NotariatasTeismai

ESTT apie notarų teisę išduoti vykdomuosius raštus, kurie negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje

Parking, Kroatijoje įsteigta bendrovė, kreipėsi į šioje valstybėje narėje veiklą vykdantį notarą, kad būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra pagal Slovėnijos teisę įsteigtą bendrovę. Ši procedūra buvo grindžiama „autentišku dokumentu“, t. y. oficialiai patvirtintų sąskaitų išrašu, kuris patvirtina reikalavimo egzistavimą.  Notaras išdavė vykdomąjį raštą, juo nurodė  Slovėnijos bendrovė per aštuonias dienas sumokėti reikalaujamą sumą su delspinigiais. Slovėnijos bendrovei buvo įteikti priverstinio vykdymo prašymas ir vykdomasis raštas.  Dėl šio rašto ji per nustatytą terminą pateikė prieštaravimą Zagrebo komerciniam teismui. Taip pat panašioje byloje Slovakijoje registruota bendrovė, kreipėsi į Kroatijoje veiklą vykdantį notarą, kad prieš Letifico, pagal Kroatijos teisę įsteigtą bendrovę, būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra, grindžiama „autentišku dokumentu“.

Kroatijos teismui kilo klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią notarams suteikiami įgaliojimai remiantis autentišku dokumentu išduoti vykdomąjį raštą kaip vykdomąjį dokumentą ir pradėti priverstinį reikalavimų vykdymą negavus aiškaus skolininko sutikimo, atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir SESV 18 straipsnį.

Primintina, kad jau prejudiciniame sprendime byloje C‑551/15 ES Teisingumo Teismas (ESTT) pasisakė, kad Reglamentą Nr. 1215/2012 reikia aiškinti taip, kad Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą.

Šių metų gegužės 7 d. sprendime ESTT pasisakė, kad SESV 18 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos notarai, naudodamiesi jiems suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, turi teisę išduoti vykdomuosius raštus, kurie, kaip matyti iš 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking  (C‑551/15), negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.

ESTT atkreipė dėmesį, kad  Europos Komisija kėlė klausimą dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikytinumo tuo atveju, kai tik vykdymo reikalaujantis asmuo įsteigtas kitoje nei teismo vietos valstybėje narėje.  Pasisakyta, kad Teisingumo Teismas ne kartą rėmėsi „bylos šalių atitinkama gyvenamąja vieta“, neišskirdamas jų statuso procese (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 25 ir 26 punktus).  Nors Reglamento Nr. 1215/2012 3 ir 26 konstatuojamosiose dalyse vartojama sąvoka „tarptautiniai ginčai“, pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 3 straipsnio 1 dalyje atitinkama „tarpvalstybinio ginčo“ sąvoka apibrėžiama kaip byla, kurioje bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje kreiptasi į teismą. Remdamasis šia nuostata Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi ieškovo buveinė mokėjimo įsakymo procedūroje yra kitoje valstybėje narėje nei teismo vietos valstybė narė, byla yra tarpvalstybinio pobūdžio, todėl patenka į Reglamento Nr. 1896/2006 taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Bondora, C‑453/18 ir C‑494/18, EU:C:2019:1118, 35 punktą).

Dėl bylos esmės Teismas pasisakė, kad notarų kvalifikavimas įvairiose valstybėse narėse vis dar susijęs su atitinkamų teisės sistemų ypatumais, Reglamentu Nr. 1215/2012 nesiekiama įpareigoti teisingumo vykdymo organizuoti tam tikru būdu. Iš tiesų, kaip matyti iš šio reglamento 4 konstatuojamosios dalies, juo siekiama suvienodinti jurisdikcijos kolizines normas civilinėse ir komercinėse bylose, kad būtų užtikrintas greitas ir paprastas valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas. Iš aplinkybės, kad priverstinio vykdymo procedūra, per kurią remiamasi autentišku dokumentu, nėra grindžiama rungimosi principu, nesant kitos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, negalima daryti išvados, kad ši procedūra vykdoma pažeidžiant Chartijos 47 straipsnį.

Raktažodžiai
Close
Close