Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojų bendruomenės pareiškimas “Dėl Konstitucinio Teismo teisėjo pedagoginės ir kūrybinės veiklos”
Viešojoje erdvėje kilo diskusijos apie tai, kokias pedagogines ir kūrybines veiklas gali vykdyti Konstitucinio Teismo teisėjas. Savo bendruomenės susirinkime apsvarstę šią aktualiją, norime išreikšti savo nuomonę dėl Konstitucinio teismo teisėjo galimybės užsiimti pedagogine ir kūrybine veikla. Manome, kad ši nuomonė svarbi ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjų nepriklausomumo aiškinimui ir įgyvendinimui.
Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 113 straipsnyje numatyta, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Taigi, minėtuose teisės aktuose įtvirtintas bendras leidimo užsiimti pedagogine ir kūrybine veikla principas. Draudimai užsiimti kūrybine veikla gali padaryti esminę žalą Lietuvos teisės mokslui, teisės studijų procesui, o taip pat ir visos visuomenės interesams.
Lietuvos Respublikos teisėjams (taip pat ir Konstitucinio Teismo teisėjams) keliami aukšti nepriklausomumo standartai, tačiau tuo pačiu yra garantuojama pedagoginės ir kūrybinės veiklos laisvė. Svarbu suvokti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos išimtis yra neatsiejama nuo visuomenės intereso turėti tinkamai paruoštus teisės specialistus. Nekyla abejonių, kad visapusį teisinį išsilavinimą galima suteikti tik tada, kai yra sudaromos sąlygos susipažinti su įvairiausių teisinių profesijų įgyta patirtimi ir žiniomis. Todėl tinkamo teisinio ir ne tik, išsilavinimo suteikimo sąlyga yra įgyvendinama neabejotinai kokybiškiau, kai teisines žinias perduoda ne tik mokslininkai, bet ir praktikai, ne tik akademikai, bet ir įvairiausių teisinių profesijų atstovai: advokatai, prokurorai, valstybės tarnautojai ar, aišku, teisėjai. Svarbu taip pat suvokti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos išimtis yra neatsiejama nuo asmeninės saviraiškos laisvės. Ši išimtis yra taip pat svarbi siekiui pritraukti ir išsaugoti valstybės tarnyboje aukščiausios kvalifikacijos profesionalus, kurie nuolatos tobulėja ir realizuoja save pedagoginėje ir kūrybinėje srityje. Mokslinė, pedagoginė ir kūrybinė veikla yra reikšmingas teisės profesionalo asmenybės bruožas, kuris turi būti ne tik toleruojamas, tačiau ir skatinamas.
Antra, minėta, kad Konstitucijos ir įstatymo normos nedraudžia teisėjams dirbti pedagoginį ir kūrybinį darbą, atvirkščiai – teisinė bendruomenė ir platesnė visuomenė, manome, turėtų būti suinteresuota, kad aukštos kvalifikacijos teisėjai dirbtų ir švietėjišką darbą, dalyvautų teisės vystyme ir teisiniame-praktiniame diskurse. Viena vertus, teisėjo bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais teisės profesionalais padeda jam gauti naujos medžiagos tyrimams ir kritiniams apmąstymams. Kita vertus, jo žinios, patirtis ir įžvalgos yra perduodamos kitiems teisininkams, valstybės tarnautojams ir teisės studentams, kurie savo ruožtu gali analizuoti ir kvestionuoti tendencijas, spręsti praktines, o ne teorines problemas. Galiausiai, ši diskusija tarp teisėjų, praktikų ir akademikų yra būtina ne tik teisės kaip mokslo, vystymui, bet ir teisinių normų bei procedūrų tobulinimui.
Trečia, nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatyme, apibrėžiant teisėjams taikomą išimtį, nėra diferencijuojamos pedagoginės veiklos pagal šios veiklos užsakovą (viešojo sektoriaus įstaiga ar privatus universitetas) ar kitas aplinkybes (veiklos vykdymo vieta, laikas, dėstymo kalba). Kitais žodžiais tariant, apie veiklos priskyrimą pedagoginei veiklai sprendžiama pagal objektyviuosius pačios veiklos funkcinius požymius, o ne kitas aplinkybes. Siekiant leisti pedagoginę veiklą vieno pobūdžio įstaigose, o draudžiant kito, būtų paneigiama konstitucinė vertybė skatinti mokymąsi visą gyvenimą (lyginant su formaliojo švietimo įstaigomis), stabdoma vyresnio amžiaus žmonių integracija ir perkvalifikavimas (lyginant su tuo pačiu formaliojo švietimo sektoriumi), o taip pat privačių veiklos įstaigų (beje, teikiančių leidžiamas paslaugas valstybės tarnautojams), lyginant su valstybės universitetais ar kitomis aukštosiomis mokyklomis, diskriminacija. Nei Konstitucija, nei Konstitucinio Teismo ar Teismų įstatymas nenumato teisėjo pareigos gauti teismų administracijos leidimą dalyvauti pedagoginėje ar kūrybinėje veikloje. Reikia pripažinti, kad kriterijumi, kada tokia teisėjo veikla per se būtų nesuderinama su teisėjo pareigomis, gali būti tik teisėjo šia veikla nulemtas negebėjimas susitvarkyti su savo profesinėmis pareigomis. Bandymai tiesiogiai ar netiesiogiai apriboti konstitucinę teisėjo teisę užsiimti pedagogine ir kūrybine veikla negali būti pripažįstami teisėtais.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bendruomenė yra pasirengusi dalyvauti tolimesnėse diskusijose šiuo aktualiu klausimu. Esame pasiruošę suteikti savo ekspertinę pagalbą, užtikrinant Vakarų teisinei tradicijai būdingą nuomonių įvairovę ir pliuralistinį požiūrį į teisės aiškinimą.
VU TF bendruomenės vardu dekanas prof. Dr. Tomas Davulis, LL.M.
