Teismai

LAT: vien verslo liudijimo turėjimo faktas neįrodo, kad gyvenamųjų patalpų nuomotojas yra verslininkas

Ginčo šalys buvo sudariusios gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies ir nuomotojui priteisė dalį nuomininko nesumokėto nuomos mokesčio. Apeliacininės instancijos teismas apylinkės teismo sprendimą pakeitė ir pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuomos sutarties sąlygą. Teisėjų kolegija nurodė, kad nuomos sutarties šalys yra fiziniai asmenys. Nuomos sutartyje įrašyta, kad ieškovas veikia pagal verslo liudijimą, todėl kolegija sprendė, kad ieškovas turi verslininko statusą. Atsakovai iš ieškovo išsinuomojo butą savo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ir prekyba, tenkinti. Šių argumentų pagrindu kolegija pripažino šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija spalio 1 d. nutartyje nesutiko su tokia apeliacinės instancijos teismo nuomone ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis teismas pasisakė, kad vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Pagal CK 6.228(1) straipsnio 2 dalį vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (šio straipsnio 3 dalis). Šalių nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 ir 20 dalyse nustatytos savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos gyvenamosios paskirties patalpų (buto) nuomos sutarties objekto pobūdis leidžia daryti išvadą, kad atsakovai buto nuomos sutartį sudarė siekdami tenkinti asmeninius savo poreikius – apsirūpinti gyvenamąja patalpa, todėl yra pagrindas pripažinti juos vartotojais. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį – verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją).

Verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali ESTT praktika. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (generalinio advokato Y. Boto išvados byloje BKK Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewer bs eV, C-59/12).

Atitinkamai ESTT praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą. Kita vertus, ESTT, spręsdamas klausimą, ar interneto svetainėje paskelbti aštuoni skelbimai apie parduodamas įvairias prekes reiškia verslo veiklą, 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, atkreipė dėmesį į tai, kad savaime nei pelno siekimas, nei skelbimų skaičius nėra pagrindas automatiškai pripažinti, jog asmuo vykdo verslo veiklą.

Kasacinis teismas pasisakė, kad kiekvienu konkrečiu atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų įsitikinti, ar fizinis asmuo veikia siekdamas verslo tikslų ir todėl gali būti laikomas verslininku. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas fizinį asmenį verslininku, iš esmės rėmėsi vien verslo liudijimo turėjimo faktu, tačiau verslo liudijimas patvirtina, kad asmuo yra sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį (nepriklausantį nuo gaunamų pajamų) ir gali verstis tam tikra veikla. ESTT praktikos kontekste teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada pripažinti ieškovą verslininku padaryta nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl ieškovo vykdomos nuomos tikslo, trukmės ir tęstinumo, taip pat pelno siekimo aspekto, nevertino gaunamų iš patalpų nuomos pajamų dydžio, kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovą kaip sutarties šalį laikyti verslininku, aplinkybių, ar ieškovas turėjo ir kitų nuomojamų nekilnojamojo turto objektų, kad ieškovas siekė tą patį butą nuomoti arba parduoti (atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė ir teikė savo argumentus patvirtinančius įrodymus, jog ieškovas siekė nuomojamą butą parduoti, tarėsi su nuomininkais dėl leidimo jiems apžiūrėti butą, netenkino nuomininkų prašymų suremontuoti butą taip, jog jis atitiktų nuomininkų interesus ir būtų tinkamas nuomotis, ir kt.). Minėtų aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą.

Be to, nutartyje atkreiptas dėmesys, kad apeliacinio skundo reikalavimai bei jame nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas leidžia spręsti, kad teisinių santykių kvalifikavimą kaip vartojimo teisinių santykių ir sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų vartotojo atžvilgiu bei tenkintų ieškinio reikalavimų apimties sumažinimą apeliacinės instancijos teismas atliko savo iniciatyva išplėsdamas apeliaciniu skundu apibrėžtas ribas, tačiau byloje dalyvaujantiems asmenims nepranešdamas apie savo ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas – apeliaciniame skunde nurodytą jo teisinį pagrindą. Dėl to susiklostė situacija, kad, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti raštu ar žodžiu savo poziciją dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių pripažinimo vartojimo teisiniais santykiais ir dėl vartojimo sutarties šalims identifikuoti reikšmingų ginčo aplinkybių. Šalių neinformavimas dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo nagrinėjamoje byloje nulėmė ir kitą proceso teisės normų pažeidimą – blogesnio ieškovui, negu buvo skundžiamas, procesinio sprendimo priėmimą, ir nors ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinio reikalavimas, ir priešieškinio reikalavimą atmesti, taip pat sprendimo dalį, kuria iš dalies sumažintos jam priteistinos netesybos, ir šį reikalavimą tenkinti visiškai, apeliacinės instancijos teismas atmetė visą ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, taip pat visiškai tenkino priešieškinio reikalavimą.

 

Raktažodžiai
Close
Close