Teismai

LAT: nutraukus paskolos sutartį prieš terminą, mokėjimo palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos, tačiau galima reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę

Gegužės 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių, skolininko pareigos mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, netesybų mažinimo ir ieškinio senaties.

Pasisakyta, kad atsižvelgiant į kompensuojamųjų palūkanų prigimtį ir paskirtį darytina išvada, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų palūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja CK 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu. Taigi, tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus. Kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos.  Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, nors pagal abi su skolininku sudarytas sutartis kredito grąžinimo terminai buvo pasibaigę jau kreipimosi į hipotekos teisėją metu, taigi, skolininkui tinkamai vykdant sutartis kreditorius nebebūtų galėjęs pagrįstai tikėtis ateityje gauti kredito sutartyse nurodyto pelno, per laikotarpį nuo hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo skolininkui papildomai buvo priskaičiuota dar 490 867 Eur palūkanų, t. y. suma, sudaranti daugiau nei pusę pagal abi kredito sutartis suteiktų kreditų sumos (909 101 Eur) (nors realizavus hipoteka įkeistą turtą kreditoriaus naudai jau buvo išieškota 917 974 Eur suma, viršijanti pagal abi sutartis suteiktą kreditą). Tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad pripažinus, jog po paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos pagal sutartį nebegali būti skaičiuojamos, kreditoriams nebebūtų atlyginama už naudojimąsi jų pinigais. Pirma, minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Antra, kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

Išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti  sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo;  pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų  palūkanų  (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. 

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, aukštesnės instancijos teismui grąžinus bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias proceso taisykles, t. y. turi pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vienintelis įpareigojimas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui įtvirtintas CPK 362 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bylą iš naujo nagrinėjantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, išdėstytų išaiškinimų. Ši nuostata, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą kasacinio teismo kompetenciją, aiškintina taip, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Kasacinis teismas, tikrindamas bylą tik teisės taikymo aspektu, nenustato bylos faktų ir neteikia žemesnės instancijos teismui privalomų išaiškinimų dėl to, kokie bylos faktai turi būti laikomi nustatytais ir kaip jie teismo turėtų būti įvertinti. Faktų nustatymas ir vertinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliekamas savarankiškai.

Raktažodžiai
Close
Close