Teismai

ESTT: bylose, kuriose atsakovu yra vartotojas ir yra pagrindas priimti sprendimą už akių, teismas savo iniciatyva gali įvertinti, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos

Lenkijoje įsteigta bendrovė, teikianti skolų išieškojimo paslaugas, apylinkės teismui pareiškė ieškinį RN dėl 1 231 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 272 EUR) sumos sumokėjimo su palūkanomis, remdamasi tariama vartojimo kredito sutartimi, kurią RN sudarė su banku. Grįsdama savo ieškinį, bendrovė pateikė tipinės sutarties, kurioje nebuvo RN parašo, kopiją ir dokumentus, patvirtinančius skolos perleidimo sutarties sudarymą su jos teisine pirmtake. Apylinkės teismas nusprendė, kad  bendrovės pateikti dokumentai ir įrodymai nepatvirtina, kad nurodytas skolinis reikalavimas egzistuoja. Nors RN neatvyko į teismo posėdį, šis teismas priėmė sprendimą už akių ir atmetė ieškinį. Bendrovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigė, kad pagal Civilinio proceso kodekso 339 straipsnio 2 dalį šis teismas turėjo remtis tik jos pateiktais dokumentais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam paduotas šis apeliacinis skundas, pažymėjo, kad pagal Lenkijos teisę procesinės normos dėl teismo sprendimo už akių taip pat taikomos byloms, kurias prieš vartotojus inicijavo verslininkai. Nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos sprendimo už akių priėmimo sąlygos pagal Civilinio proceso kodekso 339 straipsnį.

ES Teisingumo Teismas (ESTT) birželio 4 d. priėmė prejudicinį sprendimą ir nusprendė, kad 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama aiškinti nacionalinės teisės nuostatą taip, kad teismui, nagrinėjančiam verslininko vartotojui pareikštą ieškinį, kuris patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir priimančiam sprendimą už akių, kai tas vartotojas neatvyksta į teismo posėdį, į kurį jam įteiktas šaukimas, užkertamas kelias imtis būtinų tyrimo priemonių, kad šis teismas savo iniciatyva galėtų įvertinti, ar sutarties sąlygos, kuriomis verslininkas grindė savo prašymą, yra nesąžiningos, kai jam kyla abejonių dėl šių sąlygų nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.

ESTT suformuotoje jurisprudencijoje pabrėžta vartotojų apsaugos, kuri sudaro viešąjį interesą, pobūdis ir svarba, nes vartotojų padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos lygio, todėl jis sutinka su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos jų turiniui. Nacionalinis teismas turi užtikrinti vartotojų teisių, kylančių iš šios direktyvos, apsaugą, vis dėlto Sąjungos teisėje iš principo nėra suderintų procedūrų, taikomų nagrinėjant tariamai nesąžiningą sutarties sąlygą, todėl jos priklauso valstybių narių vidaus teisės sistemai, tačiau su sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad jos numatytų veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai nustatyta Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

ESTT pabrėžė, kad veiksminga teisminė gynyba negali būti užtikrinta, jei nacionalinis teismas, į kurį kreipėsi verslininkas dėl savo ginčo su vartotoju, patenkančio į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, neturi galimybės, nors tas vartotojas neatvyko į teismo posėdį, patikrinti sutarties sąlygų, kuriomis verslininkas grindė savo ieškinį, kilus abejonių dėl šių sąlygų nesąžiningumo. Jeigu šis teismas pagal nacionalinę nuostatą yra įpareigotas verslininko teiginius dėl faktinių aplinkybių laikyti teisingais, pozityvieji šio teismo veiksmai, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 93/13, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį patenkančiomis sutartimis, visiškai prarastų prasmę.

Raktažodžiai
Close
Close