Komentarai

E. Šileikis. Konstitucija ir absurdas: F. Kafkos „procesas“ LAT teisėjos S. Rudėnaitės situacijoje

Konstitucinių ir parlamentinių procedūrų tyrinėtojai negali likti abejingi Linos Navickytės 2020 m. birželio 1 d. internete (www.Delfi.lt) paskelbtam atviram laiškui visuomenei apie tai, kad „Konstitucinis Teismas pervažiavo Konstituciją“. Kažkas panašaus ar nemažiau kandaus kartais būdavo rašoma anksčiau leistame dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir atspindėdavo Tomo Dapkaus ar Valdo Vasiliausko aštrią žurnalistinę plunksną bei konfliktiškus santykius su tam tikru minėto teismo pirmininku. Tačiau šįsyk kritika Konstituciniam Teismui nuasmeninta, užaštrintai dalykiška ir grindžiama teisingumo idealu bei teisinio alogizmo kupina situacija. Ją, pasak autorės, atsispindi Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas „Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir Konstitucinio Teismo pirmininko 2020 m. gegužės 13 d. pranešimą“.

Šis tarsi eilinis sprendimas priimtas pagal akivaizdžiai neeilinį (išskirtinį) prašymą. Jo unikalumą sudaro prašymo subjekto ir dalyko specifika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą gali prašyti aiškinti atitinkamus Konstitucinio Teismo aktus (nutarimus, išvadas ar sprendimus). Tačiau tokį prašymą pateikė LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigas 2017 m. penkerių metų laikotarpiui pradėjusi eiti Sigita Rudėnaitė, kuri, kaip didesnį teisėjo stažą turinti to teismo skyriaus pirmininkė, pagal Teismų įstatymą anksčiau laikinai ėjo ir, remiantis teisėjų kolektyvo sutarimu 2020 m. gegužę, pagrįstai manė toliau laikinai einanti (laisvas) LAT pirmininko pareigas. Prašyta išaiškinti šios teisėjos statusui reikšmingą Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą pagal Seimo 2020 m. gegužės 7 d. prašymą priimti tirti Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimą atleisti ją iš minėtų skyriaus pirmininkės pareigų. Tuo sprendimu sustabdytas priimto tirti Seimo nutarimo galiojimas, kaip tai nurodyta Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje, taigi tarsi laikinai išnyko kliūtis minėtai teisėjai toliau eiti anksčiau eitas teismo skyriaus pirmininkės pareigas (ir jų pagrindu laikinos LAT pirmininkės pareigas).

Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo konstrukcija šaltai mechaniška ir nenulemta atjautos ar siekio padaryti taip, kad, pasak liaudies išminties, ir vilkas būtų sotus, ir avis gyva. Vengta ką nors naujo aiškinti ir rasti pagrindą priimti prašymą, tačiau visgi  įterptas perteklinis traktatas, kuris negali patikti LAT teisėjų kolektyvui  ir pritarimą jam rodančiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolektyvui (pastarojo nare anksčiau ilgokai buvo S. Rudėnaitė). Esą ginčijamo ir tiriamo Seimo nutarimo sukeltas atleidimas iš pareigų yra įvykęs padarinys, kuris teisėtas net – dėl abejonių – sustabdžius to nutarimo galiojimą.  Šiaip sprendimo esmė – atsisakymas priimti S. Rudėnaitės prašymą pagal tai numatančią Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų oficialaus aiškinimo procedūrą, kadangi minėti 2020 m. gegužės 28 d. priimti Konstitucinio Teismo ir jo pirmininko aktai, kuriuos prašyta išaiškinti, nėra baigiamieji aktai, kuriais išnagrinėjama byla.

Intriguoja ir provokuoja tai, kad sprendime tarsi bendra tvarka neįžvelgta nieko ypatingo ar išskirtinio dėl to, kad, priėmus nagrinėti Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai klausimą, stabdomas to nutarimo galiojimas. Kandžiai pastebėta ir leista suprasti, kad S. Rudėnaitė, kuri jos kreipimesi nurodyta kaip LAT pirmininkės pareigas laikinai einanti LAT teisėja, pagal ginčijamą Seimo nutarimą jau atleista iš to teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų (išeitų negali kaip didesnį teisėjo stažą turinti skyriaus pirmininkė laikinai kartu eiti viso to teismo pirmininkės pareigas). Taigi abejotino  Seimo nutarimo galios sustabdymas esą nesudaro teisinių prielaidų pakisti to Seimo nutarimo įsigaliojimo padariniams ir LAT teisėjai S. Rudėnaitei  laikinai vėl pradėti eiti LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigas (kartu ir viso teismo pirmininkės pareigas). Kol Konstitucinis Teismas pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą tvarką atlieka tyrimą (jį rengia, jo tinkamai nebaigia) ir nutarimu nenustato ginčijamo akto prieštaravimo Konstitucijai fakto, galioja bendroji jokių išimčių esą neturinti prezumpcija, kad minėtas Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai (žr. ir plg. sprendimo 4.3, 4.4 punktus).

Visa tai atitinkamai pašiepiama Linos Navickytės nuomonėje. Imponuoja autorės dualistinės  įžvalgos ir jomis grindžiamos klausimo formuluotės: a) „Niekam, išskyrus Konstitucinį Teismą, nekyla abejonių dėl atleidimo neteisėtumo […]. Tačiau jis sako: na ir kas, tegu šis neteisėtumas dar kurį laiką pabūna, nes dabar jis jau turi pagrindą egzistuoti ir tęstis“; b) „Na gerai, Konstitucinis Teismas nepasakė, kad atleidimas yra neteisėtas. Bet jeigu taip imtume ir paklaustume prie kavos kiekvieno iš garbingų to teismo teisėjų, įskaitant ir pirmininką, ką jie mano apie šį atleidimą?“.

Kai kurie autorės kritiški teiginiai šiek tiek neproporcingai užaštrinti (pvz., „Konstitucinis Teismas pasakė, kad tasai sustabdymas jau nieko nebereiškia, nes traukinys nuvažiavo […]“; „svarbiausia dabar – išlaikyti procedūras“), tačiau iš esmės  yra toleruotini kaip demokratiškos visuomenės teisinio diskurso dalis. Akivaizdu, kad beveik visi Lietuvos teisėjai ir kiti teisininkai ar Seimo nariai 2020 m. gegužės mėnesį itin emocingai diskutavo dėl unikaliai absurdiškos „nežinomybės“, kilusios Seimui pažeminus S. Rudėnaitę LAT teisėjos pareigose be tai numatančio Respublikos Prezidento teikimo (ir Teisėjų tarybos pritarimo).

Žinoma, „pervažiavimas per Konstituciją“ – pernelyg šokiruojanti ir užgauli autorės įžvalga, kuri laviruoja ties teisinio korektiškumo riba. Gerai bent tai, kad autorė nedetalizavo, su kokia technika (buldozeriu ar kitaip) arba sunkiąja (lengvąja) transporto priemone buvo „pervažiuota“ per Konstituciją tarsi kaip per bordiūrą, veją ar prieš sankryžą „gulintį pareigūną“. Korektiškiau metaforos būdu įsivaizduoti Konstitucijos siaurinimą, menkinimą, gniuždymą ar sutrypimą, nors ir toks ar panašus vaizdinys pakankamai šokiruojantis ir iš esmės vengtinas teisiniame diskurse. Tačiau Lina Navickytė galėtų pagrįstai įgelti ir savaip argumentuoti retorinio klausimo būdu: ar rimto teisinio diskurso dalyku apskritai gali būti akivaizdus teisinis absurdas, kurio absoliučiai nesupranta absoliuti LAT ir LVAT teisėjų dauguma (jei ne visa Lietuvos teisėjų bendruomenė)? Itin svarbu tai, kad autorė siekia platesnės diskusijos ir nuoširdžiai piktinasi, kodėl „visi tyli“ (net „habilituoti daktarai“). Atsižvelgiant į visą tai ir paisant bendro senokai įsiplieskusio diskurso konteksto,  galima manyti, kad autorės kritika nekelia jokios „grėsmės“ Konstitucinio Teismo politiniam statusui, juo labiau „konstitucinei santvarkai“, taigi net karantino ar kitokios itin ekstremalios (nepaprastosios) padėties laikotarpiu negalėtų būti oficialaus tarnybinio iškvietimo pokalbiui atitinkamose specialiose tarnybose proporcingas pagrindas (pagal apgailėtiną apžvalgininko Kęstučio Girniaus, kuris kritikavo minėtą teismą, žeminančio tarnybinio „pašnekinimo“ precedentą),[1] nepriklausomai nuo to, ar tokio pokalbio grėsmingas institutas eksplicitiškai įtvirtintas atitinkamuose specialiuose įstatymuose, kaip tai atitinkamai siūlyta Respublikos Prezidento dekretu.

Viena vertus, galima nesutikti su autore ir bandyti pateisinti Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo įstatyme numatytas oficialus šio teismo priimtų aktų formuluočių  aiškinimas (patikslinimas) paprastai siejamas su Konstitucinio Teismo nutarimais ir retsykiais principinės reikšmės „galutiniais“ sprendimais, tačiau 2020 m. gegužės 13 d. sprendimas (juo labiau šio teismo pirmininko pranešimas) išties nėra joks baigiamasis aktas, kuriuo išnagrinėta byla.  Be to, Konstituciniam Teismui nukrypus nuo panašių klausimų nagrinėjimo „praktikos“ ir sukūrus naują precedentą, ateityje galėtų kilti gerokai sudėtingesnių problemų dėl vieno ar kito akivaizdžiai abejotino Seimo individualaus akto galiojimo sustabdymo padarinių ir ankstesnės tame akte negatyviai nurodyto asmens teisinės padėties atsikūrimo, pvz., situacijoje, kuri panaši į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime atskleistą Seimo 2009 m. vasario 20 d. nutarimo „Dėl G. Vilkelio atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ prieštaravimo Konstitucijai padarinių kontekstą tuo aspektu, kad galėjo atsikurti neteisėtai atleisto (sirgusio ir dėl ligos Seimo posėdyje dalyvauti negalėjusio) Seimo kanclerio Gintauto Vilkelio teisė vadovauti Seimo kanceliarijai, jei tas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų priimtas paankstinta tvarka kiek galima greičiau. Be to, Seimui įstatymu radikaliai pakeitus Baudžiamąjį kodeksą ar Baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad būtų įtvirtinta nauja nusikalstama veika (pvz., neteisėtas praturėjimas ar prekyba poveikiu) ir ją galimai padariusio asmens traukimą baudžiamojon atsakomybėn užtikrinanti procesinė priemonė, suinteresuoti asmenys galėtų kategoriškai teigti, kad toks radikalaus teisėkūros pakeitimas akivaizdžiai neteisėtas ir savaime nesukelia jokių naujų įpareigojimų (draudimų) bei pagrindo atsakomybei tol, kol Konstitucinis Teismas neišsklaidys abejonių.

Kita vertus, derėtų sutikti ir pripažinti, kad Linos Navickytės kritika pagrįsta tuo aspektu, jog  Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas ne tik tarsi standartinis, trafaretinis ar šabloninis (jame neatsispindi koks nors neįprastas jautresnis  ir „žmogiškesnis“ unikaliai absurdiškos teisinės situacijos pavertinimas, atjautimas ar tebūnie kosmetinis pabandymas kurti naujos doktrinos mini užuomazgas), bet ir pakankamai arogantiškas bei užgaulus ankstesnės laikinos LAT pirmininkės atžvilgiu. Tarsi eilinį kartą kreipėsi apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, kuris yra iškėlęs gausybę Konstituciniam Teismui ne visad patikusių to teisėjo nagrinėtose bylose taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai klausimų.[2] Tokiame kontekste gali iškilti ir likti neatsakytas papildomas politologinis klausimas: kas galėtų paneigti, kad šaltą mechanišką Konstitucinio Teismo poziciją S. Rudėnaitės prašymo atžvilgiu nenulėmė jos pernelyg vienvaldiškai (nepaisant Konstitucinio Teismo vadovybės pageidavimų) 2019 m. gruodyje parinkta ir pateikta LAT teisėjo Algio Norkūno kandidatūra į Konstitucinio Teismo teisėjus, kaip ir ankstesnės LAT vadovybės 2013 m. gruodyje ir 2016 m. gruodyje suvereniai parinktos ir pateiktos atitinkamai Danutės Jočienės bei  Janinos Stripeikienės analogiškos kandidatūros.

Jei kaimyninėje Lenkijoje parlamento akivaizdžiai be tinkamo pagrindo skriaudžiami Konstitucinio Tribunolo ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkai ir teisėjai bando vieni kitus kiek galima labiau ginti atskleidžiant tendencingų parlamentinių veiksmų absurdiškumą, tai to, regis, su žibintu ar raides padidinančiu stiklu negalima aptikti minėtame Lietuvos  konstitucinės justicijos sprendime. Tarsi ankstesnės laikinos LAT pirmininkės ir šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės statuso politinis teisinis neaiškumas ir principinis konstitucinis absurdiškumas neturėtų nieko bendro su Lenkijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės Malgorzatos Gersdorf priverstiniu (priešlaikiniu) išleidimu į pensiją arba nieko nesiskirtų nuo Lietuvos apylinkės ar apygardos teisėjos galimai neteisėto atleidimo abejonių tyrimo. Išeitų, kad Konstitucijos, tarsi Baudžiamojo proceso kodekso, jėga glūdi viso labo konstituciniame procese, kurio pradžią ir pabaigą dievai žino.

Tarsi absoliuti Lietuvos teisėjų dauguma (gal net 97 procentai) nesutartų, kad Sigitos Rudėnaitės atžvilgiu priimtas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas, kuris pasirašytas ir oficialiai paskelbtas žinant Seimo nepritarimą S. Rudėnaitės paskyrimui LAT pirmininke, neturi jokio materialinio ir procedūrinio konstitucinio  pagrindo ir yra akivaizdžiai nelogiškas (absurdiškas) teisėjos karjeros ir ją siūliusio Respublikos Prezidento teikimo (bei Teisėjų tarybos pritarimo) aspektu.

Nejau kurioms nors priekabių teisininkų ar įtakingų parlamentarų grupėms išties sunku korektiškai įžvelgti, kad visiškai nebūtų jokios absurdiškos konstitucinės problemos ir liktų viso labo politinė problema, jei Seimas, neišskaidydamas Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekrete vientisai susietų dviejų parlamentinių veiksmų arba pirmiausia „iki pabaigos“ tinkamai atlikdamas pagrindinį (esminį) veiksmą: a) įgyvendintų teisę (nuožiūrą) nepritarti Respublikos Prezidento siūlytai S. Rudėnaitės kandidatūrai į LAT pirmininkus; b) toliau neatliktų (netęstų) antro „aptarnaujančio“ veiksmo dėl S. Rudėnaitės atleidimo iš žemesnių (LAT skyriaus pirmininkės) pareigų?  Juk pakankamai akivaizdu, kad Seimas ir jo pirmininkas, atsižvelgdamas į Etikos ir procedūrų komisijos išvadą ir pasiūlymą, galėjo ir turėjo „neįforminti“ antrojo veiksmo (atleidimo) rezultato, taigi oficialiai neskelbti priimto nutarimo dėl S. Rudėnaitės atleidimo iš minėtų skyriaus pirmininkės pareigų, kadangi: a) paaiškėjo, jog nepriimtas nutarimas pagrindiniu (paskyrimo) aspektu, kuris Respublikos Prezidento dekrete atsispindi kaip esminis ir centrinis; b) atleidimui be paskyrimo nebuvo nei Respublikos Prezidento siūlymo, nei tokį siūlymą saistančio Teisėjų tarybos pritarimo.

Žinoma, galima kritikuoti ne Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą, bet įstatymų leidėjo apsisprendimą Konstitucinio Teismo įstatyme 1993–2020 m. neįtvirtinti laikinųjų apsaugos priemonių instituto, kurį Konstitucinis Teismas, remdamasis tuo įstatymu, būtų galėjęs pritaikyti S. Rudėnaitės mįslingoje situacijoje jos teisėtų lūkesčių laikino užtikrinimo labui. Beje, toks institutas – iš Konstitucijos  varpinės matomos vadinamosios įprastinės (ordinarinės) teisės, kuri apima įstatymų lygmenį, dalis. Todėl Konstitucinis Teismas, vengiantis prisipažinti esąs iš dalies „politinio pobūdžio“ institucija,  iš esmės negali, prabėgus daugiau nei 27 jo veiklos metams, imti ir 2020 m. gegužę išaiškinti, kad toks institutas savaime kyla iš Konstitucijos (jos nuostatų potekstės, dvasios) ir gali būti taikomas laikinai ginant S. Rudėnaitės teises, nelaukiant tokio instituto nurodymo Konstitucinio Teismo įstatyme.

Tačiau visa problema ir S. Rudėnaitės karjeros parlamentinio iškraipymo 2020 m. balandžio 21 d. absurdiškumas (tragizmas), nedarantis garbės konstitucinei teisei,  „glūdi“ ne tiek tame, kad įstatymų leidėjas Konstitucinio Teismo įstatyme neįtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių instituto, kiek tame, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje (2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, vėlesniuose nutarimuose) formuluojama ir 2020 m. gegužės 28 d. sprendime pakartojama jokių išimčių (išlygų) neapimanti absoliuti („akla“) doktrina apie kiekvieno (bet kurio) Seimo priimto teisės akto neprieštaravimo Konstitucijai prezumpciją. Jos esmė – tokia: „tol, kol [paryškinta mano – aut.] Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti [paryškinta mano – aut.]“ (2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Išeitų kad hipotetiškai teisėtas yra tiek vienkartinio taikymo  Seimo 2020 m. balandžio 21 d. priimtas ir kitą dieną oficialiai paskelbtas nutarimas, tiek jo sukeltas padarinys –  S. Rudėnaitės atleidimas iš LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų net po to, kai paaiškėjo jos nepaskyrimo LAT pirmininke faktas, nors būtent toks paskyrimas pagal Respublikos Prezidento iniciatyvą turėjo būti to atleidimo pateisinimo pagrindas.  Niekam (net Konstituciniam Teismui) esą nebeturėtų būti svarbu, ar ir kaip LAT koridoriuose ir kabinetuose buvo taikytas tas nutarimas, nes padarinys esą savaime kyla iš to nutarimo kaip jo suponuojamas ir reikalaujamas besąlygiškas rezultatas, kurio esmės esą nekeičia LAT vadovybės (ar teisėjų kolektyvo) pozicija dėl to nutarimo taikymo.

Gali susidaryti įspūdis, kad 1925 m. publikuotas Prahoje kūrusio Franco Kafkos romanas „Procesas“ (Der Prozeß), kuriame atskleidžiamas košmariškas asmens (herojaus Jozefo) teisinis netikrumas ir nesaugumas mįslingo statinio koridorių ir palėpės patalpų labirintuose ir juose įsikomponavusių rimtai posėdžiaujančių teismo kanceliarijos žmogeliukų formalumų karalystėje, 2020 m. „reinkarnavosi“ Vilniaus Gedimino prospekte ir vyksta ar tęsiasi LAT teisėjos Sigitos Rudėnaitės mįslingai pakibusio statuso ir jos pažeminimo pareigose atitikties Konstitucijai tyrimo procedūroje. Jos prieigose visi ar dauguma susirūpinę sutartinai linkčioja galvomis, kad taip esą negalėjo būti, bet atsidusę priduria, kad yra kaip yra, o tyrimas yra tyrimas, tad reikia laikytis visų proceso stadijų bei joms būdingų formalumų, antraip neįmanomas tinkamo teisingumo vykdymas vien vidinio pojūčio (spontaniško teisingumo ir neteisingumo atpažinimo) pagrindu.

Jei tame romane vaizduojamo procesinio absurdo esmė – visiška formos viršenybė prieš materiją (kažkas, matyt, galėjo apšmeižti ir apkaltinti Jozefą, nes, pasirodo, kažkur kažkada kažką kažkaip…), tai analogiškas absurdas, regis,  triumfuoja ir S. Rudėnaitės teisinio netikrumo ir nesaugumo situacijoje. Jos kontekste teisinė logika nublanksta prieš ją aptemdantį tyrimo (procesinio teisingumo) primatą. Naujo grotesko ar košmaro idėja mažai kuo skiriasi, nes abu herojai (atitinkamai Jozefas ir Sigita) „nustatyta tvarka“ tampomi tarsi orumo neturinčios lėlės už virvučių,  ir gali būti vaizdingai perteikta maždaug taip: nors valstybės vadovas, pasitaręs su Temidės tarnų taryba,  siūlė parlamentui paaukštinti galutinės instancijos teismo teisėją Sigitą iki šio teismo vadovės pareigų ir parlamentas tai bandė įgyvendinti karantino sąlygomis, bet, deja, demokratiško slapto balsavimo rezultatai lėmė, kad Sigita buvo pažeminta pareigose, o tai vėliau sukėlė procedūrinių abejonių pačiam parlamentui, kuris aktyvavo Konstitucinį Teismą, o šis priėmė parlamento prašymą ir tuo laikinai sustabdė Sigitos pažeminimą teisėjos pareigose, tačiau toks sustabdymas nereiškia, Sigita atgavo ar atgaus prarastas teismo skyriaus pirmininkės pareigas, nes klausimas nevienareikšmis ir reikalauja skrupulingo tyrimo, kurio baigtis ir diena paaiškės gerokai vėliau, išlaikant visus tam deramus atributus ir rekvizitus: teisėjų mantijas, teismo ar posėdžio pirmininko plaktuką proceso dalyviams ir žiūrovams sudrausminti, posėdžių salės tvarkdarį  ir jo įsakmų kreipinį „prašau, stot, teismas eina“…

Beje, „fiktyvus“ [paryškinta mano – aut.] pareiškėjo prašymas vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme“ (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimai pagal prašymus Nr. 1B-4/2012, 1B-5/2012). Tai skatina manyti, kad Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarime išdėstytas prašymas, kuris pagristas teisiniais argumentais, iš esmės yra fiktyvus tuo aspektu, kad siekiama ne veiksmingo materialinio ir procesinio teisingumo akivaizdaus parlamentinių veiksmų, kurie atlikti 2020 m. balandžio 21 d. Sigitos Rudėnaitės karjeros ir ją siūliusio Respublikos Prezidento teikimo atžvilgiu, procesinio absurdiškumo situacijoje, bet įrodyti akivaizdaus teisinio absurdiškumo formalų logiškumą ir net ydingas procedūrines prielaidas esą sudariusio (Seimą neva suklaidinusio) Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto prieštaravimą Konstitucijai, taigi tai, kas teisinėje valstybėje savaime racionaliai neįrodinėta ir nesietina su bendrąja Seimo aktų atitikties Konstitucijai prezumpcija.

Sveiko proto kriterijus, kuris suformuluotas Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarime kaip žmogaus teisių ribojimo vertinimo pagrindų dalis, turi taikymo ribas ir privalo atitikti teisingumo sampratą asmens teisių ir teisėtų lūkesčių akivaizdžiai absurdiško ribojimo situacijose. Akivaizdus teisinis absurdas negali būti tiriamas racionaliai, laikantis plika akimi matomo to absurdo atitikties „aukščiausiajai“ konstitucinei teisei neprieštaravimo prezumpcijos, imituojant Konstitucinio Teismo tyrimo baigties nežinomybę ar tikimybių teoriją, kad Sigitos Rudėnaitės atžvilgiu priimtas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas, kuris pasirašytas ir oficialiai paskelbtas žinant Seimo nepritarimą S. Rudėnaitės paskyrimui LAT pirmininke, esą 50 proc. apimtyje galbūt neprieštarauja (prieštarauja) Konstitucijai.

Žinoma, mechanišką Konstitucinio Teismo poziciją tiek dėl priimto Seimo prašymo, tiek dėl nepriimto S. Rudėnaitės prašymo galima bandyti suprasti tragiškų šio teismo teisėjų rotacijos nesklandumų (visų trijų kandidatų parlamentinio atmetimo) 2020 m. balandžio 21 d. kontekste ir ypač būsimo pakartotinio trijų kandidatūrų teikimo ir svarstymo bei skyrimo aspektu. Konstitucinis Teismas galbūt nenorėjo dar labiau įaudrinti įkaitusią situaciją (santykius su Seimu), tuo pakenkiant  Seimo 2020 m. pavasario sesijoje įstrigusiai rotacijai.

Tačiau pabrėžtina, kad Seimo, kaip ir kiekvieno kito įgalioto subjekto, tinkamai argumentuoto kreipimosi į Konstitucinį Teismą paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas konstitucinis teisingumas (plg. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą). Šiame kontekste pabrėžtina, kad „savitikslis [paryškinta mano – aut.] prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui“ (Konstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas). Tai skatina manyti, kad Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarime išdėstytas prašymas, kuris pagristas teisiniais argumentais, iš esmės yra ne tik fiktyvus, bet ir savitikslis būtent akivaizdaus parlamentinių veiksmų, kurie 2020 m. balandžio 21 d. atlikti Sigitos Rudėnaitės karjeros ir ją siūliusio Respublikos Prezidento teikimo atžvilgiu, akivaizdaus procedūrinio absurdiškumo (procesinio alogizmo) situacijoje.

Teisingumas negali būti suprantamas vien kaip procesinis teisingumas. Todėl galima samprotauti, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas, adresuotas absurdiškai pareigose pažemintai ankstesnei (ir galbūt dabartinei) laikinajai LAT pirmininkei,  kupinas procesinės arogancijos. Ją kadaise pašiepė ankstesnis LAT pirmininkas Rimvydas Norkus (dabartinis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas).

Nesinori pamokslauti, ką ir kaip geriau reikėjo daryti S. Rudėnaitei, LAT vadovybei ir  visam šio teismo teisėjų kolektyvui po Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo ir MRU profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus viešai įžvelgtos atsikūrusio laikino pirmininkavimo tam teismui „klaidos“. Būtent tokia klaidos įžvalga, kuri kontraversiška, nors suformuluota buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo ir itin patyrusio dabartinio konstitucinės teisės dėstytojo, matyt, dar labiau neigiamai paveikė  išsekintą S. Rudėnaitę ir paskatino ją skubiai kreiptis į Konstitucinį Teismą bei patirti dar didesnį nusivylimą sulaukus minėto 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo. Visgi svarbu pažymėti, kad S. Rudėnaitės, kaip de facto vėl laikinai pradėjusios pirmininkauti LAT,  kreipimasis į Konstitucinį Teismą buvo pernelyg rizikingas ir iš esmės nebuvo perspektyvus tiek dėl to, kad ji nebuvo (nėra) nuolatinė LAT pirmininkė, kuri pagal Konstitucinio Teismo įstatymą neabejotinai gali prašyti išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimus ir kitus baigiamuosius aktus, tiek dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas, kaip minėta, nėra baigiamasis aktas.

Nepalyginti išmintingiau ir toliaregiškiau, jei LAT teisėjų kolektyvas su visų teisėjų parašais būtų paprašęs (paprašytų) Respublikos Prezidento, kad jis kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl jo minėto 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatų (apie ginčijamų ir tiriamų aktų galios sustabdymą) išaiškinimo tuo aspektu, kuris aktualus itin neaiškioje legitimaus pirmininkavimo LAT civilinių bylų skyriui situacijoje. Ar tikrai besąlygiškai ir absoliučiai visose įmanomose teisinėse situacijoje be menkiausios išimties aklai taikytina dogmatinė litanija: „tol, kol [paryškinta mano – aut.] Konstitucinis Teismas nėra priėmęs […] preziumuojama, kad […] teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti“ (2011 m. spalio 25 d. nutarimas)“?

Prie tokio kreipimosi galėtų būti pridėta Teisėtų tarybos ar teisėjus vienijančios asociacijos atlikta visų Lietuvos teisėjų apklausa (jos rezultatas): ar LAT teisėjos S. Rudėnaitės pažeminimas pareigose esant jos paaukštinimą (perkėlimą į aukštesnes pareigas) inicijavusio  Respublikos Prezidento dekretui yra (nėra) absoliutus ir akivaizdus teisinis absurdas, kuriam teisinėje valstybėje negali būti taikomas racionalaus ir skrupulingo teisinio tyrimo ir juo labiau įprastinio bylų nagrinėjimo teisenos standartas, grindžiamas absoliučia Seimo priimto akto teisėtumo prezumpcija.

IŠVADOS

  1. Akivaizdus teisinis absurdas parlamentinėje teisėkūroje negali būti racionaliai tiriamas pagal visus konstitucinės justicijos taikomus formalumus. Kasacinės instancijos teismo vadovybės teisinio netikrumo ir nesaugumo absurdas diskredituoja ne tiek parlamento teisėkūrą, kiek jį (ją) esą racionaliai pagal visas neutralumo („nežinomybės“) procedūras ir Seimo akto neprieštaravimo Konstitucijai prezumpciją tiriančią konstitucinę justiciją. Sustabdžius Seimo nutarimo dėl LAT teisėjos S. Rudėnaitės atleidimo iš LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų teisinę galią, iš esmės nelieka galiojančios teisinės kliūties šiai teisėjai toliau eiti minėtas pareigas tol, kol atleidimo iš jų konstitucingumo klausimas bus baigtas nagrinėti nustatant atitinkamą juridinį faktą (prieštaravimą ar neprieštaravimą Konstitucijai).
  2. Linos Navickytės kritika Konstituciniam Teismui, nors ir laviruoja ties korektiškumo riba, tačiau iš esmės atitinka teisinio diskurso demokratinėje visuomenėje reikalavimus, atspindi hipotetiškai naują anksčiau leistame dienraštyje „Lietuvos žinios“ pasireiškusios Tomo Dapkaus kritikos šiam teismui etapą ir nekelia jokios grėsmės šio teismo politiniam statusui, juo labiau „konstitucinei santvarkai“, taigi net ekstremalios ar nepaprastosios padėties laikotarpiu negalėtų būti oficialaus tarnybinio iškvietimo pokalbiui atitinkamose specialiose tarnybose proporcingas pagrindas (pagal apgailėtiną apžvalgininko Kęstučio Girniaus, kuris kritikavo minėtą teismą, žeminančio tarnybinio „pašnekinimo“ precedentą), nepriklausomai nuo to, ar tokio pokalbio grėsmingas institutas eksplicitiškai įtvirtintas atitinkamuose specialiuose įstatymuose, kaip tai atitinkamai siūlyta Respublikos Prezidento dekretu.
  3. Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarime išdėstytas prašymas, kuris pagrįstas teisiniais argumentais, iš esmės yra fiktyvus, savitikslis ir todėl „nežinybingas“ Konstituciniam Teismui. Analogiškai fiktyviu bei savitiksliu iš esmės yra Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimas priimti nagrinėti tą Seimo prašymą kaip esą skirtą užtikrinti, kad po mėnesio, dviejų mėnesių ar pusmečio bus įvykdytas konstitucinis teisingumas S. Rudėnaitės karjeros ir ją pagal Teisėjų tarybos pritarimą siūliusio Respublikos Prezidento dekreto atžvilgiu, nedarant tame 2020 m. gegužės 13 d. sprendime (kaip ir 2020 m. gegužės 28 d. sprendime) jokios išimties (išlygos) absoliučiai visų (bet kokių) Seimo priimtų aktų atitikties Konstitucijai prezumpcijoje net akivaizdaus procedūrinio absurdo situacijoje, kuri susidarė Respublikos Prezidento inicijuotos S. Rudėnaitės karjeros iškreipimo (pasityčiojimo iš jos) situacijoje.
  4. Seimas galėjo ir gali nepritarti Respublikos Prezidento siūlymui paskirti S. Rudėnaitę nuolatine LAT pirmininke, tačiau pagal tą siūlymą negalėjo ir negali atleisti jos iš žemesnių LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, kadangi toks atleidimas pagal tą siūlymą galimas tik realaus (nefiktyvaus) paskyrimo (perkėlimo) į aukštesnes pareigas situacijoje.
  5. Seimas gali ir toliau nesutarti ir neapsispręsti suvienodinti administracinių bylų teiseną (civilinį procesą) ir konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo procesą, pakeičiant Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad jame būtų įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių („reikalavimo“ užtikrinimo) institutas. Tokioje situacijoje Konstituciniam Teismui derėtų baigti absoliutinti jo 2003 m. suformuluotą visų (net proceso aspektu akivaizdžiai absurdiškų) Seimo priimtų aktų atitikties Konstitucijai prezumpciją. Ji užkerta kelią laikinai ir veiksmingai ginti asmens teises ir įgytus teisėtus lūkesčius, ypač kai jų praradimą nulėmusio Seimo akto galiojimas sustabdomas.
  6. Konstituciniam Teismui 2020 m. gegužės 28 d. sprendime derėjo labiau paisyti išskirtinės LAT svarbos teismų sistemoje ir tai užtikrinančio teisinio aiškumo dėl laikino pirmininkavimo šiam teismui ir jo civilinių bylų skyriui neatidėliotino poreikio, t. y. nederėjo paviršutiniškai vertinti abejotino Seimo nutarimo teisinės galios suspendavimo faktą ir iškelti akivaizdžiai absurdiško Seimo akto konstitucinės patikros formalumus aukščiau veiksmingos LAT teisėjos Sigitos Rudėnaitės teisių ir teisėtų interesų apsaugos principo (idealo).
  7. Konstitucinio Teismo vadovybei hipotetiškai gali nepatikti laikinai LAT pirmininkavusios S. Rudėnaitės 2019 m. gruodyje itin suvereniai (pernelyg savarankiškai) parinkta ir pasiūlyta LAT teisėjo Algio Norkūno kandidatūra į Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ankstesnės LAT vadovybės 2013 m. gruodyje ir 2016 m. gruodyje suvereniai parinktos ir pateiktos atitinkamai Danutės Jočienės bei Janinos Stripeikienės analogiškos kandidatūros. Tačiau negali būti su tokiu nepasitenkinimu hipotetiškai susijusių minėtos teisėjos atleidimo iš LAT skyriaus pirmininkės pareigų atitikties Konstitucijai tyrimo formalumų, kurie sudarytų prielaidas: a) nepaankstinti bylos nagrinėjimo; b) nutolinti bylos nagrinėjimą taip, kad kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus būtų pakartotinai pateikti pasibaigus Seimo pavasario sesijai (juo labiau svarstomi ir skiriami išrinkus naują Seimą). Tuo būtų sudarytos papildomos negatyvios prielaidos „transplantuoti“ skandalingąjį Lenkijos Konstitucinio Tribunolo ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkės Malgorzatos Gersdorf teisinio netikrumo ir nesaugumo standartą, kuris pasmerktas Venecijos komisijos išvadų ir Europos Sąjungos pareiškimų bei tyrimų lygmeniu.

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius 

[1] Daugiau apie tokį žiniasklaidoje (leidinyje „Lietuvos rytas“ paskelbtame Dariaus Kuolio interviu) 2020 m. sausyje atsiskleidusį iki tol plačiai visuomenei beveik nežinomą skandalingą faktą demokratinėje  teisinėje valstybėje žr.:  https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/10/news/lietuvos-zvalgybininku-mezgamas-voratinklis-pasejo-abejones-kas-tapo-ju-irankiu-ir-sajungininku-13190560/

[2] Daugiau apie išskirtinę („netipinę“) teisėjo Ernesto Spruogio asmenybę ir jo profesinės karjeros aspektus žr., pvz.: https://www.delfi.lt/news/daily/law/pirmasis-akibrokstas-prezidentui-teisejai-pasipriesino-nausedos-sprendimui.d?id=82648133

Raktažodžiai
Close
Close