InstitucijosMinisterija

Teisingumo ministerija: žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama tik įstatymu ir turi būti laikomasi Konstitucinio Teismo praktikoje suformuotų reikalavimų

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija parengė atsakymą į Lietuvos verslo konfederacijos, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos, asociacijos „Investors‘ Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos bei Lietuvos medikų sąjūdžio kreipimųsis dėl asmens sveikatos priežiūros specialistų darbo ribojimo. 

Teisinėje nuomonėje teigiama, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo praktiką, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama tik įstatymu, be to, turi būti laikomasi kitų Konstitucinio Teismo praktikoje suformuotų reikalavimų, įskaitant ir proporcingumo principą. Taigi, kelia abejonių asmens sveikatos priežiūros specialistų darbo ribojimų nustatymo lygmuo.

Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, o pagal 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą karantino režimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse nustato Vyriausybė. Valstybės operacijų vadovas neturi savarankiškų įgaliojimų nustatyti karantino režimo priemones, kylančias iš Žmonių užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės įstatymo, todėl reglamentuodamas veikia išimtinai Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ rėmuose ir neturėtų iš jų išeiti. Teisė į darbą laikytina savarankiška konstitucine teise, kurios ribojimas nėra numatytas ir aptartas minėtame Vyriausybės nutarime, todėl savarankiškai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai valstybės operacijų vadovo sprendimais neturėtų būti ribojama. Teisės į darbą ribojimas nėra numatytas Žmonių užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalyje.

Pastebėta, kad darbo laiko režimas negali būti vienašališkai pakeistas darbdavio be darbuotojo sutikimo (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnio 1 dalis) bei, atsižvelgiant į Darbo kodekse numatytas garantijas darbuotojui, yra tęstinis procesas (Darbo kodekso 45 straipsnis), o darbuotojo darbo keliose darbovietėse atveju – ir sudėtingas procesas. Išsiskyrus šalių ir kelių darbdavių interesams, tai gali sąlygoti sudarytų darbo sutarčių nutraukimą ir dirbtinai didintų sveikatos priežiūros specialistų trūkumą trumpuoju laikotarpiu (neatmetant specialistų trūkumo rizikos ir ilguoju laikotarpiu), taip ribojant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą gyventojams.

Asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga. Net ir karantino laikotarpiu turėtų būti užtikrinamas ne tik būtinosios pagalbos, bet ir kitų asmenims reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Atsižvelgiant į tai, teisės lygiagrečiai dirbti keliose sveikatos priežiūros įstaigose ribojimas, nesudarant sąlygų sveikatos priežiūros įstaigoms ir sveikatos priežiūros specialistams pasirengti šių reikalavimų įgyvendinimui ar jų įgyvendinimui esant negalimam dėl visų sveikatos įstaigų veiklos nepertraukiamumo (nuolatinio pobūdžio ir paslaugų poreikio), gali būti vertinamas kaip sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo nepagrįstas ribojimas. Be to, Teisingumo ministerijos nuomone, turėtų būti įvertinamas ir lygiateisiškumo aspektas bei diskriminavimo požymių buvimas tokiame reglamentavime. Sveikatos priežiūros specialistai būtų vienintelė profesija, kuri patirtų tokius darbo apribojimus dirbant per kelias darbo vietas, nors rizika užsikrėsti ir perduoti užkrečiamąją ligą per kelias darbovietes išlieka įvairiose veiklose, profesijose, bet joms toks ribojimas netaikomas, arba net ir šeimos nariams dirbant skirtingose darbovietėse.

Apibendrinant atsakyme pažymėta, kad karantino priemonės turėtų būti nustatomos atsakingai ir tik įvertinus jų pagrįstumą ir proporcingumą siekiamam tikslui, grėsmės visuomenei lygį ir mąstą, tuo lygiu, kuriuo jos galėtų būti nustatytos (įvertinus institucijų turimų įgaliojimų ribas), ir tik ta apimtimi, kiek ribojimų nustatymą leidžia įstatymai. Priešingu atveju kyla rizika, kad tokie sprendimai, kaip pažeidžiantys konstitucinius žmogaus teisių apsaugos imperatyvus, gali būti pripažinti neteisėtais, o valstybei gali kilti pareiga atlyginti neteisėtais sprendimais padarytą žalą.

 

Back to top button