Komentarai

V. Vaičaitis. Konstitucijai 28-eri

Štai ir sulaukėme dar vienų Konstitucijos dienos metinių. Tiesa, Spalio 25-oji netapo ir greičiausiai niekada netaps Lietuvoje antroji Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios lygmens šventė, bet dėl to tikrai neverta liūdėti, nes pastarosios datos taip pat susijusios su konstitucinio lygmens aktų priėmimų ir sudaro lietuvišką konstitucinį bloką. Simboliška, kad šių metų balandį sukako 100 metų nuo Steigiamojo Seimo rinkimų, kuris 1920 m. gegužės 15 dieną pirmąkart Lietuvoje įvedė respublikinę valdymo formą, o po dviejų metų patvirtino pirmąją nuolatinę tarpukario Lietuvos Konstituciją, tačiau ir Gegužės 15-osios dėl Covid-19 tinkamai nepažymėjome. Tuo pačiu iki šiol tinkamai neapmąstėme ir paties Steigiamojo Seimo, kurio rinkimai buvo „užprogramuoti“ dar 1918 m. vasario 16-osios akto tekste, statuso ir reikšmės modernių laikų lietuviško konstitucionalizmo vystymuisi. Kitaip tariant, klausimas apie tai, kaip Steigiamajam Seimui pavyko suderinti savyje steigiamosios galios ir įstatymų leidėjo kompetencijas – taip ir liko Lietuvos teisės mokslo iki šiol tinkamai neatsakytas. Bet kuriuo atveju, Steigiamasis Semas, kurio pagrindinis uždavinys buvo parengti ir priimti Konstituciją, neabejotinai turėjo reikšmės ir 1990 metų kovą išrinktos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau net pavadintos Atkuriamuoju Seimu) statuso sampratai bei jos tvirtam apsisprendimui parengti ir pritarti 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekstui.

Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo krizė?

Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos gimtadienis šiemet kaip tik sutampa su pirmojo pasaulyje Konstitucinio teismo įsteigimo Austrijoje šimtmečio jubiliejumi, o specializuoto konstitucinės priežiūros organo atsiradimo reikšmę Europos konstitucionalizmo tradicijai sunku būtų pervertinti. Turbūt nesuklysime pasakę, kad ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos viena svarbiausių naujovių yra Konstitucinio Teismo įsteigimas. Todėl šiame kontekste reikėtų pastebėti, kad šių metų Lietuvos Konstitucijos gimtadienį pasitinkame su nemažu nerimu, nes šiuo metu turime rimtą krizę, susijusią su Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo procedūros politizavimu à l’amérique, o galbūt ir à la polonaise. Pirmąkart per 1992 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą jau pusmetis, kaip nėra paskirti trys nauji Konstitucinio Teismo teisėjai, pasibaigus „senųjų“ trijų teisėjų kadencijai, ir nėra aišku, kada jie bus paskirti apskritai. Kaip žinia, pagal Konstituciją, Konstitucinį Teismą sudaro devyni teisėjai, kurie skiriami devynerių metų kadencijai ir šių teisėjų sudėtis kas treji metai atnaujinama trimis naujais teisėjais. Taigi, trijų teisėjų, paskirtų 2011 m. kovą, konstituciniai įgaliojimai baigėsi 2020 m. kovo 17 dieną, kai turėjo pradėti eiti pareigas trys nauji teisėjai, tačiau taip neatsitiko. Tokia situacija susidarė dėl to, kad pareigūnai, kurie turi teikti Seimui šių teisėjų kandidatūras, jų nebeteikia po to, kai po pirmojo teikimo joms buvo nepritarta Seime. Tokiu būdu šie pareigūnai ne tik nevykdo savo konstitucinės pareigos, bet ir gilina konstitucinę krizę, nes toks neveiklumas sukūrė situaciją, kai trijų naujų teisėjų paskirti nebeįmanoma, nepažeidus Konstitucijoje numatyto devynerių metų jų įgaliojimų termino. Taip yra todėl, kad, jei, pavyzdžiui, šiandien devyneriems metams (t.y. iki 2029 m. spalio 25 d.) būtų paskirti trys nauji teisėjai, tai pusmečiui turėtų būti pratęsti kitų dabartinių šešių teisėjų įgaliojimai, kurie buvo paskirti atitinkamai 2014 m. ir 2017 m. kovą. Tuo tarpu, jei nenorėtume pratęsinėti pastarųjų šešių teisėjų įgaliojimų, tuomet šiandien naujus tris teisėjus reikėtų skirti ne devyneriems, o aštuoniems metams su puse, kas būtų, mano manymu, dar didesnis Konstitucijos pažeidimas. Primenu, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnį, Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai.

Taigi, ši besitęsianti Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo krizės epopėja tam tikra prasme tampa ir konstitucine krize ir aiškiai parodo, kad Konstitucija negali pati savęs įgyvendinti, o tai padaryti turime mes visi ir, visų pirma, valstybės pareigūnai, kuriems Konstitucija suteikia atitinkamus įgaliojimus. Šiuo konkrečiu atveju matome, kaip svarbu, kad visoje teisėjų skyrimo grandinėje valstybės pareigūnai tinkamai ir laiku atliktų savo pareigas: Seimas suorganizuotų balsavimą dėl pritarimo teisėjų kandidatūroms gerokai anksčiau iki savo kadenciją bebaigiančių trijų teisėjų kadencijos pabaigos (kas mūsų atveju irgi nebuvo padaryta) tam, kad Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ar Aukščiausiojo Teismo pirmininkas turėtų laiko nuspręsti dėl to paties ar kito kandidato teikimo antrąkart, jei kuriai nors kandidatūrai nebūtų pritarta pirmo balsavimo metu. Tačiau čia svarbu pastebėti, jog Seimui pirmąkart nepritarus teisėjo kandidatūrai, bet kuriuo atveju, minėti valstybės pareigūnai pagal Konstituciją turi teikti kitą ar tą pačią kandidatūrą ir siekti, kad Konstitucijoje numatyti teisėjų devynerių metų įgaliojimų terminai nebūtų pažeisti. Taigi, susidarė situacija, kad Konstitucinis Teismas, kuris turi garantuoti valstybėje Konstitucijos galiojimą, pats priverstas veikti tokiu būdu, kuris neatitinka Konstitucijos. Norisi tikėti, kad konstitucinės priežiūros institucijos atsiradimo Europoje šimtmečio jubiliejaus minėjimas netaps Lietuvos Konstitucinio Teismo sudėties politizavimo precedentu. Beje, ši Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo krizė parodė ir tai, kad galimai reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą ir jame numatyti, jog minėti valstybės pareigūnai Seimui turi pateikti ne po vieną, bet po tris kandidatūras į teisėjus, kas ir numatyta jau minėto Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalyje.

Kovidas ar Konstitucija?

Visgi, turbūt dar didesnė konstitucinė krizė Konstitucijos 28-to gimtadienio minėjimo kontekste yra susijusi su jau daugiau kaip pusmetį taikomais karantino ir ekstremaliosios padėties (situacijos) ribojimais konstitucinėms žmogaus teisėms ir kitoms konstitucinėms vertybėms Lietuvoje. Per pastarąjį pusmetį Lietuvos gyventojai išgyveno įvairius konstitucinių žmogaus teisių ribojimus: nuo valstybės kišimosi į asmens privatų gyvenimą iki judėjimo ir susirinkimų laisvės ribojimo, nuo teisės gauti medicinos paslaugas iki teisės į darbą ir ūkinės veiklos laisvę ribojimo, nuo tikėjimo bei religijos laisvės iki tam tikrų balsavimo teisės ribojimų (izoliavimosi metu). Dar daugiau, kaip parodė karantino ir ekstremaliosios padėties (situacijos) teisinių režimų patirtis Lietuvoje, šių režimų metu yra intensyviai ribojamos ne tik konstitucinės žmogaus teisės, bet ir kitos pamatinės konstitucinės vertybės: teisinė valstybė (pvz., išsikreipia konstitucinis valdžių padalijimas) bei demokratija (pvz., gali sumažėti Seimo posėdžių bei rinkėjų atstovavimo ir parlamentinės kontrolės galimybės). Beje, karantino paskelbimas 2020 m. kovo mėnesį, neabejotinai turėjo įtakos ir anksčiau minėtos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo procedūros užsitęsimui.

Vertinant šiuos ribojimus, reikia pripažinti, jog, remiantis Konstitucijos 48 str. 4 dalimi, galima būtų pateisinti specialaus teisinio režimo įvedimą šalyje ir tam tikrus didesnius konstitucinių žmogaus teisių ribojimus, kilus užkrečiamųjų ligų epidemijai. Tačiau iš kitos pusės, ribojimai epidemijos metu pagal savo apimtį, intensyvumą ir laiko trukmę negali konkuruoti (t.y. būti analogiški ar net didesni) su tais, kurie numatyti nepaprastosios padėties metu, kuri gali būti įvesta, tik iškilus grėsmei konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, pvz., valstybės perversmo, terorizmo ar visuotinų riaušių metu. Be to, specialusis teisinis režimas gali būti tik laikinas, nes jo tikslas sudaryti sąlygas kuo greičiau pereiti prie „ordinarinio“ Konstitucijos (teisės) galiojimo pilna apimtimi. Specialaus teisinio režimo laikinumas yra vienas pagrindinių jo elementų, nes jo metu tam tikra prasme suspenduojamas normalus Konstitucijos veikimas, o nesant galimybei tinkamai užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir valstybės valdžios atsvarų mechanizmą, valstybinei valdžiai lengviau piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir kontroliuoti visuomenę. Beje, šiame kontekste galima pastebėti, jog šiuo metu Lietuvoje galiojantis ekstremaliosios situacijos (padėties) teisinis režimas apskritai nėra suvaržytas jokiais laiko terminais, be to, pagal Civilinės saugos įstatymą, jis net negali būti įvestas dėl užkrečiamų ligų epidemijos.

Tačiau šiame kontekste didžiausią nerimą kelia ne tik pačių konstitucinių žmogaus teisių ir kitų konstitucinių vertybių ribojimo apimtis užkrečiamųjų ligų epidemijos metu, bet ir mūsų visuomenės, žmogaus teisių gynimo nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos reakcija į šiuos ribojimus. Deja, bet Lietuvos žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje apskritai nevyksta jokia diskusija apie dabartinių ribojimų proporcingumą ir jų adekvatumą, o juk su tuo susijęs jų konstitucinis pagrįstumas. Susidaro įspūdis, kad žmogaus teisių organizacijos apie tai tyli, o žiniasklaidos priemonės dažnai lenktyniauja tarpusavyje dėl kuo didesnio Vyriausybės skatinimo dar labiau riboti ir varžyti įvairias žmogaus teises bei taikyti vis griežtesnes nuobaudas gyventojams. Beje, minėtų ribojimų klausimai visai nebuvo keliami ir neseniai vykusių Seimo rinkimų debatų metu – taip žmogaus teisių ir kitų demokratinių ribojimų intensyvumą ir jų neribotą terminą priimant, kaip neišvengiamą duotybę ir jau nebesiejant jų su laikinumu. Tuo tarpu, jei mes Vyriausybei nekelsime dabar taikomų įvairių ribojimų apimties proporcingumo ir trukmės klausimo, sunku tikėtis, kad kas nors galės pasikeisti artimiausiu metu, o Konstituciją ir jos galiojimą paprasčiausiai pakeis Operacijų vadovo įsakymai, o geriausiu atveju Civilinės saugos arba Užkrečiamų ligų įstatymas…

Vietoj pabaigos

Prabėgę Lietuvos Konstitucijos 28 metai, aiškiai parodė, kad Konstitucija nėra vien daiktavardis, kaip statiškas rašytinis tekstas, bet, kalbant perkeltine prasme, tai yra veiksmažodis, kurį valstybės pareigūnai, jos institucijos ir mes visi piliečiai turime aktyviai įgyvendinti. Simboliška, bet šių metų Konstitucijos gimtadienis sutapo su Seimo rinkimais, juolab, kad demokratija ir parlamentarizmas yra vieni svarbiausių konstitucinių principų ir vertybių. Štai Konstitucijos 33 straipsnyje teigiama, jog “piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinkus atstovus”, o 57 straipsnyje teigiama, kad Seimo rinkimai rengiami spalio mėnesio antrą sekmadienį. Tačiau kaip parodė balsavimas, apie pusė mūsų piliečių netiki aukščiau pasakytais Konstitucijos žodžiais, kad jų balsas yra svarbus savo šalies valdyme. Tuo tarpu Konstitucija mus įpareigoja būti aktyviais piliečiais ir kovoti dėl joje įtvirtintų konstitucinių vertybių, nes jos efektyvus funkcionavimas nėra duotybė, o realiai jos turime tiek, kiek išsikovojame. Perfrazuojant JAV Konstitucijos preambulę – mes patys ir esame Konstitucija. Noriu tikėti, kad šiais metais kilusi konstitucinė krizė neužgoš Lietuvos Steigiamojo Seimo ir europietiškosios konstitucinės priežiūros institucijos įsteigimo šimtmečio jubiliejų ir taps mums galimybe naujai perskaityti mūsų konstitucinį naratyvą bei vėl iš naujo jam įsipareigoti. Su gimtadieniu, mielieji…

Viltingai, Vaidotas A. Vaičaitis, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

Raktažodžiai
Close
Close