Komentarai

E. Šileikis. Teisėjos kvazi paaukštinimo suspendavimas: ankstesnės padėties atsikūrimo „klaidos“ aspektai

Lietuvos teisėjų profesinės karjeros vingių inspiruojamą politinį teisinį diskursą, kuris dažnai vyksta užkulisiuose, gana retai taip supurto ir įkaitina tokie vieši individualūs pareiškimai, kaip internetiniame žinių portale Delfi.lt 2020 m. gegužės 15 d. paskelbta BNS kalbinto Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus kategoriška ir kritiška nuomonė. Jos esminis aspektas  – įžvalga, kad Lietuvos Aukščiausiame Teisme (toliau – LAT) pasireiškiantis šio teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės iki 2020 m. balandžio 22 d. eitų LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų faktinis atsikūrimas, nulemtas laikinos šio teismo vadovybės ar teisėjų „kolektyvo“ pozicijos ir grindžiamas Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo priimti tirti Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarime suformuluotą prašymą ištirti šios teisėjos atleidimo iš minėtų pareigų atitiktį Konstitucijai, yra klaida.

Klaida ar ne klaida kasacinės instancijos teismo vadovybės lygmenyje – jautrus ir pernelyg užaštrintas  priekaištas, kurio ar kito panašaus aspekto eskalavimas būdingas minėto gerbiamo aktyvaus kolegos savitai retorikai, argumentavimo stiliui ar braižui. Toks klaidos klausimas ir priekaištas vyresnės ar nejaunesnės kartos teisininkams gali kelti prieštaringus prisiminimus, t. y. „asocijuotis“ su teisės studijų metais analizuotu tuometinės ideologijos klasikų veikalu apie vaikišką kairumo klaidą komunizme[1]

Prieš pradedant analizuoti teisinės klaidos įžvalgą, svarbu sukonkretinti, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje  („Dėl teisėjų […] paaukštinimo […] pataria […]) atsispindi iš esmės „savarankiškas“ teisėjo paaukštinimo konstitucinis institutas, kuris iki šiol Konstitucinio Teismo doktrinoje ir Seimo teisėkūroje (Teismų įstatyme) tapatinamas ar „suliejamas“ su teisėjo perkėlimo (išrinkimo, paskyrimo) į kitas (aukštesnes) pareigas institutu, taikomu atleidžiant teisėją iš žemesnių teisėjo pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą tam, kad jis galėtų eiti aukštesnes teisėjo pareigas. Šiame kontekste vienas keisčiausių ir problematiškiausių teisėjo profesinės karjeros nesklandumų per pastaruosius 30 metų – LAT teisėjos Sigitos Rudėnaitės, kurią Seimas 2017 m. lapkritį paskyrė 5 metus pirmininkauti šio teismo Civilinių bylų skyriui, mįslingas „anti-karjeros“ būvis (stovis) nuo: a) 2020 m. balandžio 22 d., kai oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. XIII-2848 dėl jos atleidimo iš minėto bylų skyriaus pirmininkės pareigų tam, kad ji pagal Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekrete Nr. 1K-164  suformuluotą teikimą būtų paskirta to teismo pirmininke, nors tokiam paskyrimui pritrūko Seimo narių balsų, tad, užuot pagal teikimą kilusi karjeros laiptais aukštyn, apgauta teisėja buvo priversta tarsi žengti laiptelį žemyn iki „eilinės“ LAT teisėjos pareigų;  b) Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. XIII-2893 kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl dviejų teisėkūros dalykų konstitucinės patikros, t. y. minėto Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto ir Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo atitikties Konstitucijai; c) Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. KT89-S84/2020, kai priimtas minėtas Seimo kreipimasis.

Svarbu pabrėžti ir patikslinti, kad Seimas, kuris 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu atleido minėtą LAT teisėją S. Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, tuo iš esmės pažemino ją pareigose be jokio drausminio nusižengimo ar teisėjo vardo diskreditavimo ir tai atspindėjusio Respublikos Prezidento negatyvaus „baudiminio“ teikimo. Užuot ištaisęs tokią parlamentinių veiksmų (slapto balsavimo) sukeltą „klaidą“, Seimas viso labo tuo (bei dar kitkuo) suabejojo ir 2020 m. gegužės 7 d. nutarimu kreipėsi į Konstitucinį Teismą ne tik dėl to 2020 m. balandžio 21 d.  nutarimo, bet ir jo inicijavimo Respublikos Prezidento dekretu atitikties Konstitucijai.

Toks Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį „sustabdo […] akto galiojimą“, taigi suspenduoja negatyvų Seimo nutarimą atleisti S. Rudėdainę iš LAT skyriaus pirmininkės pareigų ir tai paskatinusį (pozityviu tikslu) Respublikos Prezidento teikimą (dekretą). Konstituciškai ginčijamo ir tiriamo teisės akto „galiojimo sustabdymas“ – tai iš esmės tokio akto norminio potencialo ar kitaip pasireiškiančio efekto įšaldymas ar kitaip apibūdinamas to akto sukeltos (nulemtos) teisinės padėties moratoriumas.

Gerbiamą kolegą Vytautą Sinkevičių galima suprasti ir pateisinti tuo aspektu, kad Lietuvos teisėje (Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo įstatyme, Teismų įstatyme, kodeksuose) pagal vadinamąjį austrišką modelį nėra reglamentuota, kad: a) Konstituciniam Teismui nutarimu pripažinus Seimo ar Vyriausybės priimto akto nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, savaime atsikuria („atsistato“) iki tų nuostatų įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis (pagal iki tol galiojusias kitokias atitinkamų teisės aktų nuostatas); b) Seimui ir Respublikos Prezidentui tinkamai suabejojus dėl atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai, (ir Konstituciniam Teismui priėmus šių institucijų kreipimąsi) savaime atsikuria ankstesnė teisinė padėtis, buvusi iki abejotinų teisės  aktų įsigaliojimo.

Todėl, kaip teisingai ir įtikinamai teigia V. Sinkevičius, Seimui praeityje (2003 m.) tinkamai suabejojus, ar Konstitucijai neprieštarauja Respublikos Prezidento Rolando Pakso dekretas suteikti Lietuvos pilietybę už nuopelnus Jurijui Borisovui, toks asmuo savaime neprarado jam abejotinai suteiktos Lietuvos pilietybės tol, kol toks praradimas, kaip individualaus skundžiamo akto prieštaravimo Konstitucijai padarinys,  nebuvo nustatytas  Konstitucinio Teismo nutarime.

Papildomai derėtų pateikti tokį pavyzdį: Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei prieš keletą metų tinkamai suabejojus skubos tvarka priimtu ir deramai nesuderintu Vyriausybės nutarimu panaikinti vadinamąsias kurortų apsaugos zonas (išpūsto skandalo Druskininkuose kontekste) tokios „zonos“ ir jas anksčiau nustačiusio teisinio reglamentavimo nuostatos išsyk savaime neatsikūrė.

Žinoma, jei teisės aktas, kuriuo tinkamai suabejoja Seimas ar Respublikos Prezidentas, nustato unikalias taisykles, pvz., išskirtinius laikinus asmens teisių ir laisvių  ribojimus, tai tokio akto teisinės galios sustabdymas suponuoja, kad de facto atsikurtų ankstesnė teisinė padėtis, kadangi asmenims neliktų kliūties išsyk pasinaudoti tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios iki tol laikinai buvo ribojamos ginčijamu aktu. Antai Respublikos Prezidentas iš esmės galėjo paralyžiuoti (blokuoti) visą karantino režimą, jei būtų kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu nuo 2020 m. kovo 16 d. įvestos karantino padėties.

Beje, Lietuvos teisėje taip pat nėra vienareikšmiai nustatyto reglamentavimo pagal vadinamąjį vokišką modelį, kad Konstituciniam Teismui nutarimu pripažinus tirto teisės akto prieštaravimą Konstitucijai paprastai visose situacijose tame nutarime turi būti sukonkretinti padariniai praeities ir ateities aspektu, įskaitant galimybę traktuoti antikonstitucinį aktą niekiniu nuo pat priėmimo (įsigaliojimo) momento.

Svarbu pabrėžti, kad Vytautas Sinkevičius, matyt, būtų visiškai teisus ar bent labiau įtikinamas, jei LAT teisėjos S. Rudėnaitės įgaliojimų pirmininkauti LAT Civilinių bylų skyriui faktinis atsikūrimas, kurį pripažįsta šio teismo vadovybė ir teisėjų „kolektyvas“, kartu būtų traktuojamas kaip jos anksčiau vykdyto laikino pirmininkavimo visam LAT atsikūrimas netgi tokioje situacijoje, kai po 2020 m. balandžio 21–22 d. naujai susidariusiuose santykiuose veikęs LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. Gutauskas, pasak žiniasklaidos pranešimų, formaliai pradėjo pirmininkauti  LAT („Aukščiausiajam Teismui laikinai vadovauja A. Gutauskas“) ir (svarbiausia) galbūt atliko tai patvirtinančius realius veiksmus, tuo tinkamai atspindėdamas, kad po S. Rudėnaitės atleidimo iš minėtų teismo skyriaus pirmininkės pareigų, kurių pagrindu ji, kaip turinti didesnį teisėjos stažą, laikinai vadovavo LAT, jau susidarė kiti pirmininkavimo visam LAT santykiai ir todėl savaime negali atsikurti ankstesnė pirmininkavimo visam teismui padėtis vien todėl, kad atsikuria ankstesnio pirmininkavimo šio teismo Civilinių bylų skyriui padėtis.

Tačiau galima nesutikti su minėtu kolega ir jo įžvelgtą klaidą vertinti kritiškai. Gautųsi, kad klaidos nebūtų ir triumfuotų  „objektyvi tiesa“, jei kelias savaites ar mėnesį tvyrotų visiška teisinė nežinia dėl to, kas pirmininkauja LAT Civilinių bylų skyriui (pvz., formaliai tvirtina ar kitaip sudaro teisėjų kolegijas atitinkamoms byloms) po to, kai Seimas slaptame balsavime pagal Respublikos Prezidento teikimą skirti S. Rudėnaitę LAT pirmininke, sugebėjo generuoti pakankamai Seimo narių balsų tik tam, kad ji būtų atleista iš minėto teismo skyriaus pirmininkės pareigų esą jos pačios interesų labui (dėl tolimesnės karjeros, iš esmės paaukštinimo), bet, deja, ne tam, kad ji būtų paskirta nuolatine to teismo pirmininke, nors tik tam buvo skirtas Respublikos Prezidento teikimas dėl minėto jos atleidimo iš skyriaus pirmininkės pareigų.

Pagal teisės darnos viziją ir subtilias įtampas sudarančių vertybių proporcingo derinimo (balansavimo) imperatyvą, matyt, pakankamai akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje nuo 2005 m. pernelyg sureikšminama Seimo aktų neprieštaravimo Konstitucijai prezumpcija, kuri gali būti paneigta tik Konstitucinio Teismo nutarimu, konstatuojant prieštaravimo Konstitucijai faktą, konstitucinis principas ar idealas negali būti svarbesnis nei suinteresuotų asmenų ir visos visuomenės teisinis tikrumas ir saugumas, aiškaus ir veiksmingo pirmininkavimo kasacinės instancijos teismo, formuojančio teismų praktiką, Civilinių bylų skyriui būtinybė (neatidėliotinas poreikis).

Todėl klaidos, kurią esą padarė LAT vadovybė (ar teisėjų „kolektyvas“, dviejų LAT skyrių pirmininkai) paskelbusi LAT teisėjos S. Rudėnaitės anksčiau iki 2020 m. balandžio 22 d. (imtinai) eitų šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų atsikūrimą, įžvalga minėtoje Vytauto Sinkevičiaus nuomonėje gali būti vertinama kaip neproporcingai kategoriška, pernelyg formali. Esą konstitucinis formalumas, kad po teisėjos atleidimo iš LAT skyriaus pirmininkės pareigų susidariusi padėtis turi būti įšaldyta iki Konstitucinio Teismo nutarimo, turi didesnę svarbą (sudaro didesnę vertybę), nei teisinis aiškumas ir suinteresuotų asmenų teisinis tikrumas bei pasitikėjimas valstybe ir jos teise.

Antraip minėta prezumpcija ir jos sureikšminimas pagal specifinį pilietybės Jurijui Borisovui suteikimo suspendavimo pavyzdį lemia, kad nuo 2020 m. balandžio 22 d. ir ypač gegužės 13 d. kelias savaites ar mėnesį LAT tvyrotų visiška destruktyvi nežinia, kas ir kuo remiantis eina (neina) šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas ir tuo remiantis teisėtai atlieka objektyviai būtinus veiksmus, kurių negali atlikti kompiuteris (robotas), kuris pagal savo dirbtinį intelektą  atrenka LAT teisėjus atitinkamoms civilinėms byloms nagrinėti tose situacijose, kai automatiškai atrinktas teisėjas rimtai suserga, yra ar bus iš anksto numatytoje komandiruotėje, yra ieškovo ar atsakovo artimas giminaitis ir pan.

Akivaizdu, kad parlamentinis atleidimo veiksmas atsiskyrė nuo paskyrimo veiksmo ir tapo savarankiškas bei absoliučiai stokojantis legitimacijos, t. y. iškreipė pirminę tų dviejų susijusių veiksmų inciatyvą (Respublikos Prezidento teikimą). Ką iš esmės gali fundamentaliai įrodinėti atleidimo teisėtumo ar jo abejonių šalininkai ir atradinėti teismai, jei parlamentinis teisėjos atleidimo veiksmas negalėjo būti (bet, deja, pagal slapto balsavimo rezultatus pasidarė) savarankiškas ir atsietas nuo paskyrimo veiksmo (absurdiškai tapo susietas su nepaskyrimo veiksmu), nes jis turėjo viso labo „aptarnauti“ (užtikrinti) paskyrimo veiksmą?

Jei fiktyvus sandoris yra niekinis ir tokia taisyklė atspindi universalią šimtametės civilinės teisės raidoje seniai įsitvirtinusią principinę vertybinę įžvalgą, tai kodėl akivaizdžiai fiktyvus LAT teisėjos anti-karjeros variantas, kai pagal Respublikos Prezidento teiktą jos paaukštinimą susiklostė jos pažeminimas pareigose, nėra konstituciškai niekinis („už teisinio mąstymo ribų“)?

Kodėl storose kelis kartus perleistose kone Talmudo dydžio knygose sunkiai įsitenkanti Konstitucinio Teismo doktrina, kuri tradiciškai „pristatoma“ ir tarsi primetama kiekvienam naujam šio teismo teisėjui, kaip jau skurta ir tik taikytina, nuo 2005 m. absoliutina visų (bet kokių) Seimo priimtų teisės  aktų atitikties Konstitucijai prezumpciją (tol kol ji nėra paneigta Konstitucinio Teismo nutarimu) ir nesuponuoja, kad tam tikri Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimti aktai, kuriais akivaizdžiai iškreipiamas jų priėmimo konstitucinis pagrindas ir tikslas (paskirtis) arba atitinkamas konstitucinis įgaliojimas (kompetencija), gali ir turėtų būti visuotinai laikomi kaip konstituciškai niekiniai tuo aspektu, kad jų laikytis nėra privaloma (net draudžiama) dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame formaliai nustatomas tų aktų prieštaravimas Konstitucijai?

Žinoma, galima mesti kritikos akmenėlį į šių eilučių autoriaus profesinės veiklos „daržą“ tuo aspektu, kad jis, būdamas Konstitucinio Teismo teisėjas, jo atskirosiose nuomonėse nesukūrė ir nepagrindė alternatyvios doktrinos apie minėtos prezumpcijos išlygos būtinumą. Tačiau kritikuojant derėtų atsižvelgti į mažai kam žinoma aplinkybę, kad autorius, būdamas teisėjas, siūlė koreguoti tą prezumpciją, tačiau tik viena teisėja išsyk sutiko, kad ta išlyga būtų daroma ją susiejant  su akivaizdaus Konstitucijos pažeidimo (konstitucinių reikalavimų nepaisymo) situacija, o teisėjų dauguma nusprendė patikslinti tik tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo galia gali būti nukreipta į praeitį iki pat antikonstitucinio akto priėmimo momento, jei tuo aktu sukelta grėsmė pamatinėms konstitucinėms vertybėms (pvz., valstybės nepriklausomybei ar žmogaus teisėms).

Kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo kreipimąsi, tebūnie formaliai galioja Seimui abejonių sukėlusio jo paties priimto minėto nutarimo dėl nelogiško Sigitos Rudėnaitės pažeminimo pareigose atitikties Konstitucijai prezumpcija, tačiau ji negali būti svarbesnė ar fundamentalesnė, nei teisinio aiškumo ir suinteresuotos visuomenės teisinio tikrumo (saugumo) būtinybė (neatidėliotinas poreikis) būtent konkretaus LAT teisėjo įgaliojimų pirmininkauti LAT Civilinių bylų skyriui aspektu.

Šiame kontekste papildomą problematiką suponuoja Teismų įstatymas, kuriuo pasinaudojo Seimas, pagrįsdamas 2020 m. gegužės 7 d. nutarime suformuluotą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą tuo aspektu, kad  Teismų įstatyme nustatyti LAT skyriaus pirmininko pirmalaikio atleidimo (nepasibaigus 5 metų pirmininkavimo trukmei) pagrindai neapima atleidimo dėl to, kad pirmininko pareigas ėjęs teisėjas pagal Respublikos Prezidento teikimą bus ar buvo paskirtas šio teismo pirmininku. Todėl Teismų įstatymui ir kartu Konstitucijai esą prieštarauja Respublikos Prezidento dekretas siūlyti Seimui pirma laiko atleisti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę S. Rudėnaitę tam, kad ji būtų paskirta nuolatine šio teismo pirmininke nesant tam būtino „įstatyminio“ pagrindo. Toks ir kitoks panašus argumentavimas yra kūrybingai ir įžvalgiai sukonstruotas tame Seimo nutarime, tačiau kažkodėl nesusietas su įžvalga, kad pats Teismų įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai tiek, kiek jame nustatytas LAT skyriaus pirmininko pirmalaikio atleidimo iš pareigų pagrindų (kelių punktų) sąrašas neapima minėto karjeros (paaukštinimo) atvejo.

IŠVADOS

  1. Kritiškai galima vertinti tai, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje ir jos nulemtoje Seimo teisėkūroje (Teismų įstatyme) nėra tinkamai išgrynintas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje („Dėl teisėjų […] paaukštinimo […] pataria […]) atsispindintis „savarankiškas“ teisėjo paaukštinimo konstitucinis institutas. Jis iki šiol tapatinamas ar „suliejamas“ su teisėjo perkėlimo (išrinkimo, paskyrimo) į kitas (aukštesnes) pareigas institutu, taikomu atleidžiant teisėją iš žemesnių teisėjo pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą tam, kad jis galėtų eiti aukštesnes teisėjo pareigas.
  2. Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekrete suformuluoto teikimo Seimui esmė – LAT teisėjos Sigitos Rudėnaitės paaukštinimas, bet ne šiaip perkėlimas į kitas (aukštesnes) pareigas. Valstybės vadovo inicijuotos LAT teisėjos Sigitos Rudėnaitės karjeros tame teisme netikėtas politiškai nulemtas regresas – tai ne tiek nepavykusio jos „perkėlimo“ į kitas (aukštesnes) pareigas situacija, kiek diametraliai priešingai įgyvendinto jos paaukštinimo tame teisme nelogiškumo problema. Jei Respublikos Prezidento dekrete ir Seimo nutarime, kuriame numatytas (bet, deja, neįgyvendintas) LAT teisėjos S. Rudėnaitės skyrimas šio teismo pirmininke (apimant tam būtiną šios teisėjos atleidimą iš to teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų), būtų aiškiai pabrėžiamas šios teisėjos paaukštinimas, nereikėtų pernelyg detaliai ginčytis ir įrodinėti, kad Seimas negalėjo pagal slapto Seimo narių balsavimo rezultatus sukurti teisinės situacijos, kai minėta teisėja buvo ne paaukštinta, bet pažeminta pareigose, nes prarado teismo skyriaus pirmininkės postą, negavusi nuolatinio teismo pirmininkės posto.
  3. Seimas galėjo ir gali atmesti Respublikos Prezidento siūlomą LAT teisėjos ir Civilinių bylų skyriaus pirmininkės S. Rudėnaitės skyrimą LAT pirmininke, tačiau teisėjos S. Rudėnaitės pažeminimas pareigose nebuvo inicijuotas Respublikos Prezidento dekretu ir negalėjo tapti Seimo posėdyje vykusio Seimo narių slapto balsavimo teisiniu padariniu (rezultatu). Toks šalutinis ar „antraeilis“ vieno iš dviejų parlamentinių veiksmų (dviejų balsavimų) teisinis padarinys (rezultatas), esant pagrindiniam ar „centriniam“ tos pačios teisėjos nepaskyrimo LAT pirmininke padariniui (rezultatui), yra akivaizdžiai niekinis nuo pat jo paaiškėjimo (juo labiau formalizavimo, žinant kitą minėtą pagrindinį ar „centrinį“ padarinį, rezultatą) momento, kadangi radikaliai iškreipia ir paneigia tokiam rezultatui būtinos teisinės prielaidos esmę (minėto teikimo pretekstą, tikslą).
  4. Nėra ir negali būti esminio skirtumo tarp civilinėje teisėje nurodytų fiktyvių niekinių sandorių ir konstitucinėje teisėje nenumatyto netoleruojamo Respublikos Prezidento teikime atsispindinčio teisėjo paaukštinimo paskirtį iškreipiančio ir paneigiančio Seimo nutarimo tą Respublikos Prezidento teikimą įgyvendinti absoliučiai priešingu teisėjo pažeminimo pareigose būdu.
  5. Neatidėliotinai turėtų būti plėtojama nauja Seimo ar Vyriausybės niekinių aktų oficiali doktrina, tiksliau Konstitucinio Teismo 2005 m. sukurtos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės priimtų aktų atitikties Konstitucijai prezumpcijos doktrinos korekcija. Negelbsti kita oficiali doktrina, kad: a) nėra absoliutus Konstitucinio Teismo nutarimo galios nukreipimas tik į ateitį; b) Konstitucinis Teismas gali nutarime nustatyti, kad Seimo ar Vyriausybės priimtas aktas, kuriuo pažeidžiamos pamatinės konstitucinės vertybės (nepriklausomybė, žmogaus teisės) negalioja nuo jo priėmimo. Tokia doktrina nėra pakankamai tinkama priemonė veiksmingai užtikrinti visuomenės ir suinteresuotų asmenų teisinį aiškumą ir tikrumą (saugumą), pasitikėjimą valstybe ir jos teise kelių savaičių ar mėnesio laikotarpiu, kai pagal Seimo ar Respublikos Prezidento tinkamą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą stabdomas abejonių keliančio Seimo ar Vyriausybės priimto teisės akto galiojimas, tačiau, pagal prof. Vytautą Sinkevičių ir galbūt kai kuriuos kitus esamus ar buvusius Konstitucinio Teismo teisėjus, gali būti traktuojama, kad toks galios sustabdymas savaime neatkuria ankstesnės teisinės situacijos, net jei jos negatyvus pakeitimas LAT teisėjos S. Rudėnaitės atveju be tam būtino kitokio Respublikos Prezidento teikimo, Lietuvos teisėjų ir kitų teisininkų daugumos nuomone, vertintinas kaip absurdiškas procedūriniu aspektu ir savaime antikonstitucinis.
  6. Teisėjo paaukštinimas – atskiras ir idėjiškai „savarankiškas“ konstitucinis institutas, kuris turi būti įžvelgiamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje („Dėl teisėjų […] paaukštinimo […] pataria […]) ir privalo būti tinkamai atspindėtas bei išplėtotas Teismų įstatyme taip, kad: a) neapimtų teisėjo perkėlimo į kitą tos pačios instancijos teismą arba žemesnės instancijos teismą; b) apimtų tik teisėjo skyrimą aukštesnės instancijos teismo teisėju arba skyrimą į aukštesnes pareigas tame pačiame teisme (skyriaus pirmininko pareigas, teismo pirmininko pareigas).
  7. Seimo 2020 m. gegužės 7 d. nutarime suformuluotame kreipimęsi į Konstitucinį Teismą nurodytas, bet kažkodėl neginčijamas Teismų įstatymas, kuriame papunkčiui nustatytas teisinis reglamentavimas eksplicitiškai neapima LAT skyriaus pirmininko pirmalaikio atleidimo (nepasibaigus 5 metų pirmininkavimo trukmei) dėl jo būsimo ar jau įvykusio paskyrimo šio teismo pirmininku, galimai prieštarauja Konstitucijai ir, jei taip, negali būti pagrindu pagal tą Seimo kreipimąsi vertinti, kad tokiam detaliam reglamentavimui prieštaravo aiškaus „įstatyminio“ pagrindo stokojantis Respublikos Prezidento dekretas siūlyti Seimui pirma laiko atleisti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę tam, kad ji būtų paskirta nuolatine šio teismo pirmininke.

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius

 

[1] Daugiau žr., pvz.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/ziuganovas-ragina-laikytis-lenino-principu-vidaus-politikoje-57-17281

Raktažodžiai
Close
Close