Komentarai

G. Bartkus. Kodėl skambios bylos subliūkšta?

Generaliniai prokuratūrai pranešus, kad nutrauktas tyrimas dėl Panevėžio mero galimo piktnaudžiavimo, kilo daug klausimų apie taip vadinamų rezonansinių bylų likimus. Daugelis pastebi, kad skambiai pradėtos bylos turi tendenciją pasibaigti tyliai, t. y. niekuo. Daugelis pagrįstai klausia, kodėl taip yra? Atsakymas yra netikėtai paprastas – daugelis šių bylų neturėjo prasidėti skambiai. Ikiteisminis tyrimas galėjo ir, greičiausiai, turėjo būti atliktas, bet neturėjo virsti, kaip įvardina prof. Romualdas Drakšas, baudžiamuoju populizmu. Kodėl jis tokiu virto? Atsakant į šį klausimą, galima iškelti keletą hipotezių.

Pirmoji – ikiteisminio tyrimo institucijos, tokios kaip, pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnyba, yra suinteresuotos ikiteisminio tyrimo pradžia, nes už rezultatą teisme, lyg ir, atsako jau nebe jos, o prokuratūra. Atkreipkite dėmesį, kad apie „rezonansines“ bylas visuomenė sužino, kai yra atliekamos labai grėsmingai skambančios procesinės prievartos priemonės: sulaikymas, suėmimas ar krata, kurių pagrindinės veikiančios figūros yra kaukėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, agentai.

Galima būtų daryti prielaidą, kad, jei nebūtų šių skambių prievartos priemonių, nebūtų ir skambių antraščių bei straipsnių žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, taip vadinamoje „Sutkaus ir Zalatoriaus arba neteisėto lobizmo“ bylos pradžioje, Specialiųjų tyrimų tarnyba informuoja, kad atlikta didelė operacija, kurios metu sulaikyti šeši asmenys. Matyt, kad būtų dar daugiau intrigos,  papildomai yra informuojama, kad ryte apsilankyta ir vieno iš dviejų, o gal ir abiejų, asociacijų prezidentų namuose, atliktos kratos.

Kitoje rezonansinėje byloje skelbiama, kad sulaikyta grupė teisėjų ir advokatų, kurie vėliau su antrankiais atvežami į teismą. Bet kuris skaitytojas neabejotinai įsivaizduoja, kad štai, visi šie sulaikytieji užklupti darant nusikaltimą, ir dar grupėje, ar tuoj po nusikaltimo padarymo, ir todėl neužilgo byla pasieks teismą, bus nesunku įrodyti asmenį padarius nusikalstamą veiką, asmenų kaltę ir jie bus teismo pripažinti kaltais. Paradoksalu, bet skaitytojas bus visiškai teisus būtent taip ir įsivaizduodamas, nes, net ir nežinodamas baudžiamojo proceso normų, jis teisingai spėja, kad asmens sulaikymas ar suėmimas taikomi tik esant labai rimtiems pagrindams.

Taip atsiranda nepagrįsti visuomenės lūkesčiai. Tačiau akylesnis šių skambių įvykių stebėtojas gali pastebėti gana akivaizdžią problemą. Daugumoje šių atvejų, mano nuomone, sulaikymas ir suėmimas (suėmimas rečiau dėl besikeičiančio teismų vertinimo) kaip procesinės prievartos priemonė taikomos nepagrįstai. Baudžiamojo proceso kodekso 140 str. iš esmės leidžia taikyti sulaikymą tik asmeniui, kuris užkluptas darant nusikalstamą veiką, ar tuoj po to, kai jis nusikalstamą veiką padarė. Sulaikyti asmenį dar galima, kai yra pagrindas manyti, kad jis gali pabėgti ar nėra aiški jo tapatybė, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas suimti asmenį ilgesniam laikui.

Rezonansinėse bylose dažniausiai nesimato nei vieno iš šių pagrindų. Taigi, kodėl asmuo sulaikomas, jei pagrindai sulaikymo taikymui yra labiau nei abejotini. Galima daryti dvi prielaidas.

Pirmoji. Norima patraukti žiniasklaidos dėmesį ir pademonstruoti „rimtą“ kovą su korupcija. Vargu ar pranešimas apie tai, kad, tarkim, asociacijos prezidentas, pakviestas atvykti į STT, davė parodymus dėl galimai neteisėtos lobistinės veiklos ar sudarytos sutarties, būtų toks pats įdomus kaip pranešimas apie sulaikymą.

Antroji. Sulaikymą norima panaudoti kaip psichologinio spaudimo priemonę, palengvinančią prisipažinimo išgavimą. Ne kiekvieną gi dieną į namus paryčiais atvyksta policijos pareigūnai ir agentai. JAV nuo 1992 metų yra vykdomas Nekaltumo projektas (Innocence Project), kuris, naudodamas DNR tyrimus, padėjo išteisinti daugiau nei 271 nuteistą asmenį, iš kurių kai kurie kalėjime bausmę atliko jau daugiau nei dešimt metų. Tačiau keisčiausia pasirodė ne tai, kad buvo nuteisti kalėti nekalti asmenys, bet tai, kad maždaug ketvirtis šių asmenų prisipažino padarę nusikaltimą, kurio jie nepadarė.

Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip gali asmuo, nepadaręs nusikaltimo, prisipažinti jį padaręs. Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad išgauti prisipažinimą nėra jau taip sudėtinga. Pagal kai kuriuos tyrimus, prisipažįstančiųjų padarius nusižengimą, kurio nepadarė, išaugdavo 80 proc. panaudojus tam tikras tardymo technikas (pvz., melagingas liudytojas, netikri įrodymai ir pan.). Atvykimas į asmens namus ryte, šeimos narių netiesioginis dalyvavimas atliekant kratą, neteisėtas sulaikymas ar garsinimai taikyti ilgai trunkantį suėmimą, tikėtina, veikia labai panašiai.

Antroji hipotezė, kodėl skambios bylos subliūkšta, gali būti ta, kad šiose bylose įtarimai ir kaltinimai yra susiję su Baudžiamojo kodekso vienais iš „klampiausių“ straipsnių – piktnaudžiavimu tarnyba, prekyba poveikiu ir papirkimu. Šių nusikaltimų sudėtys (populiariai – apibrėžimai) yra tokie platūs (ypač prekybos poveikiu) ir nevykę, kad atsiranda plačios galimybės dirbtinei kriminalizacijai. Kaip nurodo prof. Oleg Fedosiuk, „tam tikras įvykis tiesiog „pritempiamas“ prie vienos ar kitos BK normos ir procesiniuose dokumentuose dirbtinai apibūdinamas šios normos sąvokomis. Būtent ši patologija vadinama dirbtine kriminalizacija. Dažniausiai tokie procesai nepraeina trijų instancijų teismo patikros ir galiausiai pasibaigia išteisinimu arba tinkamu nusikalstamos veiklos perkvalifikavimu, tačiau tai nesumažina problemos aktualumo.“

Trečioji hipotezė gali būti susijusi noru daryti tam tikrą įtaką visuomeniniams procesams. Kai kada tai vadiname politinių užsakymų vykdymu arba politine korupcija. Ikiteisminiai tyrimai tokiais atvejais naudojami ne nusikalstamai veikai išaiškinti, o kitais tikslais. Pavyzdžiui, norint pašalinti politinės kovos konkurentą, nereikia idėjų kovos, pakanka, kad jam būtų pareikšti įtarimai.

Dar keisčiau atrodo, kad nušalinus asmenį nuo pareigų dėl jam pareikšto įtarimo asmuo praranda ir pajamas, tuo pačiu metu negalėdamas įsidarbinti kitur. O dar jei ir jo sąskaitos yra areštuojamos, jis negali net tinkamai pasirūpinti savo gynyba. Prašviesėjimas po kelerių metų, jei asmuo bus išteisintas ar jo atžvilgiu bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas, sukels nebent moralinį pasitenkinimą, bet gyvenimas bus jau pasikeitęs neatpažįstamai ir negrąžinamai atgal.

Atkreipkite dėmesį, kad, pavyzdžiui, taip vadinamoje  „teisėjų byloje“ nei vienas teisėjas realiai nebeturi galimybės tęsti karjeros, jei būtų pripažįstama, kad jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė. Tokia situacija, kai teisėjams pareikšti įtarimai, kurie yra niekaip nepatikrinami nepriklausomos institucijos ex ante, realiai sugriauna profesinę karjerą, mano nuomone, yra neproporcinga ir vargu ar dera su teisėjų nepriklausomumo standartu.

Kuri iš šių hipotezių teisinga (o gal teisingos ar klaidingos visos kartu), negali patikrinti eksperimentais. Tačiau gali pagalvoti apie saugiklius, kurie, jei ir neišspęstų visko, bet bent jau apsaugotų nuo „baudžiamojo populizmo“, „dirbtinės kriminalizacijos“ ir kitų teisinės sistemos bėdų. Kartais net minimalūs pokyčiai gali duoti reikšmingus rezultatus. Pavyzdžiui, ar nevertėtų prokuratūrai, kaip baudžiamojo proceso „šeimininkui“, pagalvoti apie visuomenės informavimo principus ir taisykles, visų pirma orientuotas į  nekaltumo prezumpcijos gerbimą? Ar tikrai ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę komentuoti tyrimą ir bylas plačiąja prasme? Ar tikrai nevertėtų koncentruotis į išsamius ir viešus paaiškinimus tik tada, kada pateikiami kaltinimai? Ar tikrai visuomenės teisė žinoti, kad pareikšti įtarimai, yra svarbesni už pagarbą asmens teisei į privatumą ir pagarbą nekaltumo prezumpcijai? Ar nevertėtų spaudos konferencijos pradėti nuo sakinio, kad asmuo yra nekaltas, kol teismas jo nepripažino kaltu? Ir, jei jau atsitinka taip, kad reikia viešai komentuoti ikiteisminio tyrimo pradžią, ar nevertėtų pasakyti, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai leidžia daryti tam tikras prielaidas, kurios tolimesnio tyrimo metu gali būti ir paneigtos?

Šiandieną labai keistai atrodo, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai (ir net ne prokurorai) gali beveik nevaržomai komentuoti vykdomą ikiteisminį tyrimą ir leistis į detales apie galimai rastus pinigus, dokumentus ar pareikštus įtarimus, o įtariamasis, bandydamas paaiškinti, kas, jo manymu, vyksta, kiekvieną kartą rizikuoja pažeisti baudžiamojo proceso normą, draudžiančią atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

Problema yra ir ta, kad net nėra aišku, kas yra tie ikiteisminio tyrimo duomenys – ar tik informacija, kuri yra surinkta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ar ir informacija, kurią sužinojo pats asmuo ar ją turi, ir kuri nėra gauta ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Net įtariamojo ar advokato išsakyta nuomonė apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, kai kurių pareigūnų nuomone, negalima ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokia situacija viešųjų ryšių požiūriu yra unikaliai palanki vienai pusei – gali kalbėti ką nori, nerizikuodamas, kad atsiras kita nuomonė ar komentaras, leidžiantis suabejoti atliekamu tyrimu ir jo pagrįstumu.

Šiandieną taip pat akivaizdu, kad reikėtų sugrįžti prie tezės apie baudžiamąją teisę kaip ultima ratio ir užtikrinti visuomenės interesą turėti kokybišką ir veiksmingą baudžiamąjį įstatymą. Deja, paskutinio laikotarpio šios srities iniciatyvos pasižymi sankcijų griežtinimu ir klaidingu tikėjimu, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galima išspręsti beveik visas žmonijos problemas.

Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, buvęs teisingumo ministras

Raktažodžiai
Close
Close