Institucijos

Žalos atlyginimas: už ką atsakingas kaltininkas, neišsaugojęs jam perduoto turto?

2020 m. rugsėjo 15 d. apeliacine tvarka išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-1498-565/2020, kurioje Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioji teisininkė Justina Ramašauskaitė atstovavo įmonę, kuriai pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Įmonė A perdavė įmonei B puspriekabę krovinių gabenimo užsakymams vykyti. Perduotos puspriekabės savininkas – įmonė C. Reiso metu įmonė B sukėlė eismo įvykį ir sugadino jai perduotą puspriekabę. Įmonė C turi Kasko draudimo sutartį ir su įmone A yra pasirašiusi panaudos sutartį numatant netesybas, jei bus sugadinta puspriekabė. Už kokią žalą dėl eismo įvykio įmonė B atsako įmonei A?

Kilo ginčas, ar eismo įvykį sukėlusi įmonė B privalo atlyginti įmonei A visas sumas, kurias ji dėl eismo įvykio sumokėjo turto savininkei įmonei C?

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors įmonei B nebuvo žinoma apie tarp įmonių A ir C sudarytos panaudos sutarties sąlygas ir joje numatytas netesybas, įmonė B nebuvo atidi ir rūpestinga bei perimdama turtą pati nepasiaiškino visų sąlygų, susijusių su svetimo turto naudojimu. Nesugebėjusi išsaugoti perduotos puspriekabės dėl sukelto eismo įvykio, pirmosios instancijos teismo vertinimu, įmonė B turi atlyginti įmonei A visas įmonės A faktiškai sumokėtas sumas turto savininkei įmonei C. Teismas nelaikė svarbia tos aplinkybės, jog dalį žalos/nuostolių įmonei C yra tiesiogiai padengęs jos draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką  (apdrausta įmonės C puspriekabė ir techninės pagalbos kelyje išlaidos). 

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė. Teismas nusprendė, kad visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių. T. y. turėdamas reikalavimo teisę tiek į žalą padariusį asmenį, tiek (kai padaryta žala reiškia draudžiamąjį įvykį) į draudiką, ir pareikšdamas šiems asmenims reikalavimus draudėjas (įmonė C) negali gauti didesnio reikalavimų patenkinimo, nei faktiškai jo patirtas nuostolių dydis. Kitokiu atveju draudėjui būtų atlyginta daugiau, nei jo patirti nuostoliai, tai reikštų jo nepagrįstą praturtėjimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija išaiškino, kad turto savininkė įmonė C, sumą, kurią jai atlygino draudikas, nepagrįstai reikalavo sumokėti dar ir iš įmonės A, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią sumą priteisė įmonei A iš įmonės B.

Teismas taip pat konstatavo, kad tarp įmonės A ir turto savininkės įmonės C sudarytos panaudos sutarties teisės bei pareigos saisto tik sutarties šalis, dėl to sutarties nuostatos dėl joje numatytų netesybų nėra privalomos šios sutarties nepasirašiusiai įmonei B. Aplinkybė, jog įmonė A panaudos sutartyje numatytas sumas dėl puspriekabės sugadinimo užskaitos būdu sumokėjo turto savininkei įmonei C, savaime nelemia, jog įmonė A įgijo teisę šios sumos reikalauti iš žalą padariusios įmonės B.

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad įmonė B yra atsakinga įmonei A tik dėl tokios žalos sumos, kurios nepadengia draudimo išmoka. Nagrinėjamu atveju tai yra franšizės pagal įmonės C su draudiku sudarytą draudimo sutartį suma.

 

Parengė Justina Ramašauskaitė, Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioji teisininkė

Raktažodžiai
Close
Close