Teismai

Naujausi LAT išaiškinimai bylose su tarptautiniu elementu

Pastarąją savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė keletą įdomių nutarčių, susijusių su tarptautinio civilinio proceso klausimais.

Gegužės 7 d. nutartyje buvo pasisakyta dėl civilinės bylos iš draudimo teisinių santykių teismingumo esant tarptautiniam elementui, kai ieškinį pareiškia naudos gavėjas, nesantis draudimo sutarties šalimi. Šioje byloje LAT buvo kreipęsis ir į ES Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

2020 m. vasario 27 d. prejudiciniame sprendime ESTT nurodė, jog galimybė „didelės rizikos“ draudimo sutartyse nukrypti nuo bendrųjų jurisdikcijos taisyklių taikoma tik santykiams tarp susitariančiųjų šalių ir paprastai negali būti išplėsta ir taikoma apdraustam trečiajam asmeniui. Šioje byloje ESTT nusprendė, jog Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

Atsižvelgdama į aptartą ESTT aiškinimą, kadangi ieškovė nėra draudimo sutarties šalis ir nėra pritarusi joje įtvirtintam susitarimui dėl ginčų jurisdikcijos, LAT teisėjų kolegija sprendė, jog Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytoje draudimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl ginčų teismingumo Latvijos teismams negali būti naudojamas prieš ieškovę, todėl jai netaikytinas. Ieškovė turi teisę rinktis, kuriam teismui pateikti ieškinį, vadovaudamasi Reglamento 1215/2012 3 skirsnio 11 ir 12 straipsniuose įtvirtintu alternatyviu teismingumu.

_____

Kitoje nutartyje buvo pasisakyta dėl teisės normų, reglamentuojančių kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, aiškinimo ir taikymo. Reglamento 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras nemokumo proceso priimtų sprendimų pripažinimo principas, kuriuo remiantis sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Automatinio pripažinimo principas taikomas ne tik sprendimams iškelti nemokumo bylą, bet ir kitiems sprendimams, susijusiems su nemokumo byla.

Teisėjų kolegija pripažino, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, jog antstolės reikalavimas skolininkei pateikti papildomus dokumentus yra teisėtas ir būtinas klausimui dėl vykdomosios bylos užbaigimo išspręsti, kadangi, nesant reikalaujamų pateikti įrodymų, nėra galimybės nustatyti, ar suinteresuoto asmens, kaip kreditoriaus, reikalavimas skolininkei buvo nurašytas pasibaigus Jungtinėje Karalystėje vykusiam pareiškėjos bankroto procesui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Jungtinės Karalystės fizinio asmens bankroto proceso teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad būtina bankrutavusio fizinio asmens atleidimo nuo konkrečios skolos kreditoriui sąlyga yra tokio kreditoriaus ir jo reikalavimo įtraukimas į fizinio asmens bankroto procesą. Tuo atveju, jei taikant Jungtinės Karalystės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, teisę (lot. lex fori concursus) paaiškėtų, kad konkretus kreditorius ir jo reikalavimas nebuvo įtrauktas į bankroto procesą, tai reikštų, kad bankrutavusio asmens prievolė tokiam kreditoriui būtų nepasibaigusi ir turėtų būti vykdoma. Todėl, sprendžiant dėl teisinių pasekmių Lietuvoje vykstančiam skolos išieškojimo iš pareiškėjos išieškotojo  naudai procesui ir vykdomosios bylos užbaigimui, teisinę reikšmę turi dėl pareiškėjos bankroto proceso pasibaigimo Jungtinėje Karalystėje atsiradusios teisinės pasekmės pareiškėją ir kreditorių siejančios prievolės atžvilgiu.

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių darbo ginčų dėl teisės su tarptautiniu elementu teismingumą, pasisakyta, kad CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas, tačiau viešajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais.

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė ieškinį palikti nenagrinėtą ir išaiškino ieškovei, kad ieškinį atsakovui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo ji turi teisę pareikšti atitinkamam Ukrainos teismui.

Kasacinis teismas pasisakė, kad gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia, duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, kadangi darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas).

Raktažodžiai
Close
Close