T. Davulis. Ar legalus yra maisto išvežiotojų „streikas“?

Streikas. Nors daugelis mūsų visuomenėje ir žino šio žodžio bendrinę reikšmę, tačiau teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuluota teisinė definicija gali nuo jos reikšmingai skirtis. Kaip tik tokį išsiskyrimą demonstruoja ką tik įvykusi maisto išvežiotojų vieša akcija, pavadinta streiku. Ji paskatino ne tik tokį darbą atliekančių asmenų teisės protestuoti ar derėtis su savo užsakovu (darbdaviu?) teisinio kvalifikavimo ir galimybių analizę, tačiau ir žymiai platesnį diskursą – koks yra technologinės-komunikacinės platformos (pvz. mobiliojo telefono aplikacija) pagalba paslaugas teikiančių fizinių asmenų teisinis statusas. Iš to kyla ir kiti diskusiniai klausimai – ar šie fiziniai asmenys atskirais atvejais gali būti pripažinti darbuotojais? Jei ne, ar reikia ir kiek darbuotojams būdingų teisių suteikti besiplečiančios platformos (angl. gig-economy) ekonomikoje įdarbintiems asmenims?

1. Kas laikoma streiku Lietuvos teisės aktų prasme?

Streikas bendrąja prasme yra darbuotojų darbo sustabdymas, kaip spaudimo priemonė darbdaviui ar jų organizacijai, kad būtų padidintos (išlaikytos) algos ar sudarytos kitos darbo, socialinės, ekonominės sąlygos.^[1]  Paprastai streikas yra skelbiamas darbuotojų atstovams – profesinėms sąjungoms – iškėlus kolektyvinės sutarties reikalavimus, kai darbdavių pusė jų nenori tenkinti.

Jau praėjusio amžiaus pradžioje tarptautinė bendruomenė sutarė, kad streikas – būtinas laisvų kolektyvinių derybų elementas, be kurio darbuotojai (po vieną ar kartu) būtų nepajėgūs derėtis su ekonomiškai ir kitaip pranašesniu darbdaviu dėl darbo užmokesčio didinimo ir darbo sąlygų, atitinkančių darbdavio galimybes, gerinimo. Todėl streikas negali būti draudžiamas.^[2] Vis tik streiko reguliavimas kiekvienoje valstybėje priklauso „griežtajai“, arba imperatyviojo metodo dominuojamai nacionalinės teisinės sistemos daliai. Streiko skelbimo sąlygos ir jo teisėtumo reikalavimai išdėstyti griežtai Lietuvos įstatymuose dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, streikas iš esmės reiškia darbo sutartyje nenumatytą darbo sutarties vykdymo sustabdymą. Tuo jis pažeidžia pačią sutartį ir sumažina teisinį tikrumą, kuriuo yra suinteresuota visa teisinė ir ekonominė šalies sistema. Kita vertus, streikas, kaip kolektyvinė priemonė, gali lengvai transformuotis į nevaldomą sambrūzdį, kuriame ar su kurio pagalba lengva sukelti dar didesnius konfliktus ar sukurti teisės normų pažeidimo židinius. Trečia, streikas visada reiškia ekonominius nuostolius, kurių sumažinimu visada yra suinteresuota ir pati valstybė.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso  (LR DK) 244 straipsnis numato, kad streikas yra profesinės sąjungos ar jų organizacijos organizuotas darbuotojų darbo nutraukimas, siekiant išspręsti kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų arba užtikrinti nagrinėjant tokį ginčą pasiekto sprendimo įvykdymą.

Taigi, Lietuvos teisės aktai numato, kad streikas yra kolektyvinio poveikio priemonė siekiant darbuotojams ar jų grupei bendro tikslo (kolektyvinio tikslo), kuri turi tokius požymius:

• streiką skelbia tik profesinės sąjungos;^[3]
• streikas yra paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), todėl skelbiamas tik išlaikius privalomas „priešstreikines“ derybines procedūras:
  • iškėlus tikslius motyvuotus reikalavimus raštu (LR DK 235 str.);
  • šiuos reikalavimus išnagrinėjus bent vienoje specialioje institucijoje (kolektyvinio ginčo komisijoje, su tarpininku ar darbo arbitraže) (LR DK 236-242);
  • įspėjus apie darbdavį prieš atitinkamą dienų skaičių (3, 5 ar 10 dienų) (LR DK 246 str.).^[4]

Taigi, streiku galima laikyti tokią situaciją:

• asmuo turi vykdyti pareigas pagal sutartį, tačiau laikinai jų nevykdo (kitaip – sustabdo sutarties vykdymą);
• tai daro siekdamas tam tikro kolektyvinio intereso patenkinimo. Jei tai atliekama pagal teisės aktų reikalavimus (profesinės sąjungos inicijuotas, išlaikoma procedūra ir kt.), streikas laikomas teisėtu. Jei teisės aktai pažeidžiami (individualus interesas, be profesinės sąjungos dalyvavimo, nevykdant procedūros ir pan.), streikas laikomas neteisėtu.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei administracinė, nei civilinė atsakomybė darbuotojui^[5] už neleistiną darbo funkcijos vykdymo sustabdymą nenumatyta. Jei nebus padarytas kitas pažeidimas, darbuotojui kils atsakomybė tik pagal darbo teisę – darbuotojas gali būti laikomas padaręs darbo pareigų pažeidimą ir privalės atlyginti darbdaviui padarytą žalą (jei tokia žala dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų ir kaltės kils).

Tarpinė išvada Nr. 1.: Ne bet koks darbo sustabdymas ar vieša akcija laikoma streiku. Streiku laikomas darbo kolektyvinio pobūdžio sustabdymas, kurį inicijuoja pagal darbo santykius ar jiems prilygintuose santykiuose dirbantys asmenys.  Streiko skelbimui keliami griežti formalūs reikalavimai.

Tarpinė išvada Nr. 2.: Streiku (net ir neteisėtu) negali būti laikomas viešas susirinkimas, kurio metu asmenys neprivalo dirbti, o tiesiog protestuoja prieš darbdavio veiksmus ar mitinguoja, apie savo padėti skelbia viešai, siekdami viešosios nuomonės pagalba daryti įtaką juos liečiantiems darbdavio sprendimams.

2. Ar maisto išvežiotojų vieša akcija dėl pakeistų paslaugų įkainių laikytina streiku?

Susipažinus su 2020 m. liepos 15 d. surengto „Bolt Food“ dirbančių asmenų viešosios akcijos, kurios metu išreiškiamas nesutikimas su įmonės vienašališkai keičiamais maisto gabenimo apmokėjimo įkainiais išvežiotojams, aprašymu, galima daryti tokias pirmines išvadas:

• kolektyvinis interesas egzistuoja, nes asmenys, susiję su „Bolt Food“ platforma sutartiniais santykiais, nesutinka su platformos valdytojo inicijuotais darbo paslaugų įkainių pakeitimais;
• kolektyvinio pobūdžio reikalavimai gali būti numanomi, tačiau nežinome, ar jie yra motyvuotai išreikšti raštu platformos valdytojai;
• kolektyvinio pobūdžio reikalavimų nėra iškėlusi profesinė sąjunga, tad ir vadinamojo streiko nėra paskelbusi šiuos asmenis vienijanti profesinė sąjunga;
• kolektyvinio pobūdžio reikalavimai neaptarti „priešstreikinėse“ derybinėse procedūrose.

Vis tik šie pirminiai pastebėjimai gali tapti mažai reikšmingi dėl vienos paprastos priežasties – streiko teisė pagal tarptautinius teisės aktus ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksą suteikiama darbuotojams.^[6] Ar akcijoje^[7] dalyvavę su „Bolt Food“ sutartimi susiję asmenys iš tikrųjų yra darbuotojai, kaip teigia žurnalistai ir patys akcijos dalyviai? Pripažinkime – jei šie asmenys nėra laikomi darbuotais, tai ir sutarties vykdymo sustabdymas, ir kolektyviniai reikalavimai ir pretenzijos suvokiami visai kitame kontekste.

Kaip tik tokia situacija galimai susiklostė ir šiuo atveju. Nesigilinant į atskirus sutartinio santykio tarp platformos ir maisto išvežiotojo ypatumus, galima teigti, kad maisto išvežiojimo pagal mobiliąją aplikaciją „Bolt Food“ paslaugą teikiantys asmenys su įmone yra susiję civiline sutartimi, kurioje iš esmės numatyta, kad fiziniai asmenys platformos pagalba savo rizika savo priemonėmis už atlygį suteiks tam tikras paslaugas – nuveš „Bolt Food“ platformos kliento užsisakytą maistą iš restorano (kavinės, baro) šiam klientui. Taigi, jei šalys susitarė dėl civilinio tarpusavio teisių ir pareigų reguliavimo, Lietuvos teisinėje sistemoje jie laikomi individualią veiklą vykdančiais asmenimis (savarankiškai dirbančiais).^[8]

Šalių sudaryta civilinė sutartis, dėl kurios finansinių sąlygų (keitimo) ir kilo pasipiktinimas, prima facie eliminuoja tiek galimybę vadinti šiuos asmenis darbuotojais, tiek ir galimybę pripažinti jiems atskirus darbuotojo statuso elementus, įskaitant teisę streikuoti, teisę reikalauti minimalios mėnesinės algos, teisės į atostogas ar papildomą apmokėjimą už darbą naktį, teisė kreiptis į darbo ginčų komisijas ir kt.^[9]

Tarpinė išvada Nr. 3: kadangi šalis siejo civilinė sutartis, pagal kurią fizinis asmuo įsipareigojo teikti kitai šaliai atlygintinas paslaugas, tai šis fizinis asmuo laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu (angl. self-employed) ir nėra darbuotojas, kol jo statusas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Savarankiškai dirbantis asmuo neturi teisių, kurios pripažįstamos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą darbuotojui, vadinasi, jis neturi teisės ir streikuoti.

Tarpinė išvada Nr. 4: kadangi šalis siejo civilinis teisinis santykis, būtent civilinė sutartis ir nustato vienos iš šalių teisę keisti sutarties sąlygas, tame tarpe ir sulygtas paslaugų kainas.

3. Ar maisto išvežiotojai gali būti pripažįstami darbuotojais, įvertinus jų paslaugų teikimo sąlygas?

Aukščiau buvo užsiminta apie galimybę nuginčyti šalių susitartą civilinį teisinį santykių pobūdį. Lietuvos praktikoje tokių atvejų yra buvę ne kartą – pavyzdžiui, statybos įmonė susitaria dėl rangos sutarties su fiziniu asmeniu, tačiau valstybinės mokesčių inspekcijos ar darbo inspekcijos pareigūnas ir teismas, įvertinę faktiškai tarp šalių susiklostančius santykius, įžvelgia faktinius darbo santykių požymius.^[10] Tokiais atvejais turinio viršenybės prieš formą principas reikalauja pripažinti fiziniam asmeniui darbuotojo teisinį statusą, o darbdavį nubausti už nelegalų darbą (Administracinių nusižengimų kodekso 95 str., Užimtumo įstatymo 56 str.)

Kokia yra platformose dirbančių asmenų teisinė padėtis? Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas savo laiku ėmėsi spręsti tik pavėžėjimo paslaugas teikiančių asmenų teisinio statuso problemą, priimdamas Kelių transporto kodekso pakeitimus^[11]. Šiuo metu Kelių transporto kodekso 18-1 straipsnis numato, kad keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą paslaugas atlieka individualia veikla užsiimantys fiziniai asmenys, sudarę sutartį tik su keleivių vežimo organizatoriumi (t.y. „Uber“ ar „Bolt” platforma). Ši įstatyminė nuostata iš esmės eliminuoja galimybę ginčyti civilinį teisinį platformos vairuotojo ir pačios platformos santykio pobūdį – pavėžėjimo paslaugą teikiantis vairuotojas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus dirba kaip savarankiškai dirbantis asmuo.

Kitų platformų (maisto, paslaugų, korespondencijos ar pan. išvežiotojų) atžvilgiu Lietuvos įstatymų leidėjas nėra priėmęs formalių sprendimų. Vadinasi, taikoma bendra taisyklė, pagal kurią darbo sutartį su fiziniu asmeniu sudaryti privalu tuomet, kai sukuriamas darbo santykis pasižymi tokiais požymiais – atlygintinumu, darbo funkcijos (paslaugų) atlikimu, pavaldumu (LR DK 32 str. 2 d.). Pavaldumo elementą iliustruojantis (ne papildantis) požymis naujai nurodytas to paties straipsnio 4 dalyje – atliekant darbo funkciją kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.

Tarpinė išvada Nr. 5: kol įstatymas nenustato kitaip, maisto išvežiotojai laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis tol ir tiek, kol jų pavaldumo (subordinacijos) užsakymus teikiančiai įmonei laipsnis nebus panašus ar artimas tokiam, koks būdingas pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui.

Pagrindinis vaidmuo šiuo atveju tenka inspekcijų pareigūnams ir teismams, kurie, įvertinę faktinius požymius, gali pripažinti pilną (ar dalinį) darbuotojo statusą, jei platformos naudai paslaugas teikiantį asmenį platforma susaistomas itin tampriais įsipareigojimais, o fizinio asmens laisvė teikti paslaugas ir savarankiškumas suvaržomi.

Lietuvos praktika platformų darbuotojų atžvilgiu daugiau negu skurdi, nors užsienio spaudoje sutinkama aibė pavyzdžių, kuomet užsienio jurisdikcijose „Uber“, „Deliveroo“ ar kitų platformų paslaugas teikiantys asmenys, susiję su platforma formaliais civiliniais santykiais, bent iš dalies būdavo pripažįstami (arba nepripažįstami) darbuotojais.

Savarankiškai dirbančių asmenų statusas Europos Sąjungos teisingumo teismo (ESTT) jurisprudencijoje buvo pradėtas nagrinėti gana anksti. Mat darbuotojams ir verslui (savarankiškai dirbantiems asmenims) suteikiamos skirtingos apimties judėjimo tarp valstybių narių teisės.^[12] Vėliau ir pats ES įstatymų leidėjas ėmėsi suteikti savarankiškai dirbantiems asmenims unikalių subjektinių teisių,^[13] tačiau kyla ir kils klausimų, kiek artimas gali būti savarankiškai dirbančio asmens statusas darbuotojo statusui tiek pagal ES teisę, tiek pagal nacionalinę teisę.

Keletas išvadų iš ESTT praktikos:

• darbuotojų naudai sudaromos kolektyvinės sutartys turi kartelio bruožų, tačiau jos pateisinamos dėl viešojo intereso,^[14] tuo tarpu šio intereso nėra, kai jos sudaromos dėl savarankiškai dirbančių asmenų, nebent jų savarankiškumas yra fiktyvus;^[15]
• valstybės narės turi diskreciją pripažinti ar nepripažinti savarankiškai dirbantiems asmenims darbuotojams būdingas teises, tačiau ši diskrecija turi ribas. Kai ES teisė suteikia subjektines „darbuotojams“, kaip jie suprantami pagal ES teisę (taip yra laisvo darbuotojų judėjimo, nediskriminavimo direktyvų ir saugos darbe direktyvų atžvilgiu), valstybės narės negali atsisakyti tas teises pripažinti tokiems asmenims, net jei pagal nacionalinę teisę ji juos laiko savarankiškai dirbančiais (Lietuvos atveju – pvz., profesionaliems sportininkams).
• jei Europos Sąjungos teisė aktai suteikia subjektines teises darbuotojams, tai nereiškia, kad jos suteikiamos ir savarankiškai dirbantiems asmenims.

Iliustratyvus šiuo atveju yra ESTT 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje C‑692/19 (Yodel),^[16] kurioje teismo inter alia buvo paprašyta išaiškinti, ar darbo laiko direktyvos 2003/88 reikalavimai^[17] turi būti taikomi ne tik darbuotojams (angl. employees) ar dirbantiesiems (angl. workers), bet ir savarankiškai dirbantiems asmenims (angl. independent contractors) – pašto siuntas išvežiojantiems kurjeriams, kurie įdarbinti pagal civilines pasiuntinių sutartis. Jie pristato „Yodel“ tvarkomus siuntinius savo transporto priemone, o susisiekdami su šia įmone naudojasi savo mobiliuoju telefonu. Pagal pasiuntinių paslaugų sutartį kurjeriai neprivalo asmeniškai pristatyti prekių, tačiau jie gali paskirti subrangovą ar pakaitą visai ar daliai teikiamų paslaugų, kurio pakeitimą „Yodel“ gali atmesti, jei pasirinktas asmuo neatitinka reikalavimų. Kurjerio paslaugų sutartis taip pat numato, kad kurjeris gali laisvai pristatyti siuntinius trečiųjų šalių naudai tuo pačiu metu, kai teikia paslaugas „Yodel“ vardu. Pagal šį susitarimą „Yodel“ neprivalo naudotis kurjerių, su kuriais ji sudarė paslaugų sutartį, paslaugomis, lygiai taip pat, kaip ir šie kurjeriai neprivalo priimti siuntinio. Kurjeriai gali nustatyti maksimalų siuntinių, kuriuos jie nori pristatyti, skaičių. Siuntos turi būti pristatomos nuo 7.30 iki 21.00, tačiau kurjeriai gali laisvai nuspręsti, išskyrus pristatymus nustatytu laiku, pristatymo laiką ir tinkamą užsakymą bei maršrutą, kad tai atitiktų jų asmeninius patogumus. Kiekvienam siuntiniui nustatomas fiksuotas atlyginimo tarifas, kuris skiriasi priklausomai nuo pristatymo vietos. Nagrinėjamoje byloje kurjeris teigė, kad jis laikytinas darbuotoju direktyvos 2003/88 prasme. Anot kurjerio, nors jis yra savarankiškai dirbantis asmuo mokesčių teisės prasme ir apmoka savo veiklos išlaidas, jis turi būti laikomas bendrovės „Yodel“ darbuotoju, todėl turi teisę į darbo valandų apribojimą, kasmetines atostogas ir pan.

ESTT tik pakartojo, kad darbuotojo sąvoką šios direktyvos kontekste apibrėžia Europos Sąjungos teisė. Darbuotojo statusas reiškia tam tikrą hierarchinį ryšį tarp įmonės ir paslaugas teikiančio asmens, kai:

• fizinio asmens, teikiančio paslaugas, laisvė pasirinkti darbo laiką, vietą ir savo veiklas, apribojama,
• jis nedalyvauja darbdavio komercinėje rizikoje, ir
• ir šių santykių metu yra neatsiejama to darbdavio įmonės dalis, taigi kartu su šia įmone sudaro ekonominį vienetą.

Savarankiškumas gali būti ir formalus dėl mokesčių administracinių ar organizacinių priežasčių, todėl neatmestina, kad iš faktinių aplinkybių gali pasirodyti, jog asmuo vis dėlto teikia paslaugas būdamas pavaldus, tad nacionalinis teismas turi atsakyti į klausimą, ar konkrečioje veiklos srityje konkrečias pareigas einantis asmuo gali būti laikomas darbuotoju.

Atsižvelgdamas į tai, kad Yodel kurjeris gali naudoti kitus asmenis paslaugos atlikimui, kad gali atsisakyti priimti užsakymą, kad gali teikti paslaugas tretiems asmenims ir gali dirbti kada tik nori plačiame darbo dienos diapazone, ESTT teigė, kad jis tenkina savarankiškai dirbančio asmens požymius, taip pat pažymėdamas, kad ši prezumpcija gali būti paneigta nustačius fiktyvius santykius ar nustačius pavaldumo santykius.

Tarpinė išvada Nr. 6: Europos Sąjungos teisėje daroma ryški takoskyra tarp savarankiškai dirbančių asmenų ir darbuotojų. Jų teisinis statusas reikšmingai skiriasi, nes pirmieji laikomi savarankiškais rinkos dalyviai, todėl apsaugos nereikalingi arba reikalingi kitokios negu darbuotojai apsaugos.

Išvados. Kas toliau?

Akivaizdu, kad maisto išvežiotojų akcija (mitingas ar protestas) teisine prasme negali būti laikomas streiku dėl tos priežasties, kad platformos paslaugas teikiantys fiziniai asmenys nėra laikomi tokią teisę turinčiais darbuotojais ar pagal įstatymus prilygintais jiems asmenimis.

Savarankiškai dirbančių asmenų santykį su jų užsakovu apsprendžia jų sutartys ir civilinės teisės normos, o darbo įstatymai ir darbuotojų apsauginės normos jiems nėra taikomos.

Nelygu, koks naudojamas verslo modelis ar koks sukuriamas santykis su paslaugos teikėju, platformų valdytojams dirbantys savarankiškai dirbantys asmenys turi didesnį savarankiškumo apribojimą. Ar šis apribojimas yra toks, koks būdingas darbuotojo ir darbdavio hierarchiniam ryšiui (tai leistų jiems reikalauti darbuotojams būdingų teisių) – to kol kas nesiaiškino nei patys platformoms dirbantys, nei profesinės sąjungos, nei už nelegalų darbą ar mokesčių surinkimą atsakingos institucijos.

Daugėjant konfliktų tarp platformų valdytojų ir jų veiklą realizuojančių paslaugų teikėjų – fizinių asmenų – kaip ir užsienyje, taip ir Lietuvoje gali rastis teismų sprendimų, pagal kuriuos atskiroje platformoje tarp jos valdytojos ir paslaugą teikiančio asmens sukuriamas santykis bus pripažintas darbo santykiu (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis). Kita vertus, politikams ar profesinėms sąjungoms taip pat gali rūpėti šių asmenų socialinė apsauga, o tai reikštų įstatymų pakeitimuose numatytas papildomas teises savarankiškai dirbantiems asmenims ir platformų veiklos suvaržymus. Išdėstytos mintys yra relevantiškos tiek, kiek nėra kvestionuojamos Konstitucijos 48 straipsnyje pateiktos „darbuotojo“, 50 straipsnyje pateikta „profesinės sąjungos“ ir 51 straipsnyje pateikta „streiko“ sąvokos.

Dr. Tomas Davulis yra Vilniaus universiteto profesorius, Teisės fakulteto Darbo teisės centro vadovas, Darbo kodekso rengimo darbo grupės vadovas

^[1] Teisė į streiką yra ginama kaip pagrindinė žmogaus teisė ES pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje, Europos Socialinės chartijos (pataisytosios) 6 straipsnio 4 dalyje. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose Nr. 87 ir Nr. 98 nėra minima teisė į streiką, o užtikrinama darbuotojų teisė jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas, tačiau visuotinai sutariama, kad šios teisės apima ir teisė į streiką, kaip vienintelę galimybę užtikrinti efektyvias kolektyvines derybas tarp darbuotojų ir darbdavių organizacijų.

^[2] Žinoma, šis principas turi ir išimčių, skirtų ginkluotoms pajėgoms, policijai ar valstybės tarnybai.

^[3] Tai reiškia, kad nei pavienis darbuotojas, nei darbuotojų grupė negali inicijuoti teisėto streiko Lietuvoje. Streiko neleidžiama skelbti ir darbo taryboms, nes jų mandatas – atstovauti darbuotojus informavimo, konsultavimo procedūrose ir darbdavio sprendimų priėmime, o ne derantis dėl darbo kainos ar kitų ekonominių, socialinių sąlygų, kas yra pripažįstama išimtine profesinių sąjungų teise. (DK 165 str. 3 d.)

^[4] Žr. Taip pat streikų skelbimo apribojimus LR DK 247, 248 str.

^[5] Dėl profesinės sąjungos atsakomybės už neteisėtą streiką – žr. LR DK 254 str.

^[6] LR DK 234 straipsnyje numatyta, kad DK „Kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų nagrinėjimo“ skyriaus normos taikomos darbuotojams ir kitiems asmenims, dirbantiems Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais, kaip antai valstybės tarnautojai, diplomatai ir pan. (Užimtumo įstatymo 4 str. 3 d.). Tuo tarpu savarankiškai dirbantys asmenys į šią kategoriją nepatenka ir expressis verbis yra nurodyti atskirai (Užimtumo įstatymo 5 str.).

^[7] Šio straipsnio autorius tikslingai įvykusį susibūrimą vadina akcija, o ne “streiku”, o jame dalyvavusius asmenis – tiesiog asmenimis ar dirbančiais, tačiau ne “darbuotojais”.

^[8] Atitinkamai jie patys turi deklaravimo pareigas ir patys sumoka gyventojų pajamų mokestį, draudžiasi socialiniu draudimu.

^[9] Pažymėtina, kad teisė jungtis į asociacijas tokiems asmenims yra garantuojama pagal Asociacijų įstatymą, tačiau diskutuotina dėl jų teisės jungtis į profesines sąjungas. Mat pagal Profesinių sąjungų įstatymo 2 straipsnis expressis verbis kalba apie profesinių sąjungų narius, teisėtai dirbančius pagal darbo sutartis ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje.

^[10] Žr. pvz. Kauno apygardos teismo nutartį byloje ATP-196-530/2015.

^[11] Lietuvos Respublikos 2019 m. rugsėjo 26 d. Įstatymas Nr. XIII-2444. TAR, 2019-10-14, Nr. 16283.

^[12] Žr. pvz. ESTT lapkričio 20 d. sprendimą (Jany), ECLI:EU:C:2001:616.

^[13] Žr. pvz. direktyvos 2006/54 14 straipsnį 1 dalies  a) punktą, kuris draudžia diskriminuoti ar dėl lyties „savarankiškai įsidarbinant“ ir kylant karjeros laiptais, tos pačios direktyvos 10 straipsnį, o taip pat direktyvą 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo.

^[14] ESTT 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje C-67/96 (Albany).

^[15] ESTT 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje C-413/13 (FNV Kunsten Informatie en Media), ECLI:EU:C:2014:2411.

^[16] ECLI:EU:C:2020:288.

^[17] Direktyva, nustatanti pagrindinius darbo ir poilsio laiko reikalavimus Europos Sąjungoje. Direktyvos tekste nėra nuorodos į tai, kad ji taikoma darbuotojams, kaip jie suprantami pagal valstybių narių teisę, todėl ji taikoma visiems asmenims, kurie laikomi darbuotojais pagal Europos Sąjungos teisėje suformuotą autonominę darbuotojo sąvoką, tai yra teikia paslaugas, būdami pavaldūs už atlyginimą. Žr. pvz. ESTT 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje C‑147/17 (Sindicatul Familia Constanţa ir kiti), EU:C:2018:926, para 41.