Komentarai

G. Valantiejus. ES bei Lietuvos Respublikos prekybiniai santykiai su Indijos Respublika ir jų teisinis reguliavimas: ko galime tikėtis šiandien bei artimiausioje ateityje?

Pasaulyje tebesitęsiant Covid19 pandemijai ir vykstant jos sukeltiems socialiniams bei ekonominiams pokyčiams, keičiasi ir tarptautinės prekybos struktūra bei sistema, kinta tarptautinės prekių tiekimo grandinės. Akivaizdu, jog vis labiau tolstama nuo tradicinio, globalizacija bei Kinijos Liaudies Respublikos dominavimu prekybiniuose santykiuose pagrįsto modelio [1] bei vis plačiau akcentuojama diversifikuotų, dvišalių prekybinių santykių svarba, plečiant dvišalių laisvosios prekybos sutarčių tinklą, ieškant naujų rinkų prekių tiekimui, derantis dėl specialių jų importo bei eksporto sąlygų, muitų tarifų. Pastaruoju metu Europos Sąjunga, vykdydama bendrąją prekybos politiką, ypač daug dėmesio skyrė prekybinių ryšių su Rytų Azijos regiono šalimis plėtojimui. Dėl šios priežasties pastaraisiais metais, pavyzdžiui, buvo sudarytos laisvosios prekybos sutartys su Japonija (2019 m.), Vietnamu (2020 m.) [2]; [3].

Šiame kontekste, ieškant ES ir kartu Lietuvos Respublikos verslo subjektams naujų rinkų ir plečiant užsienio prekybą (eksportą) itin svarbiais tampa prekybiniai santykiai su viena didžiausių Azijos regiono valstybių – Indijos Respublika. Jie tampa itin svarbūs siekiant diversifikuoti ekonomikos struktūrą bei išvengti priklausomybės nuo nestabilių esamų prekybos partnerių Rytų šalyse, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos, kuri pastaruoju metu nukentėjo tiek nuo Covid19 pandemijos pasekmių, tiek nuo tarptautinių naftos produktų kainų kritimo (defliacijos), ar Kinijos Liaudies Respublikos, kurios ekonomikos augimą neigiamai įtakojo tebesitęsianti pandemija. Nors šiuo metu viena iš svarbiausių užsienio prekybos partnerių Azijos šalyse Lietuvos Respublikai išlieka Kinijos Liaudies Respublika [4], tačiau naujų eksporto rinkų paieška pastaraisiais metais taip pat sąlygojo prekybinių ryšių su Indijos Respublika stiprėjimą [5].

Aptariant ES (bei Lietuvos Respublikos kaip ES valstybės narės, kuri vykdo ES Bendrąją prekybos politiką) prekybinius santykius, būtina pastebėti, jog aktualiu laikotarpiu vis daugiau dėmesio skiriama jų plėtrai. Pavyzdžiui, dar 2019 m. spalio 28 d. Indijos Respublikos Ministras Pirmininkas  Narendra Modi, susitikime su ES Parlamento nariais, viešai išreiškė pritarimą ES ir Indijos Respublikos derybų dėl laisvosios prekybos sutarties sudarymo (vykstančių dar nuo 2006 – 2007 m.) atnaujinimui bei pratęsimui bei tokios sutarties sudarymui [6]. Taip pat ir praėjusiais, 2019 metais, buvo nuosekliai plėtojamas ir politinis bendradarbiavimas su Indijos Respublika ir Lietuvoje, pavyzdžiui, inicijuojant pasiūlymus įsteigti Indijos Respublikos ambasadą Lietuvoje, „stiprinti ekonominį bendradarbiavimą žemės ūkio, maisto perdirbimo, informacinių technologijų ir finansinių paslaugų sektoriuje“ [7]. Taigi, šiame kontekste itin aktualu įvertinti kaip vystosi Indijos Respublikos bei ES, ir kartu Lietuvos Respublikos, prekybinių santykių teisinis reglamentavimas ir kokių iššūkių galima tikėtis artimiausioje ateityje.

ES bei Lietuvos Respublikos prekybinių santykių su Indijos Respublika teisinio reguliavimo sistema ir principai

Būtina pastebėti, jog šiuo metu ES ir Indijos Respublikos tarptautiniai prekybiniai santykiai ir ypač jų apmokestinimo muitais teisinis reguliavimas yra grindžiamas bendrais Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) susitarimų principais, o specialių tarptautinių sutarčių dėl lengvatinių prekybos sąlygų ir/ar preferencinių (lengvatinių ar nulinių) muitų taikymo nėra sudaryta. Kita vertus šiuo metu ES vienašališkai, atskiroms iš Indijos Respublikos importuojamoms prekėms taiko muitų lengvatas pagal Bendrųjų preferencijų sistemą [8]. Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, jog PPO teisės šaltiniai nėra vieninteliai pagrindiniai teisiniai dokumentai reguliuojantys dvišalius prekybinius bei muitų taikymo teisinius santykius. Bendrosios nuostatos dėl ES ir Indijos Respublikos prekybinių santykių yra aptartos abiejų šalių sudarytuose bei aptartuose strateginį bendradarbiavimą apibrėžiančiuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Komisijos komunikatas dėl Indijos-ES strateginės partnerystės (2004 m.) [9], taip pat Bendras veiksmų planas (2005 m.) [10], kuriame išdėstyti tiek ES, tiek ir Indijos Respublikos įsipareigojimai abipusiškai spręsti ir šalinti esamas prekybos kliūtis ir padidinti dvišalės prekybos srautus.

Šių papildomų teisinių dokumentų reikšmė ES ir Indijos Respublikos prekybiniuose santykiuose vertintina kaip esminė, kadangi, kaip jau buvo minėta, ES ir Indijos Respublika vykdo derybas dėl dvišalės laisvosios prekybos sutarties sudarymo, kurios pradėtos dar iki tiriamojo laikotarpio pradžios, o pastaruoju metu yra atnaujintos bei tęsiamos [11]. Galimo susitarimo principinės nuostatos buvo apibrėžtos dar 2006 m. spalio mėn. ES-Indijos aukšto lygio prekybos grupės (angl. EU-India High Level Trade Group) ataskaitoje. Joje numatyta sudarant sutartį įtraukti ne tik tokius klausimus kaip muitai, bet ir prekių, paslaugų ir viešųjų pirkimų procedūrų prieigos prie abiejų šalių rinkų, įskaitant ir investicijų apsaugą, prekybos sąlygas apibrėžiančių intelektinės nuosavybės ir konkurencijos taisyklių ir kitų nuostatų, kurios užtikrintų tvarų ekonomikos vystymąsi bei prekybos apimčių augimo suderinamumą su aplinkosaugos standartų įgyvendinimu, socialinių ir darbo teisių užtikrinimas [12]. Atitinkamai, 2007 m. ES ir Indijos Respublika pradėjo iki šiol tebesitęsiančias derybas dėl laisvosios prekybos sutarties sudarymo, kurioje buvo siekiama nustatyti preferencinį (lengvatinį) tarptautinės prekybos režimą panaikinant didžiąją dalį tarifinių (su muitais susijusių) prekybos apribojimų [8].

Taigi, pritariant mokslinėje literatūroje išsakomoms pozicijoms (pvz. Indijos Respublikos mokslininko S. Chakrabarti vertinimams) galima konstatuoti, jog Indijos Respublikos tarptautinės prekybos politika be daugiašalio lygmens, pagrįsto naryste PPO, tradiciškai buvo orientuota į dvišalių tarptautinių prekybos santykių plėtotę regioniniu (Pietų Azijos šalių) lygmeniu (sudarytos laisvosios prekybos sutartys su Nepalu, Butanu, Šri Lanka) [13]. Kita vertus, nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio išryškėjo kiti Indijos tarptautinės prekybos prioritetai, įtraukiant ne vien tik glaudesnį regioninį bendradarbiavimą (Pietų Azijos laisvosios prekybos zonos (angl. SAFTA; South Asia Free Trade Area) apimančios Indiją, Nepalą, Šri Lanką, Bangladešą, Butaną ir Maldyvus, įsteigimas nuo 2006 m.), bet ir dvišalių tarptautinės prekybos ryšių su kitomis ekonominiu požiūriu itin svarbiomis prekybos partnerėmis (Kinija, JAV, ES) tolesnį vystymą[14].

ES bei Indijos Respublikos laisvosios prekybos sutarties sudarymo galimybės, problemos ir perspektyvos

Vertinat ES ir Indijos Respublikos derybų dėl dvišalės tarptautinės prekybos sutarties metu kylančius iššūkius, būtina pabrėžti, jog šiuo metu Indijos taikomos tarifinės prekybos reguliavimo priemonės vis dar yra kvalifikuojamos kaip esminės (kliudančios laisvai tarptautinei prekybai), pavyzdžiui, nustatytos sudėtingos ir ilgai trunkančios muitinės procedūros bei sudėtinga muitų tarifo apskaičiavimo tvarka bei struktūra [15; 16]. Be to, šių prekybos kliūčių taikymo praktika skiriasi ir valstybės viduje (dėl federacinio valstybės pobūdžio), pavyzdžiui, skirtingose valstijose ar skirtinguose ūkio sektoriuose [16; 17]. Analogiškai yra keliami ir klausimai ar dalis Indijos taikomų prekybos kliūčių nepažeidžia nacionalinio statuso režimo principo, įtvirtinto PPO teisėje (PPO susitarimuose)[16]. Tai, kad Indijos Respublikos nustatytas užsienio prekybos režimas ir taikoma reguliavimo aplinka išlieka sąlyginai ribojančio pobūdžio, pažymima ir kituose atliktuose tyrimuose, pavyzdžiui, Pasaulio Banko studijose[18]. Europos Komisijos vertinimu[19], Indija patenka tarp keturių pasaulio valstybių, kurios taiko didžiausią skaičių naujų užsienio prekybą ribojančių priemonių. Pastaruoju metu ji netgi padidino muitus daugeliui prekių, įskaitant informacinių technologijų sektoriaus produktus, plieno gaminius ir variklines transporto priemones. Pavyzdžiui, informacinių technologijų sektoriaus produktų grupėje Indija taiko 10% dydžio muitą keturioms produktų grupėms, argumentuodama tuo, kad jie nepatenka į 1-ojo Informacinių technologijų susitarimo (angl. ITA1) taikymo sritį. ES Komisija nuolat kėlė klausimą dėl muitų taikymo informacinių technologijų produktams Indijoje, įtraukiant į šio klausimo sprendimą sudarytą specialią ES ir Indijos darbo grupę ir Prekybos pakomitetį, taip pat ES Atstovybėje Indijoje suburtą specialistų komandą prieigos prie rinkos klausimams nagrinėti ir prekybai informacinių technologijų produktais stebėti (įtraukiant į ją tiek ES valstybių narių, tiek ir kitų suinteresuotų šalių atstovus) [19]. Kiek tai susiję su prekybos plieno gaminiams ir jų apmokestinimu muitais, Indijos Respublika, bandydama sumažinti galimą neigiamą pasaulinių plieno gamybos pajėgumų pertekliaus poveikį nacionalinei ekonomikai, šiems produktams tiriamu laikotarpiu (nuo 2010 m.) pradėjo taikyti prekybos apsaugos muitus, siekiančius 20%, taip pat padidino importo muitus atskiriems plieno produktams ir sugriežtino privalomus sertifikavimo reikalavimus importuojamai produkcijai [20].

Apibendrinant, galima konstatuoti, jog bendras Indijos Respublikos vidaus rinkos apsaugos nuo prekių importo lygis yra vertintinas kaip gana aukštas, o importo muitų tarifai pastaraisiais metais (ypač XXI a. pirmajame dešimtmetyje) mažėjo tik kai kuriuose sektoriuose [21]. Pavyzdžiui, nuo įstojimo į PPO momento (1995 m.), vykdydama įsipareigojimus pagal PPO taisykles, Indija pašalino visas kiekybines (netarifines) kliūtis žemės ūkio produktų importui dar iki 2001 m. ir savo iniciatyva sumažino importo muitų tarifus žemiau reikiamo lygio atskiriems žemės ūkio sektoriaus produktams, tokiems kaip, pavyzdžiui, valgomieji aliejai, ankštiniai augalai ir medvilnė [21]. Kita vertus, pavyzdžiui, ES taikomi muitų tarifai prekių (žemės ūkio produktų) importui iš Indijos Respublikos yra mažesni nei Indijos Respublikoje taikomi tarifai [17]. Aukščiausio lygmens tarifinė apsauga Indijoje vis dar yra taikoma žemės ūkio produkcijai ir gataviems maisto produktams, visų pirma, gėrimams, tabako gaminiams, cukrui, daržovėms, vaisiams ir riešutams [11]. Kaip pakankamai aukšti vertinami ir muitų tarifai automobiliams ir kitoms transporto priemonėms, kurie, atsižvelgiant į kai kuriais atvejais šiai produkcijai papildomai taikomus antidempingo muitus, siekia net iki 100% ar daugiau) [20]. Konkrečiai, lyginant muitų tarifų normas, taikomas ES ir Indijos Respublikoje automobilių ir jų dalių importui galima pastebėti, jog vidutinis Indijoje taikomas muitų tarifas dar 2004 m. siekė 31,2% [20]. Prasidėjus PPO Dohos derybų raundui (2001 m.), buvo planuojama šiuos tarifus sumažinti iki 14,4%, tuo tarpu derybose dėl Indijos Respublikos ir ES laisvosios prekybos sutarties sudarymo (nuo 2006 m.) juos numatyta mažinti dar 90-97%. Kita vertus, automobilių pramonės sektoriaus gaminiams taikomų muitų tarifų pobūdis ES ir Indijoje šiuo metu vertinamas kaip akivaizdžiai asimetriškas, kadangi vidutinis ES taikomas muitų tarifas šioms prekėms yra tik 6,5%. Tuo tarpu Indijos taikomi tarifai šioms prekėms išlieka nedaug pakitę ir aukšti, nes kaip, jau buvo minėta, atskirais atvejais, įvertinus siekiant apsaugoti nacionalinę automobilių pramonę papildomai taikomus prekybos apsaugos muitus, bendras muitų tarifų lygis siekia net apie 60-100% [17], o kai kuriais vertinimais – net daugiau kaip 100% [20].

Be to, pastebėtina, jog didesnio prekybinių santykių liberalizavimo progreso nebuvo pasiekta ir prekybos apsaugos priemonių (antidempingo muitų) taikymo srityje, ypač, vertinant paskutiniųjų tiriamo laikotarpio metų patirtį. Pavyzdžiui, jei ES nuo 1995 m. iki 2012 m. Indijos Respublikos atžvilgiu pradėjo 50 antidempingo tyrimų (vidutiniškai daugiau kaip po du tyrimus per metus), tai vien laikotarpiu nuo 2012 iki 2016 m. šis ankstesnis skaičius išaugo iki 62 tyrimų, t. y. vidutiniškai buvo pradedama net po 4 tyrimus per metus) [22]. Taigi, akivaizdu, jog ši naujausia tendencija ir vis dažnesnis prekybos apsaugos priemonių taikymas (ir jų taikymo inicijavimas ES) artimiausioje ateityje gali sukelti ir naujų prekybinių ginčų (Indijos Respublikos iniciatyva) būtent dėl ES nustatomų antidempingo muitų teisėtumo ir pagrįstumo [23].

ES bei Indijos Respublikos laisvosios prekybos sutarties sudarymo planuojamos pasekmės

Atitinkamai, apibendrinant aukščiau nurodytus šaltinius, galima konstatuoti, jog numatoma ES ir Indijos laisvosios prekybos sutartis turėtų užtikrinti kur kas platesnį prekybos prekėmis ir paslaugomis liberalizavimo lygmenį, nei tas, kuris šiuo metu yra taikomas pagal PPO teisę. Sutartyje numatoma pašalinti nuo 97 (detalaus muitinės procedūrų suderinimo atveju) iki 90 proc. (riboto muitinės procedūrų suderinimo atveju) šiuo metu egzistuojančių prekybos prekėmis ir paslaugomis kliūčių, taikomų tiek Indijoje, tiek ir ES. Sutartyje numatoma taikyti laipsnišką muitų tarifų liberalizavimo modelį, kuris reiškia, jog iki sutarties sudarymo galiojusių muitų tarifų sumažinimas (koregavimas) turėtų vykti nuosekliai, per septynerių metų laikotarpį nuo sutarties įsigaliojimo, t. y. šie pakeitimai įsigaliotų tik po tam tikro laiko tarpo  Be to, pagrindinius numatomus įsipareigojimus dėl muitų tarifų bei netarifinių prekybos kliūčių sumažinimo ar panaikinimo yra siekiama taikyti pramonės prekių ir perdirbtų bei neperdirbtų žemės ūkio ir žuvininkystės produktų atžvilgiu. Esminės priežastys, kurios lemia tokį pasirinktą muitų tarifų reguliavimo modelį yra susietos su galimu sutarties poveikio ypatumais, kuriuos lemia Indijos ekonominio išsivystymo lygis ir jos socialiniai bei aplinkosauginiai poreikiai. Vis tik, kaip jau buvo minėta, šiuo metu derybos dėl laisvosios prekybos sutarties sudarymo dar nėra baigtos ir viena iš kliūčių joms užbaigti yra pripažįstami ne tik tarifinio (muitų) reguliavimo ypatumai, bet ir griežta Indijos pozicija dėl prekybos paslaugomis liberalizavimo [15]. Taigi esamoje situacijoje, derybų sėkmingą pabaigą galėtų nulemti papildomos ES iniciatyvos, taikytinos Indijos atžvilgiu, suteikiant jai didesnes nuolaidas ar, priešingai, reikalaujant mažiau nuolaidų iš Indijos pusės.

Baigiamosios pastabos bei esamos situacijos teisinis vertinimas

Vadinasi, nepaisant politinių deklaracijų apie stiprėjantį bendradarbiavimą, šiuo metu egzistuojantis ES ir Indijos Respublikos prekybinių santykių ir jų teisinio reglamentavimo bei apmokestinimo muitais modelis vis tik kol kas yra vertintinas kaip pasižymintis gana aukštu mokestinės (tarifinės) apsaugos bei protekcionizmo lygiu, ypač Indijos Respublikos pusėje. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos  verslo subjektams, eksportuojantiems prekes į Indijos rinką ar planuojant šiuos veiksmus būtina objektyviai įvertinti esamą mokestinę riziką bei galimas prekybos kliūtis. Vertinant ES ir Indijos Respublikos laisvosios prekybos sutarties sudarymo perspektyvas, būtina atsižvelgti į tai, jog šios sutarties sudarymo galimybės kol kas išlieka daugiau deklaratyvaus pobūdžio, ypač atsižvelgiant į bendrą esamą derybų trukmę (daugiau kaip dvylika metų nuo 2007 m.).

Dr. Gediminas Valantiejus yra advokatų profesinės bendrijos „ILAW“ vyr. teisininkas, advokatas, bei  Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei Mykolo Romerio teisės mokyklos Tarptautinės ir ES teisės instituto docentas.

 

Šaltiniai ir literatūra     

[1] Kenneth Rapoza, „China-led Globalization Is Coming To An End“, Forbes, žiūrėta 2020 gegužės 22 d., https://www.forbes.com/sites/kenrapoza/2020/05/21/face-it-china-led-globalization-is-over/#571a9d5255aa;

[2] „EU-Japan Economic Partnership Agreement“, European Commission, žiūrėta 2020 gegužės 22 d., https://ec.europa.eu/trade/policy/in-focus/eu-japan-economic-partnership-agreement/;

[3] Ha Hai Hoang, „Understanding the EU–Vietnam Free Trade Agreement“, EASTASIAFORUM, žiūrėta 2020 gegužės 22 d.,  https://www.eastasiaforum.org/2020/05/21/understanding-the-eu-vietnam-free-trade-agreement/;

[4] Gediminas Valantiejus, „Problems of Customs Legal Regulation in International Trade between the European Union, Russia and China: Analysis of Lithuanian Judicial Practice since 2010“, Social Transformations in Contemporary Society: Annual Journal 3 (2015): 81-98;

[5] Lietuvos eksporto plėtros 2014–2020 m. gairės (21.3 punktas) Indijos Respubliką priskiria „prioritetinių eksporto rinkų“ grupei, žr. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymą Nr.4-58 „Dėl Lietuvos eksporto plėtros 2014-2020 m. gairių patvirtinimo“, TAR 7782 (2015);

[6] „New Delhi keen for early conclusion of India-European Union free trade agreement“, WION, žiūrėta 2019 gruodžio 2 d., https://www.wionews.com/india-news/new-delhi-keen-for-early-conclusion-of-india-european-union-free-trade-agreement-258539;

[7] „Nausėda susitiko su Indijos viceprezidentu Naidu: pakvietė Indijos kompanijas investuoti Lietuvoje“, LRT, žiūrėta 2020 gegužės 22 d., https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1088995/nauseda-susitiko-su-indijos-vicepreziden tu-naidu-pakviete-indijos-kompanijas-investuoti-lietuvoje;

[8] „Trade Policy>Countries and regions>India“, European Commission, žiūrėta 2019 spalio 5 d., http://ec.europa.eu/trade/policy/countries-and-regions/countries/india;.

[9] An EU-India Strategic Partnership. SEC(2004) 768, Brussels, 16 June 2004, COM(2004) 43 final“, European Commission, žiūrėta 2019 spalio 15 d.,  https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/ALL/?uri=celex%3A52004DC0430;

[10] The India-EU Strategic Partnership: Joint Action Plan [2005]. 11984/05 (Presse 223)“, EU Council, žiūrėta 2020 spalio 15 d., http://www.consilium.europa.eu/ueDocs/cms_ Data/docs/pressData/en/er/86130.pdf;

[11] Gabriel Felbermayr, Devashish Mitra, Rahel Aichele and Jasmin Gröschl, „Europe and India: Relaunching a Troubled Trade Relationship“, ifo Forschungsberichte 80 (2016);

[12] „EU-India Free Trade Agreement (FTA)“, European Commission, žiūrėta 2019 sausio 16 d., http://ec.europa.eu/trade/policy/policy-making/analysis/sustainability-impact-assessments/assessments/#study-7?;

[13] Chaisse, J., Chakraborty, D., Nag., B. The Three-Pronged Strategy of India‘s Preferential Trade Policy. Connecticut Journal of International Law 26 (2010-2011);

[13] Shantanu Chakrabarti, „India‘s Regional Policy Making in Post Cold War Setting“, Societal Studies 4, 2 (2012);

[14] Nishith Desai, „International Trade Law: The Indian Perspective“, International Journal of Legal Information 36 (2008);

[15] Rafael Leal-Arcas, International Trade and Investment Law (Cheltenham, UK: Edward Elgar Publishing, 2011);

[16] Parthasarathi Shome, „Customs in international relations: the Indian context“, World Customs Journal 7, 1 (2013);

[17] The Long Road Towards an EU-India Free Trade Agreement (Brussels: European Parliament, 2013);

[18] „Ease of Doing Business Report”, World Bank, žiūrėta 2019 lapkričio 5 d., http://www.doingbusiness.org/~/media/GIAWB/Doing%20Business/Documents/Annual-Reports/English/DB16-Full-Report.pdf;

[19] Commission 2016 Report on Trade and Investment Barriers and Protectionist Trends”, European Commission, žiūrėta 2020 gegužės 21 d., http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2016/june/tradoc_154665.pdf;

[20] Trade Sustainability Impact Assessment for the FTA between the EU and the Republic of India TRADE07/C1/C01 – Lot 1 Final Report (Rotterdam: ECORYS Nederland BV, 2009);

[21] Maurice Landes, „The Elephant Is Jogging: New Pressures for Agricultural Reform in India“, žiūrėta 2019 spalio 5 d., https://www.ers.usda.gov/amber-waves/2004/february/the-elephant-is-jogging-new-pressures-for-agricultural-reform-in-india/;

[22] „Statistics on anti-dumping.  Anti-dumping Initiations: Reporting Member vs Exporter  01/01/1995 – 30/06/2016“, World Trade Organization, žiūrėta 2018 sausio 1 d., https://www.wto.org/english/tratop_e/adp_e/AD_InitiationsRepMemVsExp Cty.pdf;

[23] Geethanjali Nataraj, „India-EU FTA: problems and future prospects“, World Commerce Review 3 (2015).

Raktažodžiai
Close
Close