Komentarai

G. Valantiejus. Pasaulio Prekybos Organizacijos teisės taikymas mokestiniuose ginčuose Lietuvoje: misija (ne)įmanoma?

Lietuvos Respublika jau beveik dvidešimt metų (nuo 2001 m.) yra Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) narė ir yra ratifikavusi iš esmės visas tarptautines sutartis, sudarančias vadinamosios PPO teisės dalį, t. y. Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. „General Agreement on Tariff and Trade“; GATT susitarimas) ir PPO steigimo sutarties priedus (pvz. susitarimus dėl prekių kilmės, muitinio įvertinimo, prekybos apsaugos priemonių taikymo ir kt.). Visos šios nuostatos yra svarbios tuo požiūriu, kad jos nustato tarptautinės prekybos apmokestinimo esminius principus bei tvarką, kurios turėtų laikytis PPO valstybės narės. Kita vertus, daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse yra iki šiol plačiai diskutuojami koks yra PPO teisės statusas nacionalinėse ir supranacionalinėse teisinėse sistemose (pavyzdžiui, ES teisėje) ir ar PPO susitarimai yra laikytini tiesioginio veikimo tarptautinėmis sutartimis, kuriomis, pavyzdžiui, tiesiogiai galima remtis nagrinėjant ginčus teismuose. Šiame straipsnyje, įvertindami naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje  Nr. eA-2474-968/2020 ir kt.), apžvelgsime kaip Lietuvoje buvo (ir yra) taikomos PPO teisės nuostatos nacionaliniuose teismuose, nagrinėjant mokestinių ginčų bylas bei kokios yra galimybės tiesiogiai remtis jomis siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus.

PPO teisės esminės nuostatos, jų turinys bei reikšmė mokesčių teisiniam reguliavimui

Pažymėtina, jog šiuolaikinės tarptautinės prekybos mokestinio (tarifinio) reguliavimo sistemos tarptautiniu teisiniu pagrindu yra neabejotinai laikytinas 1948 m. Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (angl. „General Agreement on Tariffs and Trade“; GATT susitarimas) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais padarytais Urugvajaus derybų raunde 1994 m.) ir 1995 m. įsigaliojęs PPO steigiamasis susitarimas bei jo priedai (PPO susitarimai). Juos šiuo metu yra ratifikavusios ir prie jų prisijungusios didžioji dalis pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublika, kitos ES valstybės narės ir pati ES (kaip muitų sąjunga). Vienas iš jų priėmimo tikslų, deklaruotų dar 1986 m. Urugvajaus deklaracijoje (paskatinusioje įsteigti PPO), ir buvo sumažinti egzistavusias netarifines, su apmokestinimu nesusijusias tarptautinės prekybos kliūtis, konvertuojant jas į tarptautinės prekybos mokesčius (muitus), kaip pagrindinę ir skaidriausią tarptautinės prekybos reguliavimo priemonę. Esmine šiais susitarimais nustatytos vieningos tarptautinės prekybos prekėmis teisinio reglamentavimo sistemos idėja tapo nuostata vengti diskriminacijos, t. y. siekiant laisvosios prekybos užtikrinti lygiateisius ekonominius, prekybinius valstybių santykius vengiant rodyti savo išskirtinumą, pranašumą kitų šalių (jų kilmės subjektų) atžvilgiu, taip pat ir mokestinėmis priemonėmis [1].

Šiam tikslui įgyvendinti didžiausią reikšmę turi du pagrindiniai GATT susitarime įtvirtinti principai, įtakojantys valstybių suverenitetą muitų ir kitų importo mokesčių reglamentavimo srityje: (i) didžiausio palankumo prekyboje principas (angl. „Most Favoured Nation principle“ – MFN): bet kurios muito nuolaidos ar kiti prekybos taisyklių pakeitimai, dėl kurių susitarė dvi ar daugiau valstybių, turi įsigalioti visų kitų valstybių atžvilgiu (GATT susitarimo I straipsnis) ir (ii) nacionalinio režimo (angl. „National Treatment“) principas, reiškiantis, kad prekybos iš kitų valstybių atvežtomis prekėmis sąlygos taikant vidaus apmokestinimo ir kitas reguliavimo priemones turi būti ne blogesnės nei nustatytos vietinės kilmės prekėms (GATT susitarimo III straipsnis) [2]; [3]. Be to, ir kiti PPO susitarimai nustato universalius principus ar, atskirais atvejais, netgi konkrečius įpareigojimus, apibrėžiančius, pavyzdžiui, kaip turėtų būti nustatoma tarptautinėje prekyboje dalyvaujančių prekių vertė, nuo kurios skaičiuojami importo mokesčiai (muitai, importo PVM, akcizai), kokiais bendraisiais kriterijais remiantis nustatoma prekių kilmė (nuo kurios priklauso lengvatinių arba nelengvatinių muitų tarifų taikymas) arba kokia tvarka apskaičiuojamas įvedamų prekybos apsaugos muitų dydis (reaguojant į nesąžiningas tarptautinės prekybos praktikas).

Taigi šiuolaikinė tarptautinė ekonominė teisė apibrėžia gana aiškias tarptautinės prekybos apmokestinimo taisykles, susijusias su valstybių įsipareigojimais nediskriminuoti užsienio kilmės prekių mokestinių priemonių pagalba, tačiau kartu joje nėra atsisakoma ir imperatyvios nuostatos, kad užsienio prekybos apmokestinimo reglamentavimas pirmiausia yra ir kiekvienos valstybės suvereniteto neatsiejama dalis (Jungtinių Tautų organizacijos 1974 m. Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartijos 2(1) str. [4]).

PPO teisės statuso ypatumai nacionalinėje bei ES teisinėse sistemose

Kaip jau buvo minėta, teisiniu požiūriu, klausimai dėl tarptautinės prekybos ir, pirmiausiai, jos apmokestinimo reguliavimo suderinamumo tarp pagrindinių pasaulio prekybos partnerių sprendžiami būtent pagal bendruosius principus, įtvirtintus PPO susitarimuose, visų pirma GATT susitarime, kuris ir apibrėžia tarptautinės prekybos vieningo reglamentavimo sistemos teisinius pagrindus. Pavyzdžiui, kaip nurodoma ir tarptautinės teisės moksle (doktrinoje), pagrindinių GATT susitarimo principų, kaip objektyvaus pagrindo tarptautinės prekybos standartizacijai, taikymas neabejotinai padeda supaprastinti derybas tarp valstybių, leidžia paprasčiau spręsti tarptautinius (tarpvalstybinius) prekybos ginčus [1].

Tačiau vertinant praktines tokio požiūrio į tarptautinės prekybos ir jos apmokestinimą galimybes, pagrįstai gali būti keliamas klausimas, kaip nacionaliniu (valstybių vidaus) lygiu konkrečiai turėtų būti taikomi nurodyti principai bei PPO teisės normos? Pavyzdžiui, ar GATT susitarimas turėtų būti laikomas tiesiogiai taikytinu tarptautiniu susitarimu tiesioginio veikimo tarptautine sutartimi ([5], [6]) , kuri saisto ne tik valstybes, bet ir suteikia teises privatiems asmenims (pavyzdžiui, tarptautinio verslo subjektams), o jas, savo ruožtu, jie gali ginti nacionaliniuose teismuose, t. y. ne tik tarptautiniu lygiu, valstybėms naudojant PPO ginčų sprendimo procedūrą?

Pagrindą tokiai diskusijai sudaro tai, kad PPO steigimo sutarties XVI straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog „kiekviena valstybė narė užtikrina savo įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinių procedūrų atitikimą savo įsipareigojimams, numatytiems pridedamose sutartyse“.  Tačiau ši PPO steigimo sutarties nuostata yra vienintelė, kuri apibrėžia PPO susitarimų įgyvendinimą nacionaliniu lygiu, nes nėra nustatyta jokių kitų PPO teisės nuostatų, kurios gali reikalauti iš PPO valstybių narių užtikrinti PPO teisės tiesioginį veikimą jų vidaus teisinėse sistemose tokiu būdu, kad ją galėtų taikyti (ja vadovautis) nacionaliniai teismai ir valstybių piliečiai. Taigi, PPO nereikalauja iš valstybių narių pripažinti tiesioginį PPO teisės veikimą (taikymą) ir palieka valstybėms narėms nuspręsti, kaip konkrečiai jos įgyvendins savo įsipareigojimus PPO, ypač įvertinus tą aplinkybę, jog PPO teisės tiesioginiais adresatais yra atskiros valstybės, kurioms pačioms ir tenka pareiga tinkamai įgyvendinti jos nuostatas nacionalinėje teisėje [7]; [8]. Atitinkamai, daugelio valstybių nacionaliniai teismai paprastai užtikrina PPO teisės nuostatų taikymą, tik jei visų pirma nacionalinės teisės normos nukreipia į  PPO teisės nuostatas ir jei šios nuostatos suteikia specifines teises, kuriomis asmenys gali remtis teismo procese [2].

Sprendžiant šį klausimą ES lygiu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo ne kartą pažymėjęs, kad individualios PPO susitarimų taisyklės nepasižymi tiesioginio veikimo savybe, todėl importuotojas ar eksportuotojas turi teisę remtis PPO įsipareigojimų taisyklėmis tik tais atvejais, kai ES institucija ketino įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą pagal GATT priimdama teisės aktą, kaip, pavyzdžiui,  Antidempingo reglamentą (byla C-69/89, Nakajima All Precision Co. Ltd v. Council of the European Communities), arba kai ES teisės aktai pateikia aiškią nuorodą į GATT teisę (byla 70/87, Fediol v. Commission). Tačiau, pagal ESTT išaiškinimus, ES sudarytų tarptautinių sutarčių (PPO susitarimų) viršenybė antrinės ES teisės aktų atžvilgiu reiškia tik tai, kad šie teisės aktai turi būti aiškinami tokiu būdu, kuris suderinamas su šiais susitarimais, ypač tais atvejais, kai ES teisės akto taikymo sritis nėra aiški (byla C-280/93, Germany v. Council, sprendimo 110-111 punktai). Ši nuostata svarbi tuo aspektu, kad daugeliu atvejų, pavyzdžiui, į Sąjungos muitinės kodeksą, reglamentuojantį importo mokesčių taikymą ES, buvo tiesiogiai perkelta daugelis GATT sutarties nuostatų, pavyzdžiui, Kodekso 69 ir 218 straipsniai įtvirtina didžiausio palankumo ir draudimo diskriminuoti principų taikymą (GATT sutarties II ir III straipsniai), 70 straipsnis – prekių muitinės vertės nustatymą atsižvelgiant į sandorio vertę (GATT susitarimo VII straipsnis ir kt.). Tačiau ESTT praktikoje iki šiol nėra pateikta išaiškinimų, kuriais remiantis būtų pripažinta konkretaus pareiškėjo teisė savo reikalavimus ginčo dėl jam apskaičiuotų mokesčių metu tiesiogiai pagrįsti remiantis PPO sutarčių nuostatomis, t. y. nebuvo pripažinta, kad kuri nors iš nuostatų, įtvirtintų šiuose susitarimuose, pasižymi tiesioginio veikimo savybe [2]; [9].

Taigi galime konstatuoti, kad šiuo metu ESTT praktikoje PPO susitarimai vis tik nėra pripažįstami tiesioginio veikimo teisės šaltiniu (tiesioginio veikimo tarptautinėmis sutartimis), o jų teisinė galia realizuojama tik aiškinant ES mokesčių (muitų) teisę ir nacionalines teisės normas – tokia praktika iš esmės daugeliu atveju vadovaujasi ir kitų ES valstybių narių nacionaliniai teismai. Vienoje iš bylų (byla C-149/96, Portugal v. Council) ESTT yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tokia nuostata būtent ir yra grindžiama tuo, jog ir svarbiausi Bendrijos prekybos partneriai neleidžia PPO susitarimų taikyti savo teisinėse sistemose tikrinant vidaus teisės normų teisėtumą. Be to, kitoje byloje C-307/99, OGT Fruchthandelsgesellschaft v Hauptzollamt Hamburg-St Annen ESTT netgi tiesiogiai rėmėsi ir ES valstybių narių nacionalinių teismų praktika, draudžiančia tiesioginį PPO teisės taikymą. Svarbu pažymėti, jog teisės doktrinoje šiuo metu gana plačiai kritikuojama itin griežta ESTT praktika dėl PPO susitarimų taikymo ir teisės į gynybą užtikrinimo remiantis minėtais susitarimais [11] bei nurodoma, jog tokia praktika gali atverti galimybę visoms ES valstybėms narėms taikyti sankcijas pagal PPO teisę [2]; [12]. Bet kuriuo atveju, dalis mokslininkų yra linkę pateisinti ESTT poziciją, remdamiesi esminiu skirtumu tarp PPO susitarimų ir kitų tarptautinių sutarčių (dvišalių ir daugiašalių) dėl tarptautinės prekybos bei jos apmokestinimo muitais teisinės prigimties – teigiama, jog pirmieji nustato tik bendruosius tarptautinės prekybos parametrus (todėl jie netaikomi tiesiogiai), o antrieji – veikia pagal šiuos parametrus, jų tikslas yra tarptautinės prekybos su trečiosiomis valstybėmis plėtojimas (todėl gali būti taikomi tiesiogiai) [9].

PPO teisės taikymo praktiniai ypatumai Lietuvoje: mokestinių ginčų bylų praktika ir pamokos

Reikėtų akcentuoti, kad, atsižvelgiant į tai, jog PPO susitarimai Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuoti (kaip tarptautinės sutartys) dar Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. IX-292  panašaus pobūdžio problemos buvo sprendžiamos ir keliamos nacionalinių teismų praktikoje Lietuvos Respublikoje, sprendžiant bei nagrinėjant mokestinius ginčus.

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, spręsdama ginčą dėl importuotų prekių muitinės vertės nustatymo, yra konstatavusi, kad ES Tarybos sprendimu 94/800/EB patvirtinti PPO susitarimai (inter alia PPO susitarimas dėl muitinio įvertinimo) yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis, todėl jomis turi būti vadovaujamasi (jos turi būti taikomos) šioje byloje. Panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir administracinėse bylose Nr. A-575-1340/2010, Nr. A-756-140/2008, Nr. A-575-144/2011, kuriose akcentuojant Lietuvos Respublikos narystės PPO faktą ir su tuo susijusią pareigą taikyti PPO teisę, buvo konstatuota, jog mokesčių mokėtojams tenka pareiga patiems įrodyti prekių vertės dydį tais atvejais, kai muitinės įstaigoms kyla abejonių dėl importuotų prekių muitinės vertės apskaičiavimo pagrįstumo. Tačiau būtina pažymėti, kad tokia nuostata ES priimtuose muitų teisės aktuose apskritai nėra tiesiogiai ar imperatyviai nustatyta  ir gali būti kildinama tik iš PPO teisės normų [14]; [15]. Be to, ir naujausioje, 2020 m. išnagrinėtoje byloje Nr. eA-2474-968/2020, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar nagrinėjamoje byloje mokesčių mokėtojui pagrįstai skirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o ne, pavyzdžiui, įspėjimas, neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti taikyti Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT susitarimo) nuostatas. Tokiu būdu, galima konstatuoti, jog LVAT iš esmės pripažino kad šiuo atveju GATT susitarimas turi viršenybę Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu ir tokiu atveju, esant prieštaravimui, turėtų būti taikomas tiesiogiai (žr. teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2474-968/2020, žr. nutarties motyvuojamosios dalies 35 pastraipą).

Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuoti precedentai ir išaiškinimai kelia  klausimą, ar nacionalinių teismų praktikoje (Lietuvoje) iš esmės buvo besąlygiškai pripažintas tiesioginis PPO susitarimų veikimas? Ši problema yra itin akivaizdu, ivertinus tai, jog, kaip jau buvo minėta, remiantis bendrosiomis ESTT praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, ESTT yra atmetęs teisės aktų vidaus teisėtumo kontrolės galimybę ES valstybėse narėse, vadovaujantis PPO susitarimais. Pabrėžtina, jog detali LVAT praktikos ir jos susiformavimo konteksto analizė tokios visiškai vienareikšmiškos išvados kol kas iš esmės nepatvirtintų. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A-602-1447/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė remtis PPO susitarimų nuostatomis, nors pareiškėjas byloje kėlė klausimą dėl jo, kaip užsienio (nagrinėjamu atveju – Šveicarijos) subjekto teisių pažeidimo (galimo diskriminavimo), Lietuvos mokesčių administratoriui atsisakius grąžinti pareiškėjui Lietuvos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį (PVM). Minėtoje byloje teismas dar kartą pakartojo išvadą, jog PPO teisės/PPO susitarimų tikslas nėra suteikti privatiems asmenims teises, kuriomis pagal ES teisę jie gali remtis teisme.

Autoriaus vertinimu, akcentuotina, jog šios, aukščiau nurodytos bylos Nr. A-602-1447/2013 objektas vis tik buvo tiesiogiai susijęs su vidaus mokesčiais (PVM ir jo grąžinimu užsienio subjektui), bet ne, pavyzdžiui, su pagrindiniu GATT susitarimo objektu – tarptautinės prekybos prekėmis reguliavimu. Atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai  pateikti administracinėje byloje Nr. A-602-1447/2013 neturėtų būti interpretuojanami kaip keičiantys aukščiau nurodytą praktiką [16], juolab, kad ir naujausioje savo praktikoje (2020 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2474-968/2020) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar kartą pakartotinai akcentavo galimybę tiesiogiai remtis PPO teise ginčijant mokesčių administratoriaus paskirtas sankcijas.

Išvados ir apibendrinimai

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, būtina atkreipti dėmesį, jog praktiniu požiūriu, spręsdamas ir nagrinėdamas mokestinių ginčų bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės iki šiol nėra pateikęs universalaus išaiškinimo dėl PPO susitarimų ir nacionalinės bei ES mokesčių ir muitų teisės santykio. Esama Lietuvos Respublikoje formuojama praktika mokestinių ginčų bylose nėra nuosekli – tais atvejais, kai ginčai vyksta dėl papildomai apskaičiuotų muitų bei importo mokesčių vykdant tarptautinę prekybą, ypač kuomet ginčijamas importuotų prekių vertės apskaičiavimas bei sankcijų skyrimas, teismų praktikoje yra pripažįstama tiesioginio PPO teisės / PPO susitarimų taikymo galimybė. Kitais atvejais, kai keliami klausimai susiję su užsienio kilmės subjektų veiklos valstybės viduje apmokestinimu, tokia galimybė nepripažįstama (nesuteikiama).

Bet kuriuo atveju galima konstatuoti, kad ši Lietuvos Respublikoje besiformuojanti teisinė praktika dėl PPO susitarimų taikymo nacionalinėje teisinėje sistemoje yra labiau liberali nei itin griežta ESTT praktika ir kol kas iš esmės artimesnė monistiniam tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio modeliui, kurio laikosi kai kurios užsienio valstybės (ne ES narės), leidžiančios PPO teisės šaltinius tiesiogiai taikyti nacionaliniu lygmeniu tais atvejais, kai sprendžiami ginčai dėl tarptautinės prekybos operacijų apmokestinimo. Esama teisinė situacija kol kas palieka platesnes teisines galimybes verslo subjektams, susiduriantiems su tarptautinės prekybos bei tarptautinio verslo apmokestinimo, kelti klausimą dėl jiems palankių PPO teisės nuostatų tiesioginio taikymo Lietuvoje, ginčijant papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas ir apeliuojant į PPO teisės principų bei nuostatų tiesioginio taikymo būtinybę.

Dr. Gediminas Valantiejus yra advokatas, advokatų profesinės bendrijos „ILAW“ vyr. teisininkas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto lektorius bei Lietuvos muitinės praktikų asociacijos narys

 

Šaltiniai ir literatūra

[1] Žr. šiuo klausimu Alfonsas Laurinavičius ir kt., Muitinė tarptautinės prekybos logistinėje grandinėje (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014), 26;

[2] Žr. šiuo klausimu Matthias Herdegen, Principles of International Economic Law (Oxford: Oxford University Press, 2013), 188, 271-272;

[3] Talia Einhorn, Customs Law, International. The Max Planck Encyclopedia of Public International Law, Volume II (Oxford: Oxford University Press, 2012), 960;

[4] „Charter of Economic Rights and Duties of States. UN General Assembly  Resolution 3281 (XXIX), 12 December 1974“, žiūrėta 2020 m. rugpjūčio 25 d., http://www.un-documents.net/a29r3281.htm;

[5] Lyra Jakulevičienė, Tarptautinių sutarčių teisė (Vilnius: Registrų centras, 2011), 212;

[6] Constantin Economides, „The elaboration of model clauses on the relationship between international and domestic law“, 90, in The Relationship between International and Domestic Law: Proceedings of the UniDem Seminar organised in Warsaw on 19 to 21 May 1993 (Strasbourg: Council of Europe Press, 2004).

[7] John H. Jackson, „Status of Treaties in Domestic Legal Systems: A Policy Analysis“, The American Journal of International Law, 86, 2 (1992): 310;

[8] Mitsuo Matsushita, et al., The World Trade Organization: Law, Practice and Policy (Oxford: Oxford University Press, 2006), 99;

[9] Timothy Lyons, EU Customs Law (Oxford: Oxford University Press, 2018), 31-32;

[10] Saida el Boudouhi, „The national judge as an ordinary judge of international law? Invocability of treaty law in national courts“, Leiden Journal of International Law 28, 2 (2015);

[11] Sideek M. Seyad, „Current developments in the enforcement of WTO rulings under EU law“, International Trade Law & Regulation, 21, 4 (2015): 108;

[12] Jose M. Beneyto, „The EU and the New WTO: Direct Effect of the New Dispute Settlement System?“, European Journal of Business Law, 7 (1996): 295;

[13] „Lietuvos Respublikos Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947), Baigiamojo dokumento, išreiškiančio daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus, Sutarties dėl civilinės aviacijos orlaivių prekybos, Lietuvos prisijungimo prie Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją, protokolo, Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Meksikos Valstijų supratimo memorandumo dėl geografinių nuorodų apsaugos ir Darbo grupės dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją ataskaitos ratifikavimo įstatymas“, Valstybės žinios 46, 1619 (2001);

[14] „Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis: Sutarties dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos 1994 VII straipsnio įgyvendinimo nutarimai. Nutarimas dėl atvejų, kai muitinės tarnybos turi pagrindo abejoti deklaruojamos vertės teisingumu ar tikslumu“, Valstybės žinios, 46, 1620 (2001);

[15] Aistė Medelienė ir Andrius Paulauskas, „Sandorio vertė kaip prekių muitinio įvertinimo pagrindas”, Jurisprudencija, 67 (2008): 34–35;

[16] Žr. šiuo klausimu Valantiejus, Gediminas, and Katuoka, Saulius. „Application of the WTO Agreements in National Courts: Comparative Aspects of Worldwide and Lithuanian Judicial Practices”. International Comparative Jurisprudence 3, 2 (2017): 195-212.

Raktažodžiai
Close
Close