Teismai

Naujausia LAT praktika civilinėse bylose: nuo civilinės atsakomybės iki viešųjų pirkimų įstatymo aiškinimo taisyklių

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (Biuro), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinį reikalavimą už žalos padarymą atsakingam asmeniui, pasisakyta, kad Biuro teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo reguliuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 23 straipsnis. Tačiau šiame straipsnyje, išvardijant subjektus, iš kurių Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas, nedetalizuojama, ar Biuras, įgyvendindamas šią savo teisę, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui. Kartu šis straipsnis neįtvirtina ir specialaus tik Biurui skirto reguliavimo ar apsaugos, lemiančios Biuro diskreciją spręsti dėl tokios teisės panaudojimo. Taigi, TPVCAPDĮ 23 straipsnis nepaneigia, kad Biurui taip pat taikoma pareiga įgyvendinti tiesioginio reikalavimo teisę draudikui. Atvirkščiai, šio straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko sumas, netiesiogiai suponuoja, kad Biurui taip pat turėtų būti taikoma tokia pareiga. Teisėjų kolegija, remdamasi sistemine TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų analize ir atsižvelgdama į tai, kad, kaip nustatė teismai, pagal Vokietijos teisę transporto priemonės vilkiko ir priekabos savininkų (valdytojų) tarpusavio atsakomybė yra dalinė ir jų tarpusavio prievolės dalys yra lygios, o atsakovė kaip priekabos savininkė ir valdytoja yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę, sprendžia, kad dėl tos dalies, kiek atsakovė atsako kaip priekabos savininkė, Biuras savo reikalavimą grąžinti savo sumokėtas išmokas turi tenkinti pareikšdamas jį tiesiogiai priekabos draudikui, t. y. trečiajam asmeniui.

_____

Nutartyje dėl CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimo vienašališko mišrios sutarties, turinčios paslaugų sutarties elementų, nutraukimo atveju pasisakyta, kad mišrios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nutraukti. Sudarydamas mišrią sutartį, kurios viena dalis – dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sutarties kontrahentas turi vadovautis kliento teisės atsisakyti paslaugų absoliutumu. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, kokią įtaką vienašalis paslaugų sutarties nutraukimas daro visos mišrios sutarties vykdymui, turi būti įvertinta, ar gali būti atskirai vykdoma kita mišrios sutarties dalis. Tokiu atveju atsižvelgiama į kitos sutarties esmę, pobūdį, poreikius ją vykdyti, abiejų sutarčių susiejimą ir kitas konkrečias aplinkybes. Jeigu sutartys sudarytos šalims jas susiejant bendrais poreikiais, gali būti vertinamos ir kaip nedalomai vykdomos, tai tokiu atveju vienašališkai gali būti nutraukta tik visa sutartis, bet ne jos dalis dėl paslaugų teikimo, t. y. dalinis sutarties nutraukimas šiuo atveju negalimas.

_____

Nutartyje dėl civilinės atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą pabrėžta, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę. Transporto priemonės valdytojo griežtoji civilinė atsakomybė neeliminuoja kitų eismo dalyvių pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes galimybė remtis faktu, jog žalos nukentėjusiajam atsiradimą lėmė jo paties neatsargus ar tyčinis elgesys, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdas, įtvirtintas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje. Dėl tokio nukentėjusiojo elgesio didesnio pavojaus šaltinio objektyviosios savybės, dėl kurių jis priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai, neišnyksta, tačiau rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Pažymėta, kad, siekiant atsakovą atleisti nuo pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, turėtų būti konstatuotas ne tik pastarojo didelis neatsargumas, bet ir priežastinis ryšys tarp žalos ir nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Nukentėjusio asmens elgesys įvykio metu, jo kaltės forma (tyčia ar didelis neatsargumas) yra fakto klausimai, kurie yra nustatyti byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ir iš naujo kasaciniame teisme nenustatomi. Vertinant eismo įvykio aplinkybes ir dalyvių elgesį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai nustato pareigą kelio važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui – ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų.

_____

Nutartyje dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo suformulavo tokias teisės aiškinimo taisykles:

VPĮ – lex specialis, į kurio taikymo sritį, inter alia, įeina įvairūs viešojo pirkimo sutarčių vykdymo aspektai, įskaitant jų nuostatų pakeitimus; viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimo reguliavimas VPĮ suponuoja tai, kad, pirma, šalys ribojamos keisti savo sutartinių įsipareigojimų turinį, jei tai prieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms, antra, viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimas, atitinkantis VPĮ, kvalifikuotinas kaip teisėtas;

Viešojo pirkimo sutarčių nuostatų keitimo mechanizmas sureguliuotas VPĮ, todėl tinkamas VPĮ 89 straipsnio taikymas kartu reikš atitiktį viešųjų pirkimų principams, dėl kurių taikymo nereikia atskirai spręsti; VPĮ 89 straipsnis iš esmės apima situacijas, kai kontrahentai bendru sutarimu sudaro aiškiai išreikštą susitarimą (ar teismas vieno jų prašymu dėl to sprendžia), pakeičiantį pradinę viešojo pirkimo sutartį;

Kitos viešojo pirkimo sutarčių kontrahentų vienašalių ar dvišalių (bendrų) veiksmų situacijos vertintinos viešųjų pirkimų principų, ypač tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo, atžvilgiu, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamame pirkime dalyvavusių tiekėjų ir kitų ūkio subjektų teisių įgyvendinimą ir visų jų konkurencijos užtikrinimą; šie imperatyvai aktualūs vertinant perkančiosios organizacijos ir (ar) jos kontrahento faktinius veiksmus viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu, nepriklausomai nuo jų turinio ir formos atitikties privalomoms teisės normoms.

_____

Nutartyje dėl terminuotos žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą nuomotojo iniciatyva pasisakyta, kad žemės nuomos mokestis ir jo dydis nėra esminė nuomos sutarties sąlyga, dėl kurios nesusitarus sutartis negalioja. Tai, kad rašytinėje privačios žemės nuomos sutartyje nenurodyta nuomos kaina, savaime nėra pagrindas spręsti, kad sutartis netinkamai sudaryta ir dėl tokios kainos nesusitarta. Dėl tokios sutarties sąlygos šalys gali susitarti žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, tačiau kilus ginčui joms kyla pareiga tai įrodyti. Tuo atveju, kai nuomos sutartyje šalys nėra įvardijusios konkretaus nuomos mokesčio dydžio, o naujasis nuomotojas siekia tokį nustatyti (pakeisti ankstesnio nuomotojo ir nuomininko pasirinktą abipusiu susitarimu atsiskaitymo būdą) ir šalys nesusitaria dėl sąlygų pakeitimo, nuomotojas neturi pagrindo rinktis kraštutinę priemonę ir vienašališkai nutraukti sutartį. Tokiu atveju suinteresuota pakeisti sutartį šalis įgyja teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygos pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl Nuomos sutarties pakeitimo paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nusprendė, kad, teismo sprendimu pripažinus Nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigojus šalis vykdyti Nuomos sutartį, ieškovė iki kreipimosi į teismą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nepasinaudojo ikiteismine Nuomos sutarties pakeitimo procedūra, šalys gali, pasinaudodamos ja, ir nustatyti konkrečią abi šalis tenkinančią žemės sklypo nuomos kainą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai išvadai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad nagrinėjamu atveju teismai netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą. A*aplinkybės leidžia spręsti, kad sutarties šalys jau yra pasinaudojusios teise dar iki kreipimosi į teismą bendru susitarimu spręsti klausimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir joms nepavyko rasti bendro sutarimo: ieškovė nepritarė atsakovų siūlymams keisti sutartį jiems priimtinomis sąlygomis dėl nuomos kainos, mokėjimo tvarkos, taip pat kitų sąlygų; atsakovai sutarties sąlygų pakeitimo klausimą nepagrįstai sprendė pasirinkdami kraštutinę priemonę sutartį nutraukti, o ne kreiptis į teismą dėl sąlygų pakeitimo; ieškovė savo poziciją dėl sutartyje nustatytino nuomos mokesčio dydžio pateikė pareikšdama reikalavimą teisme. Dėl to nagrinėjamu atveju teismo sprendimas palikti reikalavimą  nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ne tik pažeidžia CPK 7 straipsnyje nustatytus bylos proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, užvilkina šalių ginčo dėl nuomos kainos pakeitimo išsprendimą, bet ir neatitinka CK 6.223 straipsnio 3 dalies normos esmės bei CK 6.487 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos.

 

 

Raktažodžiai
Close
Close