Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti Energetikos ministerijos ieškinį dėl žalos atlyginimo

2020 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus apygardos teismas išsprendė ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinio atsakovams Veolia Environnement S.A., Veolia Energie International S.A., UAB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“, UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. dėl žalos atlyginimo, priėmimo klausimą. Ieškovė teisme buvo pareiškusi atsakovams ieškinį, kuriuo prašė priteisti ieškovės naudai iš atsakovų 240 703 696 EUR žalos atlyginimą.

Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad tęsia teisių gynimą tarp jos ir Veolia įmonių grupės vykstančiame ginče. 2016 m. vasario 10 d. Veolia įmonių grupė kreipėsi į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą (ICSID) dėl tariamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (Dvišalė sutartis) pažeidimo. ICSID pradėjus arbitražo procesą, ieškovė 2017 m. rugsėjo 17 d. pagal Dvišalę sutartį pareiškė byloje priešieškinį dėl Veolia įmonių grupės padarytos žalos Lietuvos Respublikai atlyginimo. Vykstant ICSID arbitražo bylos nagrinėjimui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2018 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-284/16, kuriuo nusprendė, kad tokio pobūdžio valstybių narių susitarimai dėl investicijų apsaugos, kaip Dvišalė sutartis, yra nesuderinami su Europos Sąjungos (ES) teise.

2019 m. sausio 15 d. ES valstybės narės, įskaitant Lietuvą ir Prancūziją, pasirašė deklaraciją, kuria susitarė nutraukti dvišales investicijų apsaugos sutartis bei imtis priemonių arbitražo procesams nutraukti. 2020 m. gegužės 5 d. ES valstybės narės pasirašė tarptautinį susitarimą dėl dvišalių investicijų sutarčių tarp ES valstybių narių nutraukimo. Šiuo susitarimu valstybės narės nustatė, kad visos dvišalės sutartys tarp ES valstybių narių yra nutraukiamos, o investicinių ginčų sprendimas arbitraže tarp ES valstybių narių pagal dvišales investicijų apsaugos sutartis nėra ir nebuvo galimas nuo to momento, kai abi tokios dvišalės sutarties valstybės tapo ES valstybėmis narėmis. Valstybės narės taip pat susitarė, jog ieškiniai ir priešieškiniai, pareikšti arbitražo procesuose, galės būti pareikšti nacionaliniuose teismuose, juos atsiėmus arbitraže.

Ieškovė ieškinyje atskleidė faktą, jog Lietuvos Respublika šiuo metu yra atsakovė arbitražo byloje dėl investuotojo ir valstybės ginčo, kurį pradėjo Veolia įmonių grupė (Veolia) prieš Lietuvos Respubliką ICSID arbitražo teisme, remdamasi 1992 m. balandžio 23 d. Paryžiuje pasirašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos, kurią Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ratifikavo 1992 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. I-2787 (Dvišalė sutartis).

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitraže.

Ieškovė Lietuvos Respublika ieškinyje nurodė, kad Veolia ieškinį Lietuvos Respublikai ICSID arbitražo teisme pareiškė vadovaudamasi Dvišalės sutarties 8 straipsniu, kuriuo grindžiama arbitražinė išlyga. Lietuvos Respublika reikalavimus atsakovei Veolia ICSID arbitražo teisme priešieškiniu taip pat pareiškė vadovaudamasi Dvišalės sutarties 8 straipsniu, kuris skelbia, jog bet koks ginčas, susijęs su investicijomis tarp vienos iš Susitariančiųjų šalių ir kitos Susitariančiosios šalies piliečio ar įmonės, turi būti, kiek tai įmanoma, abiejų suinteresuotųjų šalių sprendžiamas taikiai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2018 m. kovo 6 d. priimtu sprendimu byloje C 284/16 (dėl Bundesgerichtshof  (Aukščiausiojo Federalinio Teismo, Vokietija) 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Slovakijos Respublika prieš Achmea BV), ESTT nusprendė, jog SESV 267 ir 344 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje esanti nuostata, kaip antai Nyderlandų Karalystės ir Čekoslovakijos Federacinės Respublikos sudarytos sutarties dėl tarpusavio investicijų skatinimo ir apsaugos 8 straipsnis, pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti.

Valstybių narių vyriausybių atstovai 2019 m. sausio 15 d. Briuselyje priėmė deklaraciją Dėl Teisingumo Teismo sprendimo byloje Achmea teisinių pasekmių ir investicijų apsaugos Europos Sąjungoje, kurioje nurodoma, jog valstybės narės privalo padaryti visas reikiamas išvadas iš šio sprendimo, remdamosi savo įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę. Deklaracijos preambulėje nurodoma, jog visos į sudarytas tarp valstybių narių dvišales sutartis įtrauktos investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo arbitražo tvarka nuostatos prieštarauja Europos Sąjungos teisei, taigi netaikytinos.

Europos sąjungos valstybės narės 2020 m. gegužės 29 d. pasirašė Susitarimą dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicinių sutarčių nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minimo Susitarimo 15 straipsnis įsakmiai nurodo, jog šis Susitarimas turi būti ratifikuotas, patvirtintas arba priimtas. Ieškovė remiasi minimu Susitarimu, tačiau taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublika susitarimo nėra ratifikavusi. Duomenų apie Lietuvos Respublikos sprendimą dėl laikino Susitarimo taikymo, taip pat nėra fiksuojama.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu dar neužbaigta ICSID arbitražo procedūra, kur yra nagrinėjamas ieškovės ir atsakovės ginčas dėl investavimo sutarčių padarinių ir žalos atlyginimo. Susitarimui nesant įsigaliojusiam, ieškovei nėra sukuriamos prielaidos pradėti atskirą bylą nacionaliniame teisme.

Susipažinusi su viešai prieinama informacija apie arbitražo bylą Veolia Environnement S.A. and others v. Republic of Lithuania (ICSID Case No. ARB/16/3), teisėjų kolegija nustatė, jog arbitražo byla nėra baigta ir nėra išspręsti ginčo šalių prašymai. Taip pat nėra įrašo arbitražo byloje apie prašymo dėl priešieškinio atsiėmimo išsprendimą ar arbitražo bylos nutraukimą. Kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos apie arbitražo bylą, byloje buvo nustatytas terminas iki 2020 m. liepos 20 d. pateikti atsakymą dėl Europos Sąjungos valstybių narių susitarimo dėl dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo, tačiau apie tokių dokumentų pateikimą ar gavimą duomenų nėra, o Europos Sąjungos valstybių narių susitarimas dėl dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo nėra ratifikuotas ir įsigaliojęs.

Susipažinusi su ieškovės ieškiniu, teisėjų kolegija nutarė, jog ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinys atsakovams Veolia Environnement S.A., Veolia Energie International S.A., UAB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“,  UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. dėl žalos atlyginimo nepriimtinas nagrinėti.

Vilniaus apygardos teismo informacija