas teisės pažeidimas, nustatomas teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti asmeninio pobūdžio informaciją, kai informacija apie privatų gyvenimą padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; kai fotografavimas, atvaizdo demonstravimas ir pan. yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tačiau tokiais veiksmais nežeminant asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos. Žmogus, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad asmens neprieštaravimas filmavimui negali būti savaime vertinamas kaip sutikimas ir viešai rodyti filmuotą medžiagą. Taigi, jei asmuo, matydamas ir suvokdamas, kad yra filmuojamas, neišreiškia nesutikimo dėl filmuotos medžiagos transliavimo, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad jis davė sutikimą filmuotą medžiagą transliuoti. Filmuojamas asmuo negali žinoti, kokio turinio, apimties bus ši medžiaga, kaip ji bus sumontuota, kaip pateikta. Nutartyje pažymėta, kad nors filmavimas gali būti objektyvus, atspindėti objektyvią įvykių realybę (pvz., pažeidimo padarymo faktą), tačiau nufilmuota medžiaga gali būti parodyta tokiu būdu (pvz., atitinkamai komentuojant), koks ne tik gali žeminti asmens garbę ir orumą, bet ir visiškai iškreipti visą vaizdo įrašo kontekstą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodydamas, kad turi būti išsiaiškinta, kuo pasireiškė filmuotos medžiagos reikalingumas viešam demonstravimui, kaip tai padėjo atskleisti įstatymo pažeidimą, kuo pasireiškė teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti vaizdo įraše pateiktą informaciją ir ar tai nebuvo vien siekis gauti ekonominės naudos, patenkinti visuomenės smalsumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
