E. Šileikis. Keturių kandidatūrų atmetimas Seime: įžvalgos apie prielaidas ir padarinius
Keturių kandidatūrų į išskirtines teisėjų pareigas atmetimas itin didele Seimo narių, kurie balsavo „prieš“ ir susilaikė, dauguma Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje – analogų neturinti pilka diena Lietuvos teismų veiklos ir teisėjų karjeros istorijoje. Ji, pagal visuomenėje skleidžiamą teisinį nusivylimą ir populizmą ar negatyvius padarinius teismų įvaizdžiui bei visavertei valdžiai, gali būti iš dalies lyginama su ta juoda diena, kuri 2019 m. pasireiškė aštuonių teisėjų sulaikymu ir suėmimu. Žinoma, asmens nepaskyrimas aukščiausio lygmens teisėju ir paskirto aukštesnio ar aukščiausio lygmens teisėjo suėmimas bei atleidimas dėl vardo pažeminimo – formaliai yra skirtingi dalykai.
Aktualija ir problematika nevienalytė ir mažiausia dvinarė, kadangi Seime nepritarta:
a) Respublikos Prezidento pasiūlytos Giedrės Lastauskienės, Seimo Pirmininko nominuotos Ingridos Danėlienės, laikinos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės teikto Algio Norkūno paskyrimui Konstitucinio Teismo teisėjais;
b) Respublikos Prezidento, kuriam pritarė Teisėjų taryba, teiktos minėtos laikinos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės Sigitos Rudėnaitės paskyrimui šio teismo nuolatine pirmininke.
Tačiau precizišku požiūriu minėta unikali aktualija ir problema itin daugiasluoksnė ir mažiausia trinarė tuo konstituciniu aspektu, kad:
a) Seimas esą pagal Respublikos Prezidento teikimą pritarė projektui (taigi priėmė nutarimą) atleisti Sigitą Rudėnaitę iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, kurias eidama ji laikinai vadovavo šiam nuolatinio pirmininko neturinčiam teismui, nors Respublikos Prezidentas tokį atleidimą inicijavo šios teisėjos karjeros (jos progreso, o ne regreso aspektu) kontekste, taigi su sąlyga, kad minėta teisėja paskiriama to teismo nuolatine pirmininke;
b) Seimo posėdyje ir jam itin netvirtą teigiamą nuomonę teikusio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje suabejota Seimo Pirmininko galimai neskaidriai pateiktos Ingridos Danėlienės kandidatūra (subjektyvių ar destruktyvių karjeros proveržio veiksnių aspektu);
c) Seimas ir jam įtaką dariusio minėto komiteto, turinčio įgaliojimus atitinkamos teisės politikos formavimo srityje, narių dauguma laikėsi politinės ir iš dalies teisinės pozicijos (bent leido žiniasklaidai, visuomenei ir patiems kandidatams įžvelgti tą poziciją), kad visi trys kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus, kurie, nors atitinka keliamus formalius reikalavimus, bet jų nominacijos metu ir vėliau pirmiausia išaukštinti kaip advokatė, teismo kanclerė ir civilinių bylų teisėjas, nepakankamai susiję su konstitucine teise taip, kaip su ja esą buvo susiję dauguma 1993–2017 m. paskirtų Konstitucinio Teismo teisėjų (tebūnie ne visi). Pastarasis aspektas nevienalytis, kadangi Seime ir minėtame jo komitete visgi buvo pripažinta, kad viena kandidatė (tikriausia minėta teismo kanclerė) pastaruoju metu pagausino mokslines publikacijas būtent konstitucinės (o ne administracinės) teisės srityje.
Pirmiausia, tikslinga analizuoti Sigitos Rudėnaitės karjeros regreso situaciją, toliau – visų trijų minėtų kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus patyrimą ir įdirbį konstitucinės teisės srityje, dar po to – specifinį Ingridos Danėlienės kandidatūros pasiūlymo ir svarstymo kontekstą, „galiausiai“ – Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies 3 sakinyje eksplicitiškai nurodytą ir akivaizdžiai suponuojamą (bet kažkodėl 1996–2020 m. netaikomą) Seimui siūlomų kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus „skyrimą kandidatais“ Seimo nutarimu.
Didesnę problemos dalį galima nesunkiai paaiškinti konstituciniu požiūriu, kad formaliai galimas tiek išankstinis, tiek paskesnis Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkės atleidimas dėl jos paskyrimo į šio teismo pirmininkės pareigas, kadangi nėra skyriaus pirmininko ar teismo pirmininko atskiros (specialios) priesaikos. Taigi, netoleruotina pareigų dubliavimosi ir nesuderinamumo problema kiltų tik tuomet, jei tą pačią darbo dieną (vienu metu) teisėjas realiai pradėtų ir eitų abi minėtas sąlygiškai „pagrindines“ (terminuotas) pareigas, pvz., priimdamas ir pasirašydamas atitinkamus sprendimus. Tačiau giluminės problemos nėra, jei paskirta nuolatinė teismo pirmininkė paskyrimo metu (momentu) nebūtų atleista iš skyriaus pirmininkės pareigų ir toks atleidimas „protingai“ vėluotų ar užtruktų dėl karantino padėties ar kitokių Seimo darbo organizavimo objektyvių nesklandumų, o visus nesklandumus pašalintų Seimo Pirmininko išmintingai tą pačią dieną atliekamas Seimo nutarimų, kurie priimti skirtingomis dieniomis, paskelbimas Teisės aktų registre, tokiu būdu užtikrinant, kad iš dviejų nutarimų kylantys paskyrimo ir atleidimo padariniai realiai atsirastų vienu metu.
Visgi galima suprasti ir pateisinti, kodėl:
a) Prezidentūros teisininkai, rengdami Respublikos Prezidento teikiamą Seimo nutarimo projektą dėl Sigitos Rudėnaitės karjeros (progreso, o ne regreso aspektu), siekė, kad sutaptų atleidimo ir paskyrimo momentas, nesusidarytų pusvalandis, valanda arba diena, kai tas pats asmuo platesniu požiūriu gali būti traktuojamas kaip einantis dvi netapačias ir iš esmės nesuderinamas „nelaikinas“ pareigas, nors formaliai, kaip iš dalies minėta, tokio netoleruotino dubliavimosi nėra ir negali būti, kol nėra oficialiai paskelbto Seimo Pirmininko pasirašyto Seimo nutarimo, taigi nesuderinamumo galima nesunkiai išvengti Seimo Pirmininkui jo pasirašytus Seimo nutarimus oficialiai skelbiant Teisės aktų registre tą pačią dieną ir taip užtikrinant, kad pirmiau neįsigaliotų vienas iš dviejų priimtų Seimo aktų (pvz., dėl paskyrimo);
b) Seimo kanceliarijos teisininkai siūlė laikytis ankstesnės panašių aktų rengimo ir leidybos kitokios praktikos, pvz., Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo Konstitucinio Teismo teisėjais tradicijų ir precedentų, kai Respublikos Prezidentas Seimui teikdavo du atskirus Seimo nutarimų projektus dėl asmens paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju ir (jei toks nutarimas priimtas) to asmens atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
Grubios klaidos, gudrios klastos ar kriminalinio „sabotažo“ Seimo kanceliarijoje nėra ir negali būti, kadangi problemą sukūrė ne tiek Seimo kanceliarijos Teisės departamento siūlymas tobulinti Respublikos Prezidento teikiamą Seimo nutarimo projektą (jo punktus išskaidyti į du projektus), kiek Seimo nepiktybiškas apsisprendimas vienu metu slaptai balsuoti dėl dviejų Sigitos Rudėnaitės karjerai aktualių klausimų, nedarant jokios pertraukos nustatyti balsavimo dėl šios teisėjo paskyrimo nuolatine Aukščiausiojo Teismo pirmininke rezultatus. Tik nustačius balsavimo rezultatus, kurie rodytų, kad Sigita Rudėnaitė paskirta minėto teismo nuolatine pirmininke, buvo galima nedelsiant (tebūnie po pusvalandžio, valandos ar kelių valandų) balsuoti dėl jos atleidimo iš minėto teismo skyriaus pirmininkės pareigų. Tačiau rizikinga ir galbūt nekorektiška viską daryti atvirkščiai (pirmiausia atleisti, nežinant, ar užteks balsų vėliau paskirti) arba vienu metu, kai nežinoma, ar bus priimti abu nutarimai ir ar vienas atmestas variantas nesukels teisinio nelogiškumo priimto nutarimo aspektu.
Taigi, ne ką mažesnė problema būtų susidariusi jei Seimas, nusprendęs vienu metu slaptai balsuoti dėl dviejų Sigitos Rudėnaitės karjerai aktualių klausimų, būtų priėmęs tik nutarimą paskirti Sigitą Rudėnaitę nuolatine Aukščiausiojo Teismo pirmininke, bet dėl balsuojančių „prieš“ ir susilaikančių Seimo narių gausos nepriėmęs kito nutarimo atleisti ją iš šio teismo skyriaus pirmininkės pareigų. Temidės tarno karjera, kai kylant stačiais laiptais į viršų išsaugojamos (neprarandamos) anksčiau eitos žemesnės pirmininkavimo pareigos, taip pat yra „už teisinio mąstymo ribų“.
Dar kartą svarbu pabrėžti, kad Sigitos Rudėnaitės, kuri pagal Respublikos Prezidento pasiūlymą siekė profesinės karjeros ir netikėtai prieš jos valią buvo apgauta ar nuvilta Seime, nes po minėto balsavimo nugrimzdo vienu karjeros laipteliu žemyn, neaiškaus statuso problema susijusi ir su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjui darant karjerą šiame teisme nereikia iš naujo prisiekti ir tam Seimo sesijos darbotvarkėje rezervuoti posėdžio dienos, kadangi minėto teismo pirmininkas ir civilinių ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas yra tas pats šio teismo teisėjas (pirmas tarp lygiųjų), davęs priesaiką po to, kai Seimas jį pirmiausia paskyrė „eiliniu“ šio išskirtinio galutinės instancijos teismo teisėju. Todėl nieko panašaus problemos lygmeniu negali kilti Konstituciniame Teisme ir jo trijų teisėjų kas tris metus vykstančioje reguliarioje rotacijoje, kurioje dalyvauja kandidatais pasiūlyti Aukščiausiojo Teismo teisėjai (pvz., BPK rengėjas Pranas Kuconis ir CK rengėjas Algirdas Taminskas 2008 m.), kadangi yra atskira išimtinai Konstitucinio Teismo teisėjo priesaika, kurios ceremonijos atlikimui Seimo darbas paprastai organizuojamas taip, kad būtų nors viena „laisva darbo diena“ tarp asmens paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju dienos ir paskirto teisėjo priesaikos dienos. Būtent tokioje „laisvoje darbo dienoje“ Respublikos Prezidentas ir Seimas turi gebėti suskubti atleisti paskirtą Konstitucinio Teismo teisėją iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų ar kitokių pareigų, kurių ėjimas negalimas nuo tos dienos, kai paskirtas Konstitucinio Teismo teisėjas duos priesaiką ir šio fakto pagrindu bus laikomas įgijusiu Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimus, kuriuos pradės įgyvendinti kitą darbo dieną.
Svarbu pabrėžti, kad Seimo nutarimas dėl Sigitos Rudėnaitės minėto atleidimo pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies platesnę doktrininę sampratą įsigalioja tik jį Seimo Pirmininkui pasirašius ir jį oficialiai paskelbus Teisės aktų registre. Todėl sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl niekas žiniasklaidoje 2020 m. balandžio 21 d. atsakingai nepaaiškino ir neužtikrino, kad Sigita Rudėnaitė 2020 m. balandžio 21 d. formaliai dar nėra (nebuvo) atleista iš skyriaus pirmininkės pareigų ir, deja, tik balandžio 22 d. formaliai „tapo“ jau atleista iš šių pareigų, kadangi būtent tą 22 d. d. – kažkodėl skubotai – oficialiai paskelbtas ir tuo pagrindu įsigaliojo dėl to priimtas Seimo nutarimas (TAR, 2020-8312), kurio preambulėje ar jai prilygstančioje „kepurėje“ – daugiau nei nelogiška pasakėčia vieno Seime neatlikto veiksmo (S. Rudėnaitės paskyrimo, kuriam būtinas jos atleidimas) aspektu: „Lietuvos Respublikos Seimas, […] atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekretą Nr. 1K-164 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke [paryškinta mano – aut.]“, nutaria […].“
Formaliai nėra jokių fake news tose 2020 m. balandžio 22 d. ar 23 d. paskelbtose naujienose, kuriose nurodoma, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas laikinai pradėjo eiti šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Tačiau tam tikras hipotetines fake news galima matyti „paraštėse“ principiniu materialiniu teisiniu požiūriu, kadangi minėtas Seimo nutarimas akivaizdžiai iškreipia jo pagrindą sudariusį Respublikos Prezidento dvinarį teikimą (atleidimo ir paskyrimo sistema) ir teisinėje valstybėje negali būti laikomas įsigaliojusiu ar galiojančiu vien todėl, kad jis „promulguotas oficioze“. Teisė nėra ir negali būti vien paskelbtų rašytinių teisinių nuostatų visuma. Tai socialinių normų kontekste įžvelgė net sovietinių teisės laikų korifėjus Aleksejev S. S, kuriuo pavardė ir pirmosios vardo ir tėvavardžio raidės prieš keletą dešimtmečių dažnai skambėdavo Saulėtekio alėjoje, kurioje brendo ne viena Lietuvos teisininkų karta. Iš neteisės negali atsirasti teisė – tai kone kultiniais tapę Konstitucinio Teismo pozicijos tam tikroje išskirtinėje byloje pagrindą sudarę „žodžiai“, pasiskolinti iš šimtametės teisės ir aiškinimo raidos.
Visa tai verčia kritiškai vertinti Konstitucinio Teismo oficialiai nuo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo pradėtą formuluoti ir kartoti Seimo priimtų aktų konstitucingumo prezumpciją, kuri kupina XIX amžiui ir XX amžiaus pradžiai būdingo teisinio pozityvizmo ir gali būti paneigta tik Konstitucinio Teismo nutarimu, jei to kas nors, kas įgaliotas, paprašytų ir tai padarytų po dviejų, trijų dienų, savaitės ar mėnesio, kai Seimo aktas buvo priimtas ir/ar paskelbtas, o pats teismas suskubtų išnagrinėti bylą dar po dienos, savaitės ar mėnesio. Tokiu ar panašiu minėtos prezumpcijos paneigimo tempu ilgų savaitgalių nedarbo dienomis galima ir į kaimyninės valstybės Federaciją įstoti, jei Seimas penktadienio vakare netikėtai priimtų deklaraciją dėl prašymo priimti valstybę į tą Federaciją lygiateisio jos subjekto teisėmis, o tokio prašymo gavėjas jį nedelsiant patenkintų… Todėl galima teigti, kad, pagal universalaus bendrojo teisingumo ir konstitucinį teisinės valstybės principą:
a) Sigitos Rudėnaitės atleidimas iš minėto teismo skyriaus pirmininkės pareigų nuo tai nurodančio Seimo nutrimo priėmimo momento, kuris sutampa su paaiškėjusiu minėtos teisėjos nepaskyrimo to teismo nuolatine pirmininke momentu, akivaizdžiai prieštarauja teisei (įskaitant „pačią Konstituciją“) ir nesukelia jokių teisinių padarinių, taigi yra savaime niekinis be tai nurodančio teismo nutarimo, tačiau tinkamam teisiniam aiškumui ir asmens saugumui užtikrinti visgi formaliai būtinas paskesnis Konstitucinio Teismo nutarimas įgaliotų subjektų prašymo pagrindu;
b) Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas laikinai pradėjęs eiti šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas neturi tinkamai (teisėtai) įgytų įgaliojimų siūlyti Seimui kandidatą į Konstitucinio Teismo teisėjus (juo labiau ne minėtą Algį Norkūną, bet kitą teisėją);
c) Seimo Pirmininkas neturėjo ir negalėjo skubiai pasirašyti ir oficialiai paskelbti minėto Seimo nutarimo;
d) Teisės aktų registrą administruojanti įstaiga ar įmonė negalėjo skubiai paskleisti jai perduoto minėto Seimo nutarimo.
Analizuojant kitą minėtą Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje priimtų „atmetimų“ problemos aspektą, svarbu priminti ir patikslinti, kad jis susijęs su minėto Seimo komiteto narių daugumos pozicija, kad visi trys kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus, nors ir atitinka keliamus formalius reikalavimus, bet jų nominacijos metu ir vėliau pirmiausia buvo ir yra išaukštinti kaip advokatė, teismo kanclerė ir civilinių bylų teisėjas tokiame jų ilgametės veiklos kontekste, kuris rodo, kad kandidatai esą nepakankamai susiję su konstitucine teise (kaip tai būdavo anksčiau 1993–2017 m.), nors viena kandidatė paskutiniais metais visgi esą spėjo prirašyti reikiamų publikacijų reikiamoje srityje. Tokia pozicija iš dalies teisinė, iš dalies politinė, todėl ją sunku vertinti vien konstituciniu požiūriu.
Viena vertus, tikrai galima stebėtis, kad Prezidentūra jos pasiūlytą Giedrę Lastauskienę, regis, pirmiausia siejo ne su tuo, kad ji teisės mokslų daktarė, docentė, ilgametė Mykolo Romerio universiteto ir Vilniaus universiteto komunikabili ir korektiška dėstytoja tyrėja, veiksmingai ir kūrybingai dirbusi tiek su prof. Alfonsu Vaišvila, tiek su prof. Egidijumi Kūriu, bet su tuo, kad ji advokatė, tarsi laimėjusi labai daug visiems advokatams gerai žinomų itin rezonansinių bylų ir jose daug kartų apgynusi paprastų žmonių teisės, o ne tik turtingiausio šalies verslininko šeimos interesus. Tik vėliau, žiniasklaidoje iškilus tam tikroms pavienėms abejonėms ir kandiems anoniminiams komentarams, buvo pagrįstai, bet pavėluotai stiprinamas šios garbingos ir mielos kolegės kandidatės įvaizdis tuo aspektu, kad ji yra dirbusi LRT valdymo ir pretendentų į teisėjų atrankos sistemoje. Galbūt Prezidentūra bijojo ar vengė kryptingai atskleisti ir pabrėžti, kad kandidatė, teisės teorijos dėstytoja ir tyrinėtoja (tarsi teisinio argumentavimo dalykai, kuriuos neabejotinai išmano gerbiama kolegė Giedrė, nėra reikšmingi Konstitucinio Teismo nutarimams surašyti). Tačiau šviesaus atminimo Konstitucinio Teismo teisėjas Zenonas Namavičius taip dėstė ir tyrinėjo panašioje teorinės ir taikomosios jurisprudencijos srityje (politinių teorijų istorijos tematika), o tai jam netrukdė originaliai dalyvauti teisėjų diskusijose, jas papildant ir praturtinant savitais diskurso aspektais. Kita vertus, nekyla ir objektyviai negali kilti rimtų abejonių, kad Giedrė Lastauskienė, neturėdama daug ir ilgai rengtų publikacijų vien tik konstitucinės teisės tematika, esą yra ar galėtų būti prastesnė ar silpnesnė kandidatė nei 2005 m. pasiūlytas Aukščiausiojo Teismo teisėjas Romas Urbaitis ar 2017 m. pasiūlytas jo kolega Vytautas Greičius arba 1993 m. pasiūlyti teisėjai.
Be to, galima stebėtis, kad Seimo Pirmininko pasiūlyta Ingrida Danėlienė pirmiausia buvo „pristatoma“ kaip Konstitucinio Teismo kanclerė, o ne teisės mokslų daktarė, ilgametė administracinės teisės dėstytoja ir tyrinėtoja (Vilniaus universiteto Teisės fakulteto administracinės teisės mokslo centro narė), kurios gausios žinios ir publikacijos administracinės teisės srityje itin reikšmingos vykdant mažiausia „poįstatyminių aktų“, kurie teismingi Konstituciniam Teismui, atitikties Konstitucijai patikrą. Tai sudarė prielaidas skleistis negatyvioms ir užgaulioms „ūkvėdės“ karjeros šalutinių aspektų įžvalgoms, be kita ko, tuo lyginamuoju aspektu, kad ilgametis ir suverenus Konstitucinio Teismo kancleris Viktoras Rinkevičius 1993–2008 m. gal ir būtų sutikęs būti ne tik VRK nariu, bet ir šios komisijos pirmininku, bet jam, matyt, net į galvą nešovė mintis, „kaip“ doktrinos leidinius sudariusiam (leidusiam) ir dešimtis konferencijų su Lenkijos teisėjais organizavusiam „kancleriui“ kandidatuoti į Konstitucinį Teismą.
Korektiško ir santūraus Aukščiausiojo Teismo teisėjo Algio Norkūno kandidatūra, kuriai Seimas kažkodėl taip pat nepritarė (galbūt, pirmiausia, opozicijos taktiniu sumetimu ir išskaičiavimu, atliktu darant ėjimus šachmatų lentoje arklio figūromis), iš esmės mažiausiai kontroversiška tuo aspektu, kad šis gerbiamas patyręs kolega, būdamas civilinės teisės specialistas, galėtų Konstituciniame Teisme tinkamai ginčytis ne tik su jo srities specialiste Janina Stripeikiene, bet ir konstitucinės ar administracinės teisės žinovais tose vis gausėsiančiose bylose, kuriose būtų nagrinėjami asmens konstituciniai skundai dėl galimai pažeistų Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamų (ginamų) nuosavybės teisių. Principiniu požiūriu akivaizdu, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjams, kurie daug metų specializavosi baudžiamosios ar civilinės teisės srityje ir kandidatuoja į Konstitucinio Teismo teisėjus, būtina turėti išskirtinių „praktinių“ žinių ir įgūdžių, tačiau nebūtina turėti tiek publikacijų konstitucinės teisės srityje, kiek jų privalėtų sukaupti kiti kandidatai, ilgai dirbę ar dirbantys universitetų teisės fakultetuose.
Galbūt pirmiausia opozicijos dalis bijojo ir vengė, kad Seimui paskyrus Algį Norkūną Konstitucinio Teismo teisėju, šiame teisme bendras asmenų, kurie anksčiau dirbo Aukščiausiojo Teismo teisėjais su Vytautu Greičiumi priešakyje, skaičius pasiektų neregėtas arba senokai regėtas aukštumas (sudarytų net keturių teisėjų grupės, tarsi frakcijos, atsiradimo pagrindą).
Kitas minėtas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje priimtų „atmetimų“ problemos aspektas susijęs su itin individualia ir jautria minėtos Seimo Pirmininko galimai neskaidriai pateiktos Ingridos Danėlienės karjeros subjektyvių ar destruktyvių proveržio veiksnių klausimu.
Sunku ir vargu ar galima vienareikšmiai atsakyti klausimą, ar ir kiek Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje Seimo nario Petro Gražulio jausmingu greitu kalbėjimu nurodytoje galimoje protekcijoje atsispindi emocinio prieraišumo ir kitokie šeimyninio gyvenimo požymiai, atskleisti Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime dėl Seimo aktu ydingai apibrėžtos šeimos politikos koncepcijos, kurioje tarsi įsikūnijo ją pagal santuokos kriterijų pasiaukojančiai kūręs ir gynęs bei skausmingai pralaimėjęs konservatyvus Seimo narys Rimantas Dagys. Šių eilučių autorius ar kitas apkalbų nesivaikantis kolega, dirbęs Konstitucinio Teismo teisėju ir nesivadovaujantis „tylėjimo įžadais“, galėtų atsakyti į minėtą klausymą maždaug taip: aš pats nemačiau, kad jie kartu gyventų, atostogautų ar kitaip pernelyg familiariai pramogautų, bet aplinkybių visuma neleidžia kategoriškai ir atsakingai tai neigti visa priešingų teiginių apimtimi. Žinoma, tokie ir kiti minėto personalinio klausimo nevienareikšmiai atsakymai, kuriais bandoma derinti įvairias vertybes (įskaitant privataus gyvenimo neliečiamumą), būtų ir yra mažai prasmingi, jei po transliuoto Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdžio (jame nuskambėjusios Seimo nario Petro Gražulio kalbos) ir paskelbtos stenogramos šalies visuomenėje negailestingai įsivyrautų tokia viešoji nuomonė, kuri jau anksčiau buvo pakankamai paplitusi bent sostinės teisininkų bendruomenėje minimalaus vertinimo lygmeniu: ten kažkas vis tiek buvo.
Slaptas balsavimas galėjo, tebūnie neradikaliai, pakrypti ne tik vienos daugiausia abejonių sukėlusios jauniausios kandidatės, bet visų keturių kandidatų naudai, jei ta labiausiai kontroversiška ir Seimo nario Petro Gražulio kalba negatyviai charakterizuota kandidatė, sutikusi pasinaudoti Seimo posėdžiui pirmininkavusio Gedimino Kirkilo pasiūlyta Seimo statute numatyta žodžio teise, būtų kalbėjusi tribūnoje su veido kauke ne apie jos organizuotas tarptautines konferencijas ir publikuotus tyrinėjimus ar pasiektus dalykus mokykloje, bet apie tai, kad po skyrybų viena augino ir augina dukrą, o tie Seimo nariai, kurie žino ar jaučia, ką tai reiškia ir ko tai reikalauja, turėtų žmoniškiau vertinti ir toleruoti galimai diskutuotinus, tačiau tikrai nevienareikšmius jos privataus gyvenimo aspektus, kurie negali neproporcingai iškreipti esmės tuo aspektu, kad kandidatė turi nepriekaištingą reputaciją Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies požiūriu ir yra sukaupusi daugiau nei 10 metų teisinio darbo stažą tiek dirbdama pedagoginį mokslinį darbą, tiek vykdydama praktinę profesinę veiklą LVAT ir Konstituciniame Teisme.
Šiaip jaunos, gražios ir veržlios kandidatės svaiginančios karjeros aspektai, kurie aptarinėti Seimo posėdyje ir jo užkulisiuose ar leidinyje „Lietuvos rytas“, neįtikėtinai panašūs į tuos, kurie atsiskleidė, kai Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio pasiūlyta, koalicijos partnerių remiama, ne mažiau žavinga ir ambicinga kandidatė į Teisingumo ministro pareigas buvo pažeminančiai išbrokuota Prezidentūroje, o tuo nemaloniai nustebintas premjeras buvo tiek šokiruotas, kad nevengė įgelti valstybės vadovei: „ne mes tai užkūrėm“.[1] Todėl gali kilti klausimas, kas galėtų paneigti, kad Seime ir jo prieigose 2020 m. balandžio 21 d. išaušo senai laukta atpildo diena tuo aspektu, kad, pagal „veidrodinį“ principą atkeršyta ne tik už negailestingą ir iš esmės neproporcingą Seimo narės Gretos prabangaus autorinio paltuko ir jo kailiuko sutaršymą, privertusį ją atsistatydinti (o Seimo daugumos lyderį, tikėjusį žurnalistais ir nuolat bendravusį su jais, ilgam išjungti telefoną ar jo nebekelti), bet ir perspektyvios teisingumo viceministrės, kuri galėjo ir dar gali būti koalicijos partnerių rinkimų kampanijos veidu, nepaskyrimą šios ministerijos vadove?
Šiame kontekste derėtų atsižvelgti į ne ką mažiau skandalingą ir šokiruojantį JAV Aukščiausiojo Teismo naujų teisėjų skyrimo ir su tuo susijusio šios šalies prezidento, teikiančio teisėjų kandidatūras, diskrecinių galių ribojimo 2017 m. ir 2018 m. kontekstą, t. y. Neil Gorsuch ir Brett Kavanaugh kandidatūrų itin skrupulingo ir priekabaus parlamentinio svarstymo bei neparlamentinio išnarstymo raidą, kurioje pasireiškė įtampos ir konfliktai ne tarp šalies vadovo ir Aukščiausiojo Teismo, bet tarp pagrindinių „politinio pobūdžio“ valstybės institucijų, renkamų visuotiniuose rinkimuose.
Be to, nederėtų pamiršti ar ignoruoti politikos ir teisės istorijos dulkėmis apgaubto fakto, kad:
- a) Seimas, kuriame daugumą sudarė konservatoriai, kažkada (dar 1996–2000 m. kadencijoje) net du kartus yra atmetęs Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus siūlytą signataro ir vieno pagrindinių Konstitucijos kūrėjų (jei ne pačio svarbiausio) Kęstučio Lapinsko kandidatūrą į valstybės kontrolieriaus pareigas;
- b) kitos kadencijos Seimas, kuriame daugumą taip pat sudarė konservatoriai, yra analogiškai negarbingai pasielgęs, atmesdamas to paties Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus siūlytą signataro ir buvusio teisingumo ministro bei Konstitucinio Teismo teisėjo Jono Prapiesčio kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, kurias ėjo Vytautas Greičius, viršydamas tam numatytą trukmę;
- c) Seimui 2005 m. pirmą kartą atmetus Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus siūlytą jo patarėjos ir Mykolo Romerio universiteto profesorės Tomos Birmontienės kandidatūrą, Prezidentūroje, regis, neaiškiomis aplinkybėmis pasipylė šią atmestą kandidatūrą remiantys ir rekomenduojantys autoritetingų asmenų laiškai (tarsi būtų tie seni laikai, kai Afganistano komunistavusi liaudies dalis „masiškai“ rašė laiškus Kremliui prašant išvaduoti šalį) ir, jei tikėti tuometine žiniasklaida, buvo nutiestas garbingas kilimas nemėgstamam Seimo daugumos vienam iš lyderių, verslininkui (akcininkui) Viktorui Uspaskichui, kad jis paragintų jam lojalius parlamentarus antrą kartą neatmesti tos pačios vėl teiktos kandidatės, kaip ir įvyko. Tad kodėl dabartinei Prezidentūrai to paties nepaprašius Seimo daugumos lyderio, verslininko (akcininko) Ramūno Karbauskio?
Visos tokios giminingos valstybės vadovų V. Adamkaus ir G. Nausėdos atrinktų ir siūlytų kandidatų (K. Lapinsko, J. Prapiesčio, G. Lastauskienės S. Rudėnaitės) atmetimo situacijos konservatorių ir valstiečių pozicijas atspindėjusiame Seime (1999 m., 2008 m. ir 2020 m.) tarsi „džiazuojančios“, intrigų kupinos politinės teisinės „metamorfozės“:
a) leidžia stebėtis, kad konservatoriai A. Anušauskas, E. Zingeris ir R. Pavilionis Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje itin agitavo balsuoti „už“, pabrėždami, be kita ko, kandidatūrų stiprumą ir Konstitucinio Teismo, kuris svarbus valstybės užsienio politikai, „puolimą iš visų pusių“;
b) skatina prisiminti liaudies išmintį, kad nekask kitam duobės, į kurią pats įkrisi, ir niekada nesakyk ne, net jei ilgametis Venecijos komisijos prezidentas Gianni Buquicchio, jo asmeniškai palaimintame Vilniuje vykstančiame tarptautiniame konstitucinių teismų kongrese, skandalingai „murkdomas“ ir „nutildomas“ („rusus užstojęs italas buvo nutildytas“)[2] jį pažeminančiu valstybės vadovės pamokymu, kad „niekada nedavėm ir neduosime rankos agresoriui“, nors tas ilgametis Venecijos komisijos prezidentas dar 2005 m. apdovanotas Valdo Adamkaus jam skirtu ordinu („Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi).[3] Jei Venecijos komisijos būstinėje pastaraisiais metais visai Europos Sąjungai trimituojama apie Lenkijos Konstitucinio Tribunolo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų neteisėtus paskyrimus ar atleidimus ir kitokius statuso iškraipymus,[4] tai kodėl Lietuvos Seimo opozicijai ir Konstituciniam Teismui su jo pirmininku priešakyje nesikreipus pagalbos į gerbiamą, Vilniuje apgailėtinai pažemintą, vis dar komandoro kryžių turintį Gianni Buquicchio, kad jis per jo vadovaujamą Venecijos komisiją darytų tarptautinį spaudimą Lietuvos Seimo daugumai ir gelbėtų užstrigusią trijų Konstitucinio Teismo teisėjų rotaciją, įskaitant Konstitucinio Teismo pirmininko įvaizdį, kurį suteršė „Lietuvos ryto“ 2020 m. balandžio 7 d. publikacija[5] ir Seimo nario Petro Gražulio skandalingi argumentai balsuoti „prieš“?[6]
Galima manyti, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje įvykęs keturių kandidatūrų atmetimas dominuojant valstiečiams žaliesiems iš esmės nesiskiria nuo signatarų K. Lapinkso ir J. Prapiesčio kandidatūrų atmetimo dominuojant konservatoriams (Tėvynės Sąjungai). Šiame kontekste galima pastebėti žiniasklaidoje pasklidusį eksparlamentarų klubo prezidento Henriko Žukausko teiginį, kad konservatoriai daug metų gąsdino rusų atėjimu, tačiau atėjo virusas.[7] Tokia užgauli politinė įžvalga, kaip nebūtų keista, gali būti saikingai susieta su tam tikrais neužgauliais teisiniais aspektais. Būtent koronavirusas, kuris, regis, „atėjo“ ne per rytines geopolitiškai trapiausias Lietuvos valstybės pasienio erdves, sujaukė rotacijos ir jai būtinos komunikacijos strategų sumanymus. Jei ne pirmųjų „įvežtinių“ užsikrėtimų grėsmė, kuri COVID-19 forma „atėjo“ iš Vakarų Europos (o į ją – iš Kinijos), ir po Lenkijos bei Latvijos vyriausybių įvestos ekstremalios padėties neišvengiama tapusi Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu nuo kovo 16 d. įvesta karantino padėtis,[8] tai:
a) Seimo valdyba nebūtų uždraudusi Seimo rūmuose suplanuotų renginių, tarp jų – keistokos, analogų neturinčios konferencijos, kurioje siūlomi kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus (ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas) būtų dar iki Seimo pavasario sesijos pradžios (kovo 10 d.) perskaitę pranešimus, atskleidę savo teisines pažiūras ir atsakę į abstrakčius dalykinius (nuasmenintus) Seimo narių ir kitų dalyvių klausimus, tuo sukurdami sau dingstį ar legitimaciją vėliau prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje prireikus neiti į Seimo narių frakcijų posėdžius ir juose neatsakinėti į galimai nemalonius, nenuasmenintus klausimus, susijusius su privačiu gyvenimu ar staigia svaiginančia karjera;
b) po šiltos žiemos pailsėjęs ir dar nesusipykęs Seimas, susirinkęs į pavasario sesiją bei jos pirmąją dieną (kovo 10 d.) be ypatingų susierzinimų, užgauliojimų ar kitokių intrigų nekamantinėdamas pristatytų ir išklausytų kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, pagal tradiciją ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus terminus 2020 m. kovo 17 d. tikriausia būtų balsavęs dėl visų kandidatų skyrimo ir kovo 19 d. (trečiąjį kovo mėn. ketvirtadienį) prisaikdinęs visus paskirtus asmenis. Tačiau 16 d. prasidėjusi karantino padėtis ir „kontaktų ribojimas“ bei darbo „nuotoliniu būdu“ prioritetas nulėmė, kad buvo pagrįstai atidėtas kandidatūrų preliminarus įvertinimas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete tiesioginio bendravimo būdu („gyvai“), taip pat kandidatų išklausymas jiems priimtinu laiku Seimo narių frakcijų posėdžiuose.[9]
Žinoma, visi tokie ir kiti panašūs „jeigu“ galėjo būti beverčiai ar bereikšmiai politiniu teisiniu požiūriu, jei Seimo dauguma ir jai iš dalies pritarusi opozicija būtų užkibusi ant daugiabriaunio Seimo Pirmininko mesto kabliuko, t. y. būtų priėmusi kažkodėl būtent Seimo Pirmininko (ir, matyt, su jo patarėjais ar konsultantais susijusių asmenų) itin remtą (išgirtą) Seimo statuto pakeitimo projektą, kuris sudarė prielaidas jau pirmosiomis karantino padėties savaitėmis „nuotoliniu būdu“ nagrinėti personalijų klausimus ir, matyt, atlikti net slaptą balsavimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjų ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko skyrimo. Galima abejoti, ar Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai būtų taip skeptiškai ir itin nevieningai vertinę keturias minėtas kandidatūras (pvz., penki – „už“ , keturi susilaikė, kaip tai pasireiškė vertinant siūlomą Konstitucinio Teismo kanclerės pareigas ėjusią kandidatę), jei jie uždarame komiteto posėdyje būtų diskutavę ir balsavę ne „gyvai“, bet „nuotoliniu būdu“. Dar labiau, matyt, būtų pakitęs viso Seimo, gavusio minėto komiteto nuomonę, slaptas balsavimas „nuotoliniu būdu“, kadangi jis apsunkina frakcijų seniūnų ir daugumos ar opozicijos lyderio galimybę „čia pat“ valdyti situaciją, ypač, jei prieš balsavimą kai kuriems Seimo nariams galimai skambina ir juos agituoja (balsuoti „už“) valstybės vadovo patarėjai.[10] Taigi tie, kurie besąlygiškai gyrė ir rėmė Seimo statuto pakeitimą įtvirtinant svarstymą ir balsavimą personalijų klausimais „nuotoliniu būdu“, sąmoningai ar nesąmoningai žūtbūt kovėsi, be kita ko, dėl visų keturių minėtų kandidatūrų kuo skubesnio ir sklandesnio paskyrimo. Deja, tai įžvelgė Seimo dauguma ir net ją palaikiusi opozicijos dalis.
Beje, kiekvienas teisės analitikas ar juo siekiantis tapti tyrėjas, kuris analizuoja ar bando argumentuotai vertinti politinį teisinį procesą Seime nuo 2019 m. vasaros iki 2020 m. balandžio 21 d., turėtų gebėti tarpdisciplininiu požiūriu įžvelgti, kad opozicija ir jai artima žiniasklaida nuo 2019 m. rudens pamėgo kryptingai kartoti ir „propaguoti“ šūkį, kad Seime chaosas. Su tokiu šūkiu nuosekliai pasitinkant artėjančius Seimo rinkimus, išties galima palaipsniui suformuoti vyraujančią viešąją nuomonę, kad Seimo dauguma nesusitvarko ir net negeba atstatydinti jos iškelto ir remto Seimo Pirmininko, kuris dėl savo statuso išlaikymo flirtuoja su jam gelbėjimo ranką apsukriai ištiesusia opozicija, siekiančia naudos blokuojant Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlomą pretendentą (Juozą Bernatonį) būti Seimo Pirmininko siūlomu kandidatu į Konstitucinio Teismo teisėjus. Tačiau kortas netikėtai sumaišė pandemija ir Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu nuo kovo 16 d. įvesta karantino padėtis, kadangi išmušė vykdomosios valdžios valanda (prasidėjo administracinės teisės ir jai priskiriamų „poįstatyminių“ aktų svarbos „aukso amžius“) ir išblėso parlamentinių debatų, kuriais stiprintas chaoso Seime įspūdis, poreikis ir prasmė izoliavimosi (su veido kaukėmis) sąlygomis. Todėl Seimo daugumos tvirtas nepritarimas visoms keturioms teisininkų kandidatūroms, kurių dalis galbūt išties buvo ganėtinai diskutuotina ne vien politiniu požiūriu, matyt, neatsitiktinai sudaro prielaidas dar labiau stiprinti anaiptol nechaotiškos situacijos Seime įspūdį (deja, teismų valdžios savarankiškumo ir autoriteto tolesnio silpninimo „sąskaita“).
Šiame kontekste esminę svarbą įgauna tai, kad nuo Respublikos Prezidento patvirtintos naujos Vyriausybės sudėties prasidėjo lemiamas politinės konkurencijos etapas, kuris apima įvairius alinančius mūšius, tarp jų šiuos:
a) pirma, varganą ir abejotiną Seimo, kuris vengė svarstymų, formalų pritarimą nepakitusiai Vyriausybės su tuo pačiu premjeru priešakyje, programai, kurios teisėtumą opozicinė Seimo narių grupė apskundė Konstituciniam Teismui, o šis bent kada, nors ir 2020 m. balandžio paskutinėmis dienomis ar gegužės pradžioje, reaguodamas į galimai vilkinamą ar nepagrįstai blokuojamą rotaciją, galėtų taip sudrebinti valstybės politikos avansceną, kad, sekdamas jo ilgokai pagal specialią programą mokytu ir skatintu Moldovos Konstitucinio Teismo neregėto aktyvizmo jurisprudencija (sprendimu 2019 m. nušalinti prorusišką valstybės vadovą ir identifikuoti tik vieną iš dviejų skirtinguose pastatuose posėdžiaujančių vyriausybių, artimą atitinkamai oligarchui), kurią Venecijos komisija pripažino neteisėta ir tuo privertė atsistatydinti visus šešis ją sukūrusius Kišiniovo teismo teisėjus, imtų ir, pvz., konstatuotų kosmoso teisei ar teisės filosofijai artimą siurrealistinį faktą ir jo padarinį, kad esmingai pakitusi premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė nebuvo ir nėra iš naujo gavusi Seimo įgaliojimų, tad laikytina negalėjusiu ir negalinčiu toliau veikti Konstitucijoje nenumatytu subjektu, o jos įgaliojimus COVID-19 grėsmių kontekste privalo vykdyti Nacionalinio saugumo taryba ar jos pavedimu Krašto apsaugos ministerija (deja, viso to Venecijos komisija ir Europos Sąjunga tikriausia niekaip negalėtų nepripažinti proporcingu ir teisėtu dalyku);
b) 2020 m. valstybės biudžeto tvirtinimą, kurį akivaizdžiai laimėjo Vyriausybė ir Seimo dauguma, nors opozicija ir jai artima žiniasklaida negalėjo patikėti ir net nebandė paaiškinti, kaip esą tvyrojusio ir tebetvyrančio chaoso sąlygomis galėjo nutikti, kad vos 71 balsus ar net 69 balsą generavusi dauguma sulaukė net 85 balsų, kuriais pritarta biudžetui. Tokio biudžeto neįvykdymas dėl karantino ir tikėtinas esmingas keitimas 2020 m. viduryje sudaro prielaidas opozicijai atnaujinti ir dar aršiau tęsti biudžetinę kovą, kuri buvo skaudžiai pralaimėta 2019 m. gruodį. Todėl biudžeto koregavimo (lėšų perskirstymo) parlamentinės kovos atgarsiai karantino nualintoje ir praradimus patyrusioje visuomenėje sudarys Seimo rinkimų kampanijos 2020 m. rugpjūtį ir rugsėjį pagrindą arba bent esmingą dalį.
Grįžtant prie Konstitucinio Teismo trijų teisėjų rotacijos, svarbu papildomai pabrėžti, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. posėdyje pirmąsyk nuo 1996 m. įvykęs analogų neturintis Konstitucinio Teismo atnaujinimo vienu trečdaliu stulbinantis parlamentinis atmetimas ir tai nulėmęs Seimo narių, kurie priimant tris Seimo nutarimus dėl atitinkamo kandidato skyrimo teisėju balsavo „prieš“ ir susilaikė, neįprastas gausumas, verčia žvelgti plačiau. Nors idealių ar itin „stiprių“ kandidatų, kurie vienodai priimtini visoms Seimo narių frakcijoms, nebuvo ir nebus, visuotinį atmetimą rėmusi Seimo dauguma ir nemaža opozicijos dalis galėjo būti negatyviai inspiruota ir to, kad pernelyg akivaizdžiai neturėjo galimybių veiksmingai dalyvauti pretendentų atrankoje, kurią atliko Seimo Pirmininkas, laikina Aukščiausiojo Teismo pirmininkė ir Respublikos Prezidentas.
Neveikė ir neveikia koordinavimo ar interesų derinimo arba nesutarimo sprendimo „tarpžinybinė“ darbo grupė (sutaikymo komisija), kuri sudarytų prielaidą išvengti nokautuojančio Seimo narių slapto balsavimo rezultatų, kuris pasireiškė minėtame balandžio 21 d. posėdyje.
Rinkėjų 2016 m. demokratiškai išrinktas Seimas per savo keturių metų kadenciją turėjo ir iš dalies dar turi išskirtinę, ne visada parlamento kadencijoje pasitaikančią galimybę, paskirti iš viso net šešis Konstitucinio Teismo teisėjus ir taip itin veiksmingai dalyvauti nulemiant hipotetinių teisėjų stovyklų ar grupių šioje institucijoje balansą pagal JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų liberalių ir konservatyvių pažiūrų derinimo standartą. Jis sunkiai prigyja Lietuvoje, kadangi čia kandidatų moralumas ar amoralumas, kaip ir konservatyvumas ar liberalumas, neobjektyvizuojamas ir nevertinamas pagal atitinkamų pažiūrų ir gyvenimo būdo kriterijų. Konstitucinio Teismo kanclerė, kuri leidinyje „Lietuvos rytas“ ir Seimo posėdyje prieštaringai vertinta dėl jos hipotetiškai staigios karjeros ar jai galimai pasitarnavusio moteriško elgesio, nebuvo laikoma pavyzdinga, galinčia būti vakarietiška liberalia feministe ir reiklia vadybininke, kurią derėtų vertinti ir skatinti Konstituciniame Teisme, kuriame vis dar dominuoja vyriškos lyties atstovai. Seimo dauguma, kuri pirmu savo veiklos pusmečiu dar buvo tik apsipratimo ir sportinio apšilimo takelyje, 2017 m. kovą demonstravo aiškų palankumą Seimo Pirmininko pasiūlytai Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Godos, kuris yra dirbęs VKR nariu ir LVAT teisėju, kandidatūrai, tuo suponuodama, kad ji tinkamai derinta ir nėra netikėta, tačiau paskutiniu veiklos pusmečiu, tarsi atsidūrusi prie finišo tiesiosios, parodė išskirtinį nepalankumą Seimo Pirmininko pasiūlytai pretendentei, ėjusiai Konstitucinio Teismo kanclerės pareigas, tuo suponuodama, kad ši kandidatūra tinkamai nesuderinta ir pernelyg netikėta bei politiškai tendencinga (skaidrumo akivaizdaus trūkumo kontekste). Visa tai negatyviai išplito ir prasiskverbė į kitų dviejų kandidatūrų, kurias pasiūlė Respublikos Prezidentas ir laikina Aukščiausiojo Teismo pirmininkė, atmetimą.
Viso to galbūt nebūtų buvę, jei Seimo dauguma ir mažuma, sekdama VFR Bundestago didžiausių frakcijų kompromiso tradicijomis, būtų susitarusi dėl tokio tvaraus balanso, kuris praeityje nulėmė, viena vertus, konservatoriams palankumo neslėpusio Egidijaus Jarašiūno, Vytauto Sinkevičiaus ar Stasio Stačioko ir, kita vertus, socialdemokratams neabejingo Kęstučio Lapinsko, Jono Prapiesčio ar Augustino Normanto harmoningą paskyrimą Konstitucinio Teismo teisėjais. Ar Seimo narių daugumai ir opozicijai bei atitinkamiems žurnalistams būtų rankos iš apmaudo ir nevilties nusvirusios, jei Seimo aprobuotoje Konstitucinio Teismo teisėjų trijulėje būtų atsispindėjęs labai platus teisinių ir politinių pažiūrų spektras, kuris sietinas su tokiais teisiškai itin aktyviais (ne kartą Konstitucinio Teismo posėdžiuose kalbėjusiais) politikais, kaip Juozas Bernatonis, Stasys Šedbaras (buvę Konstitucinio Teismo teisėjas 1993–1996 m. ) ar Julius Sabatauskas ir vienas santūrus patyręs teisėjas, pvz., pasiūlytas Algis Norkūnas, kuris esmingai prisidėtų nagrinėjant konstitucinius skundus dėl pažeistų nuosavybės teisių ir su jomis susijusių interesų ar lūkesčių?
Galima bandyti įrodinėti ir teigti, kad Juozas Bernatonis, kuris antrąjį aukštąjį (universitetinį teisinį) išsilavinimą įgijo nuotoliniu (sesijiniu, neakivaizdiniu) būdu, galbūt nėra sukaupęs Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje nurodyto dešimties metų teisinio darbo stažo, kadangi toks stažas vargu ar kaupiamas minėtam asmeniui dirbant ambasadoriumi, ministru ar Seimo nariu. Tačiau derėtų korektiškai pripažinti, kad būtent Juozas Bernatonis (ir/ar Česlovas Juršėnas) buvo ir Lietuvos teisės istorijoje liks vienu aktyviausiu konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo viešuose posėdžiuose dalyviu pirmaisiais Konstitucinio Teismo veiklos metais. Todėl šio asmens paskyrimas teisėju pagal Seimo Pirmininko teikimą iš esmės nebūtų pražūtingai politizavęs ir išbalansavęs Konstitucinio Teismo, kaip tai bandė trimituoti jo oponentai. Su tuo nesutinkant tektų neįtikinamai įrodinėti, kad minėtą teismą akivaizdžiai politizavo Seimo 1999 m. sprendimas skirti Konstitucinio Teismo teisėju Seimo nario pareigas ėjusį minėtą Stasį Stačioką (9 m. kadencijai), kuris akivaizdžiai rodė išskirtinį palankumą konservatoriams (Tėvynės Sąjungai), nepaisant anksčiau tris metus (1993–1996 m.) eitų Konstitucinio Teismo teisėjo pareigų. Žinoma, reikšmingas skirtumas tas, kad Stasys Stačiokas – ilgametis teisės mokslininkas ir dėstytojas.
Atsitraukiant nuo personalijų, svarbu pabrėžti, kad gali ir turėtų kilti fundamentalus klausimas, ar Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostata „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų [paryškinta mano – aut.], kuriuos pateikia […], o teisėjais juos skiria Seimas“ yra „vienkartinio taikymo“ taisyklė trijų pretendentų varžymosi dėl vienos teisėjo vietos aspektu, kuri:
a) nesiaurinamai aiškintina ir taikytina tik ją pirmą kartą įgyvendinat 1993 m., kai trys įgalioti subjektai siūlė Seimui daugiau nei po tris pretendentus į kandidatus eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas, tuo suteikiant Seimui galimybę rinktis;
b) dabar taikytina pagal siauresnę jos sampratą, kuri kažkodėl įsitvirtino kaip „nerašytina teisė“ ar faktinė „konstitucinė tradicija“ tuo aspektu, kad Seimas nuo 1996 m. esą nebeturi (ir nereikalauja) teisinės galimybės rinktis tarp pretendentų, nes, pasirodo, faktiškai nebeteko galios (tapo vienkartinio taikymo) minėta Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostata.
Taigi Konstitucijoje, kaip Konstitucinio Teismo doktrinoje apdainuotoje esą „tobuloje“ (spragų neturinčioje) ir „aukščiausioje“ teisėje, pasirodo, yra mirusių normų, tačiau niekas nėra išrašęs ar išdavęs „mirties liudijimo“, kad minėta Konstitucijos nuostata yra ne tiek leisgyvė, kiek negrįžtamai „iškeliavusi anapilin“ be tam būtinos Konstitucijos pataisos (oficialaus „nulifikavimo“) ar bent referendumo, galinčio pakeisti 1992 m. spalio 25 d. įvykusio referendumo dalyvių daugumos valią.
Daugiau nei keista, kad per daugiau nei 27 metus įgalioti subjektai oficialiai neginčijo Konstituciniame Teisme tokios Konstitucinio Teismo sudėties atnaujinimo trečdaliu (rotacijos) tvarkos, kuri įgyvendinama ignoruojant (nepaisant) iš pažiūros pakankamai įsakmios Konstitucijos nuostatos „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia […]“.
Taip pat keista, kad valstybės institucijos paprastai sugeba atrinkti ir pasiūlyti tris kandidatus į vieną EŽTT teisėjo vietą, kuri rezervuota Lietuvai, tačiau, nepaisant Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies, nelinkusios kas tris metus teikti Seimui tiek pretendentų į Konstitucinio Teismo teisėjus, kad:
a) trys asmenys Seime pretenduotų į vieną Konstitucinio Teismo teisėjo vietą, kuri rezervuota Respublikos Prezidento ar Seimo Pirmininko arba Aukščiausiojo Teismo pirmininko iniciatyvai;
b) iš viso devyni asmenys Seime pretenduotų į tris laisvas Konstitucinio Teismo teisėjų vietas.
Žinoma, galima argumentuoti politologiniu požiūriu, teigiant, kad:
a) gležnoje, vos trijų milijonų piliečių bendruomenėje, labai sunku kas tris metus atrinkti net devynis stiprius pretendentus į tris Konstitucinio Teismo teisėjų vietas;
b) teisės politikos lygmenyje neracionalu kas tris metus supriešinti ir versti rungtis tris kolegas dėl vienos laisvos vietos (bendrai net devynis kolegas kas tris metus rungtis dėl trijų mantijų). Tačiau tokie argumentai nėra teisiniai ir juo labiau įtikinami, kadangi valstybės institucijos atrenkami trys pretendentai į vieną EŽTT teisėjo vietą rodo, kad nebuvo kažkokios anomalijos ar destrukcijos, kai tarpusavyje varžėsi ir rungėsi, pvz., Ignas Vėgėlė ir Egidijus Kūris, arba Danutė Jočienė ir Egidijus Bieliūnas.
Be to, galima įgelti šių eilučių autoriui, kad jis galbūt nėra objektyvus tuo aspektu, jog pats turėjo naudos iš tos mirusios normos, kadangi be jokių (kitų dviejų) konkurentų Respublikos Prezidento siūlymu (teikimu) 2008 m. pretendavo į vieną Konstitucinio Teismo teisėjo vietą, kuri rezervuota valstybės vadovo iniciatyvai. Toks argumentas yra istoriškai svarus ir pakankamai rimtas, tačiau pernelyg personalizuotas ir sudarantis prieštaringą įspūdį, kad asmuo, kuris teisiškai abejotinu rotacijos aspektu oficialiai tylėjo 2008 m., baigęs kadenciją 2017 m. ir analizuodamas rotacijos nesėkmę 2020 m., neturėtų tokio diskutuotino aspekto aštrinti, net jei tai yra pažymėjęs savo ankstesnėse publikacijose. Tačiau galima nesutikti ir teigti, kad būtų pigi absurdiška savireklama (viešiesiems ryšiams skirtas demaršas), jei autorius 2008 m. būtų atsisakęs Respublikos Prezidento siūlymo arba ginčijęs teismo tvarka jo paskyrimą teisėju vien todėl, kas Seime nuosekliai neįgyvendinta Konstitucijos nuostata „o kandidatais juos paskiria Seimas“.
Visa tai nereiškia, kad esą yra neteisėti ir antikonstituciniai visi 1996–2017 m. priimti Seimo nutarimai ir jų pagrindą sudarę trijų įgaliotų subjektų teikimai tiek, kiek jais sudarytos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostatą „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia […]“. Praeityje susidarę ir juo labiau pasibaigę teisiniai santykiai bei jų padariniai laikytini teisėtais, kadangi tų santykių laikotarpiu nebuvo nustatytas teisinis faktas, kad Seimo statute ir Konstitucinio Teismo įstatyme reguliuojama teisėjų skyrimo ir rotacijos tvarka minėtu aspektu prieštarauja Konstitucijai.
Nepaisant to, principinė išvada turėtų būti tokia: Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostata „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia […]“ galėtų būti laikoma „vienkartinio taikymo“ nuostata tik tuo atveju, jei būtų įtvirtinta 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtame konstituciniame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“. Tačiau Konstitucijos VIII skirsnio „Konstitucinis Teismas“ nuostatos, įskaitant 103 straipsnį, nėra vienkartinio taikymo. „Nerašytinė teisė“ ar 1996–2020 m. konstitucinė tradicija, kaip teisės moksle įžvelgiama Konstitucijos teksto politinio keitimosi forma, savaime negali būti minėtos Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies nuostatos pakaitalas, jei įstatymų leidėjas nuspręstų kitaip, atitinkamai pakeisdamas teisinį reglamentavimą, nustatytą Seimo statute ir Konstitucinio Teismo įstatyme.
Pabrėžtina, kad cituota 103 straipsnio 1 dalies 3 sakinio nuostata („po tris kandidatus [….] skiria Seimas) įterpta išsyk po rotacijos taisyklės: „Kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu“ (103 straipsnio 1 dalies 2 sakinys). Tai dar labiau sustiprina minėtą įžvalgą, kad Seimo atliekamas jam siūlomų kandidatų (tiksliau – pretendentų) paskyrimas „galutiniais“ trimis kandidatais į kiekvieną teisėjo vietą, kuri rezervuota Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko iniciatyvai: a) yra daugkartinio taikymo kiekvienu rotacijos atveju; b) neapima vien tik pirmojo visų devynių teisėjų paskyrimo 1993 m.
Jei Konstitucija išties yra „tobula“ teisė be spragų ir nesusipratimų, tai Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalies imperatyvioje daugkartinio taikymo nuostatoje „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų [paryškinta mano – aut.], kuriuos pateikia […], o teisėjais juos skiria Seimas“ yra arba Konstitucijos rengėjų gruboka klaida (Seimo atliekamo jam pateiktų atrinktų kandidatų papildomo siaurinančio atrinkimo ir paskyrimo „galutiniais“ kandidatais) arba tokios nuostatos senokai nesilaikančio Seimo ir jam taip daryti patarusių Seimo kanceliarijos teisininkų šiurkštoka savivalė. Trečio varianto nėra, nebent juo būtų kažkokia nerealiai geneali įžvalga, kuri ateityje būtų formuluojama Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, atskleidžiant taisyklės „po tris kandidatus […] skiria Seimas iš kandidatų“ tikrąją prasmę ir paskirtį bei užsitęsusio nesilaikymo (nepaisymo) neva objektyvų pateisinimą.
Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
_______________________________________________________________________________________________________
[1] https://www.teise.pro/index.php/2019/02/09/e-sileikis-kas-uzkure-viceministres-nepaskyrima-ministre-ir-ka-teisiskai-daryti-kad-kita-karta-paskyrimas-uzsikurtu/
[2] Žr.: Rusus užstojęs italas buvo nutildytas // Lietuvos rytas. 2017 m. rugsėjo 13 d., p. 5.
[3] Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. birželio 22 d. dekrete Nr. 348 (Žin., 2005, Nr. 84-3113) nurodoma, kad ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanojamas Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ sekretorius, Lietuvos teisės institucijų rėmėjas Gianni Buquicchio (Italijos Respublika).
[4] Žr., pvz.: Opinion 860/2016 (CDL-AD(2016)026-e), Poland – on the Act on the Constitutional Tribunal, adopted by the Venice Commission at its 108th Plenary Session, Venice, 14-15 October 2016 (http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2016)026-e; žiūrėta 2018 m. sausio 10 d.); taip pat plg: https://www.liberties.eu/lt/news/venecijos-komisijos-kritika-lenkijos-konstitucinio-tribunolo-istatymas/7613 (žiūrėta 2018 m. sausio 10 d.).
[5] Ūkvedė bando brautis į šalies teisininkų elitą // Lietuvos rytas, 2020 m, balandžio 7 d., p. 1, 5.
[6] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skandalas-seime-per-kt-teiseju-svarstyma-pasipiktinima-sukeles-grazulio-pareiskimas.d?id=84096145
[7] „Visą laiką gąsdino rusais priešais, o kai atėjo ne priešas rusas, bet priešas virusas, tai konservatoriai stengiasi destabilizuoti padėtį“ (Savaitės citatos // Respublika, 2020 m. balandžio 4-10 d., p. 16).
[8] https://www.teise.pro/index.php/2020/03/18/e-sileikis-koronavirusas-ir-konstitucija-karantinas-ar-nepaprastoji-padetis/
[9] https://www.teise.pro/index.php/2020/03/21/e-sileikis-ar-triju-teiseju-punktualus-paskyrimas-svarbiau-nei-ju-ir-seimo-nariu-bei-seimo-kanceliarijos-darbuotoju-sveikata-ir-gyvybe/
[10] Žr.: V. Bruveris. Būrys teisėjų – valdžios ambicijų mėsmalėje // Lietuvos rytas, 2020 m. balandžio 23 d., p. 3.
