Komentarai

A. Šekštelo. Apeliacinio skundo ribų peržengimas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6(1) straipsnio kontekste

Turbūt kiekvienas praktikuojantis teisininkas nors kartą susiduria su situacija, kai apeliacinės instancijos teismas dėl viešojo intereso peržengia apeliacinio skundo ribas. Paliekant nuošalyje savaime sudėtingą klausimą dėl viešojo intereso sąvokos ir jo ribų, norėtųsi patyrinėti klausimą, kaip toks apeliacinio skundo ribų peržengimas dera su Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK/ Konvencija) 6(1) str. įtvirtinta teise į teisingą bylos nagrinėjimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija.

Lietuvos civiliniame procese galioja tantum devolutum quantum appellantum principas. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LRKT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) jurisprudencijoje, „šis principas reiškia, inter alia, tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti“ (žr., pvz., LRKT 2006-09-21 nutarimą; LAT 2016-06-01 nutartį c. b. Nr. 3K-3-311-415/2016, 21).

Tačiau, kaip ir kiekvienas principas, tantum devolutum quantum appellantum turi savo ribas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 320(2) str. numato, kad apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir „neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai“. Šios CPK nuostatos konstitucingumą nagrinėjo LRKT ir savo 2006-09-21 nutarime pripažino, kad „Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne Civilinio proceso kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams“. LRKT nurodytoje CPK 2002-02-28 redakcijos 320(2) str. ribojo apeliacinio skundo ribų peržengimą tik toje tose kategorijose bylų, kur teismas ex officio turi būti aktyvesnis, pvz., šeimos, darbo, ypatingos teisenos bylose. Tačiau LRKT susiaurino tantum devolutum quantum appellantum principo taikymą leidęs teismams visose bylose, esant pagrindams, peržengti apeliacinio skundo ribas.

LRKT obiter dicta nurodė, kad „pati bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (išreiškianti principą tantum devolutum quantum appellatum), negali būti vertinama kaip nepagrįsta ar neteisinga, nes ji užtikrina ne tik civilinio proceso spartą, bet ir tai, kad nebus teismo intervencijos į tas gyvenimo sritis, kuriose tarp privačių asmenų nėra ginčo arba toks ginčas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir tas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Nėra jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad ši bendroji taisyklė kokiu nors aspektu galėtų prieštarauti kuriai nors Konstitucijos nuostatai“ (LRKT 2006-09-21 nutarimas). Kitaip tariant, LRKT pripažino, kad pats savaime tantum devolutum quantum appellantum principas neprieštarauja Konstitucijai.

Be to, LRKT, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 320(4) str. (2007-06-28 redakcija) atitikimo Konstitucijai, konstatavo, kad „galima tokia situacija, kad, prokurorui, privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui nebeturint teisinės galimybės paduoti ar papildyti apeliacinio skundo, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ribojamas ginčijamoje nuostatoje atsispindinčių baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius (pagal kurį jis, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį jis turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą), negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje“ (LRKT 2017-06-26 nutarimo 28).

Analogiški principai taikomi ir nagrinėjant apeliacinį skundą civilinio proceso tvarka. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto padėties (non reformatio in peius principas, įtvirtintas CPK 313 str.) bei išeiti už apeliacinio skundo ribų (tantum devolutum quantum appellatum principas, įtvirtintas CPK 320(1) str.). Šie du principai įtvirtina ribotos apeliacijos modelį Lietuvoje.

Šio straipsnio kontekste svarbu, kad LRKT, pasisakydamas, inter alia, dėl CPK 320(2) str. atitikimo Konstitucijai, akcentavo, kad „Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises“. Todėl, taikant CPK 320(2) str. numatyta išimtį, apeliacinės instancijos teismas turi suderinti išėjimą už apeliacinio skundo ribų su pamatinėmis žmogaus teisėmis, įskaitant ir su EŽTK 6(1) str. įtvirtinta teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Svarbu ir tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, EŽTK 6(1) str. taikomas net jeigu bylą nagrinėja Konstitucinis Teismas (EŽTT 1999-04-19 sprendimas  Kraska v. Switzerland, 26; 1997-05-28 sprendimas Pauger v. Austria, 46; 1997-10-21 sprendimas Pierre-Bloch v. France, 48; 2000-03-03 sprendimas Krčmář and Others v. Czech Republic, 36; 2000-07-27 sprendimas Klein v. Germany,  26-27; 2001-06-12 sprendimas ričković v. Slovenia, 36-41; 2004-01-08 sprendimas Voggenreiter v. Germany, 31-33).

Nors pati EŽTK negarantuoja teisės į apeliaciją civiliniame procese, EŽTT yra patvirtinęs, kad jeigu apeliacinis procesas yra numatytas nacionalinėje teisėje, EŽTK 6(1) str. yra taikomas tokiam procesui (EŽTT 1987-03-02 sprendimas Monnell and Morris v. the United Kingdom, 54). Todėl, EŽTK 6(1) str. taikymas apeliacijos procesui iš esmės yra grįstas neautonominiu šios Konvencijos nuostatos aiškinimu ir didžiąja dalimi priklauso nuo nacionalinių teisės gynybos būdų egzistavimo (EŽTT 1970-01-17 sprendimas Delcourt v. Belgium, 23-26; 1993-09-21 sprendimas Kremzow v. Austria, 58-59; 2006-10-18 sprendimas Hermi v. Italy, 60). Atitinkamai, apeliacijos procesas turi užtikrinti efektyvią teisę į teisminės gynybos prieinamumą nustatant apelianto civilinio pobūdžio teises ir pareigas (EŽTT 2014-02-11 sprendimas Maširević v. Serbia, 42).

Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad apeliaciniame procese reikia atsižvelgti į ekonomiškumo ir efektyvumo principus bei vertinti nacionalinės apeliacinės sistemos pobūdį, kokias kompetencijas turi šios instancijos teismai, kokius klausimus sprendžia, ar vertina tik teisės taikymą (EŽTT 2012-04-12 sprendimas Eriksson v. Sweden, 66, 69; 1991-10-29 sprendimas Helmers v. Sweden, 36; 2005-02-08 sprendimas Miller v. Sweden, 29-30). Tais atvejais, kai apeliacija yra ribota (kaip Lietuvoje), EŽTT yra nurodęs, kad aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teisme vyko žodinis bylos nagrinėjimas, negali ištaisyti žodinio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvimo, ypač, kai apeliacinės instancijos teismas negali peržiūrėti bylos esmės, įskaitant faktų vertinimą (EŽTT 2018-11-06 sprendimas Ramos Nunes de Carvalho e Sá v. Portugal, 192).

Kita vertus, su žodiniu bylos nagrinėjimu yra susijęs ir esminių liudytojų, ekspertų šaukimas ar faktų vertinimas, ypač kai apeliacinės instancijos teismas ketina panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą naujai vertindamas aplinkybes, nustatytas pirmosios instancijos teismo (mutatis mutandis EŽTT 2010-11-16 sprendimas Garcia Hernandez v. Spain, 26-36).

Ši EŽTT jurisprudencija duoda šias reikšmingas įžvalgas apeliacijos procesui ir CPK 320(2) str. taikymui Lietuvos teismuose.

Pirma, EŽTK 6(1) str. yra taikomas ir civiliniam procesui apeliacinės instancijos teisme, įskaitant CPK 320(2) str. taikymą.

Antra, taikydamas Konvencijos 6(1) str. apeliacijos proceso kontekste, EŽTT vertina ir nacionalinio apeliacinio proceso specifiką, įskaitant ir apeliacijos modelį (de novo ar ribotą).

Trečia, tais atvejais, kai apeliacija yra ribota (kaip Lietuvoje), apeliacinės instancijos teismas, siekdamas naujai vertinti byloje nustatytus faktus, turėtų šaukti žodinį posėdį ir jame ištirti reikalingus įrodymus, apklausti liudytojus bei ekspertus.

Ketvirta, net ir žodinio posėdžio apeliacijos procese paskyrimas negali ištaisyti situacijos, kai pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktų nenustatinėjo ir netyrė. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėtų tirti naujų aplinkybių, kurių nenustatinėjo pirmosios instancijos teismas. Tokiais atvejais, siekdamas išvengti EŽTK 6(1) str. pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas galėtų grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apibendrinant, non reformatio in peius ir tantum devolutum quantum appellantum principai, atitinkamai įtvirtinti CPK 313 ir 320(1) str., draudžia Lietuvoje apeliaciją de novo ir įtvirtina ribotos apeliacijos koncepciją. Todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia pasinaudoti CPK 320(2) str. ir išeiti už apeliacinio skundo ribų, jis, EŽTT jurisprudencijos kontekste, turi įvertinti, ar sugebės išlaikyti balansą tarp viešojo intereso gynimo ir fundamentalios teisės į teisminę gynybą, įtvirtintos EŽTK 6(1) str.. Konvencijos 6(1) str., taikomas ir apeliaciniam procesui, iš esmės draudžia apeliacinės instancijos teismui, esant ribotam apeliacijos modeliui, išeiti iš apeliacinio skundo ribų ir nagrinėti bylą de novo dėl tų aplinkybių, kurių nenustatinėjo ir netyrė pirmosios instancijos teismas.

Autoriaus išdėstyta pozicija yra pagrįsta savarankišku autoriaus tyrimu ir gali nesutapti su oficialia advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius nuomone.

Advokatas Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius vyresnysis teisininkas, VU Teisės fakulteto lektorius

Raktažodžiai
Close
Close