Komentarai

A.Šekštelo, V.Vėbraitė. Kodėl ES Reglamentas, sukūręs neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, nėra populiarus?

Europos Komisija 2020-08-07 pradėjo viešą konsultaciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2004 04-21 Reglamento Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą. Bandoma išsiaiškinti, koks šio teisės akto poveikis teisinėms sistemoms, kiek jis yra populiarus visuomenėje.

Šis ES teisės aktas buvo pirmasis, kuris pradėjo tradiciją atsisakyti papildomos egzekvatūros procedūros ES valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams ar kitiems dokumentams. Tačiau galima teigti, kad jis taip ir netapo gerai žinomu reglamentu Europos Sąjungoje, kuriuo dažnai naudotųsi teisininkai. Lietuvos antstolių rūmų duomenimis pernai antstoliams buvo perduoti vykdyti 107 dokumentai (89 iš jų autentiški dokumentai ir 18 teismo sprendimai), kurie buvo patvirtinti kaip Europos vykdomieji raštai. Reiktų pažvelgti, kodėl yra susidariusi tokia situacija.

Šiuo Reglamentu supaprastinamas neginčytinų reikalavimų pagrindu priimtų dokumentų judėjimas Europos Sąjungos erdvėje, atsisakant egzekvatūros procedūros (Reglamento 4 konstatuojamoji dalis), tačiau su sąlyga, kad kilmės valstybė laikysis tam tikrų minimalių ir vieningų proceso standartų, skirtų teisei į teisingą teismo procesą užtikrinti (Reglamento 19 konstatuojamoji dalis). Toks tikslas kelia bent jau keletą terminijos klausimų: kas yra „sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai“, kas yra „neginčytini reikalavimai“? Šiais klausimais galima rasti ir ES Teisingumo Teismo (ESTT) prejudicinių sprendimų bei yra aktualios Lietuvos teismų praktikos.

Teismo sprendimu, kaip numato Reglamento 4 str. 1 d., yra bet koks valstybės narės teismo sprendimas, nepaisant to, kaip jis įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno nutarimą dėl su bylos nagrinėjimus susijusių išlaidų. Autentišku dokumentu laikomas dokumentas, kurio autentiškumas susijęs su parašu ir dokumento turiniu ir buvo nustatytas valdžios institucijos ar kitos institucijos, kurią šiam tikslui įgaliojo šio dokumento kilmės valstybės narė. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 15 str. 1 d. reglamentuota, kad notaro užprotestuoti ar neprotestuotini vekseliai, čekiai, hipotekos (įkeitimo) sandoriai, kuriuose padaryti notaro vykdomieji įrašai, yra autentiški dokumentai.

Tuo tarpu ESTT, pavyzdžiui, išaiškino, kad siekiant užtikrinti teisėtų lūkesčių principo, apsaugą teismo sprendimų laisvo judėjimo kontekste reikia griežtai vertinti sąvoką „teismas“ apibrėžiančius elementus tam, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų nustatyti sprendimus, kuriuos priėmė kitų valstybių narių teismai.  Todėl ESTT išaiškino, kad Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą.

Kitame sprendime ESTT nusprendė, kad vykdytinas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų, esantis teismo sprendime, kuris neapima neginčytino reikalavimo, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu. Be to, pavyzdžiui,  teismo dokumentas neatitinka „sprendimo“ pagal Reglamentą reikalavimų, jei jame nėra nurodyta tokio sprendimo apskundimo ar peržiūrėjimo tvarka, įskaitant teismo, kuriam toks skundas turi būti pateiktas, pavadinimą ir adresas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinęs, kad autentišku dokumentu Reglamento prasme laikomas ir vekselis, kuriame padarytas notaro vykdomasis įrašas (LAT 2018-06-28 nutartis byloje Nr. e3K-3-277-469/2018). Tačiau LAT nurodė, kad notaras negali išduoti Europos vykdomojo rašto dėl autentiško dokumento – vekselio su vykdomuoju įrašu, jeigu suinteresuoti asmenys užginčija vykdomąjį įrašą, iki galutinio teismo sprendimo dėl ginčo priėmimo.

Tokį aiškinimas praktikoje paskatino gana ydingą Reglamento taikymą teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas, remdamasis LAT pozicija, paaiškino, kad aplinkybė, jog skolininkas, tinkamai informuotas apie neapmokėtą vekselį, iki vykdomojo įrašo padarymo neužginčija reikalavimų pagal vekselį, atitinka neginčytino reikalavimo kriterijus dėl pirmojo autentiško dokumento elemento – vekselio. Atsižvelgiant į vekselio, kaip vertybinio popieriaus, specifiką, kitokiu būdu išreikštas aiškus skolininko sutikimas su reikalavimu nereikalingas (Klaipėdos apygardos teismo 2019-04-18 nutartis byloje 2S-621-777/2019). Tuo tarpu, ESTT yra išaiškinęs, kad aplinkybės, kad skolininkas nepareiškė prieštaravimo notaro išduodamam dokumentui, negalima prilyginti aiškiam sutikimui su reikalavimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalies d punktą, nes toks sutikimas turi būti išreikštas autentiškame dokumente, kurį prašoma pripažinti.

LAT taip pat, pavyzdžiui, yra pasisakęs, kad preliminariam sprendimui, kurio skolininkas neginčijo taip pat ir teismo įsakymui, kurio skolininkas neginčijo, gali būti išduodamas Europos vykdomasis raštas (LAT 2014-01-10 nutartis byloje Nr. 3K-3-127/2014).

Neginčytinas reikalavimas apibrėžtas Reglamento 3 str. 1 d. ir tokiu laikomas, jeigu: a) skolininkas pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.

Neginčytinas reikalavimas kaip sąvoka Reglamente apibrėžta nedarant nuorodos į valstybių narių teisę. Todėl ESTT nurodė, kad ši sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Tuo tarpu Reglamento 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b ir c punktuose daromos nuorodos į valstybių narių teisės nuostatas susijusios ne su šios sąvokos požymiais, bet su konkrečiais jos taikymo atvejais. Reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad sąvoka „neginčytini reikalavimai“ turėtų apimti visus atvejus, kai kreditorius, esant patvirtinimui, jog skolininkas neginčija piniginio reikalavimo pobūdžio ar masto, įgijo, be kita ko, teismo sprendimą šio skolininko atžvilgiu.

Papildomai išaiškinta, kad reikalavimas gali būti laikomas neginčytinu, jeigu skolininkas nesiėmė jokių veiksmų, kad užginčytų tokį reikalavimą, ir neįvykdė teismo prašymo raštu pareikšti apie ketinimą ginčyti ieškinį arba neatvyko į teismo posėdį; sąlygos, pagal kurias tuo atveju, kai sprendimas priimtas už akių, reikalavimas laikomas „neginčytinu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 3 str. 1 d. antros pastraipos b punktą, turi būti apibrėžtos savarankiškai, remiantis vien šiuo reglamentu ir toks sprendimas gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik tuo atveju, kai skolininkas buvo laiku ir tokiu būdu, kad turėjo galimybę tinkamai pasiruošti gynybai, informuotas apie, pirma, su juo susijusius teismo veiksmus ir reikalavimą aktyviai dalyvauti procese siekiant užginčyti atitinkamą reikalavimą ir, antra, jo nedalyvavimo procese padarinius.

Bet kuriuo atveju, skolininkas turi aiškiai neginčyti jam pareikštų reikalavimų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nedalyvavimas teismo posėdyje, iš anksto apie tai pranešant, nurodant neatvykimo priežastis, bei negalėjimas teismo posėdyje pateikti poziciją bylos nagrinėjimo iš esmės metu, negali būti prilyginamas neprieštaravimui pareikštam reikalavimui ir (ar) tokie veiksmai prilyginami tyliam sutikimui su pareikštu reikalavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-08-22 nutartis byloje e2-639-943/2019).

Tad tam, kad būtų išduotas Europos vykdomasis raštas pagal Reglamentą, toks dokumentas turi atitikti keturis kumuliatyvinius reikalavimus (Reglamento 6, 12 str.):

  • Teismo sprendimas yra dėl „neginčytino“ reikalavimo ir yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje;
  • Teismo sprendimas neprieštarauja jurisdikcijos taisyklėms, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012;
  • Teismo procedūra turi atitikti minimalius procedūrinius reikalavimus, kuriuos numato Reglamento 12-19 str.
  • Jeigu skolininkas yra vartotojas, jis turi nuolatinė gyvenamoji vieta turi sutapti su valstybe, kurioje yra priimtas sprendimas, nebent jis aiškiai sutiko su skola. Toks reikalavimas netaikomas, jei abi šalys yra vartotojai. 

Minimalūs procedūriniai reikalavimai, apibrėžti Reglamento 12-19 str., padengia dokumentų apie bylos pradžią įteikimą, informacijos apie ieškinį bei jo užginčijimą pateikimą. ESTT vienoje iš bylų sprendė, ar Reglamentą reikia aiškinti kaip leidžiantį tuo atveju, kai teismui neįmanoma nustatyti atsakovės adreso, teismo sprendimą dėl reikalavimo, priimtą po teismo posėdžio, kuriame nepasirodė nei atsakovė, nei tame procese paskirtas kuratorius, pripažinti Europos vykdomuoju raštu. kuratorius, kaip antai paskirtas pagal pagrindinėje byloje aptariamas nacionalines nuostatas, negali būti prilyginamas „skolininko atstovui“, kaip jis suprantamas pagal minėtą 15 str. ESTT konstatavo, kad Reglamentą reikia aiškinti kaip neleidžiantį tuo atveju, kai teismui neįmanoma nustatyti atsakovės adreso, teismo sprendimo dėl reikalavimo, priimto po teismo posėdžio, kuriame nepasirodė nei atsakovė, nei tame procese paskirtas kuratorius, pripažinti Europos vykdomuoju raštu.

Jeigu procedūra neatitinka Reglamento 13-17 str. reikalavimų, tokie trūkumai gali būti atitaisyti pagal Reglamento 18 str., jeigu teismas įsitikina, kad teismo sprendimas buvo įteiktas pagal Reglamento 13-14 str. reikalavimus; Skolininkas turėjo galimybę apskųsti tokį sprendimą ir jis buvo informuotas apie tokią procesinę galimybę, įskaitant apie teismą, kuriam gali būti pateiktas toks skundas, pavadinimą ir adresą.

Aukšti ir neaiškiai apibrėžti „neginčytinų reikalavimų“ standartai (aplinkybės, ar skolininkas ginčijo reikalavimus, aiškinamos siaurai; pvz., vien tai, kad skolininkas nedalyvavo teismo posėdyje negali būti pripažinta kaip aplinkybė, jog skolininkas reikalavimų neginčijo) bei aukšti įteikimo atsakovui standartai (pvz., negali būti įteikiama viešo paskelbimo būdu, turi būti nurodyta sprendimo apskundimo tvarka) tikriausiai nulemia, kad procedūra nėra labai patraukli ir lengvai suprantama kreditoriams ar jų atstovams. Nėra aiški ir Europos vykdomojo rašto įforminimo tvarka – kartais teismai reikalauja tokius raštus bei teismo sprendimų kopijas tvirtinti Apostile, nors to Reglamentas nenumato (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2016-09-29 nutartį byloje Nr. 2S-1326-265/2016).

Be to, būtina paminėti, jog šiuo metu jau ir Reglamentas Nr. 1215/2012 (Briuselis Ibis), kuris taikomas žymiai plačiau, negu šis Reglamentas, taip pat panaikino egzekvatūros reikalavimus, todėl Reglamentas neteko savo pranašumo dėl egzekvatūros panaikinimo. Be to, kreditoriai Europos Sąjungoje, jei mano, kad skolininkai neginčys reikalavimo, gali daugeliu atvejų pasinaudoti aiškesne procedūra, numatyta Reglamente 1896/2006, nustatančiame Europos mokėjimo įsakymo procedūrą.

Kaip matyti, norint, kad Reglamentas išliktų naudingu instrumentu, reiktų jo esmingos reformos. Kitu atveju, jis tikriausiai ir liks tik kaip ES teisės aktas, kuris atvėrė kelią kitiems instrumentams, kuriais taip pat panaikinta egzekvatūros procedūra.

Dr. Vigita Vėbraitė yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė 

Albertas Šekštelo yra VU Teisės fakulteto lektorius, Advokatų profesinės bendrijos „Motieka Audzevičius“ advokatas

Raktažodžiai
Close
Close